Rinkau ir rinkau gyslocius. Nes upei labai skaudejo viena kertele, kuri dar karsciavo. Todel ji tenai verpetavo, kele nedidelius sukurelius. Ta vieta aplenkdavo bet koks gyvis, isnyko augalai. As ja gydziau. Klojau vis svieziu gyslociu, girdziau avieciu arbata. Nezinau, ar ji taisesi. Kvepavo sunkiai ir nelygiai, visiskai nemiegojo. Geriau priziureti jos nemokejau. Blogai dar buvo, kad jos niekas nelanke. O ji, rodos, lauke... Tik zinojau, kad jei pasveiks, is dugno iskils baltos lelijos ziedas, o salia, ant lapo, ims sokti laumes zirgelis. Tai reiks, kad mano misija baigta ir turiu skristi atgal. O kol kas reikejo ieskoti gyslociu lapu - ju jau truko. Nes nesiau juos glebiais.