Varderis greitai mirs. Orko strele buvo jam lemtinga. Gausybe siu padaru smirineja pozemyje, bet tame kelyje, i kuri as pasuksiu, kai Varderis isei, nebus ne vieno orko. Nieko nebus. Tik as vienas.
O keliones pradzioje buvome sesiese.
Labiausiai gaila Varderio. Jis is musu visu jauniausias. Fintui, Eibergui, Goldremui ir Doliui - sauniajam ketvertukui - jau baigesi kovos.
Miegokit ramiai, mano draugai. Ilsekis ramybeje, Varderi. O as einu. Mane dabar lydes tik zvake, issklaidanti tamsa, zvake, deganti amzina liepsna. Netgi mano kalavijas perluzo, atsitrenkes i kieta uola, kai as pirmakart gyvenime nepataikiau i orka.
Galbut as sutiksiu Priesa. Bet ka as jam sakysiu, jei mano rankose tik zvake, nors ir niekada negestanti? Taip keista jausti jos siluma. Sitiek amziu ji budejo prie mirusio kario, kuri mes su Varderiu radome gulinti Antroje oloje. Jis nuejo tiek mazai! Nezinau, kodel jis mire,- bet salia jo dege zvakute.
- Negestanti zvake, - pasake tada Varderis. - Amzinoji liepsna.
Mes paememe kario zvakute - ir ji sviete mums aklinoje tamsoje, bet, pasirodo, priviliojo ir orkus, Keturi ju gule negyvi, bet kiek dar islis is tamsos - nezinia. Reikia skubeti. Skubeti i Tiesuji kelia. Tik jis nuves pas Priesa.
As galiu praeiti tuo keliu. Jei koks nors mirtingasis gali juo praeiti, tai tik as.
Nes as turiu devynias gyvybes.
Tiesa, dabar man liko tik keturios. Viena praradau dar vaikysteje, iskrites is aukstos pusies. Tada dar niekas nezinojo, kad turiu tokia dovana. Mane parnese namo bezadi, kruvina, ir visi galvojo, kad as negyvas. Bet po desimties minuciu mano sirdis eme plakti. Motina aiktelejo ir puole buciuoti mane, bet viena is moteru, tuo metu buvusiu pirkioje, atitrauke ja ir priklaupusi paziurejo man i akis.
- Tas vaikas nepaprastas. Jam duotos devynios gyvybes, - tare ji mano motinai. - Jei mokes protingai jas panaudoti, daug nuveiks.
As neprisimenu to ivykio. Buvau pernelyg mazas. Motina sako, kad po to as visa savaite nepratariau nei zodzio.
Moteris, perpratusi mano prigimti (jos as irgi neprisimenu), mane slauge. Bet kitus keturis kartus, kai teko atsidurti
mirties glebyje, prisimenu labai aiskiai. Kaskart isbudavau Anapus vis ilgiau ir vis sunkiau
budavo nubusti. Kai miriau ketvirta karta (tai buvo musyje), man pasirode, jog patekau i kita pasauli. Anksciau
taip nebudavo. Tiesiog miegodavau - be sapnu. Bet ketvirtakatr sugrizes is Anapus lyg pro migla prisiminiau, kad
buvau Kazkur.
Is penktosios savo mirties negrizau tris valandas. Bet atmintyje buvo tik tamsa.Vis delto mirtis man buvo nebaisi, ir savo gyvybiu visiskai netausojau. Dabar gailiuosi, kad issvaisciau didesne puse Dovanos. Kodel ji buvo skirta man? Galbut kas nors kitas butu sunaudojes ja ismintingiau. O gal ir as dar pateisinsiu savo pravarde - Nemirtingasis... As taip didziavausi tuo, kad Hilberas Anijietis neislaike ir suriko:
- Tai irodyk, kad esi toks! Eik ir nugalek Priesa.
Visi eme kvatotis, bet ju juoke buvo girdeti baime ir nepritarimas istartiems zodziams.
Priesas buvo per daug baisus, kad apie ji butu juokaujama.
- Nugalesiu, - pasakiau.
Tai buvo tarsi priesaika. Man nereikejo duoti kitos. Su manini pasisove eiti Fintas, Eiberigas, Goldremas ir Dolis - jie buvo mano geriausi draugai. Ir Varderis, nors iki tol jo visai nepazinojau. As pasakiau: "Nugalesiu". Dabar jau nebeturiu tokios vilties. Priesas per daug baisus, o as turiu tik zvake, issklaidancia tamsa.
Ir keturias gyvybes.
Tiesiajame kelyje mane pasitiko tyla. Keista tyla, Nebuties tyla. Vien Amzinosios zvakes liepsnele spragsejo mano delne. Gerai, kad turiu zvake. Cia reikalinga sviesa. Kiekviename zingsnyje tyko spastai - Priesas gerai apsisaugojes. Ne vienas cia ejo ir dar ne vienas negrizo...
Pirmosios pinkles buvo tokios netiketos, kad visai nesupratau, kas atsitiko. Pajutau astru skausma... ir daugiau nieko.
Kai pramerkiau akis, pirmiausia pamaciau zvakes liepsnele. Zinojau, kad buvau mires. Buvau Anapus. Kazkur. Prisiminiau tik pilka sidabrine sviesa. Idomu, kiek laiko buvau Ten. Turbut kelias valandas. Taip sunku keltis nuo zemes... Jei nebuciau turejes zvakes, issklaidancios tamsa, taip ir likciau guleti - ramiai, ramiai...
Is kazkur zinojau, kas atsitiko. Is sienu issoko peiliai ir pervere mane. Dabar ejau, nesiliesdamas sienu, kad vel nepakliuciau i pinkles. Juk dabar turiu viena gyvybe maziau. O taip norisi atsiremti i siena... Tiesiog atsiremti...
Ejau ir ejau. Kliuciu ilgai laukti nereikejo. Pries mane svytejo liepsna. Bet ne tokia kaip Amzinosios zvakes. Ta liepsna skaudino, o ne silde. Kazkodel zinojau, kad tai Tako sargas - Ugninis Drakonas.
Kito kelio nebuvo. Turejau eiti pro ji... arba grizti. Grizti... pro zuvusiu draugu kunus. Grizti ir gyventi su didele tamsa viduje, kol baigsis mano gyvybes.
Tai kodel ne dabar prarasti jas visas?
Zengiau i prieki, Drakono link. Kautis su juo negalejau - turejau tik zvake, issklaidancia tamsa. Galejau tik atsargiai praeiti pro ji.
Bet drakonas mane pastebejo. Ugninis karstis plustelejo i mane. Puoliau begti nuo jo liepsnos ir patekau i spastus, skirtus tokiems begikams,- slumstelejau i paprasciausia duobe.
O Drakonas ziurejo i mane is virsaus. Zveries akys buvo aiskios ir tyros, tamsaus gintaro spalvos, bet snerves skleide mirtina ugni. Duobe, i kuria ikritau, prisipilde liepsnos. Rekiau is skausmo, kol pajutau, kad mane supa gaivi sidabrine sviesa. Supratau, jog esu mires.
As buvau Kazkur.
Stovejau zaliai pilkoje lygumoje, o rankoje laikiau raudona gele.
Reginos Silickajos piesinys
- Tai zvake, issklaidanti tamsa,- isgirdau savo balsa ir pamaciau, kad guliu duobeje.
Drakonas buvo dinges. O as vel grizau i si pasauli.
Ir vel turejau eiti i prieki, nors zinojau, kad tai beprasmiska. Labiausiai norejau niekada daugiau nepabusti.
Bet man dar liko dvi gyvybes ir turiu sunaudoti jas ismintingai.
Gal man dar pavyks nugaleti Priesa.
Man jau nerupejo Hilbertui tada pasakytas zodis "Nugalesiu". Zinojau, kad reikia nugaleti Priesa. Reikia. Reikia. As tai galiu. As turiu devynias gyvybes.
Bet sitaip norisi nebetureti ne vienos...
As pavargau. Kas gi as esu? Ne zmogus. Pabaisa.
As netgi negaliu numirti.
Isgirdau uz saves smugi. Tai nuo lubu nusileido didziule giljotina. Antroji irgi nepataike i mane, bet po to isniro galybe giljotinu...
As vel atsiduriau sidabrineje sviesoje ir ejau, ejau, ejau... Ir nesiausi raudona gele. "Tai zvake, issklaidanti tamsa",- isgirdau savo balsa.
"Sikart as negrisiu",- pasakiau.
"Dar viena karta,- svelniai kalbejo balsas,- ir po to ateisi cia ilgam."
Virs manes prasklende sparnuotas seselis.
"Ugninis Drakonas, - tariau, - argi jis mire?"
"Ne, bet jo mintys daznai cia atklysta, - atsake balsas is toli. - Jis ilgisi musu salies. Kadaise jis isejo is cia."
"Ar as pamatysiu Priesa?"- paklausiau, nors zinojau, kad ne.
"Pazvelk", - istare balsas.
Pries mane buvo nedidele sale, joje prie stalo sedejo zmogus. Nemaciau jo veido, tik zilus zilus plaukus. Supratau, kad tai Priesas.
"Jis norejo buti saugus, - kalbejo balsas. - Jis uzsidare savo namuose. Bet ateis diena, kai jis panores iseiti. Ir eis Tiesiuoju Keliu. Kiekvieni jo itaisyti spastai atims jam po gyvybe. Tu zinai - jis turi ju daug. Bet tada jam rupes tik viena - pamatyti zvaigzdes."
Balsas tapo tylesnis.
"Kai jis zus, ir Ugninis Drakonas gales grizti."
As vel nubudau. Saltame dregname pozemyje. Prisiminiau viska, kas atsitiko Kazkur.
Ir vel nuejau i prieki. Matyt, sito kazkam reikia.
Man lemta mirti is bado. As guliu, isklydes is Tiesiojo kelio, nes nebepajegiu toliau eiti.
Kaip bus keista daugiau nebepabusti.
Amzinoji zvake dega salia manes. Nejaugi tu tapai mirusiuju palydove, negestanti liepsnele? Gerai, kad tu cia. Sviesos vieta tamsoje. Cia ji reikalinga.
Galbut Priesas ras ja ir ji pasvies jam, einanciam pamatyti zvaigzdziu.
Zvake, issklaidanti tamsa.
Apie autoriu
Grizti i "Literaturini kubila"
Grizti i svetaine