Mergvakaris pasieke ta stadija, kuria anksciau ar veliau pasiekia bet kuris nenusisekes vakarelis: nuo naminukes
iraudusios Trumplaukes kaimo merginos, pamirsusios motinu skiepyta padoruma ir mergiska savo stidlyvuma, eme porinti
nesvankias istorijas ir anekdotus. Vienos - drovesnes, o gal tiesiog maziau ikaususios - dar padarydavo pauze pries
TUOS zodzius, taciau daugelis jau nebezabojo liezuviu, ir greit seklycia prisipilde tokiu posakiu, kuriuos isgirdes
net skerdzius nuraustu. Per kiekviena juoko pliupsni puotautojos vis dirsciojo i busimaja nuotaka - rausvazande
Magdalena, ir zvilgsniuose siuose galima buvo izvelgti tiek pasaipa, tiek piktdziuga, tiek ir pavyda: busimasis
jaunikis - seniuno sunus - bet kuriai is mergu butu buvusi nuostabi partija. Istorijoms einant riebyn, blaustantys
zvilgsniai vis atviriau krypo i isdavikiskai apvalejanti Magdalenos pilva. Jaunoji juokesi vis reciau - ji gere
maziausiai. Kodel? O ji isvis buvo labai apdairi mergina ir nenorejo, kad situacija taptu nekontroliuojama. Taciau
dabar kaip tik tai ir vyko.
- … o po to jam ir sako: tavo vyriskumo neuztektu ne mergai prarakinti, tad sokuok dabar varle tol, kol svari merga
tave pabuciuos. Paskui tik smaukst - ir paverte barona varle. Ir taip visus toj puotoj dalyvavusius bajorus isbande
ir varlem paverte, kaip mane gyva matot.
Anekdotas pasakojo apie pacia Rozine Kordelina, didziausia tu laiku karalystes burtininke, kurios karvedes talenta
ir slove uzgozdavo tik stai tokios istorijos apie josios meiles nuotykius.
- Vai tai gerai, kad Magdalena keret nemoka kaip Kordelina, nes dabar visi kaimo bernai, isskyrus Juozapa, varlem
po aplinkines pelkes sokinetu!
Tai trigrasi ikiso Gertruda - geriausia Magdalenos drauge. Na, geriausia ji buvo dar iki tada, kai abi merginos
nusprende Juozapa-seniuniuka joms busiant geriausiu vyru. Metus trukusia kova laimejo Magdalena - laimejo, Gertrudos
nuomone, visiskai nepelnytai ir negarbingai.
Susirinkusios merginos eme kikenti ir prunkscioti i kumscius. Magdalena suprato, kad taip palikti sito poksto nebegalima.
- Is ko jau is ko, o is taves, Gertrudele, tos varles tikrai pagalbos nesulauktu, nes svari merga is taves - kaip
is recio samtis.
Gertruda pasoko is vietos, neatsiliko nuo jos ir Magdalena, drauges puole viena prie kitos ir jau seniai brendusi
itampa issiliejo i paselusias mustynes. Gertruda kibo Magdalenai i kasas ir pradejo traukti ja prie zemes, vis
taikydama ispirti. Nuotaka nagais suciupo priesininkei uz sonu ir dantimis sugavo kasa betraukiancia ranka. Po
trumpo, bet arsaus susitampymo Magdalenai pavyko pakisti Gertrudai koja, taciau kasu sioji nepaleido, ir abi merginos
nusirito grindimis, nenustodamos talzyti viena kitos rankomis bei kojomis, kandziotis ir zviegti. Neaisku, kuri
butu isejusi nugaletoja is sio musio, - kitos merginos supuolusios vos vos sugebejo drauges isskirti. Abieju iseigines
sukneles buvo sudraskytos, Magdalenai sruvo kraujas is paplestos ausies, Gertrudai sparciai eme tinti lupa. Museikos
varste viena kita tokiais zvilgsniais, kad net elfu streles, palyginus su jais, butu atrodziusios bukos.
- Baikit, baikit, ot susikibo, paselusios mergos, - ramino pestukes diktoji senmerge Petronija, degtine suvilgyta
nosine valydama Magdalenos ausi. - Kas cia judviem uzejo, bene del varliu susipykot…
Kristina, malunininko dukte, staiga suplojo rankomis:
- Mergos, klausykit, o kas, jei is tiesu pelkej galima rasti Kordelinos meiluziu, varlemis kvaksinciu? Juk ji -
didi burtininke!
Merginos viena po kitos pasigavo sia minti:
- Aha, ir as daug kartu girdejau apie tai, kad ji bet ka i varle gali paversti!
- Tu tik pagalvok: pabuciuoji varle, o jinai tik - abrakadabra - ir virsta nuostabiu princu ant balto zirgo…
- Na, ir paika gi tu! Ant kokio dar balto zirgo? Kordelina ji ka, su visu zirgu i lova temptusi?
- Tai jis tada atverstas nuogas turetu buti, ke ke ke…
- Oi, mergos, begam i raista varliu buciuoti!
Ir burys ikaususiu paneliu, staigiai uzmirsusiu ka tik vykusias mustynes, tekinom pasileido cia pat uz statiniu
tvoros buvusios pelkes link. Isgirde triuksma, kaimieciai zvilgciojo uzsimiegojusiomis akimis pro langus, smerkianciai
lingavo galvas ir palydedavo kleketuojanti buri nepatenkintais suksniais, taciau niekas nerado savyje valios iseiti
i vesu rugsejo ora sudrausminti triuksmadariu. Greitai merginos pasieke pazistama nuo vaikystes raista. Naktis
buvo giedra, bet varles, kaip ir andai kaimieciai, buvo nenusiteikusios listi laukan is savo sleptuviu - galimybe
su kuo nors buciuotis ju visai neviliojo. Po koki pusvalandi trukusio varlinejimo, kurio metu ne viena suknele
iplyso, uzsikabinusi uz krumu, ir ne viena pora kurpaiciu perslapo, zengus neatsargu zingsni i sona nuo tako, merginos
sunese i bendra kruva savo grobi. Tai pasirode besancios septynios mazos varlytes, dvi didesnes ir viena tikrai
ispudingo dydzio ir slykstumo rupuze. Merginos paeiliui eme vargsus saltakraujus ir glaude juos prie lupu. Taciau
stebuklas taip ir neivyko. Galiausiai sis uzsiemimas kaimietems igriso, ir jos, metusios varles, smezuodamos pilnatyje
sijonais, issiskirste - kas testi uliojimo, kas miegoti, kas ieskoti vaikinu, negalinciu, tiesa, pasigirti bajoryste
ir dvarais, bet uztat turinciu silta krauja ir svelnias rankas…
Raiste pasiliko tik viena Elze. Ji buvo itin neisvaizdi ir tyli, visada paskutine tarp draugiu, visada nepastebeta
vaikinu, visada nudelbtu zemyn zvilgsniu. Sianakt ji nepagavo ne vienos varles, ne vienos dar ir nebuciavo - drovejosi.
Elze neryztingai apsidaire po staiga istustejusi raista. Jos zvilgsnis uzkliuvo uz didziosios rupuzes, kuri numesta
dabar gulejo nei gyva, nei mirusi. Kiek padvejojusi, mergina pakele vargsa padara nuo zemes. Kuri laika jos ziurejo
viena i kita, ir Elzei pasirode, kad rupuzes akyse ji mato kazka tokio, ko tikrai neturetu ten matyti. Mergaite
uzsimerke ir atsargiai pabuciavo raupsuota snuki.
* * *
Orku karo vadas Kurbajus is skeltaragiu genties su kruvinu kirviu rankoje brovesi per pelke uzzelusius krumoksnius.
Pirma karta jis buvo pasimetes: dar, atrodo, ka tik kirtosi per zmogenu eiles savo sauniuju vaikinu priesakyje,
artedamas prie tos zmoniu pateles, kuri, kaip jis zinojo, vadovavo visai sitai juokingai zmogenu sutvei, o kita
akimirka jis jau stovi nakti vidury kazkokios pelkes, ir salia spiegia net sarvu nedevinti zmoniu mergiukste… Na,
nieko, tuoj jis suras savo vaikinus, ir visa sita zeme dar drebes nuo vieningo orku kovos riksmo!
Apie autoriu
Grizti i "Raganiskas sypsenas"
Grizti i svetaine