Paskutines Uolos kaimas glaudesi paciuose Pukarinijos pietvakariuose. Is visu pusiu ji supo jura. Kaimas ne veltui buvo vadinamas Paskutines Uolos vardu - i pietus ir i vakarus nuo jo bangavo vien tik vandenys. Nuo Nykiosios Plynaukstes ji taip pat skyre negili brasta, kuria tesesi didelis medinis tiltas.
Lentos girgzdejo Vienisiui po kojomis. Neretai jis turedavo zengti placiau, noredamas isvengti ispuvusiu propersu. Tilto jau senokai niekas nebuvo tvarkes.
Laudatorius, neletindamas zingsnio, atsigreze akimirkai per kairi peti atgal, i Nykiaja Plynaukste.
Vieni akmenys ir kur ne kur augantys vienisi, skurdus medeliai. Jokio kito gyvybes zenklo. Iki pat horizonto, kiek teuzmate Vienisiaus akys, tesesi pilka akmenine dykyne. Taciau kazkur toli, prie pat horizonto linijos, bolavo kiek sviesesne nei plynaukste juosta.
Laudatorius atsigreze, persoko didele tilto grindinio propersa, pazvelge i vakarop pakrypusia Saule ir, paspartines zingsni, nuskubejo toliau Paskutines Uolos kaimo link.
***
Burtininkas Jurgimas, isvydes Vienisiu, atrode truputi suglumes ir nustebes:
- Kokiais vejais, laudatoriau?
- Mirties Zinia.
- Bet Paskutines Uolos kaimo zmones jos nesiunte?
- Taip.
- Tai kodel tu esi cia, jei taves mes nekvieteme? - svelnus ir tylus Jurgimo balsas sustiprejo.
Burtininkas nemego sveciu. Jis ir visas Paskutines Uolos kaimas gyveno atskirta nuo visos Pukarinijos gyvenima. Tik karta per metus apsilankantis Rastikio Slenio kalno valdovo pasiuntinys jiems neleisdavo uzmirsti priklausomumo Pukarinijai. Gyvenimas siame visu uzmirstame pasaulio kraste buvo paprastas ir neidomus. Cia vykdavo mazai svenciu, o ir retas pasalietis siaip sau cionai atvykdavo.
Jurgimas atkakliai ir tyliai stebejo laudatoriu.
- Tebus palaimintas laukiantysis, - vejo suoras, iskriejes i burtininko troba, pagavo Ugnies tarno zodzius.
- Tebus palaimintas ieskantysis, - pusbalsiu nenoromis tarstelejo burtininkas.
Jis tik dabar suvoke savo klaida - Ugnies tarnas visuomet turi laikytis tradiciju ir apeigu; to negali pamirsti joks burtininkas.
- Kas ir kokia Mirties Zinia tau pasiunte, pakviesdamas i Paskutines Uolos kaima?
- Ugnis, - atrode, kad laudatoriaus balsas aidi jo viduje. - Didzioji Visatos Ugnis pasiunte Mirties Zinia ir liepe atvykti i tavo kaima. Paskutines Uolos zmonems gresia didelis pavojus. Uzmarsties Rukas paliko savo vieta ir nenumaldomai artinasi cionai.
- O Aklasis Kali? - burtininko balsas vos ne sauksmu issiverze is krutines. - Vardan proteviu dvasiu, ka veike tuomet atsiskyrelis Kali, kuriam buvo liepta saugoti Uzmarsties Ruka?!
Laudatorius tebebuvo ramus. Jis tyliai ir mislingai teistare:
- Sito Ugnis nepasake. Pries trejeta naktu, gaves Mirties Zinia, isskubejau cia, palikes savo busta Didziosios Upes pakranteje. Tuomet Uzmarsties Ruko dar nemaciau, bet siandien popiet jau aiskiai galejau iziureti jo juosta.
***
Uzmarsties Rukas slinko Nykiaja Plynaukste i Pukarinijos pietvakarius. Tiesiai Vienisosios Uolos link. Savotisko pleisto, nusidriekusio nuo Didziosios upes iki Ramybes ilankos, priekyje, tvirtai pasiramsciuodamas kieta it Smailiuju Uolu akmenys lazda, ispjauta pries geras tris desimtis metu tolimuose Siaures Miskuose, zingsniavo atsiskyrelis Kali.
Jei koks nors gyvas sutverimas butu stebejes sia eisena, turbut ne nesuabejotu nuostabiu vedlio regejimu - Kali ne karto nesuklupo. O tai buvo be galo sunku, nes visa Nykioji Plynaukste - ivairiausios formos akmenu, uolienu atplaisu sankaupa.
Vis delto atsiskyrelis buvo aklas.
Jau daugiau nei trisdesimt metu jis lauke sios dienos, apie kuria viename metrastyje buvo pasakyta:
"Ir ateis i zeme ta diena, kuomet aklasis prareges, akmuo taps vandeniu, o uzmarstis isnyks amziams. Tokia Dievu valia..."
Reginos Silickajos piesinys
***
Saules diskas ramiai ir letai ruosesi panirti i Ramybes ilankos vandenis. Mazos bangeles, genamos Siaures vejo, plakesi i kranta, tarsi troksdamos suvilgyti pavargusias laudatoriaus kojas. Vienisius sedejo ant pakrantes smelyje istrigusios valties borto, akimis lydedamas Saule. Jo zvilgsnis klaidziojo jura, tarsi ieskodamas nors kokios pagalbos zenklo.
"Isties kvaila, - maste Ugnies tarnas, - Uzmarsties Rukas, istrukes is Aklojo Kali keru, vis tiek pasieks si kaima. Tai atsitiks rytoj vakare, kuomet danguje suzibes pilnatis. Rastikio Sleni gaubia Girmylo burtai, turbut todel rukas nesiverze ten. Nykioji Plynaukste visuomet buvo atvira blogiui, ten nesiveise net gyvates. Taciau kaimas, Paskutines Uolos kaimas. Juk cia yra senasis Jurgimas. Kodel Ugnis ne jam pranese apie nelaime, bet man? Koks cia rysys? Atleisk, Didzioji Visatos Ugnie, taciau as nesuprantu tavo pasirinkimo."
Laudatorius pirstais sudejo Ugnies Zenkla ir tarsi sviede ji i Ramybes ilankos bangose besimaudancia Saule.
- Laudatoriau, - burtininkas stovejo vos uz keletos zingsniu, - ka tik grizo mano pasiusti zvalgai. Anot ju, pakrante rukas pasieks ryt vakare.
- Zinau.
- Taciau tai dar ne viskas, - Siaures vejo suoras sudraike burtininko drapanas ir pasiause baltus it juros purslai plaukus, - mano zmones mate ruko priesakyje zingsniuojanti atsiskyreli Kali. Jie mano, jog Aklasis veda ruka.
Vienisius skubiai nusoko nuo valties borto ir pazvelge Jurgimui i akis.
- Tu tiki tuo, - balsas suskambo burtininko galvoje.
Senis linktelejo galva:
- Zmonems nera ko meluoti. Jie gal nesvetingi, taciau tikrai ne melagiai.
Laudatorius vel pasisuko i jura. Jo balsas tebebuvo ramus ir siltas, tartum kalbetu apie iprastus, visai nepavojingus dalykus:
- Burtininke, mes turime visa para. Per ja galime iskeldinti zmones is kaimo. Pietiniu Misku pakrante pasiektume jau rytoj per pietus. Aisku, jei isplauktume kuo greiciau.
- Zmones nenores begti.
- Galbut, taciau niekas negali pasakyti, kas atsitinka su tais, kurie patenka i Uzmarsties Ruko glebi. Niekas dar nera grizes is ten, - laudatorius mostelejo i siaure. - Ech, ka cia kalbeti, burtininke, geriau grizkim i kaima - zmones laukia taves ir pagalbos, Jurgimai.
I kaima jiedu grizo kartu. Laudatorius iejo i burtininko troba ir, atsiklaupes pries zidini, sustingo. Vienisius privalejo suprasti Aklojo Kali elgsena. Jis negalejo siaip sau palikti Smailiuju Uolu paslaites ir vesti Uzmarsties Ruka sio kaimo link. Dar ir dabar Ugnies tarna kankino klausimas, kuri, jam atvykus, uzdave burtininkas, - kodel Ugnis Mirties Zinia perdave jam, o ne Jurgimui. Visoje sitoje painiavoje turejo buti kazkoks rysys, kuri laudatorius privalejo suprasti.
Jurgimas tuo pat metu susauke kaimo sueiga. Burtininkas jaute, kad laudatorius yra teisus, manydamas, jog reikia kuo greiciau sprukti Pietiniu Misku pakrantes link, taciau kazkokia keista jega verte ji nesutikti su siuo sprendimu. Susauktoji sueiga, taip mane burtininkas, galejo padeti jam apsispresti. Siaip ar taip, paskutini zodi sioje painiavoje turejo tarti jis - kaimieciai vis tiek privales klausyti savo burtininko.
Zmoniu suguzejo daug. Artejancio pavojaus zinia buvo apskriejusi visa kaima, todel gyventojai jau lauke sueigos.
- Rytoj vakare Uzmarsties Rukas pasieks musu kaima, - Jurgimo zodziuose kaimieciai pajuto nedrasa, - laudatorius Vienisius, tik pries kelias valandas atskubejes i musu kaima, siulo nedelsiant sesti i laivelius ir skubeti Pietiniu Misku pakrantes pusen.
Minia nuvilnijo suksniu banga - vieni dziugaudami pritare siai minciai, kiti - rusciai grumojo kumsciais i siaures rytus neva atslenkanciam rukui. Treti paprasciausiai tylejo, liudnai nuleide galvas.
Staiga is minios pasigirdes balsas priverte kaimiecius nutilti:
- Tegu pasirodo Vienisius. Juk Ugnis kreipesi i ji. Kodel Mirties Zinia nepasieke musu kaimo?
Burtininkas truktelejo peciais, stengdamasis islaikyti savo oruma, taciau zvitrios akys seikejo minia - Jurgimas norejo pamatyti kalbejusiojo veida, nes per buvusi surmuli balsa sunku buvo atskirti. Nerado.
Mintyse pasauke Vienisiu. Po keletos mirksniu Ugnies tarnas stovejo salia burtininko. Klausimo nekartojo nei minia, nei Jurgimas, nes jis kabojo ore kartu su dusliu kaimieciu alsavimu, juros sniokstimu ir zuvedru klykavimu.
Vienisius prabilo letai ir tyliai - minia net zenge keleta zingsniu artyn jo:
- Pries trisdesimt trejus metus Aklasis Kali gyveno Siauriniuose Miskuose. Jis nuo uzgimimo buvo aklas it zemrausis kurmis. Taciau jo aklumas netrukde perimti visos proteviu isminties: Kali buvo jau tuomet vertas visu Pukarinijos laudatoriu ir burtininku. Ta galia stiprejo kasmet, - Vienisius truputi ikvepe oro, - manau, kad ji isliko iki siandien. Tai reiskia, kad nera tokios jegos, kuri sugebetu pamaisyti Aklajam Kali pasiekti savo tiksla. Isskyrus pacia Visatos Ugni. AUM!
Itampa, tvyrojusi virs kaimieciu minios, padidejo. Kur ne kur pasigirdo moteru kukciojimai.
- Kali visa gyvenima, - toliau tese Vienisius, - buvo Gerio puseje. Tuomet, pries trisdesimt trejus metus, Nykiojoje Plynauksteje nezinia is kur atsirado keistas rukas. Visi, kurie i ji pakliudavo, dingdavo amziams, taciau baisiausia buvo tai, kad apie juos artimieji akimirksniu uzmirsdavo. Todel ir pramine Uzmarsties Ruku. Rukas nesiplete. Jis visa laika beveik trejeta metu istvyrojo toje pacioje vietoje. Kasmet atsirasdavo po keleta drasuoliu, kurie geisdavo perprasti, pazaboti ji. Deja, jie arba zudavo, arba grizdavo nieko nepese - nei burtai, nei kerai negalejo paveikti Uzmarsties Ruko.
- Pagaliau kazkas atsimine Kali. Zyniai, burtininkai ir laudatoriai kreipesi i ji, prasydami pazaboti Ruka, kuris, tiesa sakant, niekam netrukde, nes jau tuomet Nykiojoje Plynauksteje niekas negyveno. Kali prizadejo padeti. Jis pesciomis iveike visa kelia nuo Siauriniu Misku iki Didziosios Upes ir, persikeles per ja, atsidure prie ruko.
- Ruko sutramdymas tetruko vos keleta valandu. Tiksliau, tiek truko ji nuvesti i jam paskirta dauba Smailiuju Uolu paslaiteje. Pats sutramdymas tilpo i viena sakini.
Ugnies tarnas vel atsikvepe, net klegancios zuvedros nutilo. Dabar tik juros bangu dauzomos uolos trikde tyla.
- Aklasis Kali nusilenke Uzmarsties Rukui ir susuko: " O galingasis is galinguju, dar toli tavo valanda, eime kartu jos palaukti". Ir jiedu nuejo. Nuo to karto praslinko geros trys desimtys metu. Per si laika Uzmarsties Rukas ne karto nebuvo pakiles is daubos, o ir Aklasis Kali is ten nepasitrauke, - uzbaige Vienisius.
Minia tylejo - laudatorius nepasake, kas padetu pasipriesinti rukui.
Tyla pertrauke burtininkas:
- O gal rukas panirs i jura?
- Galbut, taciau jis vis tiek tures uzgozti sala, - laudatorius buvo nepalenkiamas jokioms abejonems, - tai matyti is jo judejimo kryptingumo. Be to, jei Kali privaletu ruka nuvesti i jura, tam puikiai tiktu Ramybes ilanka. Ne, paslaptis gludi arciau, nei mes manome.
- Taciau kur? - pasigirdo vyriskas balsas is minios.
- Paskutines Uolos kaime tikrai nera nieko stebuklingo ar uzkeikto, - patvirtino burtininkas, - nera nieko tokio, kas trauktu i cia Uzmarsties Ruka.
Ugnies tarnas tylejo. Jei jis pats zinotu atsakyma i si klausima, jau seniai butu ji pasakes, nes atsakyme slypejo issigelbejimas.
Deja, jo nebuvo.
- Nezinau, Ugnis man sito nepasako. Jos atspindy vis matau tilta, jungianti jusu kaima ir Nykiaja Plynaukste. Daugiau jokiu vaizdu, isskyrus tilta ir banguojanti vandeni.
Surmulys kaimieciu gretose sustiprejo:
- Tai paprastas medinis tiltas.
- Kvailystes paisto, ir viskas.
- Uzmarsties Rukas suris mus visus.
- Tiltas senas it pats kaimas.
- Burtininke, - lieso veido, nugairinto zvarbiu juros veju, jaunikaitis suktelejo is pirmosios eiles, - paaiskink Vienisiaus minti.
Surmulys letai, taciau vis tiek nutilo.
Jurgimas iskele ranka:
- Ugnies tarnas sake, jog Aklajam Kali kelia gali pastoti tik Didzioji Visatos Ugnis. Jis sake, jog Ji jam kalba apie tilta, senaji, sutresusi, suluzusi tilta. Ugnis parode mums kelia - sudeginkim tilta ir rukas negales musu pasiekti, nes jis eis paskui Kali, o jis, nerades tilto, privales pasukti i jura kitoje vietoje. Todel tuoj pat padarykime tai, ka siulo Ugnis! - paskutiniji sakini Jurgimas tiesiog isreke.
Kaimieciai suuze lyg jura, prasidejus audrai, ir kaipmat issiskirste.
Ankstyva rytmeti viskas buvo baigta.
Vienisius su abejone akyse zvelge i dar teberusenancius tilto polius.
- Tu nepatenkintas, laudatoriau? - burtininkas atseke ji pakrantes smelyje ispaustomis pedomis, nes apie Ugnies tarno isnykima is kaimo negalejo niekas nieko pasakyti.
- Nemanau, kad del to Ugnis atnese man Mirties Zinia. Taciau jauciu, jog tavo mintis sudeginti tilta tikrai pajegs apsaugoti kaimo zmones. O man dabar metas, burtininke. Tebus pagarbintas liekantysis!
- Tebus pagarbintas iseinantysis, laudatoriau, taciau kurlink tu keliausi?
- Laiveliu plauksiu i Nykiosios Plynaukstes pakrante, - ranka Vienisius mostelejo i siaure, - jau pradeda breksti. Vakarop cia ateis Aklasis Kali, galbut jis man gales ka nors paaiskinti.
Ugnies tarnas nusilenke burtininkui, atsigrezes ta pati padare kaimo pusen ir, sedes i nedideli luoteli, nusiyre Nykiosios Plynaukstes link. Greitai jo siluetas jau slinko uoletu krantu.
***
Aklasis Kali stabtelejo. Rukas, keistai pakibes virs zemes ir besitesiantis vos ne iki padebesiu, virptelejes pakibo vietoje. Jura buvo netoli priekyje - vedlys jau girdejo bangu musa, taciau tvirtas zinojimas, jog pries ji stovi zmogus, neleido skubeti.
- Tebus pagarbintas skubantis, - balsas perskrode juros sniokstima.
- Tebus pagarbintas ieskantis, - Kali suprato, jog pries ji - laudatorius, - ko ieskai siuose krastuose, Ugnies broli?
- Taves, Ismintingasis Kali.
- Tavo balsas man girdetas. Ar tik ne tu padejai man persikelti anuomet per Didziaja Upe, Vienisiau.
- Taip, tai buvau as, Mokytojau.
- Kodel tau prireike manes, Vienisiau, butent dabar, sia valanda?
- Ugnis atnese Mirties Zinia man apie Paskutines Uolos kaimui iskilusia gresme...
- Niekas jam negresia, - ryztingai lazda sumosavo Kali.
- Taciau Ugnis nemeluoja, Mokytojau.
- Taip, bet tu nemoki iki galo jos suprasti.
Vienisius nutilo, bet Aklasis Kali tyla suprato kaip klausima:
- Ugnies broli, Visatos Ugnis norejo tau pranesti, kad Paskutines Uolos kaimas yra pranasystes apie akmens ir vandens rysi vieta. Toje pranasysteje sakoma: "Ir ateis i zeme ta diena, kuomet aklasis prareges, akmuo taps vandeniu, o uzmarstis isnyks amziams. Tokia Dievu valia."
- Tiesa, - istare laudatorius, taciau net paprastas kaimo zmogelis butu suprates ji abejojant, - taciau kodel tada Ugnis pasauke mane i Paskutines Uolos kaima?
- Tam, kad tu lauktum manes ir sios pranasystes issipildymo. Nera cia nieko nepaprasto ir painaus - tu lydejai mane prie Uzmarsties Ruko, tu privalai mane grazinti atgal i Rastikio Sleni. Stai tau ir visa paslaptis, - valandziuke patylejes, Kali paragino Vienisiu: - Eime, broli, iki vakaro mudu turime pasiekti senojo tilto pradzia. Beje, kam atejo i galva ji sudeginti?
Audrio Simakausko piesinys
***
Pamekliskoje pilnaties sviesoje rukas zibejo. Vienisius nugara jaute skvarbius Paskutines Uolos kaimo gyventoju, susispietusiu anapus brastos, zvilgsnius.
Aklajam Kali, regis, nebeegzistavo niekas, isskyrus Uzmarsties Ruka.
- Pries daugybe amziu, kuomet Didieji Visatos Dievai sukure pasauli, Ugnis sutvere ir tave, o galingasis is galingiausiuju, tavo valioje buvo jega, galinti keisti ir tobulinti pasaulio veida. Aibe kartu tu gimdavai ir mirdavai skirtingose vietose, atnesdamas ramybe, dziugesi ir permainas. Kur tik tu zengdavai, ten likdavo vanduo - OM NAM - nesantis gyvybe ir vilti. Siandien atejo dar vieno tavo, o galingasis is galinguju, zygio laikas, - Aklasis Kali garsiu iskilmingu balsu kalbejo rukui, stovedamas Vienisiaus luotelyje, per keleta zingsniu nutolusiame nuo pakrantes. Dabar Uzmarsties Rukas tvyrojo virs visos Nykiosios Plynaukstes, - Didieji Dievai, kurie paklusta Visatos Ugniai, Pasaulio Veido paslapciu knygoje irase: "Ir ateis i zeme ta diena, kuomet aklasis prareges, akmuo virs vandeniu, o uzmarstis isnyks amziams." Toji diena atejo. Dabar visa tavo valioje, o galingasis is galinguju. Kali ivykde jam pavesta zygi, padedant Ugniai. Tegu Ji padeda tau ivykdyti tavaji. AUM!
Rukas letai nusileido ant plynaukstes akmenu. Baltas, zerintis pilnatyje apklotas sutankejo. Galima buvo pamanyti, kad Nykiojoje Plynauksteje smarkiai pasnigo. Po to rukas po truputi pradejo reteti. Kuomet jis issisklaide, pilnatis maudesi jo vietoje atsiradusio vandens pavirsiuje. Niekur nesimate nei akmenu, nei uolu.
- Paskutines Uolos zmones, - Aklojo Kali balsas suskambo dziugesio gaida, - jei norite, sulaukite ryto ir tada plaukite Pietiniu Misku pakrantes link. Jei ne, galite isplaukti tuoj pat, kartu su mumis. Plaukdami visa laika i siaures rytus jus pasieksite Rastikio Sleni, kurlink skubame mes. Dabar visos Nykiosios Plynaukstes vietoje esti jura. Taip bus iki to laiko, kol nepasirodys pati Visatos Ugnis. Ta sakau as, Kali - ismincius is senuju Siaures Misku, sia akimirka pirma syki pamates pilnati ir jura. AUM! Tebus palaiminti liekantys!
Nuo kranto pasigirdo sutartinis minios suksnis:
- Tebus palaiminti iseinantys!
Kuomet Vienisosios Uolos sala isnyko is akiracio, laudatorius nedrasiai paklause:
- Mokytojau, nejau pranasyste issipilde visiskai?
- Taip, - Kali linktelejo galva, - issipilde: akmuo, tai buvo Nykioji Plynaukste, tapo jura, tai yra vandeniu, as praregejau, nors nuo pat gimimo buvau aklas, maniau, kad galima puikiai issiversti ir be akiu. Dabar suprantu, jog regejimas dar labiau praplecia zmogaus dvasia, pasaulio suvokima, suteikia daugiau isminties.
Irklu, kuriais yresi Vienisius, pliauskejimas trikde rytmecio tyla. Kazkur rytuose prie buvusios Didziosios Upes pakrantes stuksojo laudatoriaus bustas, taciau Ugnies tarnas net neketino ten pasukti - jis privalejo nugabenti Kali i ta pacia vieta, is kurios ji perkele prie ruko - tokia buvo isminciaus valia.
Bet laudatoriaus mintis drumste vienas klausimas, susietas su pranasyste:
- Broli Kali, sakyk man, ka reiskia zodziai "uzmarstis isnyks amziams"?
Ismincius tyliai atsiduso:
- Daug zmoniu zuvo ruke, taciau tokia buvo Dievu valia. Tie zodziai, laudatoriau, reiskia, kad iki Didziosios Ugnies atejimo i musu pasauli jo veidas daugiau nebesikeis. Tebus palaiminta rytmecio Saule ir Visatos Ugnis!
- Tebus palaiminta Ugnis!
Du zmones atsisuko i rytus, is kur kilo raudonas Saules diskas. Tai buvo toji diena, kai Ugnis pirma karta pamate nauja pasaulio veida.