Tikriausiai visi mate zmoguje ikalinta medi. Jis verziasi i laisve. Auga, bresta kartu su ji ireminusiu zmogumi.
Kartu ir sensta, deja. Toks jau likimas zmoguje ikalinto medzio - ne parazituoti, o pagelbeti zmogui gyventi. Pagelbeti:
lyg kaulais savo stipriomis sakomis laikant jo isitikinimus, auginant tikejima, brandinant pazinimo vaisius ar
kvepiant Amzinosios meiles ziedais. Toks yra medzio zmoguje gyvenimas...
O as esu zmogus, uzdarytas, uzsklestas seno medzio kamiene. Mano kuna jau kadaise apraizge jo saknys. Mano kraujas jau aibe simtmeciu teka jo gyslomis. Mano kalba dar praejusiame amziuje virto lapu snabzdesiu. Bet as vis tiek esu gyvas.
Stora zieve aptrauktos akys kas nakti atsimerkusios stebi zvaigzdes. Dar likusios ausys klauso zmoniu, medziu kalbu. Dar retsykiais uodzianti nosis gerisi praeinanciuju kvapais.
Be to, as galiu netgi rekti. Aisku, tik beprasmiskus, i luztancios sakos ar virstancio medzio aimana panasius garsus. Ir tik pacia gudziausia, pacia baisiausia metu nakti, kada aplinkui siaucia audra.
Ta man leidzia mane ikalines medis. Jis suteike teise man, isnykusiam praeityje zmogui, vaitoti - apraudoti savo skausma ir nevilti. Tiesa, siu jausmu manyje nebera, bet as vis tiek saukiu audroje, tarytum manydamas, jog sauksma kazkas isgirs. Gal net islaisvins mane is amzius buvusio kalejimu seno medzio kamieno.
Nors as to nenoriu.
As esu zmogus, priprantantis prie savo buties, likimo. As nenoriu keisti net to, kas mane nuolat gniuzdo, spaudzia. Juolab kad manasis kankintojas man leidzia karta metuose rekti. Ne, jus to nesuprasite, ka reiskia karta metuose rekti.., nes tik...
...As esu zmogus, ikalintas medyje.