Pluduriuojame visi sykiu, ir mums gera. Gera jausti savimi begaline daugybe kitu. O jiems savo ruoztu jausti mane, liesti mane, glamoneti mane. Kiekviena sekunde galiu suskilti i begalybe daleliu, pasklisti jomis po kitus ir kita sekunde vel susijungti i viena. As esu kitu dalele, o jie yra mano daleles. Mes liuliuojame, glamonejame kits kita visu kunu, sustingstam ir ramiai tunom susiglaude. Visa tai tesiasi nezinia kiek ir dar tesis nezinia kiek. Kartais isisiubuojame visi kartu ir lekiame baisiu greiciu, priimdami i save vis naujus narius, o po to subliukstame, isyrame vienas po kito, patirdami didziuli malonuma. Malonumas gali testis labai ilgai, nezinia kiek. Tiek, kiek patys norim. Mes nykstame, kaitinami kazkokio didziulio sviesaus rutulinio daikto, skaidomes i balzgana ruskana. Kartais skaidausi as. Tai gera! Issiskaides as galiu aprepti visa musu milziniska apvaluma, kaitinama sviesiojo daikto. O aplink apvaluma tvyro kazkas juoda. Tas juodumas gasdina, ir mes niekados neatsiskiriame nuo saves per daug toli. Po to as vel susirenku i viena save pati ir is didelio aukscio krentu zemyn. Kaip gera! Puksteliu i kitus. Grimztu per kunus gilyn ir vel glamonejuosi be galo ir be krasto. Svelniai spaudziu kitus, o jie svelniai spaudzia mane. Kartais, neislaikes spaudimo, isyru, ir man vel gera. Gera! Po kiek laiko susirenku kitoje vietoje ir toliau klajoju.
Virs musu daznai tvyro prieblanda, visur girdisi teliuskavimai ir raminamas snibzdesys. Nagrinejame vieni kitus, judame patys savyje ir kituose. Mums gera.
* * *
Kazkas atsitiko. Jauciame vis didejanti virpejima. Kai kurie jo neislaike isyra ir vel susirenka kur nors kitoje
vietoje. Virpejimas dideja, vis daugiau musiskiu isyra. Stai kazkur virsuje pasirode juodas blizgantis daiktas.
Jis leidziasi, arteja. Atsiranda siaubingas griausmas, mes yrame ir vos spejame atsistati
neti. Is vieno daikto galo verziasi sviesumas. Daiktas jau visai arti. Sviesumas paliecia mus. Ir, ir... Kazkas
atsitinka, kazkas ivyksta. As negaliu, as nepakeliu! Gelbekite! Per sekunde tukstancius kartu isyru ir atsistatau.
Kazkas degina, pleso, daro tai, ko as negaliu pakelti. Mums visiems ta daro. Klykiame, snypsciame, vaitojame, o
sviesumas is daikto vis sviecia, skaldo, skaido, daro mums tai, ko nesam patyre. Silpniausi ar esantys po tuo sviesumu
visiskai isnyksta ir jau neatsistato.
Paskui viskas baigiasi. Daiktas ramiai linguoja musu pavirsiuje. Pasiunciu ten viena savo dalele ir jauciu kazka
lygu ir salta. Tai irgi savotiskai malonu. O jis
vis siubuoja, savo lygiu pavirsiumi glosto nugaras. Mums malonu, ir mes kol kas neskaidome to daikto. Idomu ir
malonu.
Po to kazkas tame daikte pasidaro. Dalis jo atsiveria, ir i mus nusileidzia kitas daiktas. I ji susoka keli kunai, ir daiktas, ardydamas mus, ima judeti sen ir ten. Pagaliau sustoja. Kunai ima keistis idomiais garso virpesiais.
- Keista planeta, Dzo. Ir vanduo kazkoks keistas, labai jau tirstas. Visa si planeta tirsta ir kazkokia nesveika. Be reikalo cia leidomes.
- Visos planetos keistos, Viljamsai, ir nera ko stebetis. Gaila, kad ji visa padengta tarsi kiausinio baltymu, o butu galima irengti cia gera baze.
- Reikia si baltyma paspirginti lazeriu, gal iseis gera kiausiniene.
Visos butybes isleidzia ritmingus garso virpesius:
- Cha, cha, cha, cha...
Vienas kunas staigiai sujuda, svysteli spindulys.
Mums vel kazka daro, kazka, ko negalima apsakyti. Spaudziames, grudames tolyn nuo to daikto, bet nieko neiseina. Mes klykiame. Mes, kurie anksciau klykdavome tik nuo begalines laimes. Taip negalima! Mums negalima to daryti! Mes to negalim istverti! Gelbekit! Gelbekit!
Ir staiga as suprantu, ka reikia daryti. Po akimirkos mes jau visi zinom. Puolam prie daikto. As isisiubuoju, pakylu vienu dideliu gumulu. Vis didejanciu greiciu lekiu prie daikto, priimdamas vis naujus savu kunus. Kiti daro ta pat. Daikta apsupa istisine staiga isaugusiu gumulu siena. Soku per daikto krasta tiesiai ant vieno kuno. Jis bando manim nusikratyti, drasko, ardo mane. Bet as svelniai apgobiu ji ir pradedu tirpdinti, skaidyti. Kunas manyje krupcioja, dauzosi, juda. Man tai malonu. Is pradziu suskaidau virsutini dirbtini pavirsiu, kuris dengia visa kuna. Po to imuosi naturalaus pavirsiaus. Isgrauziu regejimo organus: jie skaidrus ir panasus i mano, musu visu kunus. Kunas paselusiai dauzosi ir rangosi manyje. Greitai is jo belieka tik kaulines kremzles. Ant ju kabo kur ne kur islike mesos ir raumenu gabalai, tebekrupciojantys nuo nepakeliamo jausmo, to jausmo, kuri is pradziu kentejome mes. Nelieka ir kauliniu kremzliu, as jas istirpdziau. Kiti taip pat jau sudorojo kitus kunus. Greitai sutirpdome ir daikta. Ji iveikti jau kur kas sunkiau negu tuos svelniai ir juokingai besidauzancius kunus.
Tada visi sukylam vienu dideliu gumulu, kuris apgobia ta didiji juoda ir blizganti daikta. Is leto grauziam,
atskirdami nuo jo dalele po daleles. Pagaliau
iveikiam stora pavirsiu ir isiverziam i erdve daikto viduje. Tekame kazkokiais urvais, grauzdami ju pavirsiu, ir
vis isiverziame i naujas erdves. Randame vis naujus ir naujus kunus. Jie guziasi ir bando pasislepti. Kai kurie
ginasi tuo spinduliu, bet jau mazai mus sulaiko. Puolu, apgobiu tai viena, tai kita kuna ir greitai juos sugrauziu.
Tai tesiasi jau nezinia kiek. Mes nepaliaujamai grauziam, skaidom savimi ta juoda blizganti daikta. Galiausiai jis isnyksta ir isilieja i mus. Jis lieka mumyse.
Gniutulai bliuksta, skaidosi i atskirus kunus. Mes vel liekam vieni, tu daiktu nebeliko.
Virgilijaus Skinderskio piesinys
* * *
Bet vis delto kazkas atsitiko. Anksciau mums buvo gera, buvome laimingi. Kai grauzeme tuos atvykelius daiktus,
buvo jau tik malonu. O dabar mes tik patenkinti. Musu jau nejaudina svelnus kunu bendrumas. Ilgainiui nelieka ir
pasitenkinimo jausmo. As pradedu slykstetis, bodetis kitais kunais ir tolydzio vis ieskau vienatves.
Galiausiai imame neapkesti vieni kitu. Pradedam vienas kita spausti ir dauzyti. Praeina nezinia kiek laiko. Su baisiausiu triuksmu ir dundejimu is apacios isnyra daug negyvu zemiu. Kai kurios ju plysta. Is ju ima teketi tas sviesumas. Mes kenciam nuo jo, zusta daug musiskiu. Tarpusavio neapykanta jau tokia didele, kad net stumdome vieni kitus i ta sviesuma. Zemes taip ir lieka stoveti. Uolos ir ju slaitai. Troksdami vienatvss ir neapkesdami vienas kito, mes sliauziam i tas uolas. Ten gyvendami igyjam vis kitokius pavidalus. Vieni virsta augalais, kiti gyvunais. O yra ir tokiu, kurie, nusiziureje i tuos kazkada atvykusius kunus, tapo jais. Dabar jie laksto su akmenimis ir pagaliais, uzmusineja kitus ir juos eda.
Daugelis, tarp ju ir as, pasiliko senaji pavidala. Mus tie, su akmenimis ir pagaliais, vadina vandeniu ir daznai ryja.
As pats nezinau, kur detis ir ka daryti. Vietoj ankstesnio laimes ir geroves jausmo turiu ta keista jausma, ir jis manes neapleidzia visa laika. Tai jausmas, kuri atnese tie atejunai ir kuris nuo to laiko liko pas mus visiems laikams. Tie, su akmenimis ir pagaliais, vadina ji skausmu. Skausmas. O kaip as ilgiuosi tu laiku, kai mums visiems buvo gera...