Tamsoje kauksejo kulniukai. Jiems antrino slepsejimas.
- Brangusis, as taip pavargau. Gal galeciau isikibti , - meiliai susnabzdejo Kargetina.
- Zinoma, mazyte, - Krovnas nieku gyvu nebutu prisipazines, kad pats vos pavelka kojas.
Kargetina vos nesyptelejo: visai malonu skaityti svetimas mintis.
Porele galu gale pasieke nama, kuriame abu gyveno. Krovnas isisvajojo: " Dabar i lova... Kargetina nurengia. Jos rankos svelniai liecia kuna. Glamonejames, buciuojames..."
"I lova? Kargetina nurengia?.. As - tarnaite?! Verge, teikianti vyrui malonumus?! " - Kargetinos mintys viesulu prasvilpe galvoje.
"Stai vaikinu idealas! O ciulbejo: myliu, tu nuostabiausia, graziausia, vienintele... Vienintele, galinti patarnauti! Uch!"
Kargetina trumpam susimaste. "Mes megstam toki bendravimo buda... Nagi, kas kam tarnaus?.."
- Krovnai, - aistringai susnabzdejo i ausi vyrukui, - as taip pavargau. Kojos visai nebeklauso. Tu panasus i aikstes galiuna sventeje. Gal panesetum mane iki duru...
Krovnui kone plaukai pasisiause... Pasirinkimas menkas: arba sugadina savo ivaizdi, prisipazindamas ne maziau pavarges uz mergina, arba ispucia krutine ir stveria ja i glebi... - Teks tempti.
Kargetina sypsojosi. Krovnas suprato tai kaip paskatinima, susizavejima... Giliau ikvepe, pakele mergina ant ranku ir... sulinko...
- Velnias!
- Ka sakei, brangusis? - sumurke Kargetina, apsivydama rankomis vyruko kakla.
- Kokia tu lengvute, - vienu atsikvepimu istare Krovnas. Mintyse pridurdamas: "Kaip nupeneta kiaulaite."
"Kiaulaite ar karvute, o nesti teks." - reziumavo krovinio vaidmeniu patenkinta Kargetina. Krovnas neisivaizdavo kiek laipteliu yra iki penktojo auksto, - greiciausiai tukstantis. O kazka nesant - visas milijonas... Nors aukstyn lipo gal keleta minuciu, Krovnui jos istiso i visa simtmeti...
- Branguti, o iki duru...
- Tai-ai-p, - Krovnas kone sudejavo.
Stai jos, isganingosios durys, uz kuriu laukia atpildas. Krovnui ir upas pakyla, ir energijos is kazkur atsiranda. Teisus sportininkai - yra antrasis kvepavimas! Kargetina susiranda rakta, atsirakina. Priglunda prie vaikino, pabuciuoja i skruosta ir... dingsta uz duru...
Maza butu pasakyti: " Krovnas apstulbo." Jis ta karve, ta riebia merga tempe, kad gautu bucinuka?! Gal isspirti prakeiktas duris, ir paciam pasiimti, kas priklauso... Isprievartauti... uz toki pasityciojima maza...
Kargetina, stovedama uz duru (beje neuzrakintu), seke vyruko mintis. " ... islauzti, isprievartauti..." Se tau, kad ituzo!
- Tu saunuolis, ji tavimi didziuojasi, o jeigu islausi duris, viska sugadinsi, - pasiunte tiesiog i kunkuliuojancia smegenine. Krovnas atsiduso: "Sunku buti herojumi." Ir nuslinko prie buto duru.
I kambari Krovnas ieina, kaip ka tik isgelbejes pasauli didvyris. Juk nesiguosi drauge gyvenanciam Kordui, kad mergina nusluoste nosi. Uzjuoks negyvai.
- Kaip reikalai, - pasmalsavo Kordas, tikedamasis pikantisku naujienu, kuriu nestokodavo Krovno pasakojimai.
- O! Nepatikesi: kaip ji mane buciavo uz tai, kad buvau svelnus ir pasisiuliau nunesti iki buto duru...
- Tu ka? Kvanktelejai?! - Kordui atvepo zandikaulis.
- Trenktas ar protingas, bet didvyris. Ji sake, dar niekad nesutikusi tokio vyro, kaip as, - Krovnas dribtelejo i foteli, svajingai tesdamas, - ji mane lygino su Rembo... vos atplesiau - taip manes norejo...
- Tai ko dabar ne jos lovoje vartaisi? - pasaipiai prisimerke Kordas, ir pats neretai kures aistringas istorijas.
- Nusprendziau sukelti dar didesni geisma. Noriu, kad ji mane tiesiog isprievartautu...
- Nenormalus, - inikdamas i knyga, leptelejo Kordas. Po simts, sekasi tam bukaprociui su versio sprandu!
* * *
Po dvieju dienu. Krovnas laukia Kargetinos parke. Mintys sukasi vien apie busimus malonumus, o mergina kaip tycia
neskuba. "Nekenciu nepunktualiu moteru. Kas sugalvojo, kad joms galima veluoti?"
Eidama i pasimatyma, Kargetina ilindo i placius dzinsus, uzsivilko apdribusi megztini..." Idomu, kaip tai ivertinsi?" - pagalvojo, ziuredama i vedrodi.
Krovnas jau buvo beeinas namo, kai pamate atslepsincia kankintoja.
"Taip issidarke!" - pirmoji mintis, - Ir jos biustas, ir siubuojantys klubai - viskas tame maise..."
- Mieloji, kaip nuostabiai atrodai. Dar nemaciau skoningiau pasipuosusios merginos.
- Aciu, tu toks mielas...- "Kai kalbi garsiai" - Kargetina ne veltui istisus menesius prakaitavo pries veidrodi - niekas neitars, ka is tikruju mano si grazi, bet kvailoku veidu mergina.
Noredamas atsiimti mokesti uz herakliska kopima i penkta auksta, Krovnas apkabino ja, palinko prie lupu...
- Y- y - y - y!!! - spiegimas kone apkurtino.
- Ka, kur, kas... atsitiese vaikinas.
- Tau-au... per... peti...ropoja didele-e zalia-a... kirrrrmele...
- Brangioji, o kur ji ropoja?..- Krovnas is visu jegu stengesi, kad nedrebetu balsas.
- Leisk, nuimsiu, - suskubo padeti vaikinui. Kargetina, vaizduodama atsitokejusia, nueme nematoma kirmele.
- Gal nori paziureti? - dar pasidomejo.
- Geriau i tave ziuresiu, - meilindamasis Krovnas vel apkabino savo dama. "Kirmeles! Brrr... slykstynes..." - cia mintyse." Kankina, nezinodama, kad tuoj apalpsiu...Laime, nezino..."
- A, tos kirmeles- irgi gyvi padarai, - atsainiai istaria balsu, - Jau nuemei?!
- Taip- numesdama uz nugaros "nematoma kirmelaite", - patvirtina Kargetina.
Kad greiciau pamirstu nemalonu nuotyki, Krovnas pasiulo traukti i restorana. Ten sliauziojantys parazitai tikrai neuzpuls!
- Labiau noreciau pabuti su tavimi dviese, pasivaikscioti, kur nera zmoniu. Sakykim, po parka...- Kargetina droviai nuleidzia akutes, svelnus raudonis ispila skruostus...Jau pakankamai vargselis prisikankino, laikas apdovanoti...
- O, kaip saunu! "Pagaliau atejai i prota", - mintyse pridure Krovnas.
Kargetina tik meiliai nusisypsojo. Susikibe uz ranku, snekedami apie si bei ta, jie nuejo parko gilumon.
Kargetinai patiko tas vaikinas, bet Krovnas pernelyg giriasi draugams nebutais zygiais. Antra, mirtinai nori isitempti ja i lova... Gyvenimo ironija...Krovnas prisispaude arciau.
- Priseskim? - pasiule, issirinkdamas vesliausia kruma.
Isitaisius Krovnas vel prisitrauke Kargetina, vel palinko buciuoti... Jokio pasipriesinimo!!! Ji sutiko!!!, - Krovnui net seiles istiso. Nugalejes nustebima ir umu susijaudinima, svelniai pabuciavo karta, po to dar. Kargetina megavosi glamonemis, kol galvoje tartum eme zybcioti raudona lempute:
- I koja kanda uodas, - refleksinis pranesimas.
- Velnias! - mintyse nusikeike Kargetina, - rado kada nutupti! Boba poruotis uzsimane, mano kraujo prireike...
Krovnas kaip tycia akimirkai atsitrauke. Mergina pasimegaudama, priplojo uode ir palaimingai atsipute... Krovnui dingojosi - tai aistros prisotintas atodusis. "Taip, - mintyse pritare Kargetina.-Vienas netikslumas- kentejimo aistros." Laimingas Krovnas vel prisitrauke savo turta arciau.
- "Sedint nepatogu." - iteige Kargetina. Vaikinas, minti palaikes sava, svelniai pagulde savo dama ant zoles.
- "Sitaip daug geriau", - Kargetina padekoja tiesiai i smegenis.Nuostabi preliudija: buciniai, glamones, vel buciniai...mintys eme painiotis, liko tik malonumas.
-Prakeikimas! - Kargetina vos nesuktelejo, - slykstus receptoriai! Siandien per daznai keiksnojuos...kas ten po nugara kruta...
- A! A-a!!! - riksmas nuaidejo per visa parka. Kargetina tiesiog pasoko is isgascio. Krovnas kaip sapelis nuleke i sali. Toj vietoj kur ka tik gulejo mergina tupejo nepatenkinta varle. Kelis kartus kvaktelejusi zalioji apsisuko ir isdidziai nusokavo, savo mina rodydama abejinguma priesiskam pasauliui.
Krovnas, pamates kas sukele Kargetinai toki siauba, negalejo susilaikyti sypsenos. Apkabino drebancia mergina:
- Brangioji, as cia. Ji tik paprasta varle, ji nesikandzioja...- Svelniai pabuciavo i skruosta, po to i ausyte ir kakluka. Kargetina rimo.
"Kokia ji gali buti bejege!" - "O tau tai patinka...", - mintyse pasipiktino Kargetina, bet nusiunte jam , - "Kaip gerai, kad tu cia esi."
Krovnas nesuprato, is kur zino, kad mergina jam dekinga, bet buvo tuo isitikines.
"Turbut reikia parvesti ja namo ir leisti pailseti", - pagalvojo vyrukas. Kargetina net atslijo. Dabar ji nesuprato...Krovnas, net nusigando tokio staigaus judesio - ka nors ne taip padare?!
Uzglaistydama nesusipratima, mergina svajingai nuzvelge Krovna nuo galvos iki koju, nuo koju iki galvos:
- Tu nuostabus vaikinas, kuriuo galima visiskai pasitiketi.
Krovnas net nezymiai raustelejo nuo tokiu pagyru: malonu buti didvyriu, nors kartais lieki kvailiu.
- Gal grizus namo, tu siandien prisikankinai...
- Taip...- Romantika turi kelis trukumus: varles, uodai, kurie eme pulkais zyzti apie ju ikaitusias galvas. Komfortas lieka konfortu: patogus minksti baldai, siltas kambarys, megstama muzika...
Pakeliui porele uzsuko i kavinuke. Jau veso. Dar ir dar karta abu juokesi is isdidziosios varles, Krovnas save tiesiog pranoko pasakodamas anekdotus. Kargetina net pamirso, kad reiketu pasekti jo mintis. Susizgribusi pazvelge ir terado nora ja suzaveti. Sita ji mate ir neskaitydama minciu.
Grizus Krovnas vel svelniai pabuciavo mergina, palinkejes labos nakties, ramia sirdimi nuejo.
Kargetina net zagtelejo. Pro duris neiejo, o islinko, uzdarydama jas lyg porcelianines, galincias subyreti i sukeles nuo staigesnio judesio." Idomu, ka jis sugalvojo dabar", - itarioji Kargetinos puse isjudino nustebusiaja smegenu dali is apatijos.
- Kaip zygis? Keliais balais ivertinai Kargetinos seksualini potenciala?
- Uzsiciaupk!!, - suurzge Krovnas, israiskingai ibedes akis i smalsu drauguzi.
- Bene neisdege, kad toks piktas, - toliau erzino Kordas, - aha, ir tau ne visos i glebi puola!
Krovno kantrybe baigesi:
- Paklausyk, mano brangusis drauge. Pirma, man atsibodo tavo paistalai "kaip ji pasirode?", "ar labai garsiai rekia?", " kokia poza jai labiausiai patiko?". Antra, jeigu nori suzinoti, kas yra tikras seksas, pats isbandyk. As tau ne pasaku senelis, vegraujantis: "...gyveno neturtinga mergaite ir isimylejo karalaiti..."
- Tikrai trenktas! Kreipkis i psichiatra, - patare Kordas, isigilindamas i "Playboy".
Kargetina net atsireme i siena. "Kas atsitiko? - Ir pati sau saziningai atsake: niekad nesuprasiu tokio elgesio. Bet jis vertas to, ka galiu padovanoti."
Tuoj pat ir sutvarkysim sia problema. Reikia paguosti vaikina. Galu gale jis niekad nebuvo prarades pusiausvyros, islikdavo... hmm... vyriskas, nors viduje ir kauliukai, ir dantukai tango sokdavo.
Kargetina kritiskai nuzvelge miegamaji. Surinko besimetancius drabuzius. Surado zvakes, is po lovos istrauke zvakides.
- O taip, lova!
Pagalves ispurenti, antklode pusiau atlenkti... Langas... siandien pilnatis, o dangus giedras, - atitraukus uzuolaidas pamate Kargetina.
Is spintos istraukti permatomi naktinukai su begale neriniu, kvepalai...O! muzika! Greitai atsirado diskas su romantiskomis melodijom.
Uzsimetusi chalatuka ir isispyrusi i slepetes, Kargetina nutapeno iki Krovno buto duru.
-Tuk tuk tuk, - beldimui i duris antrino sirdis. Mergina jautesi, lyg butu ilindusi i svetima kaili... Jeigu baime nebutu sukausciusi koju, tikriausiai spruktu namo... Duris atidare Kordas.
"Aisku, is pradziu visada atsitinka nemaloniausi dalykai", - Kargetina nutaise abejinga balsa:
- Labas, Kordai, Krovnas yra?
- O kam jo reikia? - eme smalsauti Kordas. "Ka darysi, tas pasaipunas nepasikeis", - pasiguode mergina.
- Reikia. Kai man reikes taves, butinai pasikviesiu.
Atejo Krovnas, isgirdes balsus. Sio akys vos ant kaktos neissoko. Pamatyti Kargetina tokiu laiku! Gal dangus griuva?! Visam namui zinoma, kad pusiaunakti ja prizadintu nebent pasaulio pabaiga...
- Atsiprasau, kad prikeliau, - nekreipdama demesio i abu issiziojusius vaikinus eme destyti savo istorija velyva viesnia. - Niekaip nesugebu uzsukti ciaupo. Vanduo lasa ir lasa, kapt kapt kapt... Nebeistversiu. Dar atsidursiu psichiatrineje ligonineje...
- As tik pasiimsiu irankius, - soko Krovnas. Kordas apstulbintas is po chalato kysanciu kvepianciu neriniu, nuo jo neatsiliko. Abu istrigo ties varztu spinteles durimis. Ibede akis kits i kita. Krovnas lyg pasake: "Nekisk savo nosies, kur uodas nekisa snapo". Kordas atsilygino pusbalsiu:
- Ne tik neduoda, bet dar vidurnakti prikelia ciaupu taisyti...
- Taves nepraso, - trenke durimis spejes pagriebti reples Krovnas.
- Atleisk, Kordas siandien prastos nuotaikos. Tai vadinasi "jo dienos", - paaiskino Kargetinai apie palikta snypscianti drauguzi.
Si isikibo i paranke ir nusisypsojo:
- Oi, net negirdejau, ka jis murmejo. Tu nuostabus. Net nesitikejau, kad padesi tokiu laiku...
- Malonu tau padeti, - saziningai pasake Krovnas. "Tai bent! Kada Krovno mintys ir zodziai eme sutapti? Nieko nesuprantu..."
Iejus i kambari, Kargetina mostelejo, kur padeti irankius.
- O kur "kapt kapt - kapt"? As girdziu tik muzika, - Krovnas suabejojo, ar nesapnuoja.
- Taip, as ijungiau, kad negirdeciau lasejimo...
Ji svelniai prisiglaude prie vaikino, laibi pirsteliai sulindo siam i plaukus.
- Noriu padekoti tau uz viska...
"Nesuprantu", jau buciuodamas galvojo Krovnas. Pries kelias dienas tiesiog apmulkino ir isspyre lauk, dabar pati kvieciasi...
"Ach, moterys"... - mintyse, - "su jomis taip malonu, bet krana reikia sutaisyti"!..
Kargetina pyktelejo: "Na ir mulkis"!
"Kranas palauks. Paimk ant ranku ir nesk i miegamaji", - pasiunte minti, dziaugdamasi, kad gali nuslepti savo sumanymus...
"As niekad nesuprasiu moteru", nesdamas Kargetina, pagalvojo vyrukas. "Kaip as - vyru", pritare ji, leisdama slysti savo plaukams jo virpanciomis rankomis.
Pro langa sviecia menulio pilnatis, uzliejanti kambari gelsva sviesa. Siubuoja zvakiu liepsneles... Kargetina su permatomu drabuziu...
* * *
Po metu. Prie losio sedi Kargetina ir supa rekiancia mazyle.
- Nutilk, na nutilk...- pasiuncia minti.
- Noresiu - tylesiu, noresiu, reksiu, - atsikerta zmogiukas is po uzsmukusios kepureles. Kargetina sudejuoja: "Ir kas mane nese ta pilnaties nakti..."
"Mamyte, tu nuostabi, kai nesinervini. Zinai, tada ir tetis tavimi dziaugiasi. Jis man sake..."
"Gyvenimo ironija", - atsidusta Kargetina. - "Uzjauciu Krovna - dvi raganos ant vargso galvos..."
"Su ragana sutapsi - raganium patapsi", - atsiliepia orus baritonas po jaunosios mamytes garbanomis.