- Ei tu! - riktelejo piktu akiu kaimietis, tas, kurio beriuko Saugaudui taip ir nepavyko nugvelbti. - Nepaspruksi
toli, miskas pats tave nubaus! Nebeiseisi is girios, girdi?
Saugaudas tik nusisaipe - negi jis misko nemates. Aisku, cia Didzioji Giria, ne koks nususes berzynelis, sako, ir giriniai nelabieji veisiasi, bet kas tomis bobuciu pasakomis apie kipsus, vilktakus ir zaltvyksles tikes. Tad nubrido tankmen, nes vijikai neskubejo grizti i ataslusius patalus, lyg sargyba issirikiavo palei upeliuksti, grasindami paleisti strele ar ieti, jei Saugaudas islis.
Bet saipesi, pasirodo, be reikalo, nes pasiklydo kaipmat, o ir dangus apsiniauke, tarsi zvaigzdes nenoretu rodyti kelio arkliavagiui. Pamazu apeme baime - jau, rodos, seniai turejo islisti atgal prie upelio, bet miskas lyg ir tankyn…
"Tikriausiai kokiai misko raganai patikau, paleisti nenori", mintyse megino juokauti Saugaudas, bet greitai juokauti nebesinorejo.
Didziojoje Girioje galima klaidzioti dienu dienas - sako, jeigu miskinis galva susuka, kur beeitum, vis i ta
pacia vieta sugrizti, taip ir kojas pakratyti gali miske ratais betrypinedamas. Iki siol netikejo Saugaudas paskomis
apie miskinius, bet baimes akys vis didejo - ne veltui kaimieciai taip vangiai vijosi, tarsi ne pagauti noretu,
o tik miskan atginti, ne veltui sunys per upeliuksti persokti nedriso!
Saugaudas jau nebegalvojo, kur einas, kad tik nestovetu vietoje, ir, isvydes pro medzius ugnele, nesvarste, kas
sildosi prie jos - puole artyn, tikedamasis pamatyti zmones.
Toliau skaitykite 2004 DR Nr. 1 (37) psl. 4