Keistas dalykas tas likimas. Sedziu jaukioje pilaiteje ir rasau prisiminimus. O, daug per gyvenimeli patyriau!
Vis tebesu zavi ir bejege zyne Jurate. Gal tik pakeiciau gyvenimo buda, pamegau poilsi, o siaip viskas kaip senoveje.
Taigi, viena rankrascio dalis dingo ir man nekyla ranka perpasakoti nuotykiu is naujo. Dalis issitryne is atminties,
o kiti saugomi slaptoje sirdies vieteleje ir istraukiami svenciu proga. Kai pasidaro nuobodu...
Negaliu skustis gyvenimu, nes lydi begaline sekme tfu tfu, kad nenuvijus bum bum i stalo krasta. Kiek teko patirti
gyvenime sumaisciu, kiek desimciu kovu - net ir nesuskaiciuoju. Ir vis sveiku kailiu... Na gerai, kartais apdraskyta,
o kartais ir vos leisgyve - bet vis tiek issisuku...
"Paskutini karta tokioje bedoje atsidureme: apsupti goblinu ir dar kurmis zino ko... Tiesiog Auksciausiasis
atsiunte vilku ruja, kurie goblinus suvijo i ju namus. Mes, budami protingi, kaip mat pasinaudojome ugnimi. Ir
pasvilinom vilkams padus, ju pilkus kailius! O jiems begant ir mes neseme savo kailiukus. Is sono atrode, kad ne
vilkai zmones puola, o zmones vaikosi vilkus: roliu kaita siam pasaulyje - kasdienybe.
Dabar supazindinsiu su kompanija, kuri liko po sio susiremimo. Garaka - dvimetrinis padaras, dar zmogumi vadinamas...
Nenoriu keiktis, bet miskavaikiai - keiksmas, keliantis niezuli, taigi neaiskios kilmes, tiksliau lyties, kilme
- tai misko vaikpalaikis, turejo varda Lina, kad ji greiciau gala gautu... Tfu tfu, nekrofilines mintys nedera
prie mano grazaus veiduko.
Dar du padarai, kurie prisijunge keliaujant. Vienas is ju - zmogenas vardu Amantijus, o kita - mage Mege. Baisesnes
kompanijos neturejau per visas klajones...
Garaka geria, Lina - vagia, Amantijus - ypatingai susirupines meiles reikalais. Mege net keredama miega. Pavydziu
zmogui visa gyvenima ilsisi. Vienintele as ei vienu is situ nukrypimu: saikingai geriu, nevagiu ir meile neuzsiimineju.
Ir miegu saikingai... Kur toks tyras zmogus isliksi degradavusioje kompanijoje. Jau pirma ramia keliones nakti
bemiegant buvau isprievartauta Amantijaus...
Kodel as, kodel ne Mege, nejaugi flegmatiskumas apsaugo nuo meiles? Nieko as dar atsilyginsiu Amantijui tai jam
atsirugs. Aisku, as nepamirsau savo keru ir panaudojusi Gydyma, sia likimo klaida labai greitai pakoregavau. Man
taip patiko buti mergaite, tiesiog negalejau sau leisti buti moterimi.
Paskendusi mintyse, net kruptelejau, kuomet pro ausi praleke strele. Ka turiu, tai sugebejima isgyventi - tuojau
pat atsiduriau uz Amantijaus nugaros. Tada, per daug nesiplesydama, issitraukiau kuoka ir iskisusi nosyte emiau
tikrinti, kokios cia gyvos ar negyvos butybes sutrukde musu ramia kelione - pasirodo, penki ne itin dideli padariukai...
- Brangieji, jie pasislepe uz medziu: azuolo, berzo, topolio, klevo ir vienas isiranges i lazdynu kruma... kazkokie
neuzaugos, jums tik vieni niekai...
Garaka tesugebejo du dalykus: gerti ir kovoti. Dabar jis puole kautis... o tuo labiau, kad priesas silpnas... idomu
kodel jie tyliai ir ramiai nesedejo krumuose kol mes praeisime...
Paskui Garaka nuskubejo Amantijus.
- Geros kovos sumurmejau, - kad negriztum. Mege, ir ta pestis uzsimane!!! - bebegdama nusistebejau. - Mat netekus
priedangos, man taip pat teko pajudinti kulnus. Pasirinkau lazdyneli - man kaip liekniausiai ir lengviausiai ginkluotai
tai pats tas grobis. Dabar atsilyginsiu uz visas skriaudas... nuotaika pakilo, pamacius miskavaiki. Na ir buvo
kova: puoliau kaip isiutusi tigre, matydama pries save Linos - Amantijaus hibrida. Vargselis net nespejo suprasti,
uz ka buvo nugalabytas... Tikrai ne uz savo kaltes... Gaila, kad tik vienas pakliuvo... sutvarke, uzpuolikus patikrinome
ju kisenes.
Jaute mano sirdis, kuri is ju pasirinkti, net sidabriniu radau ir nuostabu zieda idealiai, tinkanti. Tuojau pat
pasipuosiau, ir pajutusi siluma, net zabtelejau - ziedas stebuklingas, nes idreskimo ant mano rankos kaip nebuta
- teks naudoti mazau keru - daugiau galesiu kovoti... ka ten kovoti - prispaudzia koks gremyla prie sienos ir nors
pasiusk... ach... tobulu zmoniu nebuna...
Malonu suvokti, kad gali atsikersyti. Proga tuoj pasitaike.
- Brangusis Amantijau, - letai pradejau megaudamasi, - as tapsiu motina. Tu tevu niekada... Tavo vaikas net nesuzinos
tavo vardo...
Negalejau patiketi, kad pataikau i pacia jautriausia vieta. Net mirktelti nespejau, kai sis pasoko ir ciupo uz
kardo ir uzsimojo... Vos spejau islementi:
- Savo vaiko juk nenuzudysi...
- Niekada nepamirsiu jo minos. Spalvos kaip vaivorykste keitesi, akys svaide zaibus, stebejausi, kaip dar gyva
likau. O, atrodo, del smulkmenos, - nepripazinau vaiko tevu...
Keista is to palaiduno sulaukti tokio agresyvumo... Tevu panoro buti... gal teveliui pritaikyti GYDYMA, bet jis
tinka materialiems susirgimams, sielos ligai turbut netiks, bet pameginti nepakenks...
Kaip maniau, taip ir buvo GYDYMAS neveike... taip prisiviriau koses, dabar dar sugalvos neatstoti... Na, bet vis
tiek malonu...
Pikciausia, kad mano kerstas buvo trumpas. Likimas musu nesutarima issprende treciu budu. Pasirodo, mes neitikome
kazkokiam magui, deja, labai galingam, kuris pasistenge patupdyti mus i pili. Is pilies jokio isejimo, taip mes
istupejome gerus astuonis menesius, kadangi as miegoti eidavau su buoze, tai Amantijus pasirinko Meges loze...ir
kas pikciausia - ji net nesiruose storeti...
As dziaugiausi ramybe, treniravausi, kol galejau, po to visa laika skyriau studijoms ir pramogoms. Taip bepuotaujant
atejo laikas i pasauli pasirodyti mano mazyliui...
Gimdymas - kazkas svento ir prisiminimus palieku tik sau. Manau smalsusis mano skaitytojas man atleis, kad pasilieku
sia paslapti sau. Likimas iskrete dar viena poksta. Mano dukryte augo ne dienom, o valandom. Taip po savaiteles
mano mazyle jau buvo zingeidus - begiojantis vaikutis... Maitinau tik savo pienu. Nepraejus ne porai savaiciu,
vaikas dingo. Is pradziu maniau, Amantijus iskrete pikta poksta. Bet jis negalejo zinoti, kad mano dukryte buvo
vienintelis padarelis, del kurio buciau paaukojusi save. Tai buvo paslepta giliai mano sirdyje. Man buvo geda apie
tai garsiai pasakyti. Lyg tai butu gedinga... Priezastis daug paprastesne - magui prireike mokiniu. Nors gime ne
berniukas, o mergaite vis tiek pasiciupo. Gal magai lyciu neskiria... Pagauciau maga - pasmaugciau. Ir tikrai ta
padarysiu...
Visi puole mane guosti. Rado, mat, turininga uzsiemima...
- As iseinu ieskoti vaiko - pareiskiau visiems saltai. Amantijus tuoj pasoko, saukdamas irgi einas su manimi kartu,
lyg as jo buciau prasiusi, bet kitu pasiulyta pagalba sujaudino...
Taip mano kelione prasitesia toliau... Ir vel belieka palinketi sau sekmes, nes ji vienintele beliko...
Taip ir butu prasidejusi kelione, jei ne viena maza smulkmenele. Kaip jau minejau, nuo pat mazyles gimimo pastebejau,
kad ji auga tiesiog valandom. Ne dienom, kaip pasakose, ir ne metais kaip realiam gyvenime.
Mums susiruosus ieskoti Eudoros (taip pavadinau savo tvarineli), si lyg niekur nieko parkeliavo nesina triusiu.
Mat buvo isejus pamedzioti...
Dieve auksciausias, sitas vaikas mane i kapus nuvarys be laiko! - sudejavau mintyse. Taciau gerai kas gerai baigiasi...
Amantijau, tu dar atsiimsi uz si vaika...
Apie autoriu
Grizti i "Raganiskas sypsenas"
Grizti i svetaine