- Laukini! Namo! - per jau emusius snuduriuoti laukus atsklinda balsas, atsimusa i dregna misko siena ir nuseda
siltame kylanciame ruke. Netrukus viska aplinkui uzlies tirsta bekune migla, pro kuria jau nebeprasiskverbs joks
garsas.
„Man jau metas…" - Laukinio lupos isdavikiskai virpa, jis nenoriai pakyla.
Visi tyli. Atrodo, kad ir pati tyla tapo klampi kaip rukas, gresminga, sunki.
„As grisiu!" - sako Laukinis.
Vis tyli. Jie zino, kad Laukinis nebegris. Is t e n negriztama.
„As grisiu!" - tebetvirtina Laukinis. Jis tikrai dar nezino, kad nebegris.
- Laukini! Ar girdi? Namo!..
Laukinis atsigrezia ir dar syki tarsi atsisveikindamas pazvelgia i sedinciuosius misko aiksteleje. Rukas jau beveik uzklojo viska aplinkui, tik saltinio gelme vis dar spinduliuoja magiskaja sviesa.
„Palauk!"
Tai Tas Kur Yra Cia.
„Palauk! Si vakara as eisiu kartu su tavim!"
Visi nusciuva, o pazeme nuvilnija jaudulio pilna nepritarimo banga.
„Juk is ten negriztama!"
„Tik sia nakti. Tik sia akimirka. Tik iki ryto!" - kartoja Tas Kur Yra Cia, ir visi supranta, kad jis tikrai negali palikti Laukinio vieno, net jeigu tai is tiesu neisvengiama. Jie bus kartu iki pat tos valandeles, kai Laukinio tevas, sedintis prie seno sunkvezimiuko vairo, pasakys: „Vaziuojam!" Ir tuomet Laukinis isnyks pakilusiame dukiu debesyje, daugiau niekad nepasirodys cia, kad kartu su jais palydetu dar viena diena ir sutiktu naujos nakties sutemas.
Tai neisvengiama, ir jokia magija neatitolins sios minutes.
„As su tavim", - sako Tas Kur Yra Cia. Kitas jo vardas - Benas - taip ji kartais pats Laukinis vadina.
Laukinis istiesia ranka. Beno pirstai kauleti, o delnai dregni nuo rasos.
„Eime!" - sako jis.
Toliau skaitykite 2004 DR Nr. 2 (38) psl. 8