Nemaciau pries akis veidrodzio, bet zinojau, kad apranga turetu buti istepta sukresejusiu ar svieziu krauju.
O kaip gi kitaip gali buti visa laika besibastant po keistas viduramziu pilis, tvirtai rankose suspaudus "Winchester"
tipo sautuva ir pleskinant i kaire ir i desine, i bet koki judanti daikta? Kaip as cia atsiradau - nepamenu. Man
rodos, as visa laika cia buvau. Ir visas mano gyvenimas - tik nesibaigianti kelione, perlipant nejudancius priesu
kunus... As net nezinojau ju vardu - o kam priesui vardas? Priesas yra beasmene savoka. Priesa sudaro ginklas ir
pazeidziamos dalys. Ginklas - tai, ko reikia saugotis. Pazeidziamos dalys - tai, i ka reikia taikyti. Visa kita
- nesvarbu. Nesvarbu veidas, nesvarbu rubai, nesvarbu akys. Ir taip tolyn - vienas priesas, du priesai, n+15 priesu...
Kas man leme tokia dalia? Nezinau. Ir nekvarsinau galvos. Aplinkui vien tik priesai - kitu minciu nelieka: pakelti,
nusitaikyti, spausti, pakelti, nusitaikyti, spausti. As - masina pagal kazkieno uzgaida. As galiu nepavargdamas
begti laiptais, plaukioti po vandeniu, sokti nuo didziausiu auksciu. Stai ir vel priesai - ne vienas ir ne du.
Gal desimt, gal dvidesimt. Neskaiciuoju - atlieku savo darba. Mazeja... Ju vis mazeja. O laiptai vis dar aukstyn,
vis dar tolyn... Vis dar i nezinomybe. Paskutinis priesas! Pakeliu ginkla. Suvis. Nieko. Dar vienas. Be rezultato.
Trecias - kaip i tustuma. Sustoju. Priesas nejuda - jokios ugnies, jokio kircio, jokio garso. Artinuosi. Priesas
atrodo kazkuo pazistamas - jo plaukai raudoni, kunas proporcingas, ne keturkampis kaip kitu. Kazkas viduj pasako:
"ragana". Keista... Iki siol as zinojau tik zodzius "monstras", "goblinas", "grantas",
"skragas", o cia - "ragana". Tikrai keista... Atsiduriu visai greta. Labai keista... "Priartink
galva". Klusniai vykdau komanda - tam as sukurtas. "Priglausk lupas". O kas man belieka? "Isivaizduok,
kad lupomis bandai svelniai pakelti koki nors nedideli daikta nuo zemes". Isivaizduoju. "Daryk taip pat
su raganos lupom". Taip, mano pone. O! Bet tai malonu! Gerokai maloniau, nei matyti susmunkanti goblina...
"Intensyviau, bet ne grubiai". Stai taip? O gal anaip? O gal - va, dar sitaip? Idomu, kaip si dvikova
yra vadinama? Ragana, panasu, irgi elgiasi taip pat. "Sek jos veiksmus". Seku idemiai. Nieko nepraleidziu.
"Padek ginkla". E... cia jau negerai. Kaip as be ginklo?? "Padek ginkla". Na, isimties tvarka...
"Kelk rankas". Aukstyn? "Stop. Sagstyk". Ka, kur??? "Atkabink baltus mazus nuo siurkstoko
languoto". Aha... Iseina! Pala pala... O cia dabar kas? Kas sitas baltas, lygus, glotnus, svelnus po siurkstoku
languotu? "Leisk lupas ten". Visai tinkama ideja. Netgi, sakyciau, labai tinkama. "Ramiau, leciau,
svelniau". Taip taip. Raaamiau, leeeeciau, sveeelniau. Zinai ka, nustok nurodineti. Pats zinau, ka darau.
"Sakiau - ramiau." Atstok, cia mano priesas, ne tavo. "Kvaily, rankom spausti negalima!". Ka
tu po velniu ismanai? Skambi galvoje kaip koks varpas... Dar man paaiskink, kad tuos raudonus ir tokius nedidelius
apvalius reikia ne dantimis bandyti nukasti. "Idiotas tu! Sustok, kvaisa!". Galejai man anksciau ragana
parodyti. Tai juk daug idomiau, nei grantai ar skragai. "Isjungsiu!". Aha. Pala pala - ka pasakei? "Isjungsiu,
po velniu!". O ka tai reiskia? E... palauk, ragana kazko nerimsta. Mano drabuziai nesvarus, palik ramybeje.
Hmm... O gal ten apacioj tikrai svariau, as niekad ir netikrinau. "Tuojau pat pasiimk vincesteri". Kad
tu nesulauktum. Be to, negaliu, ragana kazka apacioje veikia. Ir... sakyciau visai ma... ma... maloooonu.. "Skaiciuoju
iki triju". Daugiau nemoki? O kas tas "isjungiu?". "Nutraukiu tavo egzistencija". O kas
ta egzistencija? "Na, kaip cia paaiskinus...". Aha, tu pagalvok, o ragana dar kazka siulo. A, jai patiko.
Gerai, galima dar karteli. Galima. "Egzistencija - tai buvimas". As gi visa laika bunu. "Ne ne visa
laika, o kada as noriu". Na jau. Pasakos. "Nenorek ismeginti". Na rodyk rodyk... Beje, kai isjungsi,
ar raganu bus? "Ne". O, velnias. Tada geriau nereikia. Man patiko. "Vis tiek visa laika negalesi
buti". Kaip negalesiu? "Tiesiog, negalesi ir tiek". Va tai tau. Nepriimtina salyga. Ar to galima
isvengti, pasislepti, nusauti? "Negalima". Apmaudu. Labai apmaudu. Gerai, jeigu jau taip - galesi isjungti,
bet man ragana labiau nei monstrai patiko. Ar galima dar raganu? "O tau sitos neuztenka?". O jos visos
vienodos? "Ne tikriausiai. Bet visos jos tokios". Tinka ir tokios. Duok. "O gal geriau einam monstru
pasaudyti? "Na jau ne. Duok man raganu, o paskui galesi isjungti. "Nori pasakyti, kad visai daugiau nebesaudysi???".
Nebesaudysiu, man sitas musis labiau patinka. Ach... Daug labiau. Ir apskritai - nera cia ko ziureti. "Izulus
tu". O tu man galimybes kitos nepalieki. "Palieku. Isjungima". Ka cia grasini vis tuo isjungimu?
Gerai, junk, naikink, nebutink. "Betgi tau ragana palikti gaila". Taip, gaila. Bet vis tiek sakei, kad
reikes. Ir apskritai - nusibodai man tu. Reikejo arba raganos nerodyti, arba isjungti. Ei!!!!! As nesakiau "nerodyk
raganos", as sakiau "reikejo nerodyti". "Eik medzioti monstru - bus ir ragana". Isgrauzk!
"Na gerai, tai sedek cia vienas." Tu tikras, kad ragana bus? "Kuo tikriausias." O ji mokes
zaisti lupomis? "Tai vadinama buciuotis". Gerai, ar ji mokes buciuotis? "Taip. Raganos visada moka
buciuotis". O ta ana? "Ir ta ana mokes". Na gerai. Sutarem. Kur tie tavo monstrai?
Copyright © 2000 Justinas Zilinskas
Copyright © 2000 "Dorado" Raganos"