Psichologas Valinskis sedejo prie savo darbo stalo ir meditavo (paprasciau tariant, snaude)... Staiga durys su
trenksmu atsivere ir i kabineta isiverze energinga nenusakomo amziaus moterele. Trenke sluota i kampa ir klestelejo
ant kedes.
Valinskis susierzino.
- Ka, nematete, kas ant duru parasyta?! As isejes i posedi!
- Eik, jau, eik... - pagrase pirstu moteriskaite ir sniurkstelejo nosimi. - Is tolo uzuodziu, kad cia esi. Manes neapgausi.
Valinskis neramiai pasimuiste kedeje ir pariete po savimi kojas. Pabande prisiminti, kada paskutini karta keite kojines, taciau atmintyje ziojejo gili praraja. Pasijuto kaltas.
- Atleiskit... ir vis delto pries ateinant reikejo uzsiregistruoti. Tokiems, kaip cia pasakius... is gatves... konsultacijos neteikiamos.
- O istatuose parasyta, kad savizudziai aptarnaujami be eiles! - moteriskaite demonstratyviai timptelejo virvagali, kadaruojanti ant jos lieso kaklo. - Ir venas pjoviausi, va, - atraitojo rankoves.
- Hm... mmm... - numyke Valinskis. - Man jus nepanasi i nusivylusia gyvenimu. Jokiu depresijos pozymiu - tiesiog trykste trykstate energija. Raudona kaip obuoliukas.
- Ha, raudona! Tai dar nieko nereiskia. Mirti noriu ir viskas!
Valinskis atsiduso: sitos taip lengvai neatsikratys.
- O kas nuo to pasikeis? - griebesi tradiciniu klausimu - asmeniui, turinciam savizudisku ketinimu, svarbiausia irodyti, kad egzistuoja ne ta vienintele galimybe. Tokie paprastai toliau virves nemato.
"Kad tik nepamirsciau pridurti, kad gyvenimas ilgas, todel nusizudyti bet kada suspes..."
- Sakau, kad per ilgas tas gyvenimas! Tu cia man dantu neuzkalbinek! - keistoji kliente persisvere per stala ir ibede i Valinski krauju pasruvusias akis. "Maniake"! - dingtelejo siam.
- As ne maniake. Tik impulsyvi. Kraujas uzverda, kai suvokiu, kad zmogus nepasako visko, ka galvoja. Per tai ir iklimpau...
Valinskis pasistenge apsiraminti: trumpas ikvepimas - "as" - ilgas iskvepimas - "visiskai ramus..." Suteike savo bepazaliuojanciam veidui drasinancia israiska:
- Pasakokit, as klausau jusu...
- Et, kam tie psichologiniai manevrai?.. As to cia ir atejau. Liezuvio dar nenusipjoviau, papasakosiu. Tai va, gimiau as 1813 metais...
Psichologas net zagtelejo. Rimtas atvejis. Ji is tikruju pamisusi. Cia be psichiatro neapsieisi. Nejucia eme graibyti po stalu esancio mygtuko: issikvies apsauga. Jeigu pavyktu sia ypata supakuoti i tramdomuosius marskinius... ne, marskiniu nereikia. Atgyvena. XXI a. pabaigoje galima ir svelniau, pvz. "ramybes tinkleli" uzmesti... arba...
- Neisdegs, - nukirto Valinskio mintijimus moteriskaite. - Jusu apsaugos sistema nebeveikia. Bent jau kol as cia.
Valinskis pasijuto kaip slapiu maisu tvotas. "Itariu, ji skaito mintis... Viespatie, kaip man paciam praverstu asmeninio psichologo konsultacija..."
- Paskui galesi begti ir konsultuotis. Nelaikysiu. Taciau dabar tu cia sedi tam, kad mane isklausytum. Nereikejo rinktis tokios profesijos, jei klientu bijai.
"Aha, nereikejo... Tevas priverte: esu vienintelis sunus (kas, kad nesantuokinis...), o giminej nuo seno kas antras Valinskis - psichologas... Tevas habilituoto daktaro disertacija apgyne. Kosmopsichologijoje specializuojasi. Cia tik as toks neveksla, vos keturis kursus istempiau ir sedziu dabar sitame uzkampyje..."
- Tavo asmenines problemos manes nedomina: is savu neisbrendu. Ar jusu ten, universitete, minciu savireguliacijos nemoke?
- Teorija - sausa saka... - nelinksmai atsiduso Valinskis. - Be to, tik tetusio deka siaip taip iskaita gavau. Garsi pavarde nusvere.
- Gerai, gerai, konsultantas cia tu. Taigi neissisukinek ir klausykis. Galu gale galvok... galvok... apie drugelius pievoje. Pamiskeje.
Valinskis kazka neaiskiai sumurmejo. Mintys pynesi. Pradejo ciulbeti pauksteliai. Uzkukavo gegute.
- Gerai. Taip ir toliau tesime. Tai va, pamiskeje stovi trobele. Apsamanojusi tokia... Ten, toje trobeleje as kazkada gyvenau... XIX a. vidurys mazdaug. Ek, geri laikai buvo... Tai ne dabar, kai visokie gravitolekiai aplink zuja, ora tersia, tik spek dairytis, kad sluotos nenulauztu. Fe. Ir zmones tada kitokie buvo. Labiau vienas kitu domejosi. Dabar pasakyk kam nors, kad esi ragana, tik ranka numos - tavo asmeninis reikalas... O tada apie mane kaimo bobeles butu ir nebutu dalyku prisigalvodavo, nors kokios ten tos mano raganystes - laseli pieno nutraukdavau ar grudu saujele pasivogdavau is aruodu... Gyventi taigi reikia. Bepigu toms, kurias uz vyru tetusiai, nors ir varu, isstumdavo... Maniskis anksti pasimire, likau viena kaip pirstas, nebuvo kam proto ikresti: zaidziau su visais - budavo, zybtelsiu juodom akim, plaukus issileisiu... jau ir tirpsta bernelio sirdis. Usus laizosi. O man - tik juokas. Ne vienas nepatiko. Ir raitus, ir vaziuotus miskuose paklaidindavau, raistuose nelyg parseliai voliodavosi, ratams luzus... Laukiau kazko. Taip ir likau senmerge. Dar ragana... Ketvirtaja desimti buvau perkopusi, bet tebebuvau, kaip jus ir sakete - "kaip obuoliukas". Uogele prisirpusi, tik i burna mesk - ant liezuvio istirps: zinojau tokio jaunystes eliksyro... Tik visi is tolo lenkdavo. Baidesi. Tada pasirode jis. Keistas toks, ne musiskis. Sakesi is kalnu atvykes... Pasiliko. Priemiau gyventi - patiko jis man. Vienintelis nepatogumas - kalavija visur tampydavosi. Net miegodavo, galvugalyje pasidejes. Niekaip nesugebejau irodyti, kad zmones cia taikus: budavo, ziuri tokiom teliuko akim ir blevyzgoja kazka apie nemirtinguma... Tada nesupratau, maniau, jei tik cia sulo truksta, istversiu. Galu gale malku tuo kalaviju prikapos - lyg plunksnele juo zaisdavo... Dar tokio gerimelio uztaisiau, kad i kitas nesidairytu. Tik ar tas mano gerimelis per silpnas buvo, ar koks biesas sugunde... Grizta karta mano brangiausiasis kazkoks keistas. Uzsisvajojes. Tada dar gerai nemokejau minciu skaityti. Siaip truputi. Bendra fona pagaudavau... Taigi, jauciu, kad tas selmis apie Zosiune, musu kaimo grazuole, mintija. Svarsto, kaip cia sianakt jos kletelen isigauti, geltona kasele ant savo rankos uzvynioti, lupeles - vysneles nubuciuoti... Ak, ir uzvire man kraujas! Galvoju, ciupsiu kocela ir kad lupsiu, tai lupsiu... O mano mieliausiasis taip meiliai mane apkabina, i akis zvelgia, amzina meile prisiekineja, i ausi svelnius zodelius kuzda:
- Ak tu mano brangiausioji, gudriausioji raganele... Tu tokia protinga, apie visas zoleles nusimanai, kiekviena liga gali isgydyti... Ar nesutaisytum man tokio skystimelio, kuris sunis uzmigdytu?
Cia jau mano sirdis neatlaike. Ciupau pirma pakliuvusi po ranka daikta, uzsimojau ir ... tarsi susvito kas... tarsi zaibas perskrode... ugnis gal. Nepamenu. Kai atsipeikejau, asloje tisojo mano brangiausiojo kunas. Galva buvo pasiritusi po stalu, o negyvose akyse isskaiciau lyg priekaista, lyg nustebima. Tik tada pazvelgiau i savo rankas. Jos laike kruvina kalavija. "Dievuleliau mano, taigi zmogu uzmusiau!" kniostelejo mintis ir apalpau dar karta... Bet niekur nedingsi. Gi nealpinesi kiekviena karta, salia negyveli isvydusi. Net jei pati del to kalta. Palaidojau cia pat, po berzeliu. I duobe ir ta kalavija imeciau. O kaime visi galvojo, kad mete mane ir isvyko savais keliais - svetimas juk buvo. Niekas neieskojo, nepasigedo. As dar labiau pradejau zmoniu vengti. Jie tai savaip issiaskino, dar saipesi: taip tai raganai ir reikia, pati jaunysteje dorus vyrus uz nosies vedziodavo, dabar pati suvedziota liko!.. Yra teisybe pasaulyje. Bet jei yra, tai keista ta teisybe: sendavo zmones, mirdavo. O as ne - kokia buvau, tokia likau. Pamirso giltine mane. Paskui is gimtojo kaimo teko begti, slapstytis... Aisku, XX amziuje niekas ant lauzo neiskeps, bet ir laboratorine ziurke nenoriu buti. Tada visi del mokslo pamise buvo - viska desniais bande aiskinti, jokios magijos, jokiu burtu... Cha! As skudureliu per savo begonijas balkone perbraukdavau - saldytuve visad pieno atsirasdavo. Ne mano reikalas, is kur. Svarbiausia - sviezias! Taigi. Dar simtmeti isgyvenau, nusibodo. Antra karta dusia velniui uzrasyciau, jei tik numirti galeciau. Ir kartis, ir skandintis bandziau. Savanoriu gaisrininku draugijos veikloje dalyvavau - is deganciu namu plikomis rankomis zmones traukdavau... nesudegiau. Juk turbut ispirkau savo kalte uz ta viena gyvybe. Sakau, gal dievulis susimyles... Nieko. Galu gale tokia apatija apeme. Issinuomojau senu vaizdajuosciu, visus filmus is eiles ziuredavau. Net Disnejaus "Toma ir Dzeri"... Kol staiga pamaciau ji. Nebuvo jokiu abejoniu - tas pats. Filme jis buvo tikrai saunus - susidorodavo su visais priesais. Profesionaliai kapodavo jiems galvas kalaviju. Kalnietis Dankanas Maklaudas. Ir kas galejo pagalvoti, kad as tuo paciu kalaviju jo paties galva nuimsiu... VALINSKI !!!
"Ok tu, rukstele!" - kruptelejo tas. - "Negi busiu balso zadintuva isijunges?!"
Deja, tai buvo ne zadintuvas, o pamelynavusi is pykcio moteriskaite. Itartinai panasi i ragana.
- Ragana ir esu. Baigiu savo istorija papasakoti, o tu uzknarkei kaip parsas. Nieko negirdejai, zinoma.
- Tai ko tau reikia? - pasikase pakausi Valinskis, karstligiskai bandydamas prisiminti bent jau istorijos pabaiga.
- Kalavijo. Noriu sau galva nukirsti. Paskui jau nors ir i pati pragara.
- Tai kuo as cia detas?
- Kuo, kuo? Kalavijas taigi muziejuje, kazkokie archeologai atkapste ir po stiklu padejo. O as vogti nemoku. Esu sazininga moteris. Tuoj pat suciuptu ir i kalejima pasodintu. Ten tikrai nenumirsi. Tai, sakau, gal tu...
- Ka as? Net vaikysteje nesu ne cento is tetusio kisenes nugvelbes... O cia - kalavijas!
- Vogdavai, vogdavai, neissisukinek. Visa tavo praeitis mano kristoliniame rutulyje - kaip ant delno.
Valinskiui pasidare karsta... Ir reikejo gi taip iklimpti. Stai ir sugavo bemeluojanti.
- Kaip ant delno, sakai... - staiga jo veidas nusvito. Eureka!
- Klausyk, kam tau tas kalavijas? Tavo problema - ne nemirtingumas, o nerealizuotos galimybes. Blogai, kai neturi, kur pasireiksti, talentu savo isskleisti, taip sakant... Tai va, ciupk savo kristolini rutuli, kraustykis i mano kabineta ir baigtas kriukis! Busi mano padejeja. Po pacientu praeiti zvalgysiesi, ju mintis skaitysi... Tik siukstu - jokiu meiles romanu! Pati matai, kur impulsyvumas nuveda. Nebutum tada pasikarsciavusi, jau seniai kauleliai zemeje dule...eee... ne tai norejau pasakyti. Tik ta virvagali nusiimk, kad zmoniu negasdintum.
* * *
Jau po savaites Valinskio psichologine tarnyba buvo zinoma visame pasaulyje. Jo tetusis net pradejo galvoti, kaip cia ta raganele persiviliojus i kosmopsichologija, nes ka cia zinai... visaip pasitaiko.
Apie autoriu
Grizti i "Raganiskos sypsanos"
Grizti i svetaine