O kur tu padejai juros samanini kilima?
- Patiesiau ant grindu. Jis man dainai, spalvai, formai, judesiui… O po juo…- jis toje pat vietoje guli daug daug metu - … po juo… atsirado… mazute akis. Gal man rodosi, - bet ji dideja… Kai tik kilsteliu ar trukteliu kilima - akis ziuri, tiesiai, kiaurai… Siaip per diena as jos neprisimenu. Tik kai pajudinu uztiesala. Tada kaskart jinai perveria… Ka visa tai galetu reiksti?
- Kas zino. Gal kilimas ja pasejo? O gal taip jis leidzia saknis?
Ji: - Na ir paaiskinai.
- O jus pasikalbekite. Ir bus arciau tiesos.
- As bijau tos akies.
Jis: - Sulauk, kada isdrisi. Bet tu juk niekada nebuvai baile. Ir dabar tai - ne baime, apsirinki. Tai jausmas, kuri apytiksliai galima isreiksti zodziais "dar ne laikas" arba "ne tas laikas". Kai jis ateina, jokia jega nesulaiko, ir neri i ji stacia galva…
- Tu ar esi neres?
- Ne karta. Syki - pavirtau simtakoju. Pasliauziojau. Buvo nepaprastai idomu… Ir sulese mane Ugnies paukste. Tai reiske - mano sugrizima i dvikoji buvi.
Toliau skaitykite 2004 DR Nr. 2 (38) psl. 14