Bevilas ejo kaimo gatvele. Aplink ji buvo mirtina tyla.
"Kur visi dingo?" - mintyse nusistebejo Bevilas. - "Niekada nemaniau galis buti reikalingas mirusiems. Bet nejau visas kaimas is tikruju mires?" - paskutine mintis ji pradejo kankinti vos tik izengus i sleni.
Bevilas neiskente nepazvelges pro vienos lusneles langa - viduje buvo ideali tvarka, taciau zmoniu nesimate. Nei kraujo, nei mirties kvapo laudatorius taip pat nejaute.
- Nesuprantu, kur visi dingo?- dar karta nusistebejo Bevilas.- Sitas kaimas visame slenyje buvo linksmiausias ir triuksmingiausias, o dabar cia tvyro kapu tyla. Nieko nesuprantu.
Laudatorius tyledamas zenge i prieki. Jis zinojo, kad kaimo centre auga sventasis Azuolas, kuriame gyvena burtininkas Zolinis, pasiuntes jam mirties zinia. Bevilas norejo kuo greiciau ji susitikti ir issiaiskinti visas smulkmenas.
Zolinis jo lauke.
- Tebunie ramybe ateinanciam,- tyliai pratare jis.
- Tebunie ramybe laukianciam,- atsake Bevilas - kam kvietei laudatoriu, Zolini?
Burtininkas galvos linktelejimu pakviete ji sekti is paskos. Po minuteles jiedu sedejo mazoje kamaraiteje po Azuolo saknimis.
- Kam kvietei laudatoriu?- pakartojo savo klausima Bevilas.
- Nelaime mus uzgriuvo. Baisi nelaime, - atsiduso burtininkas. - Patula isiverze i sleni.
Bevilo kunu nubego siurpulys - apie Patula jis buvo girdejes. Tai Pragaro, Nelaimiu ir Kraujo dievas. Jo pasekejai pasizymejo neapsakomu ziaurumu ir nuzmogejimu. Daugelis ju buvo virte vampyrais.
- Seniai jis iejo i sleni?
- Ne, Bevilai. Tai atsitiko lygiai pries savaite. Ta pacia diena as ir pasiunciau Mirties zinia. Tu buvai arciausiai musu kaimo, todel tave si ziniai ir pasieke greiciausiai.
- Ar daug zmoniu zuvo, Zolini, per sia kraujo savaite?
Burtininkas atsiduso. Buvo aisku, kad auku buta, kad Zoliniui be galo sunku apie tai kalbeti.
- Jau pacia pirma diena dingo kalvis Noratis, jo sunus Gailintas ir dukte Aiste.
Bevilas puikiai zinojo sia seima. Noracio zmona mire vos pagimdziusi dukteri, kai sunui buvo desimt metu. Kalvis liko vienas su dviem vaikais. Galbut kitur jis butu prazuves, taciau Slenyje gyveno zmones, neabejingi kitu skausmui. Jie padejo Noraciui issiauginti ir sunu, ir dukra. Kalvis mokejo uz gera atsilyginti geru - zmones gyre jo nukaltus noragus bei pjautuvus, jo kaustytus arklius. Noratis turejo auksines rankas - jis buvo gimes kalviu.
Bevilas pakele akis i burtininka. Rauksletu Zolinio veidu riedejo asaros. Laudatorius atsistojo, uzdejo desine ranka ant burtininko galvos ir kazka susnabzdejo. Neilgai trukus Zolinio akys uzsimerke ir jis uzmigo.
Bevilas isejo is kamaraites. Atmataves penketa zingsniu nuo sventojo Azuolo kamieno, laudatorius atsiklaupe ir, nukreipes zvilgsni i medzio kamiena, suakmenejo - jo dvasia issilaisvino ir mintys nuskriejo ten, kur buvo Patulos sirdis.
Reginos Silickajos piesinys
***
Patulieciu zynio Relhos palapineje vyko sueiga.
- Patula nori kraujo. Daug karsto, sviezio kraujo, - pasake Norkenas, zemo ugio, sudziuves vyras, turintis vilko nasrus.
- Patula nori labai daug kraujo. Mes jo turime, lieka tik mazyte smulkmena - ji paimti, - nusisypsojo karo vadas Orulahis, - musu rankose - Ramybes slenis ir jo kaimai, pilni issislapsciusiu gyventoju. Bet burtininko Zolinio ir sventojo Azuolo burtai neleidzia mums isiverzti ne i viena kaima. Nejaugi Patula liks be kraujo, Relha?
Zynys ramiai sedejo kraujo klane. Jokia raukslele nesujudejo jo veide. Relha maste.
Norkenas dar karta, tik dabar jau garsiau ir ryztingiau, pakartojo:
- Patula nori sviezio, karsto kraujo!
Relha tylejo toliau.
Orulahis isirdo:
- Relha, koks tu zynys, jei negali nieko sugalvoti! Nejaugi kazkoks burtininkas Zolinis yra galingesnis uz Patula? Nejaugi jo burtu negalima niekaip iveikti? Ko tu tyli, prasmirdes seni, nejaugi nori savo krauja atiduoti kruvinajam Patulai? Sakyk! Nori?
Relha tylejo.
Orulahis atsistojo, ketindamas palikti palapine.
- Sesk, Orulahi, sesk! - Susnarejo zynio lupos.
Karo vadas grizo i savo vieta, neslepdamas nepasitenkinimo:
- Man ikyrejo laukti. Mano kariai nemoka laukti ir tyleti. Jie kariai, o ne zyniai!
- Nusiramink, Orulahi, greitai tu galesi pajusti kraujo kvapa. Labai greitai, - Relhos lupos judejo. - Zolinio burtus galima iveikti. Reikia tik kruvinaja Patulos kaukole istatyti i Ramybes slenio sventojo Azuolo kamiene esanti idubima. Vos tik Kaukole ten atsidurs, apsaugos jega slenyje isnyks ir tavo kariai vel gales imtis darbo.
- Bet, Relha, niekas is musu negali perzengti dabartiniu Zolinio burtu ribos, - pastebejo Norkenas.
- Taip, Norkenai, tu teisus - niekas is patulieciu negali perzengti sios ribos, - Relhos veide buvo galima isvysti kazka panasaus i sypsena, - bet juk mes turime tris belaisvius, pagautus pirmaja musu nusileidimo i Sleni diena. Vienas is ju padarys ta, ko mes paprasysime, noredamas isgelbeti likusius.
- Mes beturime tik du belaisvius - teva ir sunu, - pertrauke zyni Norkenas, - dukteri atidaviau Kaukolei dar siryt - Patula grasino surysias visus mus, jei negausias sviezio Gerio kraujo. Teko atiduoti jam mergina. Rytoj ryte jis vel reikalaus kraujo. Tu gi zinai, Relha, Patula nemegsta laukti.
Relha vel susimaste.
Orulahis debtelejo i zyni, Norkena, atsistojo, po to vel atsisedo. Jis nebuvo kantrus.
- Klausyk, Norkenai, ar tevas ir sunus zino, kad merginos nebera gyvos? - palapineje vel pasigirdo Relhos lupu snabzdejimas.
- Ne, visi belaisviai laikomi atskirai, todel jie vienas apie kita nuo pat pirmosios nelaisves dienos nieko nezino.
- Gerai, popiet atveskite pas mane teva, - Relhos akys uzsimerke, tuo parodydamos, kad sueiga baigta.
Norkenas ir Orulahis isejo is palapines. Vienas is ju nuejo prie savo kariu, o antrasis pasuko i priesinga puse - ten, misko gludumoje, buvo paskubomis iskastas baseinas, vidury kurio ant padarytos is zmoniu kaukoliu pakylos gulejo Kruvinoji Kaukole - Pragaro dievo Patulos Kaukole. Baseine vietomis telksojo kraujo balutes, daugelis ju jau buvo gerokai apkresejusiais krastais - sviezio, karsto kraujo nebuvo, baseinas greitai dziuvo. Patula rustavo. Jo negalejo nuraminti net Kruvinosios Kaukoles sargo Norkeno aiskinimai. Patula tenorejo vieno - Slenio gyventoju kraujo.
***
Zolinis pabudo. Apsidaire. Pamates, kad kamareleje Bevilo nera, susimaste:
- Nejaugi ir Bevilas pabugo? Juk pries ji slenyje buvo dar trys laudatoriai, taciau ne vienas is ju nesiryzo stoti pries Patula. Tiesa, jie padejo pasislepti zmonems, sustiprino apsaugos jega - laudatorius, jei yra kvieciamas, negali iseiti ne trupucio nepadejes kencianciam ar vargstanciam - tokia jo Gyvenimo taisykle. Bet Bevilas... nejaugi jis nusizenge laudatoriu tiesai? Juk jis - vienas seniausiu ir labiausiai gerbiamu laudatoriu. Bevilas visuomet laimedavo. Nejaugi jis dabar pabugo? Ech, ka gali zinoti, juk Patula megsta sviezia, karsta Gerio krauja.
Zolinis islindo lauk is savo kamaraites. Pastebejes akmeni, panasu i zmogu, nusisypsojo - Bevilas neisejo, tik jo dvasia ir mintys kazkur klaidzioja.
Burtininkas atsitrauke nuo akmens toleliau - jis norejo isvysti Bevilo atzmogejima. Taciau nieko neiprasto neivyko - akmeni apgaube keistas rukas, o po to, kai jis issisklaide, pries Azuola jau klupejo Bevilas.
- Aistes nebera gyvos, Zolini. Dar siryt ji...
Bevilas nutilo. Jis nenorejo sakyti visos tiesos, taciau burtininkas ji suprato be zodziu.
- Gaila, kad ji zuvo ne musio lauke, - sudejavo Zolinis. - Patula megsta klykianti krauja.
- Tu teisus, - Bevilas kalbejo tarsi ne savu balsu, - bet uzteks apie tai. Si vakara i kaima turetu grizti arba Noraitis, arba Gailintas. Tas, kuris liks ten, rytoj ryta, o gal net ir siandien vakare sulauks Aistes likimo, taciau ateinantysis apie tai nieko nezinos. Galvoju, kad si naktis bus lemtinga visam Ramybes sleniui.
Burtininkas ziurejo i Bevila maldaujanciomis akimis.
- Savaime suprantama, Zolini, kad as niekur is cia neiseisiu tol, kol arba nezus sitas Slenis, o kartu ir as, arba Patulos Kruvinoji Kaukole nesubyres i maziausius aguonos dydzio gabalelius. Aisku, jeigu tu manes neisvarysi is slenio anksciau laiko, - laudatorius stengesi pralinksminti burtininka, o kartu ir pakelti savo slogia nuotaika.
- Dekui, Bevilai. Pries tave Slenyje buvo Ragelis, Aigutas bei Taukenas. Ne vienas ju nepasiliko. Jie padare, ka galejo, ir isejo. Tu - paskutine Slenio viltis. Pietu, Vakaru ir Siaures misku laudatoriai neistenge mums padeti. Vienintele viltis - tu ir Rytu miskai, - Zolinis dziugaudamas aiskino Bevilui susidariusias aplinkybes.
Bevilas nusijuoke:
- Saule atnesa Geri ir Palaima. O teka Saule, Zolini, jei pameni, Rytuose.
Paskutinis sakinys burtininkui sukele dideli juoka - jau seniai jis bebuvo taip kvatojes kaip dabar.
Kol burtininkas juokesi laudatorius priejo prie sventojo Azuolo ir pradejo ji nuodugniai apziurineti. Po keletos minuciu Bevilas sumurmejo:
- Relha buvo teisus, idubimas tikrai yra.
- Apie ka tu? - Paklause priejes Zolinis. Jis jau buvo issijuokes ir todel idemiai ziurejo i Bevilo darbus.
- Ar tu zinai apie si idubima? - laudatorius ranka paliete ta vieta.
- Taip, jame as ruosiu savo stebuklinguosius misinius.
- O ar zinai, Zolini, kad jei sitoje vietoje atsidurs Kruvinoji Patulos Kaukole, tavo burtai neteks galios?
Zolinio veidas persikreipe is siaubo.
- Tu nori pasakyti, kad Noratis arba Gailintas si vakara atnes ir istatys ta bjaurasti i idubima? - pralemeno jis.
- Taip. Beje, burtininke, kitos iseities nera. Kaukole reikes leisti istatyti. Juk nezudysi Noracio arba Gailinto?
O nepaleides Kaukoles is ranku niekas nieko
neistengs padaryti ar pasakyti. Suprantu, sunku suvokti sia tiesa, bet taip yra is tikruju, - atsiduso Bevilas.
- Kaukole turi didele galia, - tarsi siaip sau pasake Zolinis, - didele Blogio galia.
Bevilas atsisedo ant zemes ir atreme nugara i Azuola. Pazvelges i dangu, nusiramino - saules diskas nebuvo pasiekes net vidurdienio. Iki vakaro - begales laiko pasiruosti kovai.
Diena buvo grazi. Aukstai virs Azuolo lapijos vinguriavo vieversio giesme. Danguje plauke plunksniniai debeseliai. Viskas dvelke ramybe, tiktai mirtina tyla rode, kad kaime laukiama pavojaus.
Bevilas snuduriavo. Jis net negirdejo, kada isnyko Zolinis, nors sirdyje juto, kad burtininko jau nera salia. Laudatorius paprasciausiai tingejo atsimerkti ir isitikinti tuo. Jis norejo nors keleta minuciu pailseti, atsipalaiduoti, patingeti.
Diena buvo grazi...
Rytu misku laudatoriu pazadino keisti trimito garsai. Jis pramerke akis ir atsargiai apsidaire: i aikste pries sventaji Azuola skubejo zmones. Jie buvo susirupine. Zmoniu akyse Bevilas izvelge viska: siauba, nuovargi, vilties kibirksti.
- Bevilai, kelkis, - isgirdo jis Zolinio balsa, - tuojau cia susirinks Slenio gyventojai. Jie turi zinoti, ka tu nusprendei daryti.
Laudatorius atsikele. Trimitas dar tebegaude, o zmones vis rinkosi ir rinkosi i aikste.
Bevilas klausiamai paziurejo i burtininka, stovinti priesais ji. Sis linktelejo galva. Laudatorius vel atsiklaupe priesais Azuola ankstesneje vietoje. Po akimirkos cia stovejo akmuo, konturais primenantis atsiklaupusi Bevila.
Zmones i aikste tebepludo.
Reginos Silickajos piesinys
***
Norati istume i zynio palapine. Kraujo smarve cia buvo tokia, kad kalviui pradejo svaigti galva, taciau jis stengesi
tvirtai laikytis ant koju ir neparodyti zyniui savo nusilpimo ir alkio - visa savaite Noratis neliete maisto, nes
patulieciai pripazino tik du patiekalus - zmogaus kuna ir krauja. Beje, laikotarpyje, kada trukdavo Gerio auku,
buvo zudomi savieji. Visada dar gyva auka budavo nesama kazkur i misko guduma (Noratis nezinojo apie Kruvinaja
Patulos Kaukole), is kur pasigirsdavo baisus klyksmas. Veliau begalvis kunas budavo atnesamas prie lauzo ir cia
prasidedavo eilines iskilmes. Ir taip kasdien...
Kalvis paziurejo i palapines gale sedinti padara - jis kazkuo primine Zolini, senaji Slenio burtininka. Taciau zynio akys buvo saltos ir nebylios. Pats jis buvo zemesnio ugio nei Zolinis, o plaukai suvelti ir istepti krauju - puotose zynys gaudavo geriausiaja aukos kuno dali, kurioje budavo daugiausia kraujo - sirdi. Ja Relha iskeldavo aukstai virs galvos, o kraujas tekedavo jo rankomis, lasedavo ant galvos, varvedavo veidu; zynys sukalbedavo kazkokia malda, suleisdavo savo zveriskus dantis i sirdi, ir tuomet prasidedavo puota, kuri tesdavosi iki paryciu, kol is aukos nebelikdavo nieko, net kaulu - zveriski nasrai su pasibjauretinu malonumu traiske ir juos.
Visa tai Noratis mate kasdien, taciau nepaisant viso to, kraujo kvapas ji dusino.
- Kalvi, - pagaliau prabilo Relha, jis snabzdejo taip tyliai, kad Noratis nenoromis turejo prieiti prie jo arciau, - tu myli savo vaikus?
- Taip.
- Tu vardan ju padarysi tai, ka liepsiu?
- Turbut, - Noratis nemokejo besalygiskai paklusti priesams.
- Taip ar ne? - dar karta susnabzdejo zynio lupos.
- Turbut, - pakartojo Noratis.
- Orulahi, isvesk ji! - isake zynys kalvi atvedusiam neuzaugai.
Po akimirkos i palapine ivede Gailinta. Jaunuolis vos vos besilaike ant koju - badas ji buvo visiskai iskankines.
I klausimus Gailintas atsakinejo trumpai, nors Relha jo ir neskubino.
- Tu nori isgelbeti savo teva ir seseri?
- Taip.
- Del to tu padarysi, ka liepsim?
- Taip.
- Tu grisi i kaima?
- Taip.
Relha valandelei nutilo. Jis dabar tvirtai zinojo, kad jaunuolis nepridarys jokiu kvailysciu - viskas bus taip, kaip nori Patula. Zynys jau isivaizdavo baseina, pilna garuojancio sviezio Gerio kraujo, jis girdejo auku kyksmus, Kruvinosios Kaukoles Zandikauliu kauskejima, uzuode draskomos mesos kvapa. Visa tai atrode taip artima ir greita.
- Duokit jaunuoliui kuo nors pasistiprinti, - isake Orulahiui, po akimirkos pridure: - Tik ne zmogienos ir kraujo. Jo laukia ilga kelione.
Jaunuoliui isejus, Relha pradejo ruostis paskutines palydos ritualui.
Kazkur miske stauge vilkas.
***
Bevilas atsigavo. Aikste buvo pilna pilnutele zmoniu. Tebuvo paliktas tik vienuolikos zingsniu ratas aplink Azuola.
Laudatorius atsistojo ir pazvelge i dangu - saule ritosi vakarop.
Minia nutilo, kada burtininkas iskele ranka.
- Bevilai, tu turi pasakyti zmonems, ka jie turi daryti, - Zolinis stengesi kalbeti garsiai, - visi jie supranta, kad si naktis gali buti paskutine Ramybes Sleniui.
- Atneskit statine vandens, - paliepe Bevilas. Jis nemego daug sneketi, o dabar dar ir gasdinti zmones.
Statine atitempe trejetas vyru.
Laudatorius issitrauke is mantijos kisenes kapseli, pripilta pelenu. Pasemes ziupsneli, priejo prie statines.
- Te Amzinoji Misku Dvasia padeda man, - sukuzdejo Bevilo lupos, beriant pelenus i vandeni. Statine ismaise savo kalaviju.
- Zmones, - susuko jis, - imkit, semkit si vandeni, apslakstykite juo savo trobu duris ir bukite sia nakti namuose. Nekreipkite demesio i sauksmus ir klykavimus. Neatidarykite duru, neatverkite langiniu. Nebijokite, jei durys nenores atsidaryti - sianakt visos trobos pavirs akmenimis. Atkerejimas ivyks ta akimirka, kada pirmasis saules spindulys ryte pasieks Sleni. Jei jus istversite sia nakti - Ramybes Slenis gyvuos amzinai.
Minia susurmuliavo. Zolinis pazvelge i laudatoriu, kuris buvo pasisukes i Vakarus. Bevilas stebejo besileidziancia saule.
- Skubekite, zmones, skubekite, saule leidziasi, - skubino burtininkas, - Bevilo burtai isigales nusileidus saulei. Skubekite, zmones, skubekite!
Kaimieciai issiskirste greiciau nei susirinko. Minios vietoje liko tik apytuste statine.
Burtininkas neramiai atsiduso:
- Tai viskas, ka tu jiems galejai padaryti?
- Ne, Zolini, tai tik pradzia, - sumurmejo Bevilas, tebeziuredamas i Vakaru kalnus, - tu pasiliksi kaime. Vos tik Gailintas pades kazka i idubima, jis vel atgaus zmogiska dvasia. Tuomet tu ji isitempsi i savo urva, ir ten lauksite ryto. Sventojo Azuolo saknys apsaugos jus abu, nes ju negali palauzti Blogis, net jei jis butu pats Patula. Manimi, Zolini, nesirupink. Neuzmirsk manes. Dazniau pasikviesk i Sleni. Tu esi vienintelis burtininkas, su kuriuo taip gerai sutariu. Like tera paprasciausi fokusininkai arba pradedantys magai. Jiems toli iki taves. Tiek to... Ramybe pasiliekanciam, burtininke! - Bevilas nusilenke Zoliniui.
- Ramybe iseinanciam, laudatoriau, - burtininko veidu riedejo asaros, - atleisk uz asaras, Bevilai, nieko negaliu sau padaryti. Matyt, labai pasenau - nebegaliu valdyti net savo jausmu. Ramybe iseinanciam, laudatoriau! - dar karta atsisveikino Zolinis ir greitai pranyko savo kamaraites angoje.
Likes vienas, laudatorius nusilenke Azuolui, pabuciavo pakelta sauja zemiu, kurias, supyles i kapseli su pelenais, truputi pamaise pirstu. Veliau kapseli vel ibruko i mantijos kisene.
Saule jau buvo visiskai uzlindusi uz Vakariniu Ramybes Slenio kalnu. Sutemo. Siauriniame suakmenejusio kaimo gale suuke nakties paukstis - peleda. Bevilas isejo is kaimo ir dar karta atsigrezes i tamsa, patrauke i Siaure - tenai, tarp medziu, matesi degantys lauzai ir girdejosi Patulos garbintoju suksniai - vyko paskutines palydos ritualas.
Audrio Simakausko piesinys
***
Zynio palapine Patulos kariai isarde veliausiai. Relha savo bejausmiu zvilgsniu stebejo ju darbus. Kariams baigus,
prie jo piejo Norkenas.
- Laikas, Relha, - rusciai istare jis, - Patula ilgiau nebelauks.
Zynys linktelejo galva. Jo lupos su snabzdejo:
- Atveskite cia Gailinta. Norati paruoskite Kruvinajai Kaukolei.
Norkenas pasisalino.
Po akimirkos pries zyni stovejo Orulahis bei supanciotas Gailintas. Jaunuolis dabar atrode truputi stipresnis nei diena - patulieciai jigerai privalgydino, nes Relhos zodziai jiems buvo sventi kaip ir Patulos.
- Atriskit ji! - paliepe Relhos lupos Orylahiui.
Isakymas buvo tuctuojau ivykdytas.
- Gailintai, tu laisvas, - susnabzdejo Relha, ziuredamas jaunuoliui i akis.
Sis tebestovejo vietoje.
Orulahis pamegino ji pastumti, taciau jo pastangos buvo bergzdzios. Karo vadas kazka sumurmejo panoseje.
- Nukirsk jam galva, Orulahi! - isake Relha.
Kalavijas atsoko tarsi nuo akmens.
"Aiskus hipnozes bei narkotiko, iberto i lauza, poveikis, - su panieka pagalvojo Bevilas, tupedamas medyje virs Relhos galvos, - nejaugi Patula neturi galingesniu burtu?"
I aikste inese keleta begalviu kunu. Visi jie buvo patulieciu.
Laudatorius atsiduso:
- Suspejau. Noratis dar gyvas. Tai jis ir bus Paskutines palydos svecias. Tepadeda jam Misku Dvasia!
Bevilas paslapcia pilstelejo i lauza pelenu ir zemes misinio.
Relha zenge begalviu kunu link. Zynio lupos be perstojo snabzdejo:
- Kruvinoji Patulos Kaukole bus patenkinta. Greitai ji vel bus apsemta karsto Gerio kraujo juros. Sviezio kraujo juros. Gerio kraujas tekes upeliais. Patula bus patenkintas.
Zynys atsistojo priesais lauza. Begalviai kunai, suguldyti dviejose lauzo pusese, tarsi zenklino savotisko tako ribas.
- Gailintai, stok man uz nugaros, - Relhos lupos buvo bejausmes, o saltas zvilgsnis zvelge i lauza, - tu turesi pagauti Kruvinaja Kaukole ir, grizes i kaima, istatyti KAZKA i sventojo Azuolo idubima.
Jaunuolis lyg ne savo kojomis atsistojo i nurodyta vieta. Zyni nuo lauzo skyre dvieju zingsniu tarpas.
Bevilas pasiruose suoliui.
Orulahis i aikste ivede kalvi.
Kariu minia susuko:
- Slove Paskutines palydos sveciui! Tegu jo kraujas palengvina musu kelia ir paslovina galingaji Patula!
Relha pakele zvilgsni nuo lauzo. Dabar jis zvelge i misko guduma, is kurios artejo raudonas ziburelis.
Susirinkusieji nutilo, net lauzas dege nespragsedamas. Kruvinoji tyla apgaube visa miska.
Prie lauzo artejo Norkenas. Jo istiestose rankose raudonai zaizaravo Kruvinoji Patulos Kaukole. Sargas atsistojo priesais zyni, kitoje lauzo puseje. Liepsnose svytinti Kaukole atrode isties klaikiai.
Laudatorius sulaike kvapa.
Tyla pertrauke Relhos snabzdesys:
- Kraujas - tai upe, nuplaunanti viska. Tik karstas gerio kraujas yra musu Gyvenimo Paslaptis, Esme ir Tikslas. Tik kraujas plustantis is klykiancios aukos, yra musu jegu ir Gyvenimo saltinis!
Minia sustingo, kai Orulahis, privedes Norati, pastate ji priesais zyni, veida atsukes i Kruvinaja Kaukole.
- Stai Paskutines palydos svecias, - snabzdejo Relhos lupos, uzdedant kruvinas rankas ant kalvio peciu, - jo karstas, klykiantis kraujas atvers mums Ramybes Slenio vartus. Kruvinasis Patula gyvuos amzinai!
Toliau viskas ivyko zaibiskai.
- Niekada! - susuko Bevilas, sokdamas Noraciui ant galvos.
Laudatoriaus kalavijas atmuse skrendancia Kruvinaja Kaukole, turejusia nukasti kalviui galva. Tuo paciu mostu nukirsta Relhos galva atsidure Gailinto rankose ir jaunuolis akimirksniu dingo is misko - Relhos isakyma jis ivykdyti turejo, nes hipnoze isnyks tik padejus KAZKA i idubima Azuole.
Noratis atsikele nuo zemes. Prie jo, iskeles kalavija, bego Orulahis.
- Se tau, niekse, Ramybes Sleni! - kalvis stvere deganti medi isälauzo ir sviede neuzaugai i veida.
Orulahis mostelejo kalaviju, bet pavelavo - nuodegulis apdegino akis. Prisokes kalvis kumsciu suknezino vadui galva ir, paciupes kalavija, atsistojo greta laudatoriaus.
- Kalvi, tvarkykis cia vienas. Medziai ir Ugnis tau pades. As turiu surasti Norkena. Jis nusinese Kruvinaja Kaukole! - susuko Bevilas, begdamas misko gudumos pusen. I kaima be ryto negrizk, nes ten dabar vieni akmenys. Ramybe pasiliekanciam! Tepadeda tau Amzinoji Misko Dvasia ir Ugnis!
Bevilo balsas isnyko tamsoje, o Noratis apsidaire. Pikti, nezmoniskai bjaurus, krauju alsuojantys neuzaugos supo ji is visu pusiu. Kalvis lauke puolimo ir savo mirties. Jis zinojo, kad vienas visu neuzaugu tikrai nenugales.
Puolimo nebuvo. Kalvis atsigrezes zvilgtelejo ilauza. Is jo sokinejo rausvi kaip liepsna nykstukai, primenantys ugiu pacius patuliecius, bet turintys zmogiskus veido bruozus.
Noratis isidrasino.
- Na, velnio isperos, kruvinojo Patulos vergai! - sukavo jis mojuodamas kalaviju cia i kaire, cia i desine. - Kraujo uzsigeidete! Karsto Gerio kraujo! O gal norite paragauti savojo?!
Neuzaugos traukesi, taciau netoli. Medziai, auge aplink aikstele, susiglaude, susipyne savo sakomis, nepraleisdami ne vieno patuliecio. Kalvis, lauzo nykstuku padedamas, kapojo priesus.
***
Norkena laudatorius pasivijo prie baseino.
Sargas Kaukole laike kaireje rankoje, o desine is uz juostos issitrauke lenkta peili. Metalas sublizgo raudonoje Kruvinosios Patulos Kaukoles sviesoje.
- Norkenai, mesk Kaukole! - susuko Bevilas, nors visiskai netikejo, kad sargas pasielgs, kaip liepta.
- Niekada! - nusijuoke sis. - Bevilai, jus, laudatoriau, esate pajegus kovoti tik su Patulos vergais, bet ne su paciu Patula. O jis - stai cia.
Sulig paskutiniais zodziais Norkenas peiliu persireze sau gerkle.
Kruvinoji Patulos Kaukole, tarsi laukusi sito, soko prie Norkeno galvos ir, net sekundei nepraejus, sviete jos vietoje.
- Stai as, Kruvinasis Patula! - sukauksejo Kaukoles zandikauliai, bet laudatorius zinojo, kad siuos zodzius jis girdi mintyse, Patula naudojo telepatija.
Buves Norkenas pakele is baseine esancios kruvos viena kaukole.
- Stai Aistes galvute, Bevilai. Jos tu negalejai, nepajegei atimti is manes, - girdejo laudatorius zodzius mintyse, - as galingesnis uz tave, Bevilai! As padesiu tau. Tavo kaukole gules salia Aistes kaukoles, o tavoji Gerio dvasia dausose susitiks su josios. Tiesa, tavasis kraujas ir kunas atiteks man, Patulai, cha cha cha! - Kruvinosios Kaukoles sargo kunas krupciojo.
Bevilas atsiklaupe. Kalavija padejo kaireje puseje. Istiestas rankas sudejo Gerio zenklu - tai buvo pats didziausias jo burtazenklis.
Patula irgi atsiklaupe. Jo kalavijas gulejo priesais.
Patulos ir laudatoriaus zvilgsniai susitiko. Abu jie buvo kupini neapykantos. Kova prasidejo greiciau, nei to lauke Bevilas. Patula neturejo kantrybes, jis nemokejo laukti.
Laudatorius atmuse pirmaji Patulos kirti. Slystantis jo kalavijas uzkliude Bevilo koja, taciau smarkiai jos nesuzeide. Patula pasiruose kitam smugiui.
Bevilas issitrauke savo kapseli. Kaires rankos pirstais ji atriso. Misinys isbyrejo i sauja, kuri tuojau pat susigniauze i kumsti.
Patula saukdamas puole laudatoriu. Sis stovejo vietoje lyg suakmenejes. Paskutine akimirka, kai Kruvinojo Dievo kalavijas leidosi ant Bevilo galvos, Bevilas atgniauze kumsti i ir visa sauja misinio sliukstelejo i Kruvinosios Kaukoles nasrus. Patula sustauge. Bevilas dviem savojo kalavijo kirciais atskyre Kruvinaja Kaukole nuo buvusiojo jos Sargo kuno. Sis suglebo tarsi nereikalingas maisas.
Laudatorius priejo prie jau spejusios uzgesti Kruvinosios Patulos Kaukoles. Koja paspyre ja i virsu ir krentancia dar ore savuoju kalaviju sudauze i sipulius.
***
Ramybes Slenis buvo likes uznugaryje. Bevilas jau girdejo kaimuose giedant gaidzius, mukiant karves, aidincia senojo
burtininko Zolinio ryto giesme, slovinancia Saule.
Laudatorius ejo i Rytus, jis grizo i savaji misko gyvenima.
Virs Ramybes Slenio auso.