Kai videomagnetofonas isspjove kasete su uzrasu "Rozenkrancas ir Gildensternas mire", Deividas paeme ja ir padejo i dezute. Maikas pakele akis ir paklause:
- Taigi, kas buvo kas?
- Nezinau. Supranti, tai juk tycia. Tai filosofine misle apie tapatuma ir gyvenimo prasme.
- Slamstas, tu norejai pasakyti. Du vyrukai keliauja patys nezinodami kur ir nepamena net savo vardu! Ir ka tu pasakysi apie ta nesamone su aktoriais? Tu sakai "filosofine misle", as sakau - slamstas! - Maikas piktai pasimuiste kresle, pasieme sauja cipsu ir uzgere juos dideliu gurksniu kolos.
Deivida vis dar gaube filmo zavesys. Zirgliodamas per daiktus, kuriais buvo apkreiktos kambario grindys, jis prasneko:
- Bet tu juk pastebejai tas mokslines ir filosofines paraleles. Pavyzdziui, obuolys nukrites ant Rozenkranco galvos... o gal ant Gildensterno? Arba tas vanduo vonioje, tai pakylantis, tai atslugstantis. Pameni, juk butent taip Archimedas atrado savo desni. Arba kai metant moneta, 176 kartus iskrito herbas...
- Cia tai buvo didziausia nesamone visame tame reikale! To negali buti, ir tu, ponas Mokslininke, pats tai zinai.
- Kodel, taip gali atsitikti, bet nepaprastai maza tikimybe...
- O, jus - mokslininkai, visada slepiates uz gudriu zodziu: "nepaprastai maza tikimybe". Visos jusu snekos yra kaip sitas filmas, skyle tusciu vidum ir tuscia isore!
- Ramiau, ramiau, Maikai! - tare Deividas, nustumes nuo lovos sasiuvini ir atsisedes. - Nebutina kibti vienas kitam i gerkles vien todel, kad musu nuomones apie filma skiriasi.
Maikas pervere ji zvilgsniu, suglamze tuscia maiseli ir mete i kampa. Sarkastiskai sumurmejo:
- Zinoma, Ponas Mokslininkas nenusileis iki diskusiju su mumis, paprastais zmonemis. Mes per kvaili, kad suprastume jo aukstas idejas...
Tuomet Deividas atsistojo su tokia israiska, kuri leme geriausiu atveju mustynes, o blogiausiu - mirti. Bet cia atsidare kambario durys. Iejes Polas susuko:
- O ne! Vel musites? Del ko si karta?
Deividas susitvarde, atsisedo ir atsake:
- Mes ka tik paziurejome "Rozenkrancas ir Gildensternas mire", ir Maikui filmas nepatiko. Todel jis pradejo kalbeti nesamones apie mokslininkus ir filosofus.
- As tik pasakiau, kad tu, uzuot pripazines, jog ismesti 176 kartus herba yra nesamone, pradejai vaidinti mokslinciu ir kalbeti apie "ypatingai mazas tikimybes".
- Gerai, gerai, zmones. Pasibuciuokim ir susitaikykim.
Po to, kai Deivas ir Maiklas nenoriai paspaude vienas kitam rankas, Polas tese:
- Kita vertus, as visada svarsciau, ar imanoma ismesti herba 176 kartus is eiles.
Deividas ir Maiklas griztelejo i ji kaip zaibo trenkti. Jie itare, kad Polas yra kuoktelejes, bet kad t o k s kuoktelejes - ne, jiems tai i galva neatejo.
- Imk ir pabandyk, - nusisaipe Maikas.
Polas neisizeide. Priesingai, atrode, kad jis rimtai svarsto patarima. Pagaliau atsake:
- Gerai. Po pietu pabandysiu.
Ir, palikes kitus du mastyti apie jo zodzius, pasisalino i virtuve.
Jeigu draugai galvojo, kad Polas juokauja, jie klydo. Grizus visiems i kambari, Maikas ir Deivas sedo ruosti namu darbu. Polas gi eme metyti moneta murmedamas:
- Herbas. Skaicius. Skaicius. Vel herbas...
Jiedu dar karta pakraipe galvas, gurkstelejo salto, kaip ledas "Spraito" ir pamirso Pola, isigiline i Makintosu ekranus ir savo popierius.
Staiga susikaupima nutrauke suksnis. Draugai paleido tusinukus, pakele galvas nuo sasiuviniu ir pazvelge i Pola.
- As jau ismeciau penkiasdesimt penkis herbus is eiles! - susuko jis entuziastingai ir vel mostelejo moneta. - Penkiasdesimt sestas!
Deividas guztelejo:
- Nieko nuostabaus. Penkiasdesimt sesiu herbu seka turi tokia pat tikimybe, kaip ir bet kokia kita. Geriau nustok zaisti ir ruosk namu darbus.
Maikas nurijo gurksni alaus ir nusisiepe:
- Na tai kas tu esi? Rozenkrancas ar Gildensternas? Cha cha cha.
Ir jie palinko ties sasiuviniais, Polui nespejus istarti "Penkiasdesimt septyni!"
Kai jie kita karta isgirdo riksma, jame skambejo ne dziaugsmas, bet nerimas ir baime. Deividas padejo zasies plunksna ant pergamento, apsidaire ir pajuto, kad kazkas ne taip. "A, vejas uzpute zvake... Zvake?!?!", - suriko jis mintyse.
Maikas vis dar nieko nesuvoke. Atsigere elio is molinio puodelio ir vel nusijuoke:
- Ka, ismetei 176 herbus? Ar gal issiaiskinai, kad esi Gildensternas?
- Uzsiciaupk, Maikai! - sugriaudejo Deividas. - Kas cia dedasi, Polai?
- Nezinau, - susnibzdejo Polas vis metydamas moneta ir su siaubu zvalgydamasis aplink. - As ka tik ismeciau 369 herbus is eiles. Ir paziurek, kas darosi!
- O, sudas! - sumurmejo Maikas apsidaires. Vietoj plakatais nukabinetu bendrabucio kambario sienu jis isvydo akmenines sienas, istapytas musio scenomis. Visi trys jie sedejo raizytose medinese kedese, o ant stalu priesais kupsojo pergamentai, kristalai ir metaliniai indai, kuriuose kunkuliavo skysciai. Bet keisciausia visame tame buvo ju isvaizda. Deividas vilkejo spalvingus keistos medziagos rubus. Aukso ziedai su brangakmeniais zerejo ant jo pirstu. Sidabrinis amuletas kabejo ant jo kaklo. Maiko tunika ir kelnes atrode paprasciau, bet prie sono jis turejo karda ir durkla. Polas devejo paprasta ruda apsiausta su gobtuvu ant galvos.
- Trys simtai septyniasdesimt penki, - susnibzdejo Polas.
- Nustok! Nustok! - is Maiko gerkles pagaliau issiverze riksmas.
Polas papurte galva:
- Bandziau sustoti, bet negaliu. Tarsi kazkas kitas metytu moneta uz mane.
Deividas ir Maikas puole atimineti is Polo moneta. Taciau keista, jie negalejo jo pasiekti. Jokia nematoma siena jo nesupo, bet net ir galedamos paliesti Pola, ju rankos kazkodel neistenge sustabdyti monetos metymo. Polas liudnai skaiciavo:
- 381... 382... 383.
Deividas vel apsidaire. Net siuo momentu kambarys letai mainesi. Sienos juodejo, langu angos mazejo. Jo aukso ziedai virto siurkstaus darbo sidabriniais. Kristolo rutulys nuo lentynos paprasciausiai isnyko. Maiko durklas irgi pradejo nykti. Lauke tvenkesi audra.
- Trys simtai astuoniasdesimt devyni... Trys simtai devyniasdesimt...
- Pabandyk ismesti skaiciu! - beviltiskai suriko Maikas, vis dar bandydamas sustabdyti Pola.
- Kaip? - paklause Polas. - As negaliu ismesti, ko noriu. Tai priklauso nuo atsitiktinumo.
- Tik pabandyk, del Dievo meiles, ir nesnekek man apie atsitiktinuma! - iskose Maikas pro sukastus dantis, nes jo ranka vel per koki coli nepataike sugriebti monetos.
- Keturi simtai trys...
- Pabandyk uzsimerkti! Arba tiesiog nejudink ranku! Arba... - Maikui isseko pasiulymai.
- Aha. Nuostabu. As galiu metyti moneta ir uzsimerkes. Ir vis tiek herbas. Keturi simtai devyni...
Polas buvo ir nustebes, ir susirupines. Maikas pratruko isterisku juoku, pamates Polo poza ir jo veido israiska. Nors situacija buvo paslaptinga ir bauginanti, bet vaizdas, kaip draugas trukcioja rankas ir kojas tarsi gimnastikuodamas ir tuo paciu paklaikusiomis akimis nesustodamas meto moneta, buvo tiesiog absurdiskas.
- Palauk palauk. Kaip Rozenkrancas filme nutrauke seka? - Deividas vis dar bande rasti logiska iseiti.
- Susilazino su aktoriumi. Keturi simtai vienuolika, - atsake Polas, bandydamas persiversti kuliavirsciu, bet vietoj to mesteldamas moneta.
- Gerai. Tuomet as lazinuosi, kad tu kita karta neismesi skaiciaus. Nagi, mesk.
Moneta nuskriejo kone iki aukstu akmeniniu lubu ir, jai krintant, lauke tvykstelejo zaibas. Draugai susiguze nuo staigaus griausmo, o kai pakele akis, moneta gulejo ant grindu. Visi trys soko prie jos. Kai jie pamate, kad ji guli skaiciumi i virsu, melodingas balsas is niekur pasake: "Tai monetos LIKIMAS. Tebunie taip".
Deivas, Maikas ir Polas uzverte galvas ir apsidaire. Lauke skaisciai sviete saule. Medziu lapai snarejo vejyje. Taciau kambarys tebebuvo pakites. Ta pati akmens sale aukstom lubom ir mediniais stalais. Nors ziedai ant Dievido pirstu vel zerejo auksu, nebebuvo nei rankiniu laikrodziu, nei Makintosu kompiuteriu.
Draugai atsilose kresluose ir susimaste, ka toliau daryti.
Reginos Silickajos piesinys
***
Ray nutilo. Rynas imete lauzan dar viena malka ir paklause jo:
- Ka jie nusprende?
- Nezinau. Bet paskutini karta, kai maciau juos, jie mete moneta, kad griztu i savo pasauli, - atsake Ray ir eme nelauktai juoktis.