Slapiais pirstais spaudziau skambucio mygtuka, spoksojau i tamsu stebejimo kameros vyzdi ir saukiau: „Aksai, sunsnuki,
atidaryk!!!"
Lijo kaip is kibiro, bet man buvo visvien. Duru vis neatidare. Emiau dauzyti mygtuka, teisingiau - visa pulteli, kumsciu. Suvarysiu as jam, kiaulei, rysi velniop. Kumstis neima? Gal paspardyt bato kulnu? Eina jis pas velnio bobute…
Duris atidare… ne, ne Aksis. Saugo snuki bjaurybe: apsauginis atidare. Dvieju duru spinta, letenos kaip lopetos - tikrai perauges kales vaikas.
- Nuuu? - pasiteiravo, ziaumodamas kramtomaja guma ir spoksodamas is virsaus. - Ka renkies?
- Kaip ka? - nesigaudziau.
- Ar i snuki nori, ar tik sikna atspardyt?
Taigi, dilema. Laime, uz to Guliverio nugaros Aksis pasirode. Tiesiog isgelbetojas. Po poros minuciu jau sedejau svetaineje prasmeges odiniame fotelyje ir spoksojau i ta… i ta galvija.
- Aksi, neisivaizduoju, kaip tai padarei? Juodoji magija, psichotronika ar dar kokia velniava, kaip tu tai padarei?
- Ka padariau? - Aleksandras, o man tiesiog Aksis, spoksojo i mane nekaltom kudikio akelem.
- Tu gi zinojai, kad nepasirasysiu sutarties. ZINOJAI!!! Tik psichinis ligonis gali pasirasyti tokia sutarti!
Toliau skaitykite 2005 DR Nr. 1(40) psl. 22