Zmones is Lakstingalu slenio traukesi jau seniai. Patys seniausi pasakojo apie paskubom apleidziamas sodybas, dingusias seimas, istisus karavanus, keliaujancius pakrantes link, ir dar daug daug baisiu istoriju.
Samuelis juokesi is bedanciu pliauskalu, rode nepagarbius gestus aukstikalniu link, bet artejo laikas, kai jam paciam prisireiks palikti taip kruopsciai resta nama, susigriebti butiniausius daiktus ir paslapciom sprukti is slenio. Arba pasilikti... Ir Samuelis sulig kiekviena diena daresi vis nervingesnis.
Jis neispasakytai didziavosi savo namu. Jis verciau butu paaukojes zmona, vaikus, gyvulius, netgi rusyje pakasta statinaite su aukso monetomis, bet tik ne nama.
Galbut todel jis ryzosi tam, kam ryzosi.
Ir visi mate, kad sprendimas atejo nelengvai.
Samuelis sedejo verandoje ir ciulpe pypke. Salia sedejo Ausrine su amzinu mezginiu rankose. Po kurio laiko pasirode
Parnelas Kreivasnukis ir Ozys Djukas su kitu seniu kompanija, zioplinejanciu, tarsi jiems nebutu kuom daugiau uzsiimti.
Lyg susitare sutupe vejoje ir lauke ivykiu. Jie buvo panasus i apskurusius maitvanagius, uzuodusius, kad netrukus
apylinkeje bus dveselienos.
Pagal visus pozymius, artimiausiu kandidatu i dveselienas buvo butent Samuelis, ir si perspektyva jam nekele entuziazmo.
Nespejus sutemti, vejoje priesais Samuelio nama susirinko visas kaimas, tiksliau visi, kas liko kaime.
Samuelis papsejo vis inirtingiau.
Ausrine minutelei nuleido virbalus ir tyliu, ramiu balsu istare:
- Pasistatysi sau kita nama. Kur nors pajury. Negi del kruvos aptasytu akmenu atiduosi gyvybe?
- Arba siela? - pieptelejo Ozys Djukas.
Samuelis is padilbu zvelge tolyn ir papsejo.
Jis pora sykiu ziojosi kazka sakyti, bet vis nesiryzo. Tik jau kada tyla pasidare visai nepakeliama, sududeno:
- Kada nors kas nors juk turi padaryti gala sitai istorijai...
Minia sukluso. Praskrendancios muses zvimbimas nuskambejo lyg griaustinis. Pora moteru kruptelejo.
- Stai ka sugalvojau, - vel nenoriai nutrauke tyla Samuelis. - Reikia surasti Pilkuosius Brolius.
Pypke kliurktelejo ir skilo, apdrabstydama odine Samuelio striuke zarijomis. Oras aplinkui staiga atsalo gerais penkiais laipsniais. Keli vaikai pravirko. Moterys isbalo. Gera puse klausytoju kaip vejas nupute.
Samuelis pakilo, nekreipdamas demesio i smilkstancia striuke, pastovejes sekunde nuejo i nama ir uzsirakino is vidaus.
Ausrine mezginyje nuleido aki.
Buvo aisku, kad diskusija neivyks.
Maitvanagiai, negave dveselienos, pasipiktine sukleketavo ir nuleke skleisti paskalu.
Kai vejoje nebeliko ne gyvos dvasios, Ausrine galutinai atsisveikino su viltimi sugaudyti begancias mezginio akis.
Ji bukai isistebeilijo i skestancius debesyse kalnus. Labiausiai siela gniuzde fakto, kad nuo cia iki paciu auksciausiu
virsukalniu nebeliko ne vieno zmogaus, suvokimas.
Samuelio - jos vyro - ir jos namas dabar buvo riba, skirianti zmoniu pasauli nuo kito, svetimo, kuris letai leidosi nuo kalnu i zemumas.
Pilkieji Broliai atvyko po menesio. Kalvio berniokas, pasiustas ju ieskoti, vilkosi paciame burio gale pazaliavusiu veidu ir paderusiomis akimis. Jo motina, ispuolusi i gatve, apsikabino ji ir isteriskai apsiverke, mat jau buvo praradusi bet kokia vilti ji vel pamatyti.
Sitas menuo, praejes nuo pasisedejimo Samuelio vejoje, Lakstingalu slenyje gyvenantiems zmonems tapo vilties praradimo menesiu. Jie prarado vilti, kad Pilkieji Broliai bus surasti. Jie nesitikejo, kad Pilkieji Broliai, kad ir surasti, kad ir atvyke, gales kazka pataisyti. Jie kiekviena ryta kelesi be vilties sulaukti vakaro, o kiekviena nakti pasitiko be tikejimo, kad ateis rytas.
Niekas, isskyrus Samueli, neisejo pasitikti Broliu. O ir pats Samuelis gerokai baiminosi, stovedamas tuscios gatves viduryje su atsargine pypke dantyse ir ziuredamas, kaip is padumavusios tolumos taku letai ir oriai atzingsniuoja penki auksti siluetai, lydimi menko lyg seselis kalvio sunaus.
Apie Pilkuosius Brolius kalbeta daug ir ivairiai. Ypac stengesi ir liezuviais male senu nusiurusiu maitvanagiu klubas, vadovaujamas Ozio Djuko, is kuriu taip saipesi Samuelis, kai dar buvo jaunas ir nezinojo, kas tai yra pasirinkimas - palikti nama ir iseiti kur akys veda, ar palydeti siela.
Dabar, kuo labiau artejo sveciai, tuo labiau tikejo Samuelis visom tom pasakom apie seimu motinas, ispjaunancias miegancius vaikus, apie staiga iseinancius is proto gyvulius, nebesukontroliuojamus padargus... Sniego pugas karstos vasaros viduryje... Potvynius ir griutis...
Jis kruptelejo pamates, kad Pilkieji Broliai apsupo ji ratu ir tyledami stebi savo saltomis akimis; apsiaustu kapisonai slepe jas, bet Samuelis butu daves galva nukirsti, kad tos akys pilkos lyg ledas. Jis ir pats akimirkai papilkejo, tarsi jam butu pritruke oro.
Prisimines mandagumo taisykles, jis nusilenke Broliams ir sumurmejo pasisveikinimo zodzius, kurie liko be atsakymo. Broliai lygiai taip pat tyliai, kaip apsupe ji, pasiskirste vorele ir nupedino Samuelio namo link, neklausdami kelio ir neprasydami ju palydeti.
Samuelis pasimetes skestelejo rankomis. Jam nieko kito neliko, kaip tik papustyti padus ir skubeti Broliams is paskos.
Jie apsigyveno Samuelio name - visi penki viename kambary. Namas is karto tapo vakariniu pasivaiksciojimu marsruto
centru. Kumutes ir maitvanagiai tiese liesus rauksletus kaklus bandydami izvelgti kazka uz aklinai uztrauktu uzuolaidu.
Vaikai tupinejo pakrumiais ir pasnabzdomis dalijosi nugirstomis is tevu pokalbiu smulkmenomis. Ausrine, issyk tapusi
kazkokia mazesne ir labiau permatoma, smirinejo pirmyn atgal, nesiodama sveciams begalinius arbatinius su karstu
vandeniu, o is kambario - kruvas neplautu indu.
Sklido paskalos...
- Jie nevalgo mesos...
- Jie negeria pieno...
- Jie nekalba!
- Jie nemiega!...
- Jie ne zmones!!
Jie kartais, bet tik temstant ar svintant, iseidavo is kambario, o kartais net is namo, ir tuomet per kelias sekundes aplinkui nelikdavo ne gyvos dvasios. Broliai tylomis susesdavo ant akmenu, zyminciu Samuelio zemiu riba, ir ilgai sededavo nejudedami, ismeige akis i kalnus.
O nuo kalnu artejo kazkas nepaaiskinamo, kas jau kelios kartos gasdino Lakstingalu slenio gyventojus. Aiskiomis, sauletomis dienomis galima buvo pastebeti migla ten, kur jos neturejo buti, seseliu zaisma ten, kur paprastai seseliu nebudavo. Kartais galima budavo isgirsti keistus garsus, kuriuos, rodes, skleidzia pati zeme.
Nuo Samuelio namo verandos buvo galima iziureti apleista sodyba, kurioje anksciau gyveno Zole, Smilga ir ju motina. Dabar namukas atrode toliau nei is tikruju, kazkoks mazesnis ir nykesnis. O vakarais (kaip paslapciom pasake Ausrine Zolei) languose uzsiziebdavo melsvos, negyvos svieseles, i kurias ilgiau paziurejus imdavo suktis galva...
Kai Zhole isidrasino, ji daznai palikdavo Smilga senes Uogos prieziurai ir isslinkdavo paspoksoti i ateivius is
uz krumo, kas jau tapo apylinkes merginu megstamiausiu (neskaitant flirto) uzsiemimu. Jai patiko stebeti neskubrius
aukstu Broliu judesius, kurie taip skyresi nuo smulkmenisko slenio gyventoju skubejimo. Ji nejuciom pakrikstijo
viena Broli, kuris buvo siek tiek uz kitus zemesnis, Mazyliu, o kita, liesiausia - Dziusna.
Praejus savaitei po Broliu atvykimo, ji taip isidrasino, kad pakrumem priselino iki pat akmenu, ant kuriu tie sededavo, kad suzinotu, ar is tikruju jie tokie nepanasus i zmones, kaip senes pliauskia. Ji uzsisedejo ten iki tamsos stebedama, kaip juda, susilieja, issiskiria ir vel sueina tarsi sokdami seseliai prie lusnos, kuri kazkada buvo jos namais. Ji net nepastebejo, kaip savo vakariniam posedziui is Samuelio namo isejo Broliai. O kai pamate juos visiskai salia, begti jau buvo velu.
Keikdama savo ziopluma, ji tunojo krumuose dar kelias valandas, kol Pilkieji, sutupe lyg kovarniai ant akmenu ir pasiause savo amzinuosius gobtuvus, tylom stebejo tirstejancias sutemas. Paskui ji pradejo keikti ir nutirpusias galunes, ir pusciojanti vesu vejeli, kuris taip nemaloniai siurpino oda, ir net Pilkuosius Brolius, kurie nejudedami tvyrojo virs jos ir trukde pabegti namo, kur sene Uoga tikriausiai paliko Smilga be vakarienes, pati suvalgiusi ta putra, kuria diena isvire Zhole.
... Ji suknapsejo nosimi ir nusterusi pamate, kaip Pilkieji broliai vienas paskui kita keliasi, rikiuojasi vorele ir pedina atgal i namus. Bet si syki vienas ju, Zholes mintyse vadinamas Mazyliu, liko.
Ir atsisuko tiesiai i ja.
Zhole pasiurpo.
Nezinia, ar igimtas polinkis priesgyniauti daugumos nuomonei, ar tiesiog sokas nuo to, kad ja pagavo tykojant
ir snipinejant, turejo itakos tam, ka ji padare.
Ji linkstanciom kojom atsistojo ir istiese rankas, rodydama, kad neturi ginklo. Ji tikejosi, kad universalus draugiskumo
gestas pazistamas ir Pilkajam Broliui - Mazyliui. Ji jautesi tokia maza, menka ir bjauri pries ta auksta zmogu,
kad nedriso tarti ne zodzio.
Pilkasis Brolis nejudejo, tik ziurejo i Zhole, ir nuo to zvilgsnio jai staiga pasidare salta, tarsi mirties seselis butu palietes jos oda. "Tai kazkas soka ant tavo kapo" - juokaudavo zmones. Dabar ji suprato, koks tai jausmas.
Ji istempe lupas varganoje sypsenos parodijoje.
Pilkasis stovejo nejudedamas kelias minutes, tarsi bande Zholes kantrybe. Paskui letai, tarsi nenoriai, pakele rankas ir atmete apsiausto gobtuva. Sniego baltumo plaukai susvito sutemose. Zhole neiziurejo jo veido israiskos, taciau butu galejusi galva deti, kad jis smalsiai (zinoma, kiek gali buti smalsus Pilkasis Brolis) stebi ja, tarsi nematyta kirmele.
Vos girdimai susiugzdejo lupos. Pilkasis Brolis bande istarti zodi. Panasu buvo, kad jis bando prisiminti seniai pamirstus kalbos igudzius, tarsi kudikis savo praeita gyvenima. Zhole, tarsi stebedama viska is salies, nusistebejo aplinkui stojusia tyla, leidziancia isgirsti net tai, kaip pamirsusios zodziu skoni lupos delioja garsus i sakinio verini.
- Tu... - vargais negalais dusliai istare Brolis, - gyvenai...
Jis mostelejo senosios Zholes trobos link. Zhole linktelejo. Brolio balsas slamejo lyg pusiau sutrunijes pergamentas, verciamas nepatyrusiu ranku. Ne ka geriau jautesi ir Zhole. Jos gerkle perdziuvo, ir jai teko pora sykiu nuryti, kol istenge kazka sumykti.
- Mama atideliojo isvykima iki paskutiniosios nakties, - nelauktai pati sau istare ji. Sukilo nuostaba, su kokiu lengvumu prasidejo pasakojimas apie tai, ko ji nesake niekam ir niekada. - Riba priartejo per kelis zingsnius nuo namo sienos. Mes jau buvome nuejusios kelias desimtis zingsniu, kai mama prisimine pamirsusi skrynele... Ji grizo, o riba tuo metu truktelejo priekin. Ji tiesiog stovejo ir ziurejo i mus nepazindama. Kol nepasikeite.
Pilkasis linktelejo, tarsi tai butu visiskai atitike jo mintis. Jis vel ilgai ir kankinanciai deliojo lupas.
- Sesuo...
- Pamiso...
Mazylis, isvargintas nelengvos triju zodziu tarimo nastos, visas tarsi sulinko, sumazejo. Letai uzsitempe gobtuva ant sniego baltumo galvos, apsisuko eiti, bet paskutine akimirka atsigreze.
- Rytoj slepkites! - nelauktai pro seno pergamento snaresi prasimuse aiskus jaunatviskas balsas. Zhole kruptelejo pagalvojusi, kiek gi metu Pilkajam Broliui, ir ar isvis imanoma Pilkuju amziu matuoti metais, juk niekas nemate ju vaiku nei seniu.
Ji grizo jau iskritus rasai, kai sene Uoga jau buvo besiruosianti pakelti ant koju visa apylinke, nors galimybe,
kad kas nors puls ieskoti paklydeles mergiscios, greiciausiai uzsiziurejusios i seselius ir pacios tapusios seseliu,
buvo ne didesne uz miezio gruda.
Smilga, kaip ir galima buvo tiketis, nepamaitinta, ramiai sau sedejo kamputyje ir seiliojosi su palaiminga sypsena lupose. Zhole idemiai pazvelge jai i akis.
- Ar prisimeni mama? - paklause ji, bet dvynes sesers akys liko tokios pat tuscios ir bereiksmes, kaip stikline, kurioje niekada nebuvo ir niekada nebus ipilta jokio gerimo.
Ryte Pilkieji Broliai pirma syki per visa savo gyvenimo Lakstingalu slenyje laika pakeite dienotvarke. Ausra uztiko juos sedincius ant akmenu prie Samuelio sklypo ribos ir ziurincius tolyn i kalnus. Nepajudejo jie net pakilus saulei.
Zhole ispasakojo visiems kam galejo, kad vakar vakare kalbejusi su Pilkuoju (dauguma paprasciausiai pasijuoke is jos) ir kad siandien ivyks kazkas tokio, nuo ko geriausia laiku pasislepti. Stai siuo faktu zmones buvo linke tiketi. Jie tunojo tvirciausio namo - kalvio Efraimo - rusyje, iskisdami nosi tik butiniausiu reikalu, kuri atlikinejo ne tam skirtoje budeleje (kadangi ji buvo pernelyg toli nuo saugaus prieglobscio), o cia pat, po megstamiausiu Efraimo jazminu krumu. Jazminu krumas tyledamas kente toki nepagarbu elgesi, bet jo ziedeliai kazkaip liudnai nulinko ir nublanko.
Gerai idienojus danguje pradejo rinktis debesys.
Broliams buvo atnesta arbatos.
Jie isgere ja ir toliau susikaupe tylejo, ir tyla sukuriavo aplink ju galvas tarsi upes srove apie povandeninius akmenis. Tyla, rodesi, sruva is po ju gobtuvu ir nematoma skraiste gaubia visa pilkaji penketuka, slepdama ji ir nuo zmoniu bejegiskumo, ir nuo to, kas slepiasi seseliuose, sokanciuose kitapus ribos, gresmes.
Kai itampa isaugo tiek, kad gerai isiziurejus virs Broliu galvu buvo galima pamatyti mazytes geltonas ziezirbas, o debesys priartejo ir pakibo virsum ju galvu, kalvis Efraimas pravirko ir pradejo ispazinti nuodemes pirmam pasitaikiusiam klausytojui, o tai pasirode besas Ozys Djukas. Sene Uoga pasigriebe duonrieki peili ir mosikavo juo, svapedama bedante burna: "Tuoj as jus visus, nenaudeliai, tuoj..." bei kitokius gresmingus ir beprasmiskus dalykus.
Zhole apsikabino kaciuka, kuris, kaip bebutu keista, nekniauke ir nesiverze is kieto glebio, o drebedamas isplestom akim stebejo, kaip Pilkieji Broliai letai susiima uz ranku ir savo atpratusiais nuo naudojimo balsais uztraukia kazkokia keista giesme, kurios garsai kele ilgesi, liudesi ir baime.
Papute saltas vejas. Jazminas liudnai atsiduso ir atsisveikino su savo ziedeliais, paberdamas juos ant butiniausiu Lakstingalu slenio gyventoju reikalu. Neilgai trukus, lygiai tokios pat baltos ir lengvos, salia pradejo leistis snaiges.
- Sniegas birzelio menesi? - susnabzdejo Zhole, bet niekas jos nesiklause.
Kilo puga.
Broliai vis taip pat trauke savo daina, kurios garsai keistai derinosi su ledinio vejo dejonemis ir smulkuciu ledo gabaliuku dzerskejimu i stikla. Efraimo rusys, sausakimsas drebanciu ir isteriskai asarojanciu zmoniu, buvo panasus i laidojimo rusi, siltines epidemijos metu per klaida prikimsta ne numireliu, o gyvuju.
Trenke zaibas. Aidas daugeli sykiu atkartojo griaustinio dundesi. Visa gamta tarsi sukilo, tik niekas nebande speti, pries ar uz Pilkuosius Brolius.
Pirmoji mirtis atejo apie pietus, nors tokiu oru buvo sunku spresti apie paros meta. Kalvio vaikiukas, atlydejes
Pilkuosius Brolius nuo pat pajurio, ligi siol ramiai gulejes visiskoje prostracijoje, atitrauke paderusi zvilgsni
nuo lubu, apvede visus susirinkusius pamisusiomis akimis, apsiputojo ir pradejo plesti nuo saves drabuzius. Kol
aplinkiniai atsitokejo ir supuole jo tramdyti, jis trenke galva i siena (o siena buvo sukrauta is paciu tvirciausiu
apylinkeje rieduliu). Kiausas sausai trakstelejo. Ant akmenu isplito tamsi deme. Berniokas dusliai sudejavo ir
susmuko. Palinkusi ties juo motina dar spejo isgirsti ji kazka snabzdant, taciau zodziu nesuprato. Neilgai trukus
jo kvepavimas nutruko, ir veidas igavo palaiminga visisko nusiraminimo israiska.
Moterys pradejo isteriskai saukti.
Vejas lauke kauke vis stipriau.
Zhole akimirkai atsitrauke nuo rusyje plintancios isterijos ir pazvelge i Brolius. Su siaubu ji pamate, kaip vienas - per audra nesugebejo izvelgti kuris - letai tarsi sapnuodamas susmuko ant zemes, kur ji netrukus pridenge is visur ir i visas puses krentantis sniegas.
Giesme vis dar tesesi, ne trupucio nesusilpnejusi pasisalinus vienam dalyviui, priesingai, skambejo vis garsiau ir garsiau, rodes, skverbiasi i pacias smegenis, hipnotiniu ritmu uzvaldydama jas ir pavergdama savo saltai ir nesuprantamai galiai. Zhole pajuto, kaip ja uzplusta keisti, ligi siol nematyti vaizdiniai: is sienu besitiesiancios jos link rankos, besivyniojancios aplink kojas svytincios gijos... vienu metu galejo prisiekti, kad is jos ranku auga lapai, o is koju zemes link tiesiasi saknys, besiraitydamos ir beieskodamos akmenineje asloje plyselio uzsikabinti ir isiskverbti. Jai rodesi, kad jos galva deformuojasi, tai tindama, tai traukdamasi, tarsi mintys, ligi siol ramiai tunojusios savo vietose, staiga pasiuto ir pradejo sokti vestuvini soki. Jai vaidenosi, kad jos kaulai trupa i miltelius, o vietoj ju atsiranda keista gliti substancija, kuri neilgai trukus pradeda sunktis lauk per visas poras, apnuodydama ora svaiginanciomis isskyromis. Ji pakele asarojancias akis aukstyn ir su siaubu pamate, kaip lubos, pakeitusios spalva ir faktura, letai leidziasi jai ant galvos, grasindamos sutraiskyti ir palaidoti po savimi. Ji eme saukti, bet balsas, kuris sklido is lupu, jau nebevuvo jos - Zholes lupomis dabar klyke visos kada nors palaidotu Lakstingalu slenyje zmoniu sielos, visu dar negimusiu verksma ir visu dar nemirusiu priesmirtines dejones girdejo ji sitame sauksme, ir jai rodes, kad kartu su ja rekia ir namas, ir zeme, ir dangus, ir oras aplinkui ja. Paskutinis lasas, perpildes taure, buvo motinos lopsine, girdima tarp visos tos kakofonijos:
Mik uzmik, vaikeli mielas,
Saule saugo tavo siela,
Menuo myli tavo sirdi,
Tavo juoka zvaigzdes girdi...
Zhole giliai atsiduso ir nugrimzdo i palaiminga nebuti, tarsi i gilu duburi ezere prie kalves, kur apylinkes moterys skandindavo nelaiku gimusius ir niekam nereikalingus kaciukus.
Sniego audra ta birzelio menesi Lakstingalu slenyje truko tris dienas ir keturias naktis. Ketvirtos dienos rytas isauso saltas ir aiskus, dangus buvo verianciai melynas, o zeme tyliai stenejo po storu ledo ir sniego sluoksniu. Saule pakilo virs nuplikusiu lauku ir sodu, kuriuose nebebuvo ne vieno lapelio. Tik gerai isvitus, i dienos sviesa isropojo like gyvi slenio gyventojai - puse tu, kurie suejo pries audra i kalvio Efraimo namo rusi.
Pats Efraimas taip pat buvo gyvas, tik pasenes gerais penkeriais metais. Lyg bename dvasia dulinejo jis po savo paselius ir gailiu balsu rypaudamas skaiciavo nuostolius. Efraimo zmona, praleidusi tris paras salia savo sunaus, mirusio pirmosiomis audros valandomis, lavono, isprotejo.
Tiesa pasakius, pasimaise beveik visiems, vieniems daugiau, kitiems maziau. Vieni atsipeikejo dar ta pacia diena, kiti siaip taip susitvarke per artimiausia savaite, dar kiti buvo nesavi visa vasara ir rudeni. Keli taip ir nebegrizo i realu pasauli. Tokiu buvo keturi. Juos apgyvendino atskirai ir pavadino ta nama Kvailiu Sodyba.
Zhole isejo laukan jausdama zvimbianti skausma galvoje ir visuose kauluose, markstydamasi nuo ryskios saules sviesos,
kuri, rodes, sviete i pacias smegenis. Pasirupinusi, kad Uoga su Smilga gautu prieglobsti ir siluma, ji nuskubejo
link Pilkuju Broliu giesmes vietos.
Jai atsivere liudnas vaizdas. Apledeje, uznesti sniegu tysojo penki pailgi kaubureliai, nejudedami, tylus kaip akmenys, ant kuriu megdavo sedeti. Zholei is gailescio uzeme kvapa. Ji prisedo prie vieno, prie kito, paliete delnu, tarsi prisilietimas butu galejes prikelti is numirusiu. Dziusna gulejo keistai isdrikes, tarsi paskutine gyvenimo akimirka bute soktelejes aukstyn, o ant zemes nusileides jau negyvas. Dar vienas gulejo isikniaubes veidu i rankas, rodes, kad akimirkai prigule nusnusti. Zhole akimis paieskojo Mazylio; po keistojo pokalbio jis jai buvo isimintiniausiu is penkiukes. Trumpiausias pavidalas gulejo atokiausiai, tarsi is paskutiniuju sliauze zmoniu link, bet pritruko jegu.
Zhole pakele akis patikrinti riba tarp pasauliu. Per audros laika toji pasislinkusi nebuvo. Nedidelis pereinamasis tarpas, skyres du pasaulius, issiskyre parudusia, bet neapsnigta zole. Seseliai vis dar judejo, vis dar trauke akis, bet Zole pajuto, kad gali jiems atsispirti. Kazka jie visgi padare, pagalvojo ji. Tik gaila, pati sau pridure, kad nebegales paaiskinti, ka.
Ji pasoko ant linkstanciu koju ir nupedino zmoniu link, noredama juos paprasyti pagalbos palaidoti Pilkuosius. Kaip ten bebutu, svarste ji, kad ir kokie svetimi jie bebutu, o visgi mire besistengdami mums padeti.
Ji pasigavo uz skverno Samueli ir...
Neisspaude is burnos ne garso.
Ji pabande dar syki... be rezultatu.
Mostelejusi ranka paprasciausiai nusitempe Samueli is paskos, atsivede prie apsnigtu kaubureliu ir parode ko norinti. Tas kelias minutes issiziojes bande suprasti, ko is jo norima, kol pagaliau placiomis akimis zvilgtelejo i Zhole.
- Palaidoti juos? Musu kapinese? Svetimus?
Zhole mostelejo ribos link, beviltiskai bandydama isspausti nors garsa. Galvoje smekstelejo mintis, kad balsa, matyt, ji bus prarekusi to haliucinaciju priepuolio metu.
Samuelis susirauke. Pagalvojo mazumele. Issitrauke per stebukla islikusia pypkute, prisidege ja. Galu gale apsisprende.
- Reikia, - tare.
Dviese, pasieme irankius, jie siaip taip atkapste visus penkis lavonus. Didziuliam ju nustebimui, du is tu penkiu pasirode esa moterimis. Dvi grakscios baltaplaukes isdidziais negyvais veidais gulejo ant Samuelio stalo, tarsi darydamos jam malone.
- Jos kaip elfai, - istare Samuelis, vienintelis is visu Lakstingalu slenio gyventoju mates elfus. - Grazios iki nezemiskumo.
Zhole linktelejo galva. Ji atsargiai trauke gobtuva nuo Mazylio veido. Su nuostaba ispletusi akis, mostelejo
Samueliui, kad tas prieitu ir pasiziuretu.
Baltaplaukis kaip ir visi kiti Pilkieji Broliai, Mazylis atrode visai jaunas, jam galima buvo duoti daugiausiai
septyniolika metu. Piktai suraukti suauge antakiai, papustos lupos... Staiga Zhole pagavo menka krustelejima po
kietai uzvertais vokais. Net zagtelejusi puole plesti nuo jo apsiausta, po apsiaustu surado apledejusius marskinius,
praskyre juos, prigludo ausimi prie saltos lyg ledas krutines, isiklause...
Letai letai, dusliai, tarsi nenoromis, sirdis stuktelejo karta, po kurio laiko kita...
Zhole pravirko. Po visu isgyvenimu ja apeme isterija.
Is penkiu isgyveno tik vienas, visi kiti - dvi moterys apie trisdesimties metu ir du kiek vyresni vyrai - buvo
palaidoti Lakstingalu slenio kapinese, bet akmentasys ilgai galvojo, kokius paminklus gi jiems pastatyti, juk paprasti
akmenys cia netiko... Galu gale ties kiekvienu kapu nutase po du akmeninius stulpus, ir kiekviena stulpu pora uzdenge
akmeniniu skritiniu. Atrode ispudingai, bent jau taip pareiske pats akmentasys ir nieku gyvu nenorejo klausytis
kitokios nuomones.
Likes gyvas, Mazylis ilgai balansavo ant ribos tarp gyvenimo ir mirties. Pora sykiu Zole baiminosi, kad jis nesulauks ryto, bet, matyt, igimtas atsparumas visgi padare savo. Zole spejo, kad saltis (o gal kazkas kita?) pakirto ji paskutini.
Sene Uoga gavo nauja tema niurzgejimui.
- Gyvenu margoje kompanijoje, - sniurkste ji kiekvienam norinciam klausyti. - Idiote, nebyle, atsibastelis, kuris aplamai neaisku is ko padarytas... Ir as! Dabar teliko tik atsivesti i namus meskina ir pasodinti ji prie stalo... Svieto pabaiga!
Smilga vis taip pat sypsojosi beprasmiska sypsena ir seilejosi.
Zole taip ir nebeatgavo balso. Uztai ji pradejo jausti savyje tai, ko dar niekada nejaute. Letai lyg is letargo miego joje budo keistos savybes, nauji sugebejimai... Is kur jie atejo ir ka jie reiske, ji neturejo laiko susimastyti, kadangi is Uogos buvo mazai naudos, ir rupinimasis dviem ligoniais - seserimi ir Mazyliu - gule pagrinde ant jos peciu.
Mazylis taisesi visa vasara. Tik prasidejus rudeniui, jis pagaliau atsikele, o sulig pirmomis snaigemis isejo i kiema, remdamasis i Zoles peti. Sunkiai nuklibinksciavo prie savo gentainiu kapu ir ilgam ten pasiliko. Zole, stebedama ji is saugaus atstumo, mate, kaip Mazylis ties kiekvienu kauburiu pasilenkia, priliecia ranka lupas, paskui ta pacia ranka prideda prie zemes, tokiu budu amziams atsisveikindamas su saviskiais.
Mazylis pasiliko slenyje, pasivadines Linu. Katastrofos suluosinti zmones salinosi vienas kito, o jo tuo labiau. Kiekviena diena jis vis stiprejo, kol pasijuto pakankamai stiprus nueiti prie Samuelio namo, kurio sode sustingo riba tarp pasauliu.
- Ji nebejuda, - pasake jam Samuelis.
Linas linktelejo.
- Kai tiek zmoniu mirsta del to, kad riba nejudetu, prireikia dar daugiau gyvybiu ja pajudinti.
Jo balsas ligos metu prarado sauso pergamento siugzdesi ir skambejo kaip kiekvieno septyniolikmecio bernioko balsas. Tik pazvelgus Linui i akis, buvo galima suabejoti jo jaunumu. Is akiu sulinio zvelge begaline virtine pavargusiu nuo zinojimo metu. Kaip tik to zvilgsnio Lakstingalu slenio gyventojai labiausiai venge. Sklido net paskalos, kad pazvelges Linas gali matyti kiekvieno zmogaus slapciausius troskimus. Ozio Djuko vadovaujama maitvanagiu kompanija spjaudesi kiekviena syki Linui praejus pro sali, matyt del to, kad buvo per seni kazko troksti.
- Tie, kurie mire... - tese Linas, - jie buvo mano seima... Ilgus metus. - Samuelis uzjausdamas atsiduso. - Jie mane rado ir isaugino...
- Nelabai jauku cia... Salia tos parudusios juostos. - Samuelis susirupines pradejo kimsti pypke. - Ozys Djukas ateina ir valandomis spokso kitapus. Karta net prasitare, kad mato ivairiausius idomius dalykius... Bet man namai svarbiau, - ryztingai krestelejo galva. - Ausrine laukiasi.
- Tai traukia kaip bedugne... O jeigu pakankamai ilgai i ja ziuresi, viena diena ir ji pazvelgs i tave... Bedugne nesismulkina, ji zvelgia tiesiai i siela. Ir pasiima is tos sielos, kas jai patinka.
Samuelis pazvelge i Lina atidziau.
- Kiek gi tu, Linai, esi ziurejes i bedugne? - paklause tyliai.
Linas nusisuko.
- Ilgiau, negu buciau norejes... - dusliu balsu istare, pakilo ir nuejo Uogos namu link.
Zhole, netekusi balso, venge eiti is namu, triuse aplinkui ir stropiai mokesi matyti, kaip ji tai vadino pati sau.
Ji pastebejo galinti isskirti zmoniu mintis tarsi gijas, vinguriuojancias is ju galvu. Kartais galedavo suprasti
nuotaika pagal tu giju spalva. Kai ji pabande piesiniais paaiskinti Linui, ka naujo savyje atrado po Keturiu Naktu
Audros, tas ilgai tylejo, kol galu gale atsiduses tare:
- Likimas visada pasiima savo... - ir atsisake paaiskinti savo zodzius.
Ta diena ji pabande paziureti i Smilga.
Is vargses, laimingos, seiletos Smilgos galvos tiso tik viena gija - bespalve, vos matoma, retsykiais blykstelejanti sauleje. Ji buvo trumpute, vos kysanti is ugniniu merginos gauru, paskubomis suglostytu sesers. Gijele vangiai vinguriavo, ji buvo panasi i besivaduojanti mirtimi slieka, isgulejusi visa kaitria popiete dziustancios balos dumble.
Kai Zhole isiziurejo taip smarkiai, kad smilkiniuose eme tvinkcioti astrus skausmas, o akiratis sumazejo iki keliu sprindziu, jai pasirode, kad gijele tusciavidure. Nuostabu, pagalvojo Zhole ir dar truputi labiau susikaupe. Ivairumo delei ji isivaizdavo esanti mazyte oro butybe, skrajojanti ties gijeles galu, tokia mazyte, kad gijele jai atrodytu lyg didelis tunelis.
Ir gijele isaugo pries jos akis.
Turbut as besistengdama uzmigau ir dabar visa tai sapnuoju, pagalvojo Zhole, bet sapnas buvo idomus, tad ji ne nepabande pabusti.
Ji suplasnojo savo mazyciais sparneliais, nuaustais is oro, ir ileke i sidabrini tuneli, kurio galas svysciojo
jai pries akis. Tai padaryti nebuvo lengva, kadangi tunelis nors ir vangiai, bet visgi judejo, ir Zhole is neipratimo
uzsidirbo kelis idreskimus savo mazyciame oriniame kunelyje, atsitrenkusi i tunelio krasta.
Toliau ejosi lengviau. Ji tiesiog skriejo, maudydamasi blankioje sviesoje, skleidziamoje tunelio sieneliu, ir smalsiai
stebejo aplinka. Koks idomus sapnas, pagalvojo ji, ir kaip gaila bus pabusti.
Kai po kurio laiko ji priskrido tunelio gala, didziuliam jos nusivylimui, toliau kelia uztvere sunkios dviveres durys. Labiausiai jos panesejo i tuos sunkius akmeninius stulpus, kuriais buvo pazymeti Pilkuju Broliu kapai. Zole nedrasiai pabelde.
- Kas ten? - atsklido isgasdintas vaikiskas balsas.
- Cia as, Zhole, - atsake Zhole ir nusistebejo galinti kalbeti.
- Zhole? Sesute?!
- Smilga? Atidaryk duris!
- Bijau! Mama paziurejo i mane akimis, kuriose nebuvo zmogaus... Ten buvo kazkas baisaus, ir tai ziurejo i mane mano mamos akimis! Tai mane kviete, bet as pabegau...
- Smilguze, nuo to laiko praejo keleri metai! Cia tiek daug visko atsitiko! Atejo Pilkieji Broliai, paaukojo gyvybes uz musu zeme, sustabde ribos pletimasi... Dabar jau niekas nebedings, niekada!
- O mama? - viltingai paklause Smilgos balsas is uz duru.
Zhole atsiduso.
- Mama liko ten...
Smilga pravirko. Zole taip pat susigraudino, nuvarvino keleta asareliu, dar syki paklibino duris:
- Smilga, iseik! Pasiilgau taves... Noriu, kad griztum! Juk tu dar turi mane, ir as tave taip pat myliu!
Ji pabelde dar karta ir apsidziauge isgirdusi, kaip Smilga is uz duru brazda, besistengdama jas atidaryti.
- Negaliu, - atsklido uzduses balsas, - sklastis labai sunkus! Isbrinko...
Zole sudejavo is nevilties. Jeigu tai sapnas, pagalvojo ji, tai as galiu jame sau leisti bet ka, tame tarpe ir pasivertima. Ir pabande pasiversti kuo nors baisiu, kas galetu islauzti akmenines duris. Is pradziu nevyko nieko, tada ji pabande truputi kitaip. Isivaizdavo sau, kad jos rankos stipreja, kad raumenys pupso kaip kalvio Efraimo, o kiekvienas kumstis tarsi kujis - pats didziausias kujis zemeje. Kad kojos dideles ir storos, kad islaikytu kumsciu svori, o kunas - galingas, toks galingas, koks tik imanoma. Ir pajuto, kaip jos pakausis isiremia i tunelio lubas. Ji issigando, kad gali suplesyti vienintele gija, jungiancia ja su dvyne seserimi, todel sutramde save. Na, tarkime, kumsciai ne patys didziausi zemeje, bet didziausi po didziausiu... Ir kunas truputeli mazesnis... Stai taip...
Ji atsivedejo ir smoge kumsciu-kuju i akmenines duris. Smilga uz duru issigandusi suspigo.
- Pabaisa ateina manes! - sauke ji. - Zhole, Zholele, bek, pabaisa ateina!!!
- Ramiau, sesute, - susuko jai Zhole, - cia as dauzau duris, noriu tave isleisti!
Ji sudave dar karta, paskui dar viena... Atsivedejo ir dar, ir dar... Ji dauze ir dauze, kol su dziaugsmu pastebejo, kad akmenines plokstes trupa ir krypsta... Zhole susuko: "Laikykis, Smilga!" ir puole su dviguba energija. Ji jaute, kaip prakaitas sruva jos veidu, o jegos seko pavydetinai greitai. Per mazai jegos tokiam dideliam kunui, dingtelejo jai. Grizo astrus galvos skausmas. Ausyse pradejo spengti. Zhole nusistebejo, kad spengimas toks panasus i Pilkuju Broliu giesmes garsus, jai net pasirode, kad pustelejo vesus vejelis, atnesdamas jos ikaitusiam kunui palengvejima. Ji pabande pritarti sklindantiems jos smegenyse garsams, dainavo kaip mokejo, leido uzliuliuoti ir nesti save melodijos bangoms... Pasivaideno is koju besirangancios saknys... Jos vijosi tunelio grindimis ir kur tik radusios vietos, leido savo ataugas. Zole greiciau isgirdo nei pajuto, kaip is tunelio i jos kuna saknimis sruvena gaivinancios sultys, tarsi ji butu buvusi augalas, geriantis lietaus vandeni po ilgus menesius trukusios sausros.
Ji sukaupe visas likusias jegas ir sudave dar viena, paskutini smugi, po kurio susmuko apsiasarojusi, nebepajegdama suvaldyti nei savo saknu, kurios tuoj pat susitrauke ir isnyko, nei savo galingu kumsciu, kurie ta pacia akimirka pavirto vel mazuciais oro butybes delniukais...
Bet to smugio pakako.
Zhole isvydo, kaip letai pakrypo ir sugriuvo akmenines durys, atverdamos kelia ryskiems saules spinduliams, besiverziantiems i tuneli su pragariska jega. Ant slenkscio ji isvydo maza raudonplauke mergaite geleta suknute, lygiai tokia pacia, kokia buvo Smilga ta nakti, kai jos bego is savo namu.
- Zhole! - suriko mergaite ir istiese rankas i ja.
Zhole kiek pajegdama pasikele, taciau besiverziantys spinduliai su nelaukta jega pasigriebe ja ir nusinese tarsi upes srove, vartaliodami ir dauzydami i tunelio sienas.
Paskutinis dalykas, kuri pastebejo Zhole, vartydamasi ryskiose sviecianciose bangose, buvo tiesianti rankas Smilga, kurios suknele plaikste bangu sukeltas vejas.
Zhole atsipeikejo nuo pragarisko galvos skausmo. Kaulai buvo sustire nuo salcio. Atrode, ji surinko savyje visa
pasaulini salti, visu ziemu - busimu ir buvusiu - leda ir sniega. Kaip pro migla ji pamate pilkas Lino akis visai
prie pat jos veido, negaledama saukti susnypste tarsi gyvate ir sukabintais meslungio pirstais isikabino i jo ranka,
prasydama pagalbos. As atkasiau tave is po sniego, kai tu nukritai, nebegaledamas pasliauzti, tad dabar daryk ka
nors! - norejo pasakyti ji.
Ir Linas, tarsi skaitydamas mintis, stipriais pirstais minke jos sutrauktus raumenis, masazavo rankas ir kojas, tryne ir silde savo kvapu, kol jos kunas pamazele atsileido, pasaulinis saltis mazumele atlego, ir ji sugebejo apsikabinti baltapuki ir apsiasaroti.
- Kas gi tau? - nustebes klause Linas.
Zhole nieko nebande aiskinti, nusibrauke ranka asaras, pribego prie nejudancios seiletos Smilgos ir su viltimi pazvelge i jos tuscias akis. Nieko. Ne menkiausio gyvybes pozymio.
Ji pamosavo ranka kazkur ten, kur, jos manymu, turejo koncentruotis sesers zvilgsnis.
Nieko.
Ji pakrate jos rankas.
Ne maziausios reakcijos.
Galu gale Zhole neteko kantrybes ir, tarsi vaikystes zaidime, pabelde krumpliais i Smilgos kakta: "Ar yra kas namuose? Aliooo-o!"
Smilga kruptelejo.
Pamaziukais, letai Smilgos akyse pradejo ziebtis prasmingos kibirksteles. Ji lyg sapnuodama pakele delna ir nusisluoste pasmakre, kuri per tuos pora metu niekada nebuvo sausa. Perbrauke delnu plaukus, veida, tarsi tikrindama, ar viskas savo vietose.
Galu gale dar ne visai sufokusuotu zvilgsniu ji pazvelge priesais save ir pamate seseri.
- Zh-zhole? - abejodama paklause ji aukstu uzkimusiu balsu.
Zhole energingai sulinksejo galva.
- O... kodel tu tokia...didele? - pasidomejo Smilga. - Beveik suaugusi...
Zhole paciupo ja ir privede prie suskilusio veidrodzio, kabojusio ant sienos. Smilga ilgai tyrinejo savo atvaizda.
- Tai kiek gi laiko praejo? - pasibaisejo. - Ir ka gi as veikiau visa ta laika?
- Sedejai ir ziurejai i viena taska, - isimaise Linas.
Smilga atsisuko i ji.
- Zhole istekejo uz taves? Tu jos vyras, taip?
Linas nusijuoke.
- Ne. As prasalaitis. Apsirgau ir likau pasveikti.
- Tai tiesa? - pasisuko Smilga i seseri. Ta linktelejo. - O kodel tu nekalbi? - Zhole paniurusi nuleido galva.
- Nelaimingas atsitikimas, - guztelejo peciais Linas. - Zhole nebegali kalbeti. Ji tapo nebyle.
Kaip ten betarsketu Ozio Djuko vadovaujamas maitvanagiu klubas ("O taip, gerbiamasis, tam zilam atsibasteliui
gera gyventi tarp dvieju luosu mergu, juk ne viena negali papasakoti, ka jis su jomis isdarineja!"), gyvenimas
Uogos namuke pagerejo, o jei nepagerejo, tai bent palinksmejo. Smilga kiauras dienas dainavo, kiaurus vakarus mokesi
ir klausesi istoriju apie praleistus nebutyje metus. Zhole laiminga stebejo savo seseri, kartais net pamirsdama
savo negalia. Linas taip pat, rodes, gyveno turininga gyvenima. Tik kartais, akylai isiziurejusi (jis liko vienintelis,
kurio minciu giju taip ir nepavyko pamatyti), ji pastebedavo jo veidu nuslenkanti seseli. Ir tokiomis minutemis
ja nusmelkdavo nuojauta, kad palaimos kupinos dienos toli grazu ne suvisam. Kad viena grazu ryta ateis laikas atsisveikinti.
Ir toks laikas atejo. Net greiciau, negu norejo Zhole. Ir daug greiciau, negu norejo Linas.
Bet tai jau kita istorija.