- O laumvaikiai, sako, ilgiau ne negyvena, - isiterpe Stasiulis, pusbernio amziaus vaikis, smakra kumsciu paremes,
akimis i pasakotoja zibindamas.
- Sako, sako, - nusispjove Januska, jau apysenis vyras. - Pasaku daugiau klausykites, tai bijosit nakti nusisvilpt nueiti, prasysit, kad mamyte lydetu. Maza ka zmones triubija. Tam jiems liezuviai ir reikalingi. Meskis is Papartyno, tas vienaakis, stai pasakojo su velniu ristyniu ejes. Velnias jam, atseit, ta aki ir ismuses. O is tikruju - Meskio boba. Kaip sviede puodeli, kur rankoj laike, pamacius girta savo latra nuo mergu griztant... Bet negi zmonems ta pasakosi. Tai ir atsiranda velniai, laumes, raganos, tfu... Ir vis "mano kaimyno senelio krikstatevis mate", "mano bobutes bobutes pribuveja pasakojo"...
- Be reikalo taip kalbi, - priekaistingai atsiliepe pasakorius Anupras. - Stai Martynas, Grigaitis, pats laumes yra mates. Tiesa, Martynai?
- Maciau, - dusliai atsake Martynu pavadintasis, iki tol tyliai sedejes kampe ir siurbciojes alu. - Maciau, bet pasakoti nenoriu. Kad tokie kaip Januska saipytusi.
- Papasakok, papasakok! - suklego balsai.
- Eikit jus... - teatsiliepe Martynas ir issvirduliavo laukan. Matyt, visgi padaugino alaus. Ne pirmas tai kartas, oi ne pirmas...
- Dede, - timpt kazkas uz rankoves. Atsigreze - Stasiulis. Tokiu maldaujanciu zvilgsniu... - Man apie laumes papasakok. As nesijuoksiu. Tikrai nesijuoksiu.
- Ach tu,- patarse gelsvus pusbernio plaukus, - klausykis...
Toliau skaitykite 2004 DR Nr. 3(39) psl. 6