- Kokia laime, kad sioje municipalineje miesto ligonineje stomatologas dirba kiaura para, - sumurmejo ilgsis, perzengdamas
kabineto slenksti.
Zmogenas buvo susisupes i ilga tamsu lietpalti, o istinusi kairi zanda pasirises balta skarele. Nuo jos trenke skausma salinanciais vaistais.
Budintis stomatologas Arvydas tik mostelejo ranka kreslo pusen. Medikas nebuvo is kalbiuju, ypac trecia ryto. Kas kad ka tik istustino jau ketvirta puodeli kavos, o pro langus baltai spindejo pati riebiausia pilnatis, kokia tik kada buvo mates.
- Zinote, o as nestandartinis ligonis, - ramiai istare pacientas, sesdamas i kresla.
Lietpalcio nemalonejo nusivilkti.
- Ir as, galima sakyti, nestandartinis gydytojas, - niuriai subumbejo Arvydas, atsargiai nurisdamas skarele. - Issiziokite, prasom.
Vyriskis pakluso. Dvokas, sklindas is burnos, buvo nepakenciamas - puvancios mesos, kraujo ir puliu smarve, taciau ne ji taip pribloske stomatologa, kad sis net ismete ant grindu plienini instrumenta, laikyta rankoje.
Arvydas pasijuto zvelgias tiesiai i plesriai issieptus vilko nasrus, nuo baltu ilciu kapsejo seiles, o tamsiose padaro akutese jis isvydo prastai slepiama alki ir... skausma?
- Kuri skauda? - jis nusigreze i instrumentus ir eme atsargiai ieskoti tinkamos galvutes vakuuminiam graztui. Tikejosi, kad pacientas nepastebes, kaip virpa rankos.
- Virsutineee... Didziajaaaa... Iltiiii... - susvogzde padaras. Ir pridure: - As juk sakiau, kad esu nestandartinis...
- Nieko, - medikas atsisuko jau su graztu rankoje ir nuspaude koja pedala. Graztas eme gresmingai zuzti. - Mes - universali ligonine. O as - aistringas graztu kolekcionierius... Kartais pasitaiko gauti labai retu egzemplioriu. Kaip sis...
- O kuo jis ypatingas? - isstenejo padaras, snirpsle neramiai uosdamas ora.
- Sakote, virsutine? - pasitikslino Arvydas. - Puiku.
Ir, jau kisdamas grazta i gresmingus nasrus, lyg tarp kitko pridure:
- Matote, jis sidabrinis...