Variklis sustojo. Liko tik tylus teleradijo veblenimas ir priekiniu zibintu apsviesta siena.
- Atvaziavome... - atsidusau. Pajutau, kad Egles ranka nusileido man ant dzinsu.
- Matau, - istare ji.
Viena ranka jungdamas radija, kita apkabinau ja per liemeni ir prisitraukiau artyn. "O Dieve, negi nuodeme sitaip geisti?" - prisiminiau kazkur skaitytus ar girdetus zodzius.
- Dabar tai bus musu... - susnibzdejau ieskodamas lupu.
- Bucinys - meiles akto preliudija. Seksologo Dzeko Randalo knyga. Leidykla "Barker pablishers Lietuva". Perkate knyga, praktikuma gaunate nemokamai. Kredito kodas... - lyg is niekur pasigirdo balsas.
- Velniai griebtu! - uzrikau uzmirses net bucini ir dairydamasis, kas cia vapa nesamones.
- Cha cha cha - nusijuoke ji. - Nusiramink, tai juk kazkuris prietaisas.
- Nekenciu tu snekanciu deziu, - nenusiraminau. - Kas, po velniu, sugalvojo tuos vartotojui draugiskus prietaisus. Kuris dabar kalbejote? - kreipiausi i visa priekini skydeli. Zibintu sviesos ir indikatoriai kaltai prigeso... Borto kompiuteris lyg tarp kitko pradejo tikrinti ivairias pagalbines sistemas, saugos dirzai pora kartu pakartojo smugio testa.
- As sakiau, dabar ne vienas neprisipazins... - suniurzgiau. - Na palaukit, as vis tiek patikrinsiu zurnalus ir tada jums bus ne pyragai...
- Cia as, seimininke, - pasigirdo vel tas pats balsas. Pasirodo, kalbejo mano laikrodis, dovana universiteto baigimo proga. - Atsiprasau, seimininke, nemaniau, kad taip suerzinsiu. Tiesiog pastebejau, kad dantu pastos, uztikrinancios gera burnos kvapa, veikimas jau baigiasi, ir pamaniau, kad jusu partnerei...
- Tu... tu... - tiesiog neradau zodziu, - tu, sumautas kristalu konglomerate, pirmiausia, kad negirdeciau to slykstaus zodzio "partnere", juk zinai varda, antra, kai neprasau - kad tyletum tarytum garsiakalbio gyvenime nemates. Supratai?
- Supratau... - sumurmejo laikrodis - ir pridejo: - Daryk zmonems gera, tai jie niekada nesupras ir dar dezintegruoti megins...
- Tylet, supratai, tylet! - pakeles riesa uzrikau taip, kad laikrodzio sensoriai turejo perdegti. Burbejimas nepasikartojo.
- Nagi nusiramink! - Egle nusisypsojo ir svelniai paemusi mano pakelta ranka nuleido zemyn. Juk viskas gerai, ar ne? - pazvelge tiesiai i akis. Is tiesu... Viskas vel pasidare be galo gerai - prigesusi sviesa, tyla, nuvaziuotas ilgas kelias... - Na, lipam? - paklause. Zvilgtelejau i termometra. Lauke apie plius desimt. Kaip nakciai, visai normalu.
- Atidaryk duris, - isakiau masinai.- Pasedek cia, - paprasiau, - kol atidarysiu namo duris, susalsi lauke, - istariau nuzvelgdamas jos lengva suknele, keiciancia spalva pasikeitus apsvietimo kampui. - Nekeisk vidines temperaturos, - priminiau borto kompiuteriui, o pats nuejau prie zibintu apsviestu duru. Issitraukes portmane ilgokai ieskojau rakto. Raktas buvo ne bet koks: archaiskas, metalinis, jokios identifikacines sistemos, pirsto atspaudo patikrinimo... Kilstelejau prie akiu - jis blykstelejo tarytum papuosalas. "Grazus daiktas... Mokejo zmones anais laikais gaminti - tai ne dabartiniai plastikiniai niekuciai..." - pagalvojau. Apziurejau spyna. Na, atidaryti neturetu buti sunku - greiciausiai irgi reikia tiesiog ikisti, kaip ir kortele. Ka gi... Pirstu nubraukiau dulkes - senokai cia kas nors lankesi... Truputi girgzdedamas raktas ilindo i spyna. Keista... jokio trekstelejimo, pyptelejimo ar dar ko nors. Patraukiau duris. Nieko neivyko. Hmm... Nejaugi spyna sugedusi? "Eeee... tai butu labai nemalonus ivykis", - nusprendziau, prisimines automobilyje palikta Egle ir keliu simtu kilometru sudetinga kelia be autopilota palaikanciu sistemu. Istraukiau rakta ir vel apziurejau - kazkokie dantukai, grioveliai... Idomus daiktelis, tik kodel jis neveikia? Pasilenkiau prie spynos - na, skylute kaip skylute, tikrai raktui skirta. Dar karta ikisau atgal ir patraukiau duris - nieko naujo. Pajutau, kaip apima beviltiskas isiutis. Paemes rankena bandziau pakelti duris - ne is vietos. Pameginau pajudinti, paklebinti rakta - nulis emociju. Galiausiai plastaka skeliau i kysancia dali ir vos nesucipau nuo skausmo. Bet teigiamu rezultatu nebuvo. Visai sutrikes nuleidau rankas ir susimasciau - kas cia per velniava? Uz nugaros isgirdau zingsnius. Egle prisiartinusi padejo galva ant peties ir pasiteiravo:
Neringos Vaitkutes piesinys
- Neatsidaro?
- Deja... - sutrikes prisipazinau. - Rodos, viska darau teisingai, bet nieko neiseina. Negi spyna sugedo? - sumurmejau.
- Na, blogiausiu atveju vaziuosime atgal... - nutese ji su vos vos juntamu liudesiu, - as labai megstu naktinius vaziavimus, - lyg pasiguode, o gal mane paguode.
- Tevas prisieke, kad nesugedusi. Sake, turi atsidaryti, ech, reikejo man pasiklausti, kaip tos senovines spynos veikia, - atsidusau.
- Parodyk man, - tare ji, tiesdama pirstus prie rakto. - As judinsiu, o tu trauk, - paliepe. Suemiau rankena ir isiremiau kojomis i betonini laipteli.
- Na, lupk, - tare ji, klebendama rakta. Deja... nesu is silpnuju, taciau gerai padarytos durys net nemane pasiduoti. Nesekmingi buvo ir kiti bandymai. Galiausiai, braukdamas prakaito laselius nuo kaktos, pasakiau:
- Meskim tai. Per daug gudri cia sistema, matyt. Griztam... Leisk, tau prakaiteli nuvalysiu, - dar susnibzdejau lupomis rinkdamas surius laselius nuo jos kaktos.
- Aha... matyt, teks. Gaila... - liudnai istare. - O gal tavo laikrodis zinotu, kaip sita spyna veikia?
- Tas slamstas? - nusistebejau. - Vargu, nors jis ir brangus kaip sviestas, taciau kvailas kaip asfaltas.
- Ir vis delto, gal paklausk. Juk jis universalus, - Egle, matyt, megino mane itikinti, kad sis daiktas gali buti ne tik nuolatinis erzinantis trukdis...
- Na, tik todel, kad tu prasai, - sumurmejau ir pakeles riesa kreipiausi i laikrodi.
- Ei, isminciau, kas cia per mechanizmas? - taciau laikrodis tuojau pat apsimete esas isigilines i sachmatu partija su mano komunikatoriumi ir nekreipe i klausima ne maziausio demesio.
- Klausyk, silicio atauga, arba tu man atsakai, arba as tave sutraiskysiu pirmu pasitaikiusiu akmeniu, - pagrasinau.
- Aa... Cia jus, seimininke... - lyg atsibudo jis. - Kas ne taip?
- Baik apsimetineti! - uzrikau. - As ne aklas ir puikiai suprantu, ka tu cia isdarineji. Spyna tokia zinai? - priartinau ji prie mechanizmo.
- Hmmm... - sumurmejo laikrodis, - tuoj prisijungsiu prie Globalneto ir patikrinsiu duomenu bazes. Blykstelejo komunikatoriaus ekranas, sumirgejo analizes rezultatus rodantys indikatoriai. Po kiek laiko mazasis nenaudelis vel prakalbo: - Atrodo, cia "Superlock" sistemos spyna, gamintojas - Izraelis, pagaminta pirmajame dvidesimt pirmojo amziaus desimtmetyje. Senas kledaras, - pridejo.
- Tavo nuomone man neidomi, - siurksciai nutraukiau. - Sakyk, kaip ji turi atsidaryti.
- Na, sios sistemos spynos budavo atidaromos paprastu raktu.
- Rakta as turiu. Kaip juo naudotis?
- Aiskinuosi... Po simts lustu, bazes nenoriai teikia tokia sena informacija, - pasipiktines sumurmejo.
- Stenkis, nes nuo to priklauso tavo sekmingas funkcionavimas, - piktai syptelejau.
- Kodel tu su juo taip? - papriekaistavo Egle.
- Aciu, panele, - galantiskai cyptelejo laikrodis.
- Na? - vel skubinau as.
- Rakta reikia ikisti ir pasukti pries laikrodzio rodykle tiek kartu, kiek suksis.
- Pasukti? - nustebes susukau.
- Taip, pasukti pries laikrodzio rodykle, - irzliai pakartojo prietaisiukstis.
Ciupau issikisusia rakto dali, bet Egle man lengvai sudave per riesa.
- Tu ji sulauzysi, leisk man.
- Gerai jau gerai. Imk, - tariau traukdamas pirstus. Ji svelniai sueme rakta ir suktelejo. Nieko. As jau ziojausi plustis.
- Pries laikrodzio rodykle! - sucype laikrodis, pajutes mano busena. - I priesinga puse, - dar patikslino, - ech tas jaunimas, vel uzmirso, kaip rodyklinis laikrodis atrodo, - visiskai tyliai pridejo. Egle dar karta suktelejo rakta ir... stebuklas! Jis nesunkiai keleta kartu apsisuko 360 laipsniu kampu.
- Valio! - entuziastingai suktelejau ciupdamas ja i glebi ir ruosdamasis apiberti buciniais.
- Ramiau, dar neatidareme, - linksma gaidele mano entuziazma atsalde ji. Bet sisyk as stipriai truktelejau rankena ir, truputi sugirgzdejusios, durys eme vertis. I veidus padvelke seniai negyvenamu patalpu kvapas...
- Tu pastovek cia, - paliepiau Eglei. - As pameginsiu ijungti elektra. "Saugikliai... Kazkokie saugikliai. Kad as isivaizduociau, kaip jie atrodo..." - galvojau. "Metaline imuryta spintele akiu aukstyje, is desines puses". Nors automobilio zibintai veike, sviesos buvo mazoka.
- Sviesk, - isakiau laikrodziui. Sis pakluso, bet vis tiek pasigailejau nepasiemes kokio nors prozektoriaus, mat ta zalia sviesa daugiau erzino nei padejo. "A... - apsidziaugiau. - Ar tik ne sitas daiktas. Velnias, ir vel spyna su raktu", - nusikeikiau megindamas atrakinti. Sisyk kancios baigesi daug greiciau. Deja, ne visos - mat mano akis izuliai pasitiko trys neaiskaus pobudzio svirteles. Pikciausia - ne vieno uzraso ar nuorodos.
- Egle! - suktelejau. - Molekulyte, pasakyk skaiciu tarp vieno ir triju.
- O kam tau? - merginos, matyt, nesmalsauti negali...
- Na reikia... sakyk!
- Gerai, sakau. Du!
- Bandome du... - istariau lyg pats sau.
- O gal trys? - pasigirdo dar vienas, jau beveik iprastas balsas.
- Dezintegruosiu! - pagrasinau.
- Vienas, du, trys - antroji. Tebunie sviesa! - patetiskai susukau. Sienos sauniai atkartojo. Tuo viskas lyg ir baigesi - gerai, jog man, o ne Jehovai...
- Seimininke, jauciu elektros srove... - vel prabilo laikrodis ar velnias zino kaip ten ji vadinti...
- Jausk toliau. Man labiau patiktu sviesa.
- Valdai, cia kazkoks raudonas spindulelis uzsidege... Panasu i lazeri... - pasigirdo nustebes Egles balsas.
- Kur? Ant duru?
- Aha, labiau ant staktos. Nagi, pameginsiu as ji uzdengti...
- Ne! - suktelejau apsviestas netiketos supratimo sviesos. Per velu...
- Gelbekit, zemi dazniai! - sukliko mano rieso gyventojas. Savo nelaimei, kilstelejau galva aukstyn - puikiai zinojau ta jausma, kai atrodo, jog ant taves tuoj pat uzgrius pastatas... Puikiai zinojau, bet negalejau pasipriesinti instinktyviam savigynos jausmui. Pakeliui pasitaikiusia Egle irgi nunesiau tarsi sapeli.
- Kas tau? - sukliko ji.
- Man nieko, - istariau pasipurtes. - Infragarsinis gasdintuvas. Tais laikais buvo labai modernu, kol higienos inspekcijos neuzdraude... Buvo ne ta svirtis, - galejau prisiekti, kad is kazkur atsklido labai trumpas "chi chi". Staiga pastebejau, kad viskas baigesi geriau, nei tikejausi, - kazkokiu budu Egle atsidure labai arti, kiek prispausta prie automobilio. Jos iskvepiamas i vesia nakti garu debeselis irgi atrode nuostabiai gundanciai...
- Veneriuke tu mano... - sumurmejau rupestingai lupomis bandydamas nustumti tamsias sruogas, uzstojusias kelia, tad smugelis i pasirdzius buvo labiau nei netiketas. Meiles gaisras uzgeso neisiliepsnojes:
- Kad tu moki buciuotis, as jau zinau... O kaip sviesa? - istare ji, nekaltai zvelgdama tarsi plienas spindinciomis akutemis.
- Bus sviesa! - dar vis naiviai tikedamasis, kad situacija pasikeis, tvirtai pareiskiau.
Virgilijaus Skinderskio piesinys
- Bus sviesa - bus ir bucinys, - mane apsukdama pazadejo ji. "Del tokio pazado galima pasistengti", - pagalvojau ir, ikvepes gilu oro gurksni, neriau atgal i pastata. "Tik trys zingsniai, vienas paspaudimas ir viskas isnyks" - kale mintyse. Suolis - slenkstis perzengtas, zingsnis - stai ir dezute, ryztingas svirteles spustelejimas. Valio!!! - bent karta pavyko. Lengviau atsidusau. Dilema sumazejo trecdaliu - liko tik dvi nebandytos svirteles. "Skrido kosminis laiviukas / blogas jo kompiuteriukas / kiek lusteliu reiks / pasakysi tu", - prisiminiau vaikiska skaiciuote. "Ne, daugiau nieko neklausiu. Reikia buti paciam atsakingam uz savo veiksmus", - pagalvojau traukdamas zemyn pirmaja svirti. Kazkas blykstelejo, uzsidege keletas indikatoriu.
- Atrodo, ijungiau! - dziaugsmingai suktelejau.
- Atrodo ar is tiesu? - pasiteiravo mieliausioji.
- O sita tuoj patikrinsiu, - tariau pridedamas ranka prie ploksteles, kuri buvo panasi i sviesos jungikli ant gretimos sienos. Sensorine technika jau buvo zinoma - prieskambaris sutvisko. Perbegau per pora kambariu visur ijungdamas sviesa - tokia ji buvo maloni po visu eksperimentu. Grizes i prieskambari radau ten bestovincia Egle.
- Tai cia tavo tevai kadaise gyveno? - paklause ji, braukdama pirsais per bluktelejusius sienos apmusalus, medine drabuziu kabykla, spinteles.
- Taip. Po to, kai susituoke... - pasakiau nuzvelgdamas storiausia dulkiu sluoksni ir pagalvodamas, kad be reikalo nepasiemem namu prieziuros droido "Audra 58". - Beje, - staiga atsiminiau, - o kur man zadetas atpildas uz svies..?
- Stai tavo atpildas, godisiau, - istare ji, lupomis nutrindama paskutines frazes raides.
- Aha, daugkartinio naudojimo, - dar kazkaip sugebejau sumurmeti, pries pamirsdamas visa kita.
- Pantene ProV ar Palmolive? - kazkas tyliai susneko, kai ranka pakeliau jos plaukus.
- Zinai, jis jau ir man nusibodo, - isgirdau slystant pirstams mano riesu.
- Gal nejun... - dar spejo cypteleti dovana.
Apie autoriu
Grizti i "Raganiskos sypsenos"
Grizti i svetaine