...Ir vel jis stovi tamsoje. Cia pat atdaras langas. Vos vos vejo lieciamos uzuolaidos. Uz ju - nezinia alsuojanti tamsa. O jam zutbut reikia pamatyti, kas ten - uz lango. Bet tos prakeiktos uzuolaidos! Tokios plonytes ir lengvutes, kad, atrodo, turetu prasiskleisti vien nuo jo alsavimo. Jos vilnija, issigaubia, krastelis vos vos pajuda lyg noredamas pasitycioti. Ir viskas. Jis stiepiasi kiek imanydamas ant pirstu galu, kraipo galva, kad net iskausta sprandas. Nieko. Viskas veltui. Staiga vel topteli mintis, kad uzuolaidas galima praskleisti rankomis. Taip paprasta! Jis pergalingai nusijuokia. Vel akimirkai stabteli lyg smaguriaudamas cia pat plevenancia pergale. Po to vel giliai ikvepia ir jau sieks uzuolaidu... Nieko neiseina. Atrodo, kad jis suristas nematomomis ir nejuntamomis virvemis. Jis muistosi, kraiposi, blaskosi, stengdamasis issivaduoti is nematomu saitu, bet viskas veltui. Ji apima bejegiskas ituzis, bet, deja, nenumaldo deginancio noro suzinoti, kas ten - uz lango. O noras vis stipreja, vis labiau degina. Ir uzuolaidos lyg tyciodamosis is jo issigaubia, suplevena ir, atrodo, tuoj tuoj prasiskleis. Jis jaucia, kaip nuo itampos per veida ir visa kuna ritasi prakaito lasai, dar labiau erzindami ir vargindami nusikamavusi kuna. O uzuolaidos vel subliuksta ir palengva vilnija, lyg abejodamos - pasigaileti jo ar ne. Jis laukia ju nuosprendzio nusizemines ir uzgniauzes kvapa, lyg bijodamas, kad menkiausias kveptelejimas gali jas supykdyti... Atrodo, uzuolaidos nusprendzia pasigaileti. Jos ima palengva tolti viena nuo kitos, tamsus tarpelis tarp ju dideja, pleciasi. Atrodo, pati tamsa stumia uzuolaidas i salis. Jis visas isitempia, net prisimerkia,kad geriau matytu, kas ten - uz lango, ir... pabunda.
Jovydas gulejo sujauktame, permirkusiame nuo prakaito patale. Maude visa kuna, sirdis dauzesi lyg paselusi. Dar degino smalsumas, galvoje kartu su krauju pulsavo ta pati mintis: "Kas ten uz lango?.." Bet pamazu rankas ir spranda atleido, ikyrus klausimas nuslinko gilyn, uzleisdamas vieta kitoms mintims, ir Jovydas pabudo galutinai. "Vel, - niuriai galvojo jis ibedes zvilgsni i tamsoje skendincias lubas. - Kiek gali tai testis? Prakeiktas sapnas". Dar karta perkrate mintyse visas priemones, kuriu griebesi, bandydamas atsikratyti jau pora menesiu ji persekiojancio kosmaro. Migdomieji, kvepavimo pratimai, moterys, net lova buvo pertempes i kita vieta. Nieko. Kiekviena nakti nezinia kas nubloksdavo ji prie to namo ir uzdegdavo nenumaldomu noru suzinoti, kas ten uz lango, uz lengvai judanciu uzuolaidu. Atsibusdavo visada suverstoje lovoje - issikankines, isirdes ir slapias nuo prakaito. Prisimine, kaip uzpraeita vakara, draugu patartas, nusigere, kistelejo liezuvi isivaizduojamam priesui ir, pagrases jam kumsciu, virto miegoti. Ir ka gi? Vel jis stovejo prie to prakeikto lango. Vel ji nepaliaujamai kankino tas pats troskimas pamatyti, kas uz jo. Bet si karta buvo dar blogiau: ji pykino, tampe, lango remai dvigubinosi, trigubinosi, kartais pajusdavo, kad zeme staiga dingsta is po koju... Jovydas papurte galva ir atsisedo. Zvilgtelejo i laikrodi. Sesios. "Kaip visada punktualus, bestija", - isirdes pagalvojo Jovydas ir atsikeles nuejo i vonia.
Rutos Steponaviciutes piesinys
Gatveje dulke smulkus rudens lietus. Slysciodamas ant supuvusiu lapu Jovydas vis bande sugalvoti kokia nors dar neisbandyta priemone, kuri padetu atsikratyti kosmaro. Nors po stimuliuojanciuju dozes jis jautesi pakenciamai, bet numane, kad ilgai taip nepatemps. Tas deginantis smalsumas, apimantis ji kiekviena nakti... Jovydas is netiketumo stabtelejo. Stai kur suva pakastas! Jis negali suzinoti, kas yra uz tu uzuolaidu, todel ir grizta kiekviena nakti ten. O jeigu pamatytu, kosmaras baigtusi. Kaip paprasta! Jovydas net lengviau atsikvepe. Pagaliau, atrodo, jis rado buda atsikratyti tos kankynes, kuri uzpilde visa jo gyvenima, nustumdama i sali ir darba, ir pomegius, ir pasilinksminimus, ir net toki elementaru dalyka, po velniu, kaip malonuma issimiegoti! Is tikruju, koks jis buvo kvailas, tikedamasis kosmara iveikti nemiegodamas! "Krastutinumai susieina. Priesingybiu derinimas - stai geriausias kovos budas. O samoningo ir nesamoningo derinys yra pats veiksmingiausias. Imeskite samones kibirkstele i nesamoningumo pelenus ir pamatysite, kaip plyksteles ugnis," - prisimine jis kazkokioj paskaitoj girdetus zodzius. Ir staiga sustojo - ant stulpo geltonavo nedidelis skelbimas.
Demesio!
Pirmaja lapkricio savaite musu mieste vieses garsus ezoteriniu mokslu, parapsichologijos zinovas. Kvieciame pasiklausyti jo paskaitu apie magija, okultizma, zmogaus pasamone. Norinciuosius pasikalbeti asmeniskai svecias priims is anksto sutartu laiku.
Susidomejote? Kreipkites nurodytu adresu.
Jovydas issitrauke uzrasu knygele su tusinuku ir greitai uzsirase adresa.
- Nieko keisto siame sapne nera, - masliai istare zmogus idemiai ziuredamas i Jovyda. - Gresmingo ar pavojingo taip pat.
- Bet mane visa tai kankina, - nenurimo Jovydas. - Kiekvienos nakties as laukiu su siaubu, zinodamas, kad vel prasides kankyne. As neissimiegu, gyvas tik stimuliuojanciuju vaistu deka. As turiu atsikratyti tuo sapnu.
Parapsichologas patylejo, nenuleisdamas nuo Jovydo akiu.
- Tu gali nueiti salin nuo to lango. Tau nebus trukdoma.
- Bet anksciau ar veliau as vel sugrisiu prie jo. As isitikines, kad atsikratysiu sapnu tik tada, kai pamatysiu, kas yra uz lango.
- Manai ar isitikines?
- Isitikines.
Zmogus uzsimerke ir nuleido galva.
- Isitikinimas - tai aklumas, - pagaliau pratare jis ir pazvelge i Jovyda. - Isitikinimas vieno kelio teisingumu neleidzia pamatyti kitu keliu. O tas kelias gali atvesti prie bedugnes... Ar tebenori, kad ismokyciau, kaip samoningai veikti sapne?
- Taip.
- Ka gi. Tada klausyk. Pries uzmigdamas turi galvoti apie savo sapna. Turi viska isivaizduoti taip gerai, lyg jau sapnuotum. Bet visa laika kartok sau, kad tu esi salia viso to. Tu turi pasidalyti i dvi dalis: viena dalis stoves prie lango, tu ja aiskiai matysi, o kita stebes viska. Pastarojoje tu sukaupsi savo samone. Bet zinok, si dalis tau turi buti tokia pat reali kaip ir ta, kuri stoves prie lango. Palengva uzmigsi, bet samone, esanti antrojoje tavo dalyje, isliks. Tada palengva artink ja stovinciosios prie lango link. Tik neskubek. Kai prisiartinsi, suliek abi. Tada sapne galesi veikti samoningai ir tavo smalsumas bus patenkintas... Tik dar karta gerai pagalvok. Galbut yra kita iseitis.
Ir zmogus klausiamai pazvelge i Jovyda, bet tas tik papurte galva.
- Ne.
- Ka gi. Tavo valia.
- Dekui uz patarima, - Jovydas atsistojo. - Kiek turiu jums uzmoketi?
Parapsichologas papurte galva.
- Nieko. Uzmokesti galima gauti tada, kai zmogui dalia palengvini, o ne apsunkini.
- Bet juk man padejote, - nustebo Jovydas.
- Kas zino.
Jovydas pasijuto nejaukiai. Parapsichologo zvilgsnis kele nerima. Atrode, kad jame slypi kazkokia gresme ar nuosprendis. Jovydas nusisuko ir nuejo duru link, vis dar jausdamas zvilgsni.
Janinos Strockienes piesinys
Atejus nakciai Jovydas prisimine patarimus. Pavyko samone sutelkti vienoje savo dalyje. Pavyko ja artinti prie stovinciosios pries langa ir besikankinancios, kad negali pazvelgti pro langa. Liko vos pora zingsniu. Umai Jovydas pajuto, kad vienoje dalyje sutelkta samone staiga issiplete ir eme verztis. Jis bande ja suvaldyti, bet samone nepasidave: kunkuliavo, pletesi, pulsavo vis smarkesniais tvinksniais ir pagaliau issiverze. Tvykstelejo akinanti sviesa ir Jovydas pabudo. Atsisedes susieme rankomis plystancia is skausmo galva ir eme giliai alsuoti. Skausmas pamazu rimo. "Pirma karta nepavyko, - nusprende Jovydas, atvirtes atgal i patala. - Niekis. Niekis. Kita karta bus lengviau. Rytoj turetu pavykti". Dar kiek pagulejes, jis atsikele ir, jausdamas, kad galvos skausmas vel stipreja, nuejo i vonia. Ten atsuko salto vandens ciaupa. Kelias akimirkas palauke, po to giliai ikvepe ir pakiso galva po salta srove. Skausmas dingo is karto. "Gerai, - pamane Jovydas, smarkiai trindamas ranksluosciu spranda. - Dar pusryciai, stimuliuojantieji, ir tvarka. Galbut greitai as galesiu apsieiti ir be vaistu. Gal pasiimsiu pora dienu atostogu ir visas jas pramiegosiu. Sapnuosiu viska, isskyrus langus ir uzuolaidas..." Ir, pats sau syptelejes nuo tokios minties, emesi valytis dantis.
Isejes is kiemo Jovydas apsizvalge. Matesi, kad nakti gerokai nulijo. Diena buvo niuri, dangumi gindamas juodus debesis pute gana stiprus vejas. Jautesi itampa. Atrode, kad nuo slapio asfalto garuoja nepaaiskinama gresme. Gatve buvo tuscia, nesimate ne vieno praeivio. Tik netoliese ant suoliuko kiutojo susitraukusi apsiskarmalavusi senuciuke ir lesino nuo vejo pasiurpusius balandzius. Jovydas nusipurte ir susisagstes visas lietpalcio sagas patrauke iprastu keliu i darba. Praeidamas pro suoleli, lyg kazkieno pastumetas, zvilgtelejo i senute. Jo zvilgsnis susidure su isblukusiomis, pavandenijusiomis jos akimis.
- Tai tu labai nori suzinoti, kas yra ten uz lango? - sugerzde senute ir dusliai sukosejo. - Nori imesti samones kibirksti i nesaminingumo pelenus? Bet ar zinai, kad plykstelejusi liepsna skaudziai degina? Pradzioje ji sudegina riba, o paskui pasiekia ir tave.
Jovydas apstulbo. Jo kojos tarsi suakmenejo, tarsi iaugo i saligatvi. Balandziai nustojo lese ir, pakreipe galvutes, ismeige savo raudonas bereiksmes akis i Jovyda.
- Tai ka gi tu tikiesi isvysti ten, uz lango? - senute neatitrauke nuo Jovydo savo pavandenijusio zvilgsnio. - Gal mane?
Ir vis spitrindama akis i Jovyda sukrupciojo nuo juoko, kuris, atrode, kartu su kosuliu eme draskyti jos krutine. Balandziai nulenke savo galvutes ir vel eme abejingai lesti. Staiga senute smarkiai, net dusdama uzsikosejo ir pagaliau atitrauke savo hipnotizuojanti akiu zvilgsni. Jovydas atsipeikejo. Pajuto, kad gyslomis vel srovena kraujas, o krutineje lyg paselusi dauzosi sirdis. Nieko nelaukdamas jis eme trauktis atatupstas. Staiga sastelejo i sali, isbaidydamas balandzius, ir pasileido begti, baimingai greziodamasis atgal. Jam vis atrode, kad vejasi dustantis senutes juokas, susiliejes su balandziu sparnu vasnojimu.
7
Praleides ne itin malonia dienos dali, atsiprases is darbo ir vis dar jausdamas uzjauciancius bendradarbiu zvilgsnius, Jovydas palengva sliukino namo. Ryto ivykis niekaip nejo is galvos, bet jis Jovydui daresi vis nerealesnis, kol pagaliau tapo panasus i sapna. Nuo niuriu minciu atitrauke kulniuku kauksejimas. Jovydas pakele galva ir priesais save prieblandoje isvydo jauna moteri. Ji neskubriai zingsniavo palengva siubuodama klubais ir kiekvienas jos zingsnis nuaidedavo kulniuko kaukstelejimu. Priejusi namo kampa, nelauktai moteris atsisuko i Jovyda, nuzvelge ji nuo galvos iki koju ir skambiu balsu paklause:
- Tai ka gi tu tikiesi isvysti ten, uz lango? Gal mane?
Ir valiukiskai nusijuokusi pasuko uz kampo. Jovydas pajuto, kaip pakirto kojas. Baimingai apsidaire - gatve buvo tuscia. Noredamas pasivyti nepazistamaja, puole paskui. Bet moteris dingo. Jovydas pajuto, kad gerkle staiga isdziuvo ir nemalonus saltis nutvilke krutine. "Reikia isgerti. Gal nusiraminsiu", - pamane ir vel apsidaire. Kitoje gatves puseje didziulemis raidemis sviete uzrasas BARAS.
Ilgai nesvarstydamas Jovydas pasuko ten.
Baras buvo beveik tuscias - prie poros staliuku sedejo tik keli nusisuke lankytojai. Vien nuo minties, kad cia yra zmoniu, Jovydui pasidare lengviau. Jis priejo prie baro ir atsisedo. Barmeno niekur nesimate, bet Jovydas nusprende lukteleti ir eme dairytis aplinkui. Umai jo zvilgsnis uzkliuvo uz balandzio, isitaisiusio tarp buteliu. Pradziu Jovydas nepatikejo savo akimis, bet geriau isiziurejes suprato, kad tai tik iskamsa.
- Ko pageidaujate?
Jovydas atitoko ir pazvelge i klausiantiji. Ir apstulbo - i ji ziurejo isblukusios pavandenijusios akys.
- Ko nors stipraus, - pagaliau islemeno jis.
Barmenas nusisuko ir, paemes kazkoki buteli, kliustelejo is jo i stikla. Po to pastate priesais Jovyda ir, suokalbiskai mirktelejes, paklause:
- Tai ka gi tu tikiesi isvysti ten, uz lango? Gal mane?
Issigandes Jovydas apsidaire. Lyg ieskodamas pagalbos zvilgtelejo i kitus lankytojus. Bet tuoj pat pajuto, kaip spazmos gniauzia gerkle: lankytojai spoksojo i ji bereiksmemis balandziu akutemis. Jovydas atsoko nuo baro ir puole begti. Jam pavymui nuskambejo senojo barmeno juokas. Jovydui akimirka pasivaideno, kad pro ta juoka girdi sparnu vasnojima.
Sustojo tik kieme. Priglaude kakta prie saltos namo sienos ir ilgai alsavo uzsimerkes. Buvo isvarges, visa diena atrode lyg nesibaigiantis kosmaras. "Reikia atsipalaiduoti, pailseti, ir viskas bus gerai," - bande ramintis. Siek tiek atsikvepes pasuko prie savo namo. Kiemas buvo tuscias, tik ant suoliuko po perslapusiu nuogu gluosniu sedejo vaikas, laikantis rankose didziuli raudona kamuoli. Praeidamas Jovydas neiskente nezvilgtelejes i ji. Ir is karto pasigailejo.
- Tai ka gi tu tikiesi isvysti ten, uz lango? Gal mane? - sukikeno vaikas ir, sviedes kamuoli i Jovyda, nustraksejo ant vienos kojos gatves link.
Jovydas vos spejo pasisukti, ir kamuolys prasvilpe pro pat galva.
"Viskas. Man jau uztenka," - pamane Jovydas ir, nuslopines kylanti nora vytis vaika, pasuko i savo laiptine. Ten tvyrojo tirsta prieblanda, blausiai svytejo lemputes. Greitai jis bus namie ir gales pailseti. O cia dabar kas? Ant kilimelio, tiesiai pries jo duris, apsviestas pamekliskos sviesos tupejo didelis juodas katinas ir ramiai sau letenele prause snukuti, kabindamas net uz ausies. Pajutes, kad ji stebi, katinas nustojo prausesis, pakiso leteneles po savimi ir dabar pupsojo kaip koks juodas gubrys. Net uzsimerke.
- Skac, - treptelejo koja Jovydas.
Katinas atsimerke, debtelejo zaliomis akimis i priesais stovinti zmogu ir trumpai, bet gresmingai miauktelejo.
- Ak tu pragaro ispera, - ituzo Jovydas ir spyre katinui koja.
Taciau sis vikriai liuoktelejo i sali ir, isrietes nugara, susnypste. Jovydas jau norejo traukti raktus, bet zvilgtelejes i katina sustingo. Katinas sypsojosi. Issisiepusiame snukutyje aiskiai matesi smulkus balti dantukai ir rausvas liezuvelis. Snukutis dar labiau prasivere ir Jovydas aiskiai isgirdo:
- Tai ka gi tu tikiesi isvysti ten, uz lango? Gal mane?
Katinas vel susnypste ir lyg juodas seselis metesi laiptais zemyn. Jovydas pajuto kylanti negeruma, bet siaip ne taip issitraukes raktus drebanciom rankom atsirakino duris ir puole i savo buta.
"Nesamones. Visa tai grynos nesamones. Liguista fantazija. Daugiau nieko, " - raminosi atsukdamas salto vandens ciaupa ir kisdamas galva po srove.
Saltas vanduo truputeli nuramino. Net nenusisluostes Jovydas nuslinko i kambari ir klestelejo i foteli. Uzsimerke ir pabande atsipalaiduoti. Lyg ir pavyko. Jis ilsejosi ir jaute, kaip po truputi grizta ramybe. Praejus kelioms minutems ji eme erzinti slapia marskiniu apykakle, verzianti kakla. Jis giliai ikvepe ir atsimerke. Kambaryje buvo tamsu. Kieme dege zibintai, ir ant sienos Jovydas pamate linguojanciu saku seselius. Pradzioje jis abejingai ziurejo i keista ju soki, bet greitai atitoko. Seseliai ne lingavo, o raitesi vyniodamiesi vieni apie kitus ir lankstydamiesi kilpomis. Jie tai susiraizgydavo i knibzdanti kamuoli, tai vel isdrykdavo i salis. Jovydas pajuto, kad lipnus saltis sliauzia nugara aukstyn. Soko prie sienos ir spustelejo jungikli. Kambari uzliejo ryski sviesa. Jovydas net uzsimerke. Kai vel pazvelge i siena, jokiu seseliu nebebuvo. Ir tuoj pat pasigirdo bilsnojimas i langa. Atsisukes Jovydas pamate besiplakanti i lango stikla balandi. Pagaliau pauksciui pavyko uz kazko uzsikabinti ir dabar jis spoksojo i Jovyda savo bereiksmemis raudonomis akutemis. Jovydas pripuole prie lango ir uztrauke uzuolaidas. "Ramiai, ramiai. As visiskai ramus," - kartojo sau, klausydamasis krebzdesio uz lango. Pagaliau pasigirdo sparnu vasnojimas, ir viskas nurimo. "Reikia kam nors paskambinti," - smekstelejo Jovydui galvoje. Jis jau tiese ranka prie telefono, taciau lyg apiplikytas tuoj pat atsitrauke - telefono laidas palengva raitesi, vingiavo, rangesi. Ir tuoj pat Jovydas pajuto, kad kazkas paliete jo spranda. Atsoko ir atsisuko. Tai buvo uzuolaida. Judinama nezinia is kur dvelkiancio vejelio ji tiesesi Jovydo link. Tuoj suskambo telefonas. Pamirses besiraitanti laida Jovydas ciupo rageli ir priglaude prie ausies.
- Alio?
- Tai ka gi tu tikiesi isvysti ten, uz lango? Gal mane? - gergzde balsas ragelyje.
Jovydas trenke telefona i zeme ir atsoko. Uzuolaida vel brukstelejo jam per spranda ir, lengvai snaredama, pabande ji apgaubti. Lyg paklaikes Jovydas metesi i prieki, duru link. Atpleses jas, pakniopstom nuleke laiptais ir ispuole i kiema. Nesidairydamas i salis pasileido begti, net negalvodamas kur.
Janinos Strockienes piesinys
Atsitokejo Jovydas traukiniu stotyje. Aplinkui surmuliavo zmones, dundejo ir svilpe traukiniai, skambejo balsas, pranesantis apie ju atvykima ir isvykima. Atsikvepes po ilgo begimo Jovydas isejo i perona. "Gal cia ir bus iseitis, - pamane. - Isvaziuoti. Gal istruksiu is uzburto rato". Priejes prie pirmo pasitaikiusio traukinio, ilipo i ji. Vagonas buvo tuscias. Jovydas atsisedo prie lango ir atsilose. Tuoj pat traukinys truktelejo ir pajudejo. Stoties zibintai eme begti vis greiciau ir galop traukinys iniro i tamsos dengiamus laukus. Linguojamas traukinio ir klausydamasis monotonisko jo dundesio Jovydas eme snuduriuoti. Pagaliau traukinys suletino greiti, pora kartu uktelejo ir truktelejes sustojo. Jovydas isgirdo, kaip sugirgzdejo atsidarydamos durys. Zvilgtelejo i laikrodi. Jis rode puse devyniu. "Negali buti," - pamane Jovydas ir priglaude laikrodi prie ausies. Taip ir yra. Sustojes. Atsiduses Jovydas pasisuko i langa.
Traukinys stovejo mazoje stoteleje, apsviestoje poros zibintu. Ju blausioje sviesoje Jovydas perskaite uzrasa, kabanti virs pastato duru. STOTIS.
"Kodel gi ne? - pamane Jovydas. - Ar ne tas pats, kur islipsiu?" Atsistojo nuo suolo ir pasuko isejimo link. Vos tik islipo, durys vel taip pat girgzdedamos uzsidare, traukinys uktelejo ir pajudejo. Vis greiciau ir greiciau dundejo ratai, ir greitai tamsoje isnyko paskutinis vagonas. Jovydas dar kiek pastovejo tusciame perone. Stoteles laikrodis rode lygiai dvylikta valanda. Pradzioje Jovydas norejo nakti praleisti stoties pastate, taciau kazkas verte eiti tolyn. Perejes per tuscia laukiamaji ir isejes is pastato pro priesingas duris atsidure miestelyje. Pirmiausia pamate nedideli blausiai apsviesta skvereli. Vejas lengvai ritinejo nukritusius sudziuvusius lapus ir jie, trindamiesi vienas i kita, tyliai cezejo. Retkarciais sugirgzdedavo vejo stumteletas kabantis zibintas, isgriebdamas is tamsos dvi besitiesiancias i tamsa gatveles. Jovydas kiek padvejojo ir, perejes per skvera, pasuko viena ju. Uz keliu zingsniu ji apgaube tyla. Jis negirdimai zenge gatve ir dairesi. Is abieju pusiu stuksojo nebylus namai tamsiais langais. Pamazu Jovydui viskas eme atrodyti nerealu. Jis ejo lyg sapnuodamas, bet kartu aiskiai jausdamas, kad nemiega. Gatves tyla ir tamsa slege ji. Visur tvyrojo keistos gresmes nuojauta. Jis pasuko uz kampo ir pamate, kad pateko i akligatvi. Sugirgzdejo zibintas. Pradzioje Jovydas norejo apsisukti ir grizti, bet ji lyg kazkas sulaike, priverte geriau isiziureti. Gatve remesi i namo siena, kurioje visai neaukstai matesi vienintelis langas. Praviras. Vos vos judejo uzuolaidos... Staiga Jovyda nutvilke. Sirdis eme dauzytis gale gerkles. Zenge kelis zingsnius linkstanciomis kojomis. Langas buvo cia pat. Uzuolaidos nurimo. Jovydas pakele ranka ir perbrauke per siena. Jo alsavimas daresi vis gilesnis. Ranka palengva slinko prie uzuolaidu. Dar keli milimetrai. Pirstu galiukai pajuto uzuolaidu silka. Jausdamas, kad tuoj neteks samones, Jovydas griebe uzuolaidas, bloske jas i salis ir isisiurbe akimis i kambario prieblanda. Ten lovoje blaskesi zmogus. Jovydas pazino ji. Ir zinojo, kodel jis taip blaskosi - jam zutbut reikia pamatyti, kas ten - uz lango...
Apie autoriu
Grizti i "Literaturini kubila"
Grizti i svetaine