Parkas, kuriame as pradejau savo karjera, buvo pirmasis ir tuo metu vienintelis pramogu parkas Olimpijoje. Uzgimus daugiau - maziau kokybiskai menamai tikrovei, daug kas sake - atrakcionu parku nebeliks. Kompiuteriai imituos bet koki pojuti. Nepakeldami uzpakaliu nuo kedziu ar gultu galesime skraidyti, nardyti, plaukioti, leistis i niekada neivyksiancias keliones, susikauti niekada nesutiksimus priesus... Kam bebus idomus rusiski kalneliai, "velnio ratai", suoliai su guma, "Karibu juros piratai" ir visa kita aibe adrenalina pumpuojanciu pramogu? Taciau... Menama tikrove tuo ir liko menama, jog zmogus ten nesijausdavo iki galo tikras. Ji kazkuo primine sapna is kurio visada galima pabusti. Mirtis, meile, seksas, kvapas, skonis, baime, isgastis, dziaugsmas, euforija - viskas buvo menama, tarsi is plastmases. Net ir pats geriausias atrakciono imitatorius tegebejo atkurti vos dali tikru pojuciu gamos. O stai tie giluminiai, patys subtiliausi, uzgimstantys is neitiketinu unikaliu ivairiausiu aplinkybiu kombinaciju jutimai - buvo nepagaunami. Programuotojai galejo smogti tam tikra emocija tarsi kuju - taip, kad uztemdytu visas kitas. Bet zmogus, bent karta pabandes issokti su parasiutu nesunkiai pajausdavo skirtuma, kuo skiriasi adrenalino bangos menamoje ir tikroje tikroveje. Stai kodel pramogu ir atrakcionu parkai neisnyko.
Ta diena as pirma karta devejau pramogu parko priziuretojo uniforma - tamsiai melyna su raudonais apvadais ir auksinemis sagomis. Jauciausi kaip klounas - kvailai ir vaikiskai, bet visgi - tai buvo DARBAS. Tryniausi tarp atrakcionu, dairydamasis, ka cia nuveikus - juk darbdaviui reikes atsiskaityti. Tuomet pastebejau ji - maza, liesuteli berniukeli sviesiomis garbanomis. Jis gniauze rankose parko bilieteli ir tarsi uzhipnotizuotas zvelge i aukstyn - zemyn skraidanti rutuli. Sis seniai sugalvotas atrakcionas buvo vadinamas "vartikliu" - mat jame zmogu prisegdavo azuriniame rutulyje, kuri issviesdavo i ora, leisdami laisvai vartytis. Priejau ir pasisveikinau:
- Labas, as Tomas. O tu?
Jis debtelejo is padilbu. Dar stipriau suspaude bilieteli ir suniurnejo:
- As irgi Tomas...
- Tai bent! - apsidziaugiau. - Smagu tave matyti!
- Aha, - jis susniurkste nosimi.
- Na, nori i vartikli?
- Aha.
- Bet bijai?
- Ne! - jis atkirto taip staigiai, kad supratau - tikrai bijo. Ka gi, as juk cia, kad padeciau iveikti baime - lankytojas turi iseiti smagus, patenkintas...
- Aha, is tiesu, - pradejau, - bijoti neverta. Zinok, musu parke iki siol nera niekam nieko blogo nutike, visi atrakcionai patikrinti, sertifikuoti, saugus. Zvelk - burbulas nusileis, ir zmogus islips sveikutelis!
- As gi sakiau, kad neb..bijau! - pyktelejo mazvaikis. - Stai dabar nueisiu, isesiu ir pakilsiu! Nueisiu, isesiu ir pakilsiu! Nueisiu ir... - pakartojo.
- Gerai! Taip ir padarysim. As su tavim! - neatsilikau.
Berniukas ilipo i vartikli. Prisegiau dirzus, matydamas, kaip virpa jo kojos. Padrasindamas nusisypsojau ir suveliau garbanas.
Startas! Rutulys svilptelejo aukstyn. Virsutiniame pakilimo taske persiverte, eme leistis. Tuomet isvydau, kad viena is rutuli laikanciu gumu keistai nukarusi, o rutulys, uzuot sustojes zemiausiame taske, svilpia link zemes ir tuoj i ja trenksis! Ta pat akimirka as pamaciau ir berniuko akis - jose dar nebuvo baimes, jose buvo tik begalinis nustebimas ir nesuvokimas, kas dedasi. Nezinia, kas tuomet nutiko mano savisaugos instinktui, racionaliam mastymui - bet as sokau i prieki, megindamas sugauti rutuli ir jame buvusi vaika...
Toliau skaitykite 2004 DR Nr. 3(39) psl. 26