Sugrizta namo Ragana (Deive!), nusiima skrybele, nusirisa ornamentuota salika, nusimauna ilga baltas pirstines.
Kepsteli zaislini katina.
- Nemiegok, Milorde! Kas naujo cia? O as pasigirsiu. Oi pasigirsiu! (strykineja, net susoka.) Kad zinotum, kaip
sekesi! (Isvarsto aulinuku raistelius. (Kaip zavingai viska gadinau! Svarbiausia - tavo numyletiniams martai ir
tam, Fredui. Tu butum mates, kaip jie nuostabiai nesusikalbejo. Zodziai smego ir grimzdo kaip i kudra. Viens antru
pasibaisejo. Ja - as apakinau, apkurtinau. Ji - prislegiau. Ir savo pirstais jiems uzdengiausuvokimo takus, sutraukiau
ju valia... Tu neisivaizduoji, paskutiniai ju zodziai buvo tokie juokingi... Nes visiskai neatitiko akimirku esmes.
- Tragiska klounada. - O esme - as is ju atemiau... Nemaniau, kad si savo malonuma pasieksiu be menkiausio pasipriesinimo,
steriliai. Nors, tiesa sakant, mano metodas patikimas ir daugsyk isbandytas: taisytas, tikslintas, lankstytas,
ne pagal kurpaliu tvertas. Bet siandien pirmakart slydu kaip sviestu. Reikes gerai isiminti proporcijas ir saskambius...
O tu man sumaisei? Mm?
Atkelia skarele, dengusia pinta krepsi. Isima auksta taure su baltu gerimu. Ir siurbia per siauda.
- Galejai daugiau pelkiu lasu ideti. Ale gerai... Man be galo keista, kad zmones taip lengvai praranda paprasciausia
nuovoka ir pajautima - tiek saves, tiek kito, ypac kito pajautima. Man neprireike ne jokiu pastangu juos sujaukti,
sumaisyti kaip kortas, apvelti; ir juose - ne krislelio itarimo ar isgascio, kad kazkas ne taip. Teatre judinti
lelytes, zinai kad, sudetingiau. O jie tokie - be sunkios jegos, ir ziopleliai, beveik kose: kaip nori, taip drebk,
kur nori drebk, kuo nori drebk, teksk kam nori... Siunciu jiems zenkla - nesupranta, kibirksti - nereaguoja, palietima
- lyg i tuscia vieta. Ir kai jie jau mano rankose, jie net to nejaucia! Kiekvienas mano: cia tik as, as kalbu,
as darau, as pats, as pati... O kad jie, atsiprasau, ... tampomi (Rodo, lyg manipuliuotu lelemis)... Jie beveik
nuolatos apkvaite. Bet taip ir yra. - Tu tik isiziurek. Kvaitina nuovargis, ji patys prisisaukia. Neistengimas
- ir nenoras - islisti is savo kiauto - kvaitina, dusina. Prigesimas, juolab uz-gesimas: akyse, sirdyse, rankose
- kvaitina. Jie tokie - man dar net nesant. (Issirenke pintinej raistelius ir ivarsto i aulinukus.)
Zinai, Milorde, pazaisiu jais dar truputeli, ivairesnem kombinacijom (Ka nors delioja.) - ir man nusibos... Tada
imsiuos kitko. Turbut mokinsiu juos, kad atpazintu mane is tolo. Pajustu, kad galvoju apie katra nors dar cia,
sededama. Bet kada, is bet ko atpazintu. Ir sapnuos, be abejo. Ir kad jiems nebutu tai zinojimaas, kaip dukart
du. Bet - tik nusiteikimas, pasiruosimas bendrauti. Ismokyciau tapti lygiaverciais. Viens kitam kazka duotumem
- reikalingo. nes ir man - stinga. Noreciau niekados is ju nebesisaipyti... O Fredas - gal primirs... O Marta -
kudros pedsakus megins naikinti, uzdengs kuo nors svariu. Turetu sugebeti... Bet ir smagiai juos sumoviau. Prietema,
ramybe, ziburiukai, ir taip jau retas susitikimas... Ir per g-galvas! Viens kitam - smaukst, taukst. - Ir ju sielose
- klaiki tamsa, atsiduodanti netgi sleikstuliu, ir vos vos, kazkodel, - krauju. Cha-cha (Suploja.)... Ne jie vieni.
Apie pussimti sudorojau... Nesijaudink, Milorde. Juk tu jau zinai, kas - bus - toliau.
Ragana apsirisa raudonu kaspinu pirsta, apsijuosia liemeni saliku, uzsimaukslina skrybele. Paskui pirstu, ranku,
kuno plastika, zingsniu ritmu atlieka burima. Kol galutineje pozoje apmirsta.
Apie autoriu
Grizti i "Literaturini kubila"
Grizti i svetaine