Mano personalinis zmogus (as) niekuo neissiskiria is minios. Rasau apie save lyg is salies. Taip, mano personalinis zmogus megsta pakalbeti, kartais pafantazuoja apie dvasinguma, bet pats jis nera dvasia, dvasia esu as, vercianti ji rasyti si teksta, esu as jo pasamones gelmeje, ir jau vien is to aisku, kad kol kas jokios srities mokslininkai nieko nezino apie dvasios reikalus. Mano zmogus, vedinas savo mirtingos samones, kaip ir visi zmones, kasdien ka nors valgo, kartais gurksteli skysciu, retsykiais nugeria net tu skysciu, kurie jo paties suvokiami kaip grynoji chemija (pvz., C2H2OH). Pinigus maistui gauna ivairiausiais budais: tai uzsidirba, tai valstybe suselpia, tai parduoda koki nereikalinga daikta (jau nebeliko ne vieno, kuris butu reikalingas), su jais atsosveikina neasarodamas. Buvo laikai, kai verciau ta jo samones dali, kuria vadiname EGO, skaityti knygas. Zmogelis perskaite kalnus knygu, dabar galu gale skaityti baige, nes suprato, kad visu neperskaitys. Juolab, kad jose labai daug pasikartojimu. Dabar mano personalinis zmogus pradejo atidziau stebeti aplinkini pasauli ir jau atrado ji supancioje aplinkoje labai daug dalyku, kuriu nerasi jokiose knygose... Jis regi NSO ir zino, mkas tai yra, bet niekam to nesako (as, jo dvasele, neleidziu platinti paslapciu), kartais dar spokso i TV deze, bet vis reciaunes as leidziu jam regeti vizijas, t.y., tai, ka as matau savo begaliniuose laikuose isbarstytuose isikunijimuose. Pabaigoje - truputi apie save. Kaip jau minejau, esu jo pasamones branduolys, samones valdose, pasamones pavirsiuje, prasideda tas "EGO" - mano personalinis zmogus. Stai cia ir yra pastovus kosminis kontaktas.