Baiges tarsyti sprotus, kosmopsichologas Valinskis nusviede dezute i siuksliu vamzdi ir, gurksnodamas tikra marsietiska eneka, susimaste, ka gi jam veikti. Pagaliau gavo issvajotas atostogas ir pardume i Zeme, kur nesilanke gal jau kokius trejus metus. Priprates prie spalvingu kosmoso vaizdeliu, kiek pamirses gimtosios planetos ramybe, dabar jau beveik gailejosi sio savo zingsnio - dvi dienos Zemeje jam spejo igristi iki gyvo kaulo.
Slepete uztvojo naivu tarakona, islindusi i dienos sviesa - sie padareliai vis dar tebesidalijo gyvenamaji plota su zmonemis, nepaisydami lesu, issvaistytu kovai su jais. Neuzspringe gausybe chemikalu, ispiltu jiems ant galvu, nenusproge nuo galingos elektros itampos, nepabuge netgi ekstrasensu, usuociai igavo imuniteta viskam. Kaip kosmopsichologas Valinskis pateisino sia gyvybes kova uz savo teises, bet kaip paprastas zmogus visiskai nesizavejo tarakonais prausykloje.
"O gal aplankyti Merilina? - pagalvojo Valinskis. - Ne pati nuostabiausia iseitis, bet... geriau kvaila moteris nei protingas tarakonas". Susirado elektrini skustuva (kaip visada jis gulejo tarp siaudeliu kokteiliams ir nosiniu) ir ikiso jo kaistuka i lizda. Valinskiui ne karta buvo teke gauti per nagus keliasdesimt voltu, todel jis beveik stoiskai prieme ir si smugi - viso labo sviede skustuva i veidrodi.
- Klausyk, biciuli, tai buvo paskutinis sveikas veidrodis mano bute, - isgirdo uz saves pikta niurzgejima. - Visai nebutina taip selti. Siandien tik treciadienis.
Kosmopsichologas atsisuko ir isvydo... save. Kelias sekundes paspoksojo, po to nusigreze i sudauzyta veidrodi, paciupinejo ji ir, isitikines, kad tai tikrai stiklas, pagalvojo: "O kas tada stovi uz manes?"
Valinskio antrininkas nuslepsejo i virtuve ir grizo su sluota bei kastuveliu. Nekreipdamas demesio i kosmopsichologa, susizere sukes, svaistydamasis sluota apie jo slepetes, ir ispyle i siuksliu vamzdi. Po to pakele Valinskio numesta skustuva ir, vartydamas ji rankose, prakalbo:
- Kurgi ruosiausi eiti? Pas Bari? Ne, Baris dabar Havajuose. Pas Sendi? A, pas Merilina! Taip, is tiesu pas ja. O ar as nusiskutau?
Kuri laika itemptai galvojo, po to, matyt, niekaip neprisimindamas, susiprotejo pazvelgti i veidrodi.
- O kas atsitiko veidrodziui?!. - suriko ituzes ir pagaliau atsisuko i Valinski. - Tu ji sudauzei!
- Atleiskit, - sumikciojo kosmopsichologas. - As netycia... O jus... Cia gyvenat?
- Gyvenu... - burbtelejo antrininkas. - Argi tai gyvenimas? Sitos prakeiktos varles, - paspyre kuo ramiausiai kilimu sokuojanti gyvuneli.
Valinskiui pasidare silpna. "Man haliucinacijos, - nusprende jis. - Nuo elektros smugio. Reiketu paskambinti gydytojui..."
- Beje, - prisistate haliucinacija, - as esu Amadejus Valinskis.
- As irgi, - pralemeno kosmopsichologas.
- Ka "irgi"?
- Amadejus Valinskis.
- Taip? - paklause nustebes Valinskis-2. - O ar mes pazistami?
- Kaip mano haliucinacija tu esi per kvailas, - jau atsigaves grieztai pareiske kosmopsichologas.
- Tai dar klausimas - kas kieno haliucinacija, - atsove jo antrininkas.
- O varlytes - haliucinacija ar ne? - gudriai prisimerkes paklause Valinskis-1.
- Kokios varlytes?
- Kokios, kokios... Sitos! - Amadejus parode viena, tupincia ant spinteles.
- Deja, jos realios, - atsiduso Amadejus-2. - Gyvenimo per jas nera. Kaip tik nenaikinom - viskas veltui, - pasiskunde.
- O pas mus tarakonai, - pritardamas palingavo galva kosmopsichologas.
Atrodo, jis eme susigaudyti, kas vyksta.
- Tarakonai? - sukluso antrininkas. - O kas?..
- Jie gyvena musu namuose, - paaiskino Valinskis-1.
- Eik, jau eik, - nepatikejo Valinskis-2. - Negali buti!
- O varles pas mus ramiai mirksta kudrose.
- Nuostabus pasaulis! - susizavejo antrininkas. - Bet palauk - apie ka mes kalbame? Jus turite koki nors reikala?
- Deja, ne. As cia patekau visai netycia - is labai panasaus pasaulio. Tiesiog lizdas buvo sugedes...
- Taip, taip, - dziaugsmingai pritare Valinskis-2. - Jie visada sugenda, kai ju labiausiai reikia. Gal prisestumet?
Ant kedes drybsojo dar viena varle. Kosmopsichologas atsargiai nubrauke ja zemen. Jo antrininkas buvo keistokas, bet... gyvenant kartu su varlytemis ir ne tokiu galima tapti... Pasigirdo inirtingas beldimas i duris. Valinskis-1 visuomet mane, kad sitaip lauztis sugeba tik kosmopolicija, ir, galvodamas, kokios koses galejo privirti Valinskis-2, pasislinko su kede i maziau pastebima vieta, kad neduokdie jo nesupainiotu su antrininku.
Bet pro duris izenge zavioji Merilina.
- Tu jau dvi dieno kaip grizes, kodel man nepaskambinai? - isposkino ji ir trenke Amadejui- 2 per veida.
Po to isikniaube jam i peti ir eme raudoti:
- Tu manes nemyli! Buvai pas ta savo zaliaake veneriete! As nusizudysiu ir kaltas busi tu!
Ji nuleke i virtuve ir grizo su peiliu. Kiek sumises Valinskis-1 pagalvojo, kad sio pasaulio Merilina kencia nuo isterijos. Valinskis-2 liudnai atsiduso:
- Mieloji, ar tu negaletum zudytis lauke? Man bus labai sunku isvalyti kraujo demes nuo kilimo...
Merilina zvygaudama isleke lauk ir nubego gatve, mosuodama peiliu.
- Papjaus ka nors ir nusiramins, - saltai tare Valinskio antrininkas. - O apie ka mes kalbejomes?
- Ja reikia sulaukyti! - susuko blyksdamas kosmopsichologas.
- Ka tu? - pasibaisejes pazvelge i ji Valinskis-2. - Tai juk zmogaus teisiu pazeidimas!
Valinskis-1 nusprende nesikisti.
Gatveje suzviege automobilio stabdziai, pasigirdo siaubingas klyksmas. Prisokes prie lango kosmopsichologas isvydo panikos apimta zmogu, beganti tiesiai prie jo, tiksliau, prie jo antrininko namo duru.
- Gelbekite! - suklyke isiverzes vidun vyriskis. - Mane vejasi tiranozauras!
"Sizofrenikas", - mintyse nustate Valinskis-1.
- Atleiskite, gerbiamasis, - nutrauke ji Valinskis-2. - Tai tik paprasciausias krokodilas.
Isiverzelis atsigreze i tuscia erdve uz saves.
- Tiranozauras, kaip Dieva myliu, tiranozauras, - papriestaravo. - Jus ka, nesimokete biologijos?
- Nagi paziurekit atidziau, - pareikalavo seimininkas, vedziodamas ranka ore. - Argi tiranozaurai buna tokie?
- Galbut... - suabejojo isiverzelis.
- Na?
- Tikrai, krokodilas, - sutiko zmogus ir suspiges isbego i gatve saukdamas: - Gelbekite! Mane vejasi krokodilas!
- Ar tu tikrai matei krokodila? - pasiteiravo Valinskis savo antrininko.
- Nejau ir tu matei tiranozaura? - nustebo Valinskis-2. - Busiu suklaidines zmogu... Et, tiek to, - numojo ranka, - negi taip svarbu, kas tave vejasi...
"Psichopatu visata", - toptelejo Amadejui-1. Jame sukunkuliavo profesinis smalsumas.
- Gal as eisiu pasidairyti po miesta, - tare antrininkui, paciupo diktofona, bloknota bei piestuka ir isleke i gatve rinkti medziagos disertacijai.
Kai isalkes kosmopsichologas grizo namo, jo jau lauke Antuanas ir Sendis. Pastarasis su pasislykstejimu veide musinejo varlytes, o Antuanas kantriai klausesi Valinskio-2 plepalu.
- Anadien pabundu, ziuriu i veidrodi - zalias... Kaip tos varlytes... ik... atsiprasau... O dabar kaip? - pamataravo Antuanui ranka pries nosi.
- Ne zalias, ne zalias, - ramino sis. - Normalus.
- Tai gerai... O stai ir mano haliucinacija grizo, - apsidziauge isvydes Valinski-1. - Cia atejo taves pasiimti... Maniau, draugai, o pasirodo, irgi haliucinacijos, - nusispjove. - Psichopatai. Visa laika tvirtino, kad ant sofos neguli joks leopardas.
- Na, pagaliau ir tu parsivilkai, - apsidziauge Sendis. - Tavo laime, kad palikai neuzrakintas duris. Uzsuko pas tave i svecius tas kvaistelejes fizikas - kaip ten jo pavarde... Pamate apsvilusi lizda, palakste su prietaisais po buta - iskart suvoke, kur suo pakastas. Liepe pargabenti tave namo, - ir istiese Valinskiui du elektrodus. - Gausi truputeli per nagus, bet tau juk tai iprasta.
- Nenoriu! - pasipurte kosmopsichologas ir nere pas Valinski-2 ieskoti uztarimo. - Cia man idomiau.
Draugai susizvalge.
- As ne psichologas, - pratare Antuanas, - bet man atrodo, jog jam - darbo manijos priepuolis.
- Nera kada su juo terliotis, - atsove Sendis ir pripuoles prievarta ibruko elektrodus Valinskiui i rankas.
- Na, atrodo, mes namie, - lengviau atsikvepe Antuanas, pamates sveika veidrodi ir sena pazistama tarakona, iskisusi usa is grindu plysio.
Bet Valinskis paziurejo i vabala paklaikusiomis akimis ir uzsoko ant kedes.
- Kas cia per slykstyne! - suspiege jis.
Antuanas priekaistingai pazvelge i Sendi.
- Nagi, pasakyk... Katram is ju ibrukai tuos laidus?
Apie autoriu
Grizti i "Literaturini kubila"
Grizti i svetaine