Sio apsakymo ideja nera mano. Ja isgirdau 1992 m. Lituanicono literaturineje svetaineje, kur fanai skaite savo kuryba, o visi kiti juos kritikavo. Vienas fantastas is Kauno(gaila, nepamenu nei jo vardo, nei pavardes) skaite apsakyma tokiu pat ar labai panasiu pavadinimu. Svetaines pabaigoje buvo iskelta ideja visiems pagalvoti, kaip butu galima patobulinti girdetus kurinius, ir, perrasytus savaip, pateikti treciaja Lituanicono diena vaizduotes lavinimo sekcijoje. Sia uzduotimi susiviliojau ir as, nors ir po dvieju metu. Kauniecio fano apsakymo ideja (butent, tas sokas, kuri patiria abi kontaktuojancios puses) man patiko, ir siame apsakyme as ja ispletojau. Pabandziau suteikti jam pabaiga, sioki toki isrisima, kurio pirminiam "Tamsaus baisaus" variantui, mano manymu, truko. Veikeju vardus pakeiciau, nes ju, deja, neprisimenu. Nedristu sakyti, kad patobulinau jo apsakyma, bet... hm, ilgesnis jis tikrai tapo.
Ircui tos dienos medziokle buvo sekminga. Jis tempesi namo stirna. Buvo jau nebetoli namu, kai misko gilumoje isgirdo traskesi. Keistas garsas. Ritmingas ir nenutrukstantis saku ceksejimas. Pernelyg ritmingas.
"Koks gi zveris cia skinasi kelia?" - stabtelejo Ircas. Kuo toliau maste, tuo labiau glumo. Ne, jis negalejo isivaizduoti, kaip atrodo ta butybe ir ka ji ten veikia.
Miskinis?.. Kikimara?.. Medziotojas nubreze pirstais apsaugos zenkla sirdies srityje. Na, bent namai nebetoli. Ir tyliais misko gyventojo zingsniais jis patrauke namu pusen.
Greitai suprato, kad triuksmas arteja, ir, sprendziant is garso, jo judejimo linija reitai susikirs su Irco keliu. Tuomet pasuko i kaire. Kuri laika jam rodesi, kad garsas tolsta, o paskui... Ircas sustingo, kai traskesys staiga stabtelejo ir prasiverze dvigubai smarkiau. Ir puole, be jokiu abejoniu, link Irco.
Sis nebego. Letai atsigreze. Is teisu - padaras buvo taip arti, kad aiskiai matesi pro medzius.
Jis buvo tokios spalvos, kokios Ircas niekur nebuvo regejes - joks gamtos padaras neturi tokiu spalvu. Kaip saulelydzio debesis, bet pritvinkes kraupios tirstos plikumos. Saules apsviesti jo sonai zaizaravo tamsiu raudoniu. Pro medzius kelia skyresi keturios galunes, taciau kas ju galuose? Dantys? Peiliai? Jie kapojo sakas kaip siaudelius, neskirdami storu nuo plonu. Padaro isvaizdoje nesimate jokiu kitu bruozu. Nei akiu, nei nasru. Is viso kuno augo peiliai. Jie sukiojosi ivairiomis kryptimis ir viska, kas prie ju prisiliesdavo, nukirsdavo. Storesnes sakas, krintancias zemen, apatiniai dantys sukapodavo i sipulius. Ir jie nenuilstamai stumesi link Irco. Nors ir letokai. Bet kai Ircas suvoke, koks uztikrintas tasai letas slinkimas, ji uzliejo panika.
Medziotojas leidosi begti. Lauze sakas, braizancias, caizancias, pastojancias kelia. Ir galvojo, kad pats skina kelia kruvinai pilkam debesiui, kuriam ir taip nebuvo sunku sekti is paskos.
Jis ispuole i sleni. Kur baigesi miskas, prasidejo status slaitas, apacioje stovejo Irco troba. Jis ileke ir susvokste:
- Miske... tamsus... baisus...
Virgilijaus Skinderskio piesinys
Nis-Ircu, jo moteris, sedejusi prie ugniakuro, atsigreze. Pasokusi nuejo prie duru ir uzsklende jas. Ircas su neviltim apzvelge medines sienas. Ka cia tie rastai? Trekst trekst suluzines kaip siaudeliai. Stebeilijo pro viena, pro kita plysi, kas dedasi lauke - nieko, rodos, aplink nebuvo, tamsioji pabaisa netykojo uz sienos.
Valandele medziotojas kiutojo be zado, atsiremes i siena, o Nis nedriso nieko klausti. Po to jis, sutelkes drasa, isejo i lauka apsidairyti. Saule jau buvo nusileidusi, tirstejo prieblanda. Nezinia, ar jis ka iziurejo slaito virsuje, ties medziu riba, ar tai tik baimes akys dideles. Grizo, eme dirti stirnai kaili. Bet is tiesu galvojo apie tamsuji is misko. Ne vie del to, kad sis ne toks, kaip kiti misko gyvunai. Ircas nesuprato dar kazko. Kuo dar tas daiktas skyresi nuo zveriu, gyvuliu, pauksciu... Nuo... Nuo visu gyvu daiktu.
Taip, Ircas nebuvo tikras, ar tas gabalas buvo gyvas.
Bet jis judejo?
Taip, taciau neturejo koju. Nei akiu, nei ausu, nei nasru pagaliau... kuo gi jis mane suestu, galvojo Ircas. Jei jis medziojo mane, kodel neisdriso vytis iki namu?
Gal tas daiktas medzioja ilgai ir kantriai. Gal jo ginklas - ne greitis, ne vikrumas, o laukimas. Ir suciupes zmogu, jis gal visai ne sueda ji, o... padaro kazka kito.
Jeigu jau taip...
Peilis rankoje eme drebeti.
... tai tamsusis daiktas persekiojo butent ji, Irca, neatsitiktinai. Nes jis turejo atlikti pareiga, o neatliko.
Jis buvo zmogus, skirtas Darymui - genties seniausieji isrinko ji ir iteike senojo Darytojo peili bei uzkeiktaji puoda virti zolems, kurios suminkstindavo medi. Bet senasis Darytojas mire per anksti. Tigras ji sudraske, kai Ircas, jo mokinys, tebuvo ipusejes mokslus. Jo ranka teisingai valde peili, drozianti medi, ir jis zinojo visus uzkeikimus, turesiancius atgaivinti Namainio statula. Bet Namainio zvilgsnis... Daug kartu medzioklis sapnavo ta statulos zvilgsni, kuris klaidina misko dvasias ir neleidzia joms prasiskverbti i genties valdas. Daug kartu ziurejo i akis Namainiams, isdroztiems proteviu Darytoju. Ir nedriso imtis peilio pats. Bijojo, kad jo kuriniui pristigs tos galios.
Kiekvienoje kartoje turi rastis Darytojas. Genties valdos pleciasi, ir kiekviena karta turi pastatyti po Namaini palei namus. Senoliai buvo pavede Ircui ivykdyti Daryma praeita ziema. Dabar gi vasaros pabaiga, o jis vis dar neatlikes pareigos. Bet juk jis jaunas, toks jaunas! Nei mokslu isejes, nei senojo Darytojo palaiminima gaves...
Bet jeigu si pabaisa - viena is tu...
... kurios ima skverbtis i genties valdas, jei ju nesaugo Namainiai...
... tai ji baisesne, zymiai baisesne uz zveris, net miskinius, net pelkinius...
... ir pirmas, ka ji paciups, bus neklusnus Darytojas...
ka gi jos daro tiems, kurie nepaklusta?
Karstligiskai snibzdedamas uzkeikimus, padedancius ramiai pasitikti likima, medziotojas dire stirnai kaili. Nepaliaujamai melsdamasis, jis uzmigo.
Sapne jis bastesi po miska, kol priejo vienisa kelma, kaip tik tos rusies medzio, kuris tinka Darymui. Nusprende drozti Namaini cia pat, vietoje. Na ir kas, kad is tiesu reiktu nukirsti gyva medi ir, giedant burtazodzius, mirkyti ji zoleliu nuovire. Nera laiko, nera laiko, murmejo Ircas. Pabaisos puola. Jis pakele peili ir mato, kad kelmas pasikeite. Padidejo ir... ziu, tai nebe medis, o tikras, jau isdroztas Namainis.
- Tau nebereikia manes drozti, - sako stovyla. - As jau toks, koks turiu buti.
Ne, tu nesi toks, koks turi buti. Tu apgaudineji mane, kad as neatlikciau pareigos, galvoja Ircas ir bijo paziureti jam i akis. As suteiksiu tau derama pavidala. Gana jau delsiau.
- Nekelk peilio, Ircai, - sugriaudi dievaicio balsas kazkur is virsaus. Ircas nevalingai uzvercia galva.
Didziules dievaicio akys ziuri skirtingomis kryptimis, issivertusios taip neitiketinai, kad bandant pasekti jo zvilgsni galva ima svaigti. Taskas, i kuri tos akys ziuri, turbut... ne siame pasaulyje, ieskant jo, protas patenka i kilpa. Ircas pasipurto, per jega atitraukia zvilgsni. Ne, ne tokias akis drozdavo senieji Darytojai. Jos ne zmogaus... ir ne zmogaus darytos... taciau jei jis padovanotu tokias akis savo Namainiui, sis taptu galingesnis uz senasias stovylas.
- As isdrosiu tave, - taria jis ir kerta dievaiciui peiliu.
Peilis ismusamas is rankos ir skrieja toli i krumus. Kirti atmuse besisukiojantys dantys. Isdyge staiga. Namainio belike tik akys. Visa kita - pilksvai violetine pabaisa.
- Miske... tamsus... baisus... - snibzda Ircas.
- Kam gi tu nori kazka isdrozti is manes, Ircai? - prislopusiu balsu klausia Namainio likutis. - Ar as tau negeras toks, koks esu?
- Ne! - saukia Ircas be garso. - Ne! Tu nezinai, koks esi! Tu nezinai, i ka tu pavirtai!
Dantu vis daugeja ir greitai Namainio akys virsta jais, ir visas tas daiktas priesais Irca - svetimas, be galo svetimas, ir kas jis toks - medzioklis niekaip nesupranta.
- Ka gi tu darysi su manim? - isspaudzia Ircas.
Daiktas jau nebekalba. Tik dantys ritmingai ceksi, ir paliepimas ryskeja tame garse - eisim, eisim, eisim...
- Kur? - isspaudzia Ircas.
Dantys-peiliai pilko kauburio centre nustoja cekseti, ir is ju susideda labirintas. Panasus i tuos, kuriuos zyniai braizo ant proteviu kapu. Dantys-peiliai virsta jo sienomis. Ircas mato, kad labirintas vis gileja. Jis traukiamas ten, ir paklusta. Labirintas netiketai toks grazus ir taisyklingas, taip malonu juo keliauti. Praskriejes tarp vingiu, jis mato tarsi apvalu nama, blizganti, lyg visas butu metalinis. Neitiketina, nebuna tiek metalo vienoje vietoje. Staiga is namo atsklinda duziai, aidus, tarsi gelezis smugiuotu i gelezi. Tam... ta tam...
Pabaisa ima krupcioti i ritma. Labirintas sudreba. Triskart kruptelejusi, ji isspjauna Irca is savo viduriu. Sis lekia atbulas.
Pabaisa nusnara misku kaip patrakusi, jau nebeceksedama dantimis, o vibruodama i ritma. Ircas nukrenta ant samanu, bet neuzsigauna. Vietoj to atsibunda.
Jis isitikines, kad pabaisa ka tik buvo netoliese, bet pasitrauke. Gal, isejes is trobos, jis dar pamatytu ja. Pagalvoja taip ir nustersta.
Ritmas tabeskamba jam ausyse. Ircas stengiasi isiminti ji kuo geriau. Paselusiai svarbu. Gongo duziai buvo isakymas
pabaisai trauktis, ir ji pakluso.
Ryte jis isejo i medziokle su kitais vyrais, palike Nis-Ircu viena namie, kaip visada. Zinojo, kad nieko nebegali padaryti. Bausme uz nepaklusnuma turi tekti jiems abiems, ir gentainiai nesiims saugoti Nis nuo likimo. Tai uztrauktu beda jiems patiems. Grizdamas namo, melde vejo dvasiu, kad pasnibzdetu jam, kas dedasi dabar namie. Kad zinotu tai iki perzengdamas slenksti.
Taciau atidares duris rado Nis viduje. Ji puole pasitikti jo. Palengvejimas, kuri ji patyre, isgirdusi ji pareinant, negalejo paslepti baimes, perkreipusios veida.
- Tamsus... baisus... is misko... - susnibzdejo ji. Aplink burna geltonavo demes - dirionos saknis, kurios syvai isvaiko baime ir grazina rankai tvirtuma. Ja kramto medziotojai, eidami pries stambu zveri. Nis-Ircu laike ja rankoje ir buvo nugrauzusi gala. Nesaldu gi jai buvo isvysti ta... padara.
Apkabines ja, jis nuejo prie ugniakuro, perlauze sakni ir pasieme sau storaja dali, o gala dave Nis. Susede jiedu tyliai ciulpe syvus. Po to medziotojas atsistojo.
- Tamsus, baisus... jis buvo cia? - paklause.
Moteris linktelejo.
- Buvau vandens, griztu, o jis issliauze is uz namo ir nuruko i miska... i rytus.
- I rytus, - pakartojo Ircas. Vakar jis irgi vijosi Irca is rytu. Jam toptelejo: o kad prisiminciau, kur link nubego pabaisa sapne!
Jis dairesi, ka jam pasiimti.
Senojo Darytojo peilis. Kodel Ircas ji ima? Peilis ne itin astrus. Skirtas ne zudyti. Burtazodziai, israsyti briaunose? Betgi jie skirti Darymui, ne zudymui...
Jis nori rasti pabaisa, ir jei negales jos uzmusti - o greiciausia negales - tai zus pats, ko ir nusipelne, taciau garbingai.
"Taciau ka zinai, kokia uzduotis taves is tikruju laukia?" - toptelejo mintis, tokia netiketa, kad medzioklis sustingo vidury pirkios, visai sutrikes. Gal del to sutrikimo jis ir neatstume Nis-Ircu, kai si panorejo eiti kartu. Be to, kazin ar jos likimas bus geresnis, jei liks gyva, jam zuvus. Jis prisijuose kirvi, ji paeme ieti. Nis svaide taikliai. Tik...
Tik jiedu eina ne i medziokle.
Sis isitikinimas vis stiprejo, jiems traukiant misku. Aplink nesimate ne zenklo pabaisos. Ir ne kiek ne maziau medzioklis buvo isitikines, kad jo tikslas - rytuose.
Kai pro medzius menesienoje blykstelejo metalas, jis sustojo kaip ibestas.
- Metalo namas, - susnibzdejo Nis.
Tik dabar jam toptelejo, kad ir ji zino apie si nama.
- Is kur zinai? - griztelejo jis.
- Maciau ji nakti, - pratare Nis.- Tamsus ir baisus... nese mane ten. Sakyk, Darytojau... mes... patys, savo noru... dabar ten einam?
- Ne, - tare Ircas, jausdamas, kad meluoja. - Tik prieisime arciau ir geriau ji apziuresime.
Jiedu brovesi vis arciau namo. Kuo toliau, tuo maziau Ircui buvo abejoniu, kad tai tikrai metalas. Eme iziureti ir smulkmenas. Kupole matesi keturkampis remas. Ar galejo tai buti durys? Kas tai bebutu, situacija ne tokia, kaip jis isivaizdavo. Sis daiktas per daug antgamtiskas, tai nera vien kersto jam ir jo seimai irankis.
- Ar matai, kiek daug metalo? - susnibzdejo jis moteriai.
- Net senoliai nezino salies, kur stovetu metalo namai, - atsake ji. Tarsi butu atspejusi jo mintis.
- Mes turime pasakyti apie tai senoliams. Gal jie zinos, ka daryti. As neisiu pries ji vienas, Nis. Tai daugiau negu mano ir tavo likimas. Visi zmones turi zinoti apie ji.
- Nis-Ircu linktelejo.
- Bet pries tai apziurekime ji is arciau, - tare.
Susikaupe, kartodami uzkeikimus, stengdamiesi neuzkliudyti ne sakeles, patrauke jiedu dar arciau. Staiga visus nakties garsus uzgoze ritmingas ceksejimas. Toks pazistamas. Jis artejo viesulu.
- Bek! - suriko jis moteriai. - Bek pas senolius. As stosiu pries ji.
Ta akimirka pabaisa jau buvo matyti pro medzius. Nis, dar svyravusi, dabar leidosi tekina. Ircui nebuvo ko begti. Jis rado, ko ieskojo.
Bet tamsus baisus metesi paskui Nis. Neplona medi, pastojusi pabaisai kelia, peiliai nukirto vietoje. Kamienas uzgriuvo daiktui ant nugaros, jei tik tas kauburys turejo nugara. Ircui uzgniauze kvapa viltis, kad svoris pabaisa sutraiskys. Kur ten - tik rastgaliai issilakste i sonus. O pora zingsniu priekyje pries baisiuosius dantis - Nis-Ircu, bejege, klykianti. Medzioklis isoko i pabaisos praskinta taka, uzsimojes kirviu, siekdamas pulti ja is uz nugaros.
Jis buvo paciuptas pirmas. Uzpakalineje dalyje ceksintys peiliai suformavo dvi galunes. Pabaisos peiliai yra susikloje keliais sluoksniais, kurie slankioja vienas kito atzvilgiu, - pastebejo kazkuri tolima Irco proto kertele, neuztemdyta baimes. Peilines ataugos apgniauze ji. Kirvis, smoges per jas, buvo ismustas is ranku - visai kaip sapne.
Kodel tie dantys-peiliai nesusminga jam i kuna?
Kas cia yra? Jie tik stipriai ji laiko ir viskas. Daugybe... nebe dantu, o tarsi saltu zvynu laiko ji suspaudusios is visu pusiu, rankom prispaustom prie sonu. Tai nebe peiliai, nebe dantys. Jie nebeastrus. Is ju salcio jis supranta, kad tai metalas.
Tokie pat metaliniai sarvai sukausto ir jo moteri. Ji dar bando spurdeti, bet dvi is keturiu priekiniu galuniu surakina jos rankas.
Ji saukia. Saukia visa kelia, kol juos velka i metalo kupola. Kai keturkampis remas pasislenka i sona, kai pabaisa juos itempia vidun, o durys uz nugaros atkerta nuo ju nakties ora ir paskutinius pazistamo pasaulio vaizdus - Ircas neistveria, ima sunkiai dejuoti. Antgamtiska baime grasina sutraiskyti prota.
* * *
Navigatorius Rdzunas Svadehietis kiutojo ant valdymo kabinos grindu, stengdamasis atsipalaiduoti. Veltui. Jungtis tarp nareliu kauste itampa. Jis zinojo, kad tai apsunkina mastyma ir savo ruoztu dar labiau nerimavo. Ji slege blogos, zlugdancios mintys.
- Kam mums reikejo leistis sioje planetoje? - pagaliau partare jis kolegai, navigatoriui Esdanvui Tilkadieciui. Jiedu buvo vieninteliai laivo pilotai, keleiviai ir mokslininkai.
Rdzunas Svadehietis tese:
- Kodel mes liepem robotui vaikytis tuos du ciabuvius? Juk jeigu si rase - rdamoidai, tai vargu ar musu robotas juos suciups. Per menkos jo jegos. O jei jie - ne rdamoidai, tai kam mums ju is viso reikia? Ka bendro Rdamuso civilizacija gali tureti su nerdamoidine? Tu gi prisimeni, kaip baigdavosi tokie kontaktai...
Esdanvo Tilkadiecio nareliu jungtys suvibravo, priimdamos Rdzuno kalbos piesini. Jam nepatiko kalbos tonas, nepatiko piesinio saizios spalvos. Bet labiausiai ji uzkliude tai, kaip jo draugas pavaizdavo savoka "nerdamoidai". Jis nupiese lipnu beformi gniutula, besimainanti saiziom spalvom, ir taip sustiprino impulsa, kad Esdanvui Tilkadieciui ne juokais nudiege spalvini centra. Negi Rdzunas turi fobija nerdamoidu atzvilgiu? Bet jis ir nera mates ne vienos is tu keliu svetimu rasiu, atrastu Rdamuso civilizacijos. Tiesa, jos atrodo ne itin maloniai, betgi sitaip reaguoti...
- Taip, jie - ne rdamoidai, - uztikrintai atsake Esdanvas. Isreiksdamas sia savoka, jis pavaizdavo viena po kitos triju svetimu civilizaciju atstovus. Pavaizdavo aiskiai ir tvarkingai, stengdamasis parodyti Rdzunui, kad tai tokie pat zmones kaip ir jie, ir neturi kelti nerimo. Vis vien nuo kiekvieno is triju ivaizdziu draugas skausmingai kruptelejo. Esdanvas Tilkadietis tese:
- Tai aisku ir taip. Robotas pranese, kad apie puse ju rases atstovu biologiskai skiriasi nuo kitos puses - tai reikalinga dauginimuisi. Rdamuso rasei tai negirdetas dalykas. Buk ramus, jie ne kiek nepanasus i mus.
Laivu nusirito vibraciju seka. Roboto signalas. Rdzunas Svadehietis, itemptomis jungtimis, ikaites, nerangiai cezedamas, pakilo nuo grindu ir iejo i prieangi. Jie robotas grizo tusciomis, jam taip palengves, kad jis, ko gero, susmuks vietoje. Jie ne - ka gi, jis yra etologas, ir kontakta pradeti teks butent jam.
Nusileidusios uz nugaros durys atkirto valdymo kabina nuo prieangio, ir Rdzunas Svadehietis liko akis i aki su robotu.
Vibracijos, vibracijos... Is kur jos sklinda? Ka, negi robotas jas atsinese su savim? Jos piktybiskos. Nuo ju Rdzuno jungtimis nusirito meslungis, ir nareliai pakrypo nenaturaliu kampu.
Bet kai robotas atleido savo metaliniu nareliu gniauztus ir du daiktai isslydo is ju ant grindu...
Tai jie skleidzia klaikiasias vibracijas.
- Ka cia atsinesei? - sukliko Rdzunas.
Robotas, suprates, kad sis nori apziureti grobi is arciau, pastume tuos daiktus link jo.
Jie raiciojosi ant grindu lyg beformiai. "O Zvaigzdziu Viespaciai, cia gi organika", - blaskomas pasislykstejimo ir panikos suvoke navigatorius. Organika, is kurios susidejo priesistorinis pasaulis, ir kurios siuolaikiniu rasiu kunuose tiek mazai ir ji taip giliai paslepta. O cia ji - niekuo nepridengta. Koks siaubas, kokie jie miksti ir trapus. Kaip lengvai pazeidziami. Demesi prikauste kraujo srovele, vinguriuojant vieno sutverimo galune - stai, ir organizmo skysciai lenda i pavirsiu.
- Ne, ne, ne... - caize jis robota neigimo blyksniai. Jungtys nesulaikomai spazmavo is pasibjaurejimo. Sudirgusiu protu ritosi vizijos. Organines butybes. Pries milijonus metu, kovos uz buvi laikas, Rdamusas, kaip ir kitos planetos, buvo pilnos organines gyvybes. Taip, tai buvo Rdzuno Svadehiecio proteviai, bet jis apie juos negalvojo kaip apie protevius. Ne, jie buvo trumpaamziai, jie rydavo vienas kita, jie zudavo nuo metalo kircio, zudavo, neteke organismo skysciu, zudavo, kuo nors uzsikrete. Jie buvo trumpaamziai, neturejo laiko nei mokytis, nei mastyti. Bet jie buvo vislus. Dauginosi taip pat sparciai, kaip zudydavosi, ir planeta knibzdete knibzdejo jais...
Ir Rdzunas puole atgal i valdymo kabina ir uztrenke duris.
Taip ir siedu. Turi ta pacia galia. Vistis ir plisti. Ir skleisti kraupias vibracijas, atimancias jegas... - panikos sujauktos jo mistys kaip lavina uzgriuvo Esdanva. Jas lydejo du baisus vaizdai - besirangancios ant grindu minkstakunes butybes, bet jos ir buvo ju ieskomi kontaktuotojai.
Na, cia jau buvo nesamone. Esdanvas staigiu blyksniu atsiribojo nuo Rdzuno vaizdiniu sekos. Jo draugas panikoje. Gal jis kazko nesupranta. Taciau taip, kaip jis sako, negali buti, pasaulyje seniai tokiu reiskiniu nebera. Bet jo isgastis - zenklas, kad kazkas negerai. Reikia kilti is sios planetos, ir kuo greiciau.
O jiegu tai, ka jis sako, - tiesa, ir tie daiktai - tikri? Na ne, nirso Esdanvas, as jam neleisiu atakuoti manes panika. Kas nors juk turi valdyti laiva. Laivas mazytis, jame tera valdymo kabina ir poilsio kambarys maloniai grubletomis grindimis. Tegul visi to samysio kaltininkai keliauja ten.
Jis isbelde robotui vibraciju koda, liepienti nunesti grobi i poilsio kambari. Kai sis pranese ivykdes, Esdanvas Tilkadietis paliepe jam nuvesti Rdzuna ten pat.
Jo draugas eme blaskytis kaip paklaikes, stengdamasis issisukti roboto. Bet tas judejo greiciau. Palietes Rdzuna savo metaliniais nareliai, robotas perliejo ji nedidele iskrova, nuo kurios sis bejegiskai sustingo, ir istume i gretima kambari. Esdanvas Tilkadietis, siaip ar taip, buvo ekspedicijos vadas.
Medzioklis ir moteris, roboto paleisti, nuropojo gruobletomis grindimis prie sienos ir susiguze, susispaude i kruva. Nejudrus Rdzunas Svadehietis kiutojo prie kitos sienos, ten, kur robotas ji nustume.
Medzioklis negalejo atsistebeti ramybe isivyravusia kambaryje. Tamsus baisus, taip nuozmiai persekiojes juos, dabar sustingo tylus - nei ceksejo, nei judejo. Tarsi nezinotu, ka veikti. Kazkur dingo jo galunes, liko tik vietisas taisyklingas metaliniu ploksteliu kauburys. Ilsisi, pagalvojo Ircas. Kodel jam sove tokia mintis? Galbut palyginus ji su kita butybe, kuri, jiems atvykus, pasitiko tamsu, baisu, ir kuria sis dabar cia atvilko. Ircas mate, kokiais nelygiais kuosktais styro jo ploksteles. Mate, gal net jaute itampa, sukausciusia ji, kancia, verdancia viduje ir negalincia prasiverzti.
Kokia panasi ir kartu nepanasi ta antroji butybe i pirmaja! Saltai mastanti Irco proto kertele, atrodo, pajuto smalsuma. Jis lygino ir lygino. Ne, antroji butybe tikrai ne metaline. Ji pilksvai rusva, kaip zeme. Ir jos zvynus (peilius? dantis?) viena su kita jungia kazkas panasaus i gyslas, ir kai kurios ju net pabalusios nuo itampos. Ne, sie zvynai turbut negali uzastreti kaip peiliai. Jie kazkuo primena vezlio kiauta... Jie... zinoma, juk jie gyvi! Sis padaras, aiskiai matyti, yra gyvas!
O tamsus baisus, vadinasi, ne! Stai, kodel jis ramus. Jis neprotingas, nejaucia baimes. Antroji gi butybe pasterusi is siaubo, nes ji protinga. Kaip ir Ircas.
- Darytojau, - susnibzdejo Nis-Ircu, - paziurek i ta rudaji demona. Kas jam atsitiko?
- Tamsus baisus ji istume cia, - garsiai svarste Ircas. - Gal ji supanciojo nematomais panciais...
- Jis panasus i lokius, kuriuos apkeri musu zyniai, - tese ji. - Lokys vykdo viska, ka liepia zynys, bet is tiesu bijo jo, nekencia ir svajoja istrukti.
Tikrai. Ircas ir pats tai mato. Kas bus, kai rudasis sutraukys tuos pancius ir istruks?
- Darytojau, bet kaip tamsus baisus gali ji supancioti? - klausia Nis. - Jis gi negyvas. Jis gi kaip akmuo. Kaip medzio rastgalis.
O taip. Ar ji regejo sianakt ta pati sapna kaip Ircas?
- Kas bus, kai rudasis istruks? - ziuri i ji Nis.
"Taip, kas gi mus tada apsaugos?" masto medzioklis. Bet ramybe patalpoje teikia jam keista pasitikejima. Jo moteriai, atrodo, taip pat. Jos veide ryztas.
Ji atsistoja issiima masyvia zalvarine sege is plauku. Suduoda i laivo siena. Tam... ta tam.. metalas i metala. Tris kartus. Vadinasi ji irgi sapnavo ta ritma.
Ir tamsus baisus pakyla nuo grindu, nuceza jos link.
- Darytojau, - sako Nis.
Jis supranta.
Robotas, negaves naujo isakymo, stovi sustinges. Ircas paciupineja jo ploksteles, pabando, kaip jos slankioja viena kitos atzvilgiu. Puikiai. Ju blizgancios jungtys - labai paslankios. Ir kaip graziai jose zybcioje sviesa.
Pamazu ji pagauna ikvepimas. Tai ne toks Darymas, kokio ji moke. Be peilio. Budamas vaiku, jis lipdydavo is molio svilpynes. Ir dabar daro ta pati.
Is keleto apatiniu peiliu sluoksniu jis suformuoja Namainio kojas. Kojos pariestos, keliai remiasi i zeme. Peiliai klusniai slankioja tarp pirstu ir fiksuojasi tokioje padetyje, kaip jis nori. Sudeda stovylos rankas i apsaugini gesta sirdies srityje. Argi nejuokinga: juk si metalo kruva neturi sirdies, neturi net viduriu. Ji skirta tik vykdyti gyvu butybiu isakymus.
Argi nejuokinga: juk Ircas net nekalba reikalingu burtazodziu. Kam jie: sis Namainis skirtas ne namu sienai saugoti. O kam jis skirtas? Galbut Nis-Ircu geriau zino.
Jis dirba, dirba. Sulygina ploksteliu krastus, kad sudarytu glotnu pavirsiu. Stai ir galva su smailu smakru ir kumpa nosimi. Beliko akys.
Darytojas uzsimerkia ir prisimena sapna.
Jis padaro dvi tusciavidures akis, du tuneliukus. Jis atsimena, kurlink zvelge viena akis, kurlink kita. Jis tik nesupranta, kaip tai imanoma.
Galbut tai butu imanoma, jei... jei pasaulis turetu ne vien ilgi, ploti ir gyli, bet dar... kazka.
Ircas atsiseda priesais savo kurini. Pamoja Nis sestis salia. Ji sesdamasi dirsteli rudojo pusen. Jo veidas ima pamazu giedreti. Rudasis demonas jau nebesustinges. Jo kauburys jau issilygines, ir jis visas dreba. Nis-Ircu isitikinusi - is nuostabos.
* * *
Esdanvas Tilkadietis pasipurte visais nareliais ir atsijunge nuo videoprojektoriaus. Apzvelge bazes ekspertus. Vienas ju tuoj pat pasitiko jo zvilgsni.
- Nepaprasta, tikrai nepaprasta, - tyliai ir truputi isteriskai nusijuoke jis. Kiti vienas po kito taip pat atsiplese nuo videoprojektoriaus ir eme peiketis is sutrikimo.
- Tai stai, pasirodo, kam reikalingos tos ju... ataugos - pratare kitas etologas.
- Pries milijona metu ir mes tokias turejome, ar taip greit pamirsai? - isiterpe trecias biciulis, kuris baimes akivaizdoje megindavo pokstauti. Niekas is kolegu nepritare.
- Atrodo, galima nustatyti, kuri ertme ju kunuose skleidzia vibracijas, - tese antrasis.
- Tikra tiesa, - atitare pokstininkas. - Ei, Geltonasis Ervoinai, atsipeikekite, - susuko jis mokslininkui, dar nepratarusiam ne zodzio. - Ziurekite, jie laiko savo atvaizdus meno objektais. Kodel ir mes negaletume ju tokiais laikyti, biciuli?
Geltonasis Ervoinas ne iskart suformavo atsakymo piesini. Pagaliau iveike ji slegusi sunkuma.
- Kodel, is tiesu? Gal, jei galesime mes, jei gales kiti, kas juos pamatys... gal paliks ju planeta ramybeje? As manau, kiekvienas is jusu pagal savo reakcija galite spresti, kas gresia jiems is Rdamuso puses. Turbut daugumai zmoniu knietes nedelsiant juos sunaikinti. Visli organika. Rdamoidu slaptas siaubas. Kiti gal tik stengtusi juos patobulinti. Padeti igyti rdamoidu pavidala. Geriausiu atveju paverstu ta planeta grieztai kontroliuojamu rezervatu. Bet as nemanau, kad jiems to reiktu, ar ne?
Kolegos pritilo, kol neprabilo antrasis ekspertas.
- Ar jums nekelia nerimo viena detale? Tame dirbinyje, kaip matau, pavaizduotas transkelioniu principas. Ziurekite, jis padare tame atvaizde dvi skyles, kurios galetu vaizduoti iejimo ir isejimo i transpavirsiu tunelius. Is kur apie tai zino organinis laukinis?
- Nutuokiu, - atsake Esdanvas Tilkadietis. - Musu robotas nakti gaude ju smegenu biosroves, kad sukauptu kuo daugiau informacijos apie juos. Galimas daiktas, kad netycia perdave jiems tas zinias. Bent jau kai as ji pasaukiau atgal, jis su kazkuo bendravo. Tai mane apstulbino. Laukiniai, panasu, patys uzmezge su juo mentalini rysi.
- Vadinasi, jie nera tolie primityvus ir bejegiai? - pratare pirmasis. - Ziurekite, be to, jie yra puikiai ivalde vibracijas, taip puikiai, kad geba jomis ivaryti panika rdamoidui. Jus ir as taip negaletume. Mes nepakankamai jas isstudijave.
- Profesoriau, bet ar nematote, kad jie nenaudoja tu sugebejimu samoningai? - paklause Geltonasis Ervoinas. - Gal net patys nesuvokia, kad juos turi.
Profesorius teatsake tik tiek:
- Prisipazinsiu, as dziaugiuosi, kad stebejau ta spektakli projektoriuje, o ne tikroveje.
Esdanva nusmelke geda. Viso pokalbio metu jis projektoriaus spinduliuose stebejo Rdzuna Svadehieti. Bande nuspeti jo busena.
Tai, ka rode projektorius, ivyko keturios valandos pries nusileidziant. Rdzunas Svadehietis sutelke demesi i metalini atvaizda. Tai buvo lengviau, negu ziureti i tuos du organikus. Ora lengvai suvirpino nauja vibracija. Keistai maloni, ritminga ir taisyklinga. Rdzunas nustebo: tokiu bangu jis niekada nebuvo jutes. Ircas ir Nis tyliai dainavo padekos giesme.
Apie autoriu
Grizti i "Literaturini kubila"
Grizti i svetaine