kak pisala Karenina |
|
|
- Pakelsi tu savo stora subine nors viena karta, ar ne?! Varyk visus vaikus laukan, tegul renka sniega! Nors porai dienu vandens bus... Judinkis, judinkis!.. Padirbek bent syki Lizdo labui! Visai nebetikes... Tik tiek tau terupi - kaip prikimsti savo ispampusi pilva ir pagirgzdinti lova!..
- Necypk i ausi, sene! Tuoj atsikelsiu. Ir liaukis burnojus, pati niekuomet neatsisakai lova girgzdinti!
- Kelkis greiciau! Istirps sniegas, liksim be vandens...
- Neliksim. Pas Montiukus visuomet pilnas baseinas...
- Pas Montiukus?! O kad trejetas vaiku nebegrizo nuo to baseino, pamirsai?!
- Na, ko tu burbi? Didelio cia daikto - vaikai! Negi sunku ju dar pasidaryti?
- Tau, be abejo, nesunku!.. O pamegintum gimdyti! As jau greitai nebegalesiu...
- Tu teisi. Taip ir reikes padaryti...
- Ka padaryti? Bandysi gimdyti?! Cha-cha... Nejuokink, seni, visai nuprotejai...
- Ne. As ne apie tai... Laikas tave pakeisti. Susenai... visai susenai...
Virsuje sugirgzdejo kreslas. Matyt, Motuse, sukresta tu zodziu, nusprende prisesti.
- Tu... ka? Tu ka, seni? Pabludai?
- Va, Rubuile jau visai prisirpo. Ko jai maltis tusciu pilvu? Tegul pasidarbuoja Lizdo labui! - nerimo Tetusis.
- Rubuile? Ji... ji...
- Zinau. Zinau, kad mano dukte. O tu zinai aplinkui kita tinkama nesiotoja? Ne Montiuku gi isgama i Lizda isileisti... Beje, kur Tarzanas?
Na, va. Mane prisimine. Nesistebekite del mano vardo. Tetusis vaikysteje yra mates begale filmu (idomu, kas tai yra?), taciau nelabai ka is ju atsimena... Tik vardus. Viena is ju ir padovanojo man pries septyniolika metu, mano pasirodymo siame pasaulyje proga. Tai buvo vienintele Tetusio dovana, kiek as pamenu... Pradzioje maniau, jog tas vardas - tik tuscias garsas, kad Tetusis ji isgalvojo. Taciau veliau, kur kas veliau as perskaiciau knyga apie Tarzana...
Nepamanykite, jog skaitymas musu pasaulyje - normalus reiskinys. Tai Tetusis mane ismoke skaityti vaikysteje, kai dar tikejo, jog tai, kas vyksta aplinkui, - tik laikina, kad viskas baigsis ir vel sugris "senas geras gyvenimelis", apie kuri Tetusis mego pasakoti vakarais, pries mums einant miegoti... Visi mes megome Tetusio pasakas.
Senokai jau negirdejome ne vienos is jo lupu...
Uzverciau knyga. Laikas krapstytis is savo sleptuves, kuria isirengiau po Lizdo grindimis. Cia as ateidavau, kai man budavo liudna, cia as ateidavau, kai man budavo gera... Vienu zodziu, as ateidavau cionai bet kuria proga, kad tik pasprukciau is Lizdo. Visuose sleptuves kampuose buvo verste priversta knygu. Nors Tetusis draude, retsykiais as eidavau i Miesta. Ten galima buvo rasti viena kita knyga. Viska, ka rasdavau, tempdavau i savo sleptuve, net ir tuo atveju, jei tokia knyga jau turejau... Taip sleptuveje atsirado sesi "Sekso dziaugsmu" egzemplioriai, parasyti kazkokio Sunjy Vynjo, trys Karlo Markso "Kapitalai" ir dvi knygos "Apie sveika ir sotu maista"... Tiesa, pastaraja buvo galima skaityti tik sociai pavalgius, taciau ir tuomet likdavo tikimybe negriztamai suzaloti savo psichika... Skaiciau as viska, kas tik pakliudavo man i rankas. Be abejo, supratau ne viska... Syki paprasiau Tetusio kai ka paaiskinti, taciau pasiekiau tik to, kad buvai gerai ispertas (tuomet Tetusis dar netingedavo atsikelti is lovos vardan tokio svento reikalo - isperti viena is daugelio savo atzalu). Tetusis turejo smagia ranka. Oi, smagia... Man regis, tuomet jis jau gailejosi, jog kazkada ismoke mane skaityti...
Daivos Minkeviciutes ir Sandros Januseviciutes piesinys
Issiropsciau laukan ir apsidairiau. Motuse buvo teisi - sniegas jau kone visai istirpes. Teks greitu metu ruostis i zygi pas Montiukus. Vandens atsargos visai sumazejo. Ka nori sakyk, bet visgi sunsnukiai tie Montiukai! Visuomet pilnas baseinas vandens, bet niekuomet nesutiks pasidalyti su artimu savo (t.y. su musu Lizdu)! Jie niekuomet patys nesunaudos tiek vandens, bet geriau nudves, o musu prie baseino neprileis. As netgi girdejau, kad jie jame maudosi! Bet tai, ko gero, tik ju skleidziamos apkalbos, kad mums butu dar skaudziau. Kur gi tai matyta - maudytis!
Tiesa sakant, mes ne ka geresni uz Montiukus. Musu teritorijoje - mesiniu vaisiu sodas. Ir (patys suprantate!) mes saugome ji nuo Montiuku. Retsykiais jie visgi isigauna i musu soda. Ivairiai buna...
Kartais grizta nesdami maisus vaisiu, kartais - kurio nors is Montiuku bejausmi kuna...
Sako, kazkada mes gyvenome bendrame Lizde... As tu laiku neatmenu. Tai bent gyvenimas buvo! Turejome ir vaisiu, ir vandens! Taciau taip pat turejome visa tunta kitu priesu. Tuomet aplinkui mus dar gyveno begale pakaruokliu. Na, zinote, tokie pamelynave, guminemis kojomis. Su laiku jie visai (ar beveik visai) isnyko. Kiti - tokie kaip ziurkiazmogiai ar zmones-piemenys - anaiptol nebuvo rimti priesai. Taigi, kai neliko su kuo kovoti del vietos po Saule, Lizdo gyventojai pradejo kautis tarpusavyje. Na, maza ko jie nepasidalijo! Stai taip Lizdas ir skilo pusiau. Montiukams atiteko baseinas su vandeniu, na o mums, Kapuliams, sodas.
I Lizda grizti visai nesinorejo. Nusprendziau patraukti i Miesta. Senokai jame nebuvau. Vienam eiti liudna ir pavojinga. Nusprendziau pasikviesti kartu Ho Raciju. Ho - mano mylimiausias brolis. Jis nors ir trenktas, bet kazkoks nepiktybinis. Uz tai as ji ir myliu. Du piktybiniai vargiai sugyvens gerai. Na, o mes su Ho Racijumi - puiki pora. Tarp jaunyliu, renkanciu sniega, jo nesimate. Taciau tai nesvarbu. As zinau, kur ieskoti kvailojo Ho.
Kaip maniau, taip ir yra. Jis ir vel tupi savo Poligone. Poligonas - tai tokia plyna aikstele kaip tik pakeliui
i Miesta. Ho ten pastoviai malasi. Daro bandymus. Jis visuomet kazka isradineja. Zinia, jo isradimai apgriauzto
kaulo neverti. Taciau as ne toks jau ir ziaurus - niekuomet jam to nesakau.
Ho tupejo nugara i mane ir nemate, kaip as prisiartinau.
- Ei, Ho! - pasaukiau ji.
Ho net atsisedo is netiketumo. Gerai, kad ne tiesiog i kruvele, kuria kaip tik ir krove, bet salia.
- Kvailys tu, Tarzane! Zmogaus, uzsiemusio dvasiniu tobulejimu, negalima stai taip netiketai gasdinti!
- O kaip gi as galiu tave gasdinti tiketai?
Ho uzsitrauke sena maisa, atstojanti jam sijona, pasikrapste ausi ir tare:
- Tu visuomet uzduodi kazkokius neteisingus klausimus.
- Eime i Miesta, Ho! Pasikapstysime.
- Ne, negaliu. As dar nebaigiau bandymu.
- Veliau pabaigsi.
- Ne, ne. Neikalbinek. Geriau pasiziurek, ka as sugalvojau.
- As einu i Miesta. Man nera kada ziureti i tavo niekus.
- Sisyk tai ne niekai, - is susijaudinimo Ho spjaudesi snekedamas. - Eime, as taves prasau. Tai greitai. Tik
parodysiu ir tu galesi skuosti i ta savo Miesta.
Man jo pagailo. Ho sedi cia, krapstosi visa diena, ir niekam tai neidomu.
- Gerai, rodyk!
- Ka gi, Numeris Pirmas - krabas savizudis! Dabar tau nereikes lakstyti paskui kraba, besitaikant akmeniu sutraiskyti kiauta. Krabas tai padarys pats.
- Nagi, nagi...
Ho nusivede mane i aiksteles pakrasti. Ten, duobes dugne tupejo krabas. Nemenkas egzempliorius. Toksai gali nuogiems belakstantiems Lizdo jaunyliams nepasisokejes nurezti... na, pirminius lyties pozymius. Bent jau berniuksciams. Duobes dugnan Ho buvo ikales kuoleli. Prie kuolelio prirista virve buvo permesta per virs duobes nukarusia saka, o prie kito jos galo... Prie kito jos galo buvo priristas didziulis akmuo. Krabas, negaledamas issiropsti is pernelyg gilios duobes, visai pasiuto. Jis, stovedamas tiesiog po kyburiuojanciu virs jo Likimu... atleiskit, akmeniu, savo znyplemis dzyrino virve.
- Na, mielasis, greiciau, greiciau! - ragino ji Ho. - Dar sykeli, dar viena sykeli... va taip, saunuolis. Pasiruost! Ma-a-a-a-aina!!!
Virve truko. Akmuo znektelejo zemyn. Pasigirdo sausas trekstelejimas - luzo kiautas.
- Na, matei?! Genialu? - Ho Racijus tiesiog svytejo.
- Maciau. Per ta laika as buciau tris tokius pagaves ir sutraiskes.
- Ach, taip?!! Paziuresim, ka tu uzgiedosi, kai as tave pavaisinsiu tikra MESA.
- Mesa?
- Eime, parodysiu.
Ho nutempe mane prie skardzio. Apacioje zmogus-piemuo gane penkiarage karve.
- Matai? Numeris Antras!
- Matau. Na ir kas is to. Tu zinai kokiu greiciu ji begioja? Jos niekas nepavys, tik zmogus-piemuo. As syki maciau, kaip karve lenktyniavo su Pakaruokliu Traukiniu. Ka tu manai? Karve buvo greitesne.
- O mes jos ir negaudysime. Paprasciausiai uzmusime.
- Ji neprisileis taves tiek, kad tu bent jau galetum numesti ieti iki jos, nekalbant apie tai, kad rimtai suzeistum.
- O as ir nesiartinsiu. Ziurek! - jis parode virves gala, kuri laike rankose.
Virve leidosi zemyn skardziu ir pranyko kazkur zoleje, ten, apacioje.
- Dabar tik reikia sulaukti, kol ji prieis stai prie ano krumo, matai? Va! DABAR!!!
Kas buvo toliau, as nepamaciau. Kazkokia jega parverte mane ant nugaros. Ausyse spenge. Brukstelejau ranka sau per veida. Dregna. Zvilgtelejau i pirstus. Jie buvo kruvini. Tai velnias! Atsisedau. Greta kuitesi Ho.
- Ech, tu, Sklifosovski! Ziurek - mane suzeidei.
Zvilgtelejau sau i kojas ir apmiriau. Salia kaires pedos metesi... O ne! Tik ne tai! Kaip gi as dabar?..
- Ziurek, kvaily! Man nutrauke... - ir as parodziau Ho Racijui rausva mesgali, i pirsta panasios formos. - As tave zmusiu, genijau tu neistupetas!
Ho zvilgtelejo ir eme raitytis is juoko. As siutau dar labiau.
- Pa... pa... paziurek atidziau, - galu gale islemeno jis. - Tai karves spenys.
Suprates situacijos komiskuma prapliupau juoku ir as.
- Ho... Ho... Ho-ho-ho! Ho, kaip tu tai?
Jis nurimo ir eme traukti atgal virve. Kai pasirode antrasis jos galas, pamaciau, jog ant jo kyburiuoja mazas metalinis ziedelis.
- Kas tai, Ho?
- Granata.
- Tetusio granata? Vienintele Tetusio granata? Granata, kuria jis saugojo Montiukams? Jis gi tave uzmus!
- Neuzmus, jei tu nepasakysi. O be to, as parnesiu mesos.
- Kokios mesos? Tu apsidairyk!
Ho apsidaire. Ir ko nepravirko.
Mesos nebuvo.
Nebuvo karves, nebuvo piemens.
Buvo didelis didelis raudonas blynas. Is smulkiu smulkiu gabaleliu. Didziausias mesos gabalas, kiek as maciau, tai buvo tas karves spenys, besivoliojantis man prie koju.
- Na, viskas, man laikas.
- Palauk, yra dar Numeris Trys! - maldavo Ho.
- Na, jau ne! Jei grizes namo taves nerasiu, zinosiu, kad Numeris Trys buvo bent jau neprastesnis uz Numeri du. Sudie, Sklifosovski!
As patraukiau Miesto pusen.
Nuotykiu siandienai man uzteks per akis.
Tai as taip maniau...
Pries pat Miesta kelias kerta Pakaruokliu Traukinio begius. Sako, jog tuo traukiniu vazineja islike gyvi pakaruokliai.
Nors niekas ju nemate. O ir pabandyk iziureti! Traukinys lekia taip greitai, kad nematyti, kas dedasi uz jo langu.
Turbut ir jie ten, viduje, nemato musu. Bent man taip atrodo. Viena syki mano brolis Dvigalvis, isgeres kazkokio
Mieste rasto oranzines spalvos gerimo, atsistojo>ant begiu ir megino sustabdyti traukini. Mes radome tik viena
is jo tusciu galvu. Beje, ta, kuri buvo siek tiek protingesne. Protingesne ar ne, bet ji neatkalbejo Dvigalvio
nuo tos kvailos uzmacios.
Musu Lizdui nesiseka su tais traukiniais. Kazkada pats protingiausias is musu - Galycinas nuejo pasiziureti i pravaziuojanti traukini ir negrizo. Dvigalvio nors galva radome...
Nuo tos dienos as - vyriausias Tetusio ir motuses sunus.
Dar is tolo pastebejau kazka boluojant ant begiu. Kai priejau arciau, pamaciau, kad tai Marina.
Ach, jus nezinote, kas tokia Marina?! Tai Chame. Montiuku Chame. Jus nezinote, kas tokia Chame?! Ir is kokio liuno jus islindote?
Montiukai turejo dukteri. Ne, jie turejo ju devynias galybes - galu gale, Montiuku Senis nemaziau reproduktyvus nei musu Tetusis - bet man egzistavo tik viena. Chame. Tiksliau, Chameleone. Ji turejo reta sugebejima - galejo keisti savo isvaizda. Kaip tik panoredavo. Daznai ji, pavirtusi kuriuo nors is musu, Kapuliu, ramiausiai vidury baltos dienos ateidavo ir prisiskindavo vaisiu musu sode. Kazkodel jai labiausiai patikdavo pasiversti manimi. Mes su ja susitikinedavome. To nezinojo niekas. Tai as ja ir pavadinau Marina. Man patiko tas vardas. Bent jau labiau nei Chame. Chame kazkaip neskamba, jums taip neatrodo?
Neringos Vaitkutes piesinys
Tai stai. Karta Mieste, beieskodamas knygu, radau dideli popieriaus lapa Su kazkokios Monro nuotrauka. Ji man patiko ir as ja pasiemiau, taciau veliau padovanojau Marinai. Ir ka jus manote? Kita diena as nepazinau Marinos. Jos plaukai pabalo, krutys neitiketinai issipute - vienu zodziu, ji buvo kaip is akies traukta Monro. Dar veliau ji is kazkur istrauke balta berankove suknele. Ir dabar vaiksciojo, belaukdama, kol is apacios pustels vejas.
Pustels ir atidengs zaviausia pasaulyje sedine, ant kurios kairiojo skruosto istatuiruotos dvi susipynusios M raides - Montiuku Marina.
Jus paklausite, is kur as zinau apie tatuiruote? O! Senis Montiukas pakvaises del tatuiruociu. As zinau, kad Marina turi ir dar viena - tokioje vietoje! Ja galima pamatyti tik atidziai tyrinejant. Ir be to, ji pridengta plaukais... Gal bent jau dabar neklausite, is kur as tai zinau? Na, be abejo, mes su ja susitikinejame. Ir susitike snekames anaiptol ne apie dangaus sviesuliu judejima. Nors teko sneketis ir apie tai, kol as neitikinau Marinos, kad esama kur kas idomesniu ir malonesniu temu.
Taigi, Marina gulejo ant begiu. O kol as galvojau apie ja ir apie tai, kaip mes susidraugavome, pasirode traukinys.
Jis kaukdamas leke Marinos link. Si ne nesiruose atsikelti nuo begiu. Puoliau prie jos.
Maniau, kad nesuspesiu.
As gi ne karve, kad aplenkciau traukini.
Suspejau.
Mes nusiritome salin, ir visai greta, kveptelejes musu pusen karsciu, praleke Pakaruokliu Traukinys.
Marina verke.
- Na, Karenina, visai pakvaisai?! Kas tau sove i galva?!
- Tarzane, mielas Tarzane... - lemeno ji.
- Ka nors labiau konstruktyvaus gali pasakyti?
- As... as nesioju...
Va taip. Griaustinis is giedro dangaus. As apsidairiau - ne, nera ko burnoti, is ties apsiniauke.
- Nesioji?
- Taip. Nesioju kudiki, - ir ji vel pravirko.
Nekenciu, kai moteris verkia. Tokiais momentais as del moters galiu padaryti viska - netgi uzmusti ja.
Atsiminiau rytini Tetusio ir Motuses pokalbi.
- Senio Montiuko kudiki?.. Ach, senas ozys! Ir del jo tu norejai zuti po traukinio ratais?!
- Ne... Ne senio... Tavo kudiki...
Dar vienas griaustinis. Sisyk nesidairiau - vargu ar taip greit issigiedrijo.
- Taaaip... O kada kitas traukinys?..
Marina zvilgtelejo i mane, aiskiai nesupratusi mano minties. Nereikejo jai to daryti. As jau buvau pasiruoses pasmaugti ja ir amziams paslepti savo nuodemingo gyvenimo pedsakus. O ji pazvelge. Ir as paskendau. Paskendau jos siltose ir dregnose, kiek issprogusiose akyse. Greiciau! Greiciau! Meskite man kas nors gelbejimo rata!..
Ne, didvyriu neatsirado.
Nugrimzdau i pati dugna.
Kai atsipeikejau, pajutau, kad jos krutys isireme i mane, o mano kairioji ranka glosto pacia dailiausia pasaulyje sedyne... Ko gero, tai man joje ir patiko labiausiai - jos stangri sviesiu pukeliu padengta sedyne...
Patys suprantate, tai nepadejo man suimti save i rankas ir pasielgti, kaip pasielgtu tokioje situacijoje tikras vyras - pasmaugti ir pamirsti.
- Ka darysime?..
- Nezinau, Tarzane, Senis musu nepriims... - ji gailiai atsiduso.
- Tetusis irgi... - gailiai atsidusau as. - Vadinasi, mes liksime be vandens ir maisto. Ir be busto. Sitaip mes galime ilgai ir laimingai gyventi kokia savaite...
- As laiminga, kad mirsiu greta taves...
- As irgi... Ka? Kokio velnio? Greta taves - gerai, mirti - negerai... Supranti?
- Suprantu...
Mes gulejome greta begiu.
Nebuvo kur eiti. Todel ir gulejome cia. Bresko rytas. Mano gyvenime visuomet taip - kai tik reikia kazka nuspresti, ateina kas nors ir nusprendzia uz mane.
Taip atsitiko ir dabar.
- Ziurek, ziurek! Jis grizta! - tai Marina. Ji purte mane uz rankos ir rode i besiartinanti traukini, o as kaip
tik tuo metu svarsciau, kokia mirtimi geriau mirti.
Traukinys artejo. Kazkaip labai letai artejo. Dar niekuomet nemaciau, kad jis vaziuotu taip letai. Sucype metaliniai ratai. Mes su Marina paskendome garo debesyje.
Kai garas issisklaide, pamateme stovinti greta musu Galycina. Tai velnias, net nepastebejau, kada pakraciau kojas.
- Tarzane! Sveikas! - ir jis puole mane glebesciuoti.
- Nezinau... Sveikas ir numires - manai, galima taip tvirtinti?
- Koks numires? Kliedi? Tu - gyvas, Tarzane!
- O tu? - kazkaip abejingai paklausiau as.
- Ir as - gyvas! Negi nematai?
Neringos Vaitkutes piesinys
Kai as supratau, kad Galycinas gyvas (arba bent jau taip atrodo), be galo apsidziaugiau. Mes gera pusvalandi pertraukinedami vienas kita pasakojome kiekvienas apie save. Galycinas nuo tos dienos, kai dingo, vazineja tuo traukiniu, ir, regis jam tai labai patinka. Jis man pripasakojo begale neitiketinu istoriju apie tolimus krastus, apie tai, kad tokiu Lizdu kaip musu - begale ir su kai kuriais jis jau pradejo prekiauti.
- Taigi, Tarzane, jums nera kur detis?
- Velniskai panasu i tai.
- Keliaukime kartu! Traukiny uztektinai vietos.
- O pakaruokliai?
- Pakaruokliai? Ju tik du ar trys. Jie priziuri traukini. Visi kiti tokie patys Lizdu Pauksciai kaip tu arba as!
Jei butu kokia nors alternatyva jo pasiulymui, niekuomet nesesciau i Pakaruokliu Traukini. Ir tegul jis pasakoja ka tik nori!
Alternatyvos nebuvo.
Mes zingsniavome Traukinio viduje. Cia buvo begale mazu ir tusciu Lizdeliu - viename is ju isikursime mes su Marina. Isties - cia buvo daug paprastu Lizdo Pauksciu. Galycinas nemelavo.
- Ach, ir atsvesime mes tavo vestuves! - dziugavo jis.
- Vestuves?! - issigandau as.
- Taip! O kaip kitaip? Tiktai taip ir tiktai sitaip! Beje, ar zinai, kaip vadinasi musu traukinys?
- Pakaruokliu Traukinys, visi tai zino.
- Tai jus taip vadinate. O mes ji vadiname - Meiles Ratai. Grazu?
- Hm.
- Beje, kodel tu taip bijai pakaruokliu? Ar esi bent viena mates?
- Dekui dievui, ne.
- Todel ir bijai. Eime, parodysiu.
- Galima, bent Marina pasiliks cia. Dar pagimdys anksciau laiko issigandus.
- Galima, bet patikek - ten nera ko gasdintis.
Galycinas atvede mane i garvezi. Isties - nieko baisaus. Pameles vyrukas, su kazkokia keista smailejancia kepuraite,
papuosta raudona zvaigzdele, didziuliu kastuvu zere anglis i pakura ir dainavo kazka visai nesuprantamo:
| Nas parovoz v period letyt, v komune ostonovka... |