Vyriskis aukstas, placiapetis, apsirenges pilkos spalvos paltu. Ant galvos - languota kepure su snapeliu. Greta jo - vidutinio ugio jauna moteris. Juodi, blizgantys plaukai siekia pecius. Dideles, tamsios akys ir grazios lupos blyskiame veido ovale. Aplinkui kakla apmuturiuotas baltas salikas. Rankos sukistos i ilgo, juodo palto kisenes. Markas atsisuka, atsiremia nugara i palange ir klausiamai ziuri i atejusiuosius, visiskai nesumodamas, ka pasakyti.
- As - tardytojas,- prabyla vyriskis.- O cia mano padejeja, - linkteli galva i juodaplauke. - Turime su jumis pasikalbeti. Apie zmogzudyste. Gali buti, kad kazka zinote. Teks papasakoti.
- Apie ka? - Marko balsas lyg tycia kazkoks prikimes, svetimas. Atsikrenkscia ir klausia dar karta. - Apie kokia zmogzudyste? Kodel manote, kad tureciau kazka zinoti?
- Matote, mes manome, kad tai buvo zmogaus darbas, - tardytojo balsas skamba taip, lyg jis kazkur gerkles gale sleptu juoka. - Baltieji zudo dantimis, o cia aiskiai matyti - pasidarbuota astriu daiktu. Baisu, kaip giliai perpjautas kaklas. Kas zino, gal ir jus prie to prisidejote? Privalome apklausti. Juk atejote is uz ribos? Argi ne?
Tardytojo zodziai Markui sukelia sumisima ir pasipiktinima.
- Is uz kur? Ka cia paistot! Vos pries keleta minuciu izengiau i sita sumauta viesbuteli, pirma karta girdziu apie kazkokia zmogzudyste, o jus jau lyg ir taikotes mane apkaltinti. Galiu uztikrinti, kad prie to niekuo neprisidejau.
- Nuzudytasis rastas toli miske. Ka gali veikti zmogus miske tokiu oru? Kodel jo galva beveik atskirta nuo kuno? - Neslepdamas piktdziugiskumo primygtinai klausineja tardytojas.
- O is kur as galiu zinoti? Ir kodel man tai turi rupeti? - Stebedamasis keistu tardytojo tonu ir absurdiskais klausimais atkerta Markas. - Gal jis pasiklydo? O gal buvo atejes uogauti? Jusu reikalas issiaiskinti. Tardytojai - jus.
- Vadinasi, atsisakote bendradarbiauti ir mums padeti, - tardytojo balse pasigirdes aiskus grasinimas galutinai isveda Markais kantrybes.
- Zinote ka? Eikite po velniu! - Isrezia nebepaisydamas gero elgesio taisykliu. - Gal ir keista pasirodys, bet man labiau rupi sava galva, kol kas tvirtai besilaikanti ant peciu. Be to, jus neprisistatete, todel apskritai neprivalau jums atsakineti, - kalbedamas Markas vis stengiasi pazvelgti tardytojui i akis, bet nuo kepures snapelio krintantis seselis toks tirstas ir juodas, kad atrodo, jog virs vyriskio nosies tera tik tamsi tustuma, niekaip nesiderinanti su kazkuo kambaryje. Markas apsizvalgo, ir, suvokes kas siame paveiksle netikra, pasijunta nejaukiai. Jeigu sviesa sklinda is apacios, tai tardytojo kepures snapelis niekaip negali mesti tirsto seselio ant veido. Pasisukes i tardytojo padejeja, nori kazko paklausti jos, ir visiskai sutrinka pamates, kad tai ne moteris, o lieso, dailaus veido jaunuolis. Nustebina jo juodu, pecius siekianciu plauku zvilgejimas. „Ar galejau taip apsirikti?" - pamano neistengdamas nuslepti sumisimo.
- Nekreipkite demesio, - nuramina tardytojas.- Kartais jis ima ir pasikeicia. Ji reikia pazinoti ne kaip isvaizda.
Toliau skaitykite 2005 DR Nr. 1(40) psl. 2