- Nebijok, seniune. Nera ko jaudintis. Galu gale cia tavo rupestis. Galvok.
Alnis, juodabarzdis seniunas, kurio tik barzda ir tesimate is uzmaukslinto ant akiu gobtuvo, maste. Jis nesiryzo, tikrai nesiryzo prasyti pagalbos Egleikio - zaibu sauklio. Bet ka daryti, ka daryti? Jau antras menuo, kai lietaus ne laselio. Visais metais tokiu laiku jau sienaudavo, o siemet... Ka cia besienauti, jei zole visai skysta - ir ta pati isdziuvusi. O Laima Laimuze, uz ka taip mus skriaudi?! Nors greiciausiai cia kalne gyvenanciojo darbas (net mintyse nesiryzo jo vardo tarti seniunas).
- Tai kaip - sumastei? - pertrauke jo mintis Egleikis. - Tik greiciau - nes neturiu as laiko - ryt poryt turiu isvykti.
- Na... - gergzdanciu balsu prabilo Alnis, - nezinau...
- Tai ko cia atejai, jei nezinai?
- Palauk... Neskubink manes. Issaukti audra tai issauksi, bet paskui...
- Klausyk, seniune. Arba sumoki ir as padedu jums, arba drozk namo ir melskis ten savo Laimai ar Vaisgamtai ar kam tik nori - ziurek ir atsius lietu - jei ne siemet, tai kitamet...
- Nesityciok, Egleiki. Ner kur mums detis - teks tavo pagalbos prasyti. Tik bijau, kad neprisauktum su zaibais dar ko nors - kuom neatsikratysim taip lengvai...
- Na, seniune, jei bijai vilko, tai neik...
- Gerai jau, gerai... Kiek gi sakei, nori?
- Na... vienas zaibas - vienas sidabrinis. Jei nori bent kiek pakenciamo lietaus... maziausiai triju tuzinu zaibu reiks... Tikrai reiks. O jei audros kaip reikiant... tai be kapos neissiversi... Skaiciuok.
Alnis, krapstydamas savo juoda barzda, itemptai maste. Kapa tai tikrai per daug - tegu ji aitvarai, ta Egleiki. Uz tokia kruva pinigu visa kaima gali nusipirkti.
- Manau... Keturiu tuzinu uzteks.
Burtininkas tik issiviepe it senas kuinas ir tare:
- Puiku. Pinigus.
Seniunas kruptelejo:
- Ka tu... Pirma reikia...
- Ne. Pirma uzmokek, - geleziniu balsu atkirto Egleikis ir taip pazvelge Alniui i akis, kad tas net pajuto salant ranku ir koju pirstus. Seniunas tik linktelejo ir it uzkeretas atriso kapsa, is jo atskaiciavo lygiai keturiasdesimt astuonis sidabrinius.
- Puiku... - prasvogzde zaibu sauklys ir vienu mostu susislave pinigus skreitan, - puiku! Nagi, eime!
- Dabar? - nustebo seniunas.
- O kada gi dar? Tai gal apsisprendei? Tik pinigeliu, zinok, nebeatgausi.
- Kad tave kur baubai nujotu... - neistvere seniunas.
- Na, na, na... Negasdink manes tokiais niekais. As ne vien zaibus galiu issaukti, bet ir... Cha cha... Nedrebek, nedrebek. Eime verciau.
Ir juodu, nieko nelaukdami, isejo.
Sandros Satkunaites piesnys
***
Ikyrus drebulys krete visa kuna ir norejosi begti kuo toliau, bet tas pats drebulys lyg nematomais saitais laike, neleido istrukti. Kaimo aikstes viduryje susiguzusi zmogysta sauke nesuprantamus zodzius ir skesciojo rankomis, tarsi laikydama jose tuos pacius nematomus visa sulaikancius saitus.
Juodi debesys, nutvieksti blyskiai rausvos pasvaistes, slinko nuo visu pakrasciu i kaima. Dar negriaudejo, dar nezaibavo, nelijo, bet... Bet tokia itampa sukauste erdve, tokia griovimo laukimo nuotaika...
Pamiskeje smekstelejo juodas seselis - lyg milzinisko gyvuno. Tik keli kaimieciai ji pastebejo, bet neatkreipe demesio - maza kas. Ir vienintelis Egleikis, saukiantis zaibus, kruptelejo ir net paejo kelis zingsnius. Bet veikiai susitvarde ir toliau tese:
Trenk, Dunduli, trenk, trenk,
Trenk viena, trenk, trenk,
Trenk, Dunduli, trenk, trenk,
Trenk viena, trenk, trenk...
Monotoniskas uzkalbejimas hipnotizavo kaimiecius, ir jie pradejo linguoti pagal ritma, ju lupos nejuciom veresi ir snabzdejo paskui burtininka: "Trenk, trenk..."
Akinanti sviesa netiketai tvykstelejo aiksteje, ir - ugnies zigzagai - lyg milziniskas liepsnojantis krumas, snypsdami ir rangydamiesi savo sakomis, nuvingiavo aukstyn, kur - dingo zemai virs kaimo susitelkusiuose debesyse. Tik toje vietoje, kur trenke zaibas, plaikstesi juodi dumai - jie kilo is pilku pelenu kruveles. Toje vietoje, kur trenke zaibas...
- Metejau!!! - sukliko atsipeikejusi salimais stovejusi moteris.
Dabar sukliko ir kitos moterys, pradejo sukauti ir atsitokeje vyrai.
Zaibas nutrenke Meteja! Ne nepajuto seniunas, kaip jo rankose atsidure Egleikis. Alnis taip purte burtininka, kad rodesi tas tuoj visas subyres.
- Pa... pa... pale-eisk! - vos susvogzde zaibu sauklys.
- As tau dvasia paleisiu, bjaurybe tu! Tu gi Meteja uzmusei! Tai tokia tavo kaina!? Niekse, isgama tu!!!
Lyg nematoma ranka trenke seniunui i pilva, ir jis parkrito susirietes ant zemes.
- Kvaily! - vos atgaudamas kvapa, reke issilaisvines burtininkas. - Ir visi jus - kvailiai! Tai reikia jums lietaus ar nereikia?! Ne as uzmusiau ta jusu Meteja. Tas, kuris valdo zaibus, - jis pareikalavo sios aukos. O tas Metejas - jis vis viena butu netrukus zuves medziokleje - tokius dalykus as tikrai zinau, galite neabejoti. Ir jeigu nebereikia jums lietaus, as einu.
Egleikis prasibrove pro sustingusius kaimiecius, paejejo kiek toliau ir susuko:
- Be lietaus ir valgyti neturesite ko! Badu mirsite! Cia tik vienas tezuvo, o netrukus visi isdvesite! - ir nukeblino tolyn.
Alnis papurte galva, lyg nusimesdamas ji kausciusi stinguli, ir sumurmejo:
- Ko gero... jis teisus... - ir dar pridure nei is sio, nei is to: - Tuo labiau kad... pinigus sumokejom.
Linkstanciom kojom jis pavijo burtininka, kuris per daug ir neskubejo:
- Klausyk... ka tu cia... juk sumokejom...
Egleikis letai atsigreze, pazvelge seniunui i akis ir issisiepe:
- Is tikro. Ka gi - reikia atidirbti, - ir oriai nuzingsniavo atgal - aikstes vidurin - paniekinanciai nuzvelgdamas kaimiecius.
Moterys traukesi atatupstos, stengdamosios neziureti tam baisiajam zmogui i akis, vyrai gi gniauze kumscius, snairuodami su neapykanta.
Zaibu sauklys toliau tese savo niurius uzkalbejimus. Alpstanti Meteja - zuvusiojo zmona - nebeturedama jegu stoveti, sedejo atsiremusi i artimiausio namo siena.
Vejas kilo vis smarkyn ir smarkyn, baigdamas pustyti paskutinius Metejo pelenus. Netoli kaimo - tiesiai miskan - trenke zaibas, ir tenai kazkas suriaumojo - lyg didziulis suzeistas zveris. Kaimo zmones kruptelejo, beveik visi pirstais sudejo zenkla, atbaidanti dvasias - nyksti, prakista tarp smiliaus ir didziojo pirsto.
Dar vienas zaibas trenke, dar... Zaibai trankesi aplink kaima, kurtinantis griaustinis susiliejo i istisa kriokima, ir nebegalejai suvokti, ar beriaumoja tas nematomas zveris, ar vien griaustinis dunda.
Tas ugnies pragaras truko istisa amzinybe, ir netiketai spengianti tyla, tarsi spinduliuojanti is juodu debesu, rodesi tik kupina itampos pauze. Bet ne - perkunija is tiesu liovesi... Tik lietaus - ne laselio.
Visu zvilgsniai - i Egleiki.
- Ka gi... - sumurmejo sis, - as savo atidirbau... Ir ner cia ko... Ner cia ko...
- Pala, pala... - pirmasis atsitokejo seniunas, - o lietus?
- As ne lietaus sauklys, o zaibu, - tare burtininkas, bet isvydes zingtelejusius jo link bent kelis vyrus, skubiai pridure: - Bus, bus tas lietus! Palaukite tiktai!
- Gerai, - sutiko seniunas, - kai prades kaip reikiant lyti, tada ir isleisime tave.
Lietus prapliupo staiga, lyg ispiltas is kibiro. Bet tai nebuvo tas lauktasis gaivusis lietus. Ne - tai buvo tiesiog vanduo is debesu - drungnas, net su kazkokiu nemaloniu prieskoniu. "Lyg Metejo pelenai, istirpe tame lietuje, griztu dabar atgal", - dingtelejo Alniui.
Zmones, dar kiek pastoviniave, eme skirstytis. O ko laukti? Tai, ko norejo, ivyko. Lietus lyja - ir kaip reikiant! Atsigaus dabar zeme, nebeteks jiems badauti. Bet...
Seniunas ziurejo i aiksteje tebestovinti burtininka. Lyg ir norejo jam kazka pasakyti, bet apsigalvojo. O ka cia besakysi? Lietus lyja, pinigai sumoketi. Viskas, kaip ir turejo buti. Tik...
Tik Metejo nebera. Net nepalaidotas kaip zmogus, o jau - nebera. Tai dziaugsis Perkuno Sunus suzinoje! Jie iki siol nedriso atvirai garbinti savo dievo sioje zemeje, bet dabar... Dabar gi Metejas, pats to nenoredamas, taps ju pusdieviu, paaukotu Perkunui uz gyvybingaji lietu. Ir ar neatsitiks taip, kad tokiu auku jie uzsimanys ir daugiau?
- Egleiki, - staiga tare seniunas, - koki tu dieva garbini?
- As? Cha, cha... Ka as garbinu? Cha, cha, cha... gerai paklausei.
- Egleiki, man visai nejuokinga. As tikrai noriu suzinoti.
Burtininkas patylejo trupuciuka, nudelbes galva, po to letai pakele ja ir pazvelge i seniuna - tusciu tusciu zvilgsniu:
- Bent jau ne ta, kuris sedi debesyse ir zaibus svaido.
- Tai ka tada?! - susuko Alnis.
Egleikis nieko neatsake, tik apsisuko ir letai nupedino savo namelio link.
- Ar Kalno Seni?! - neviltingos drasos paakintas isreke si uzdraustaji varda seniunas.
Burtininkas stabtelejo. Pastovejo. Atsigreze.
- Ne. Ne Seni. Mes abu su juo - to paties dievo tarnai. Tas pats dievas siunte jums sausra, tas pats - ir lietu. Cha, cha, cha, cha!
Apstulbes seniunas dar ilgai stovejo aiksteje, kiaurai permerktas drungno ir dvokiancio lietaus.
- Laima, Laima, Laimuze, - be garso veresi lupos, - Laima Motinele, negi mus apleidai? Kam mes dabar pasiguosim, ko pagalbos sauksim?
Laima, zinoma, neatsisauke.
Miske vel smekstelejo seselis. Tik Alnis jo nemate. Jis gulejo kniubscias ant zemes, saujoje gniauzdamas purvu virtusius Metejo pelenus. Ir kartojo tuos pacius zodzius:
- Ne, neprakeikti mes. Neprakeikti, neprakeikti...