Uz lango tamsu. Kambary salta, nors kurenasi zidinys. Juola sedi susisupusi i antklode, ant keliu - atversta knyga.
Matosi, ne vienos kartos skaityta. III dalis, Ekes nuotykiai stabu karalysteje. Juola isigilinusi i knyga, nieko
aplink nepastebi. Ypac zadina vaizduote iliustracijos. Minutes, valandos... Juola neatsitraukia nuo knygos.
I kambari ieina mama:
- Juola, kiek kartu sakiau - baik naktimis skaityti!..
- Bet...
- Miegoti!..
Sviesa uzgesta, durys uzsitrenkia. Zingsniai nutolsta. Juola spragteli naktines lempos jungikli, paima knyga, atsistoja
pries veidrodi. Viskas taip ikyreje... "Bandyti ar ne?.." Atrodo, pasiruosta pagal aprasymus. Kuprineje
reikalingiausi daiktai - ziebtuvelis... konservai... siulai... zirkles... medziagos gabalas... vanduo... tvarsciai...
vaistai... Juola ryztingai kresteli galva. Prieina prie spintos, issitraukia batus ligi keliu, sortus (tipisku
kelnikiu, vaizduojamu piesiniuose, pasisiuti neisdege), liemenele. Apsirengia. Nuo fotelio pasiima knyga, atsivercia,
kur piesiniai. Zvilgteli i juos, i savo atvaizda veidrodyje. Veida nusviecia sypsena. Plaukai, supinti i kasas,
kone siekia pakinklius... Issitraukia is patalines dezes karda ir nedidele kuoka, prisisega prie dirzo.
Persimetusi kuprine per peti, tyliai atsidaro langa. O gal grizti po antklode?.. Salta... na jau ne! Reikia
grudintis! Nuo palanges pasiima du veidrodelius. Dantys tiesiog barska. Islipusi i balkona, nusileidzia kopetelemis...
Perbega puse sodo ir sustoja prie dvieju obelu. Tiksliai vidury tarp ju padetas akmuo. Juola atsivercia knyga,
neklusniais pirstais suranda 99 puslapi. Dar ir dar karta skaito ta pacia pastraipa. Knyga - uz sortu juosmens.
Veidrodelius - i
tirtancias rankas. Kojos juda kaip diskotekoje.
Menulis baigia kelione dangumi. Austa. Ant pernykstes zoles ziba rasa. Pagaliau Juola vienu veidrodeliu pagauna Menulio sviesa, kitu - Ausrines, veidrodelius pakreipia taip, kad spinduliai susikryziuotu ant akmens. Kunas virpa nuo itampos ir salcio. Vienas... du... trys... keturi... penki... Sviesa... tamsa... vel sviesa...
Juola atsipeikejo. Kutendamas per koja ropstesi mazas margas vabaliukas. "Cia dabar!.." Prisimine - barniai su mama... (Apci!.. Apci!..) paskui nutruktgalviskas eksperimentas (Apci!!!): su knygos pagalba persikelti...
***
Jorundas keikesi. Laikas rengti medziokle - sernai visai suizulejo. Kol kniso bendragenciu laukus, ma juos bala, bet jo...'
- Apci!!!
Jorundas stveresi kardo, pasiryzes atmusti ataka. Bet prieso nesimate. Atidziau apsidaires, eme selinti garso ir judanciu zoliu link. Ir kuriam laikui neteko zado.
***
Danguje sviete saule. Umai ja uzstojo seselis. Juola pakele akis. Priesais stovejo ginkluotas vyriskis. Desine ranka nervingai gniauze kardo rankena, zvilgsnis begiojo pieva, kartais sustodamas ties Juola.
***
Jorundas niekaip negalejo suprasti, kas per stebuklai - is kur vidury jo pievos atsirado pusnuoge ginkluota merga? Ji - priesininke ar tik nenormali moteris? Daugiau keistenybiu nepastebejes, dar karta zinovo zvilgsniu ivertines - liesoka, bet i seimynykstes tiks - apsisprendzia...
***
Juola nesitikejo puolimo, tad be galo nustebo, pamaciusi i sali lekiancius savo ginklus. (O atakuojantysis, isitikines savo sekme, matyt, ne neisivaizdavo, jog galima kovoti ir kitais budais.) "Vyriskio planai aiskus... Keltis ar ne?... Gal ne - beginkles ir gulincios damos paprastai nebuna pavojingos..."
Jorundas nemane nieko blogo, kai sugriebe Juola... Po taiklaus smugio koja (tegyvuoja dziudo!) interesantas
susiriete, o pagloscius miego arterija...
Atsipeikejes Jorundas pastebejo, kad keistuole, susirinkusi visus ginklus, sedi uzkandziaudama, karktkartemis zvilgteledama
i ji. Net akys aptemo - sena musiu vilka pagulde merga!
Dangus apniuko, pakilo vejas, atgindamas tamsu debesi. Pabiro stambi krusa... Juola nezinojo, kur dingti, - ledo gabaleliai kapojo iki kraujo. Nubegti iki artimiausio medzio nebutu jegu. Miskas juk toli. Pazvelgusi i pieva, puole rauti zole. Skausmas nugaroje priverte suktis kiek galima greiciau. Pagaliau, turedama pakankama kruva, isirause, ne nosies galiuko nekysojo.
Krusa baigesi taip pat staigiai, kaip ir prasidejo. Juola kuri laika pagulejo, po to atsargiai iskiso pirsta. Nepajutusi deginancio skausmo, ryzosi istiesti visa ranka. Paskui kita ranka eme braukti zoles nuo galvos. Islindusi is sleptuves, Jorundui ji pasirode tarsi pievu deive: plaukuose styrojo kuokstas zoliu, uz ausies uzlindusi smilga...
Juokas nutrauke romantiska tyla. Juola prisimine turinti belaisvi. Tik laimingo atsitiktinumo deka, raudama zole sleptuvei, ji isitaise ant ginklu. O izulusis vyriskis visai nebe toje vietoje, kur buvo partrenktas ir suraisiotas.
- Brangusis, begi nuo manes? - issprudo kazkur skaityti zodziai.
Atsakas - tirada keiksmazodziu jai ir visai moteru giminei.
- Ko taip pyksti?.. - Juola sumurke it kate (taip sneka visos teigiamos herojes).
"Tuoj apmausiu ta merga!" - smestelejo Jorundui.
- As neprates guleti pries moteri.
- Guli, dar gyvas, tai ko dar nori?
- Ar negaletum kiek atleisti virve?
- Ei, palauk. Pirma pasakyk, kur as.
- Is kokio medzio iskritai?
- Is Bretanes...
- O kur ji yra? - Jorundas ne juokais issigando: "Sapnuoju ar kvanktelejau? Pievose vartosi pusnuoges mergos... gal ji ziedu mergele? O gal piktoji vepa bando apkereti..."
- Na, tai kaip galu gale vadinasi si salis? - reiklus balsas nutrauke sunkias mintis.
- Jorvina.
- O tu kas toks? - tese apklausa Juola.
- Jorundas - Jokiremo sunus, Juoredo anukas, Jukero proanukis, Jungeru gimines vadas.
- Nuostabu. Dabar stokis, Jorundai, Jukk... sunau, Jorr... proanuki... ("Velniava, anuka pamirsau! Tiek to...") Jungeru gimines vade.
Snioksdamas, snopuodamas, mykdamas po nosimi (joks keiksmazodis cia netiko, be to, jau buvo isitikines - deives pykdyti pavojinga), Jorundas vargais negalais atsistojo. Juola stebejo jo pastangas su sypsena, svelniai paragindama: "Vikriau, vikriau..." ir zvangteledama ginklais. Galiausiai elegantiskai, kaip buvo maciusi filmuose, mostelejo kardu. Virves nukrito, o krauja, varvanti is perreztos rankos, Jorundas palaike ispirka dievams. Vadinasi, jis laisvas - ir i padus, pamirses dar suristas kojas...
Riaumojimu besibaigias keiksmas ir merginos juokas pasigirdo vienu metu. Siuto apakintas (juk nosimi isibede i veslia usni!) Jorundas ne nepajuto, kada atsileido kojas verzusios virves. "Vis delto ji vepa..." Sikart atsistojes jis jau nebesijaute musiuose visko maciusiu kariu...
- Parodyk! - isake Juola, pastebejusi ranka tebesruvanti krauja. Pagaliau ir ji gydys, kaip megstamiausia heroje! Sypsodamasi issitrauke is kuprines tvarsti, joda... Nuo tos sypsenos Jorundui visos blusos apmire - koki dar kankinima sumanys piktoji deive?.. Vos galejo tvardyti istiestos rankos virpuli, bet priesintis nesiryzo - kas, jeigu nukirs? Ant zaizdos uzpiltas jodas, pasirode, degina labiau negu ikaitinta gelezis. Isputes akis spoksojo i vyniojama tvarsti: kuo gi uzrustino dievus, kad sitaip baudzia.
- Nesugalvok nusiristi, susigriebsi kraujo uzkretima... O dabar keliaujam i tavo kaima!- Juola pasieme kuprine, susirinko ginklus.
Jorundas ejo priekyje. Saule kilo vis auksciau. Juolos oda, tik ka nukentejusi nuo krusos, svilte svilo. O sleptis nebuvo kur. "Ideja!" Mergina liepe belaisviui prirauti mieziu is pakely buvusio lauko, issitrauke is kuprines plona virvele. Miezius suriso aplink kuoka, pasidarydama kazka panasaus i sketi nuo saules.
- Bus geras ir toksai skeciukas...
Jorundas tylom klausesi neiprastu burtazodziu.
Kaima priejo jau vakarejant. Aisku, tokio stebuklo paziureti skubinosi kas tik galejo: ju vadas atsiveda ginkluota kone plika mergiote! Is kur ja ir istrauke? Moteriskiu liezuviai, nors tyliai, bet nesustodami male, pasaipus zvilgsniai varste Juola. O vyru minos rode kitokias nuotaikas. Pastebejo Juola tiek ju susidomejima, tiek moteriskiu del to sukelta triuksma, kai sios kumsciodamos i pasones ir bambedamos vare prie palikto darbo antrasias puses... Hm, neblogai pataikyta, iki patriarchato cia dar toloka... Va, viena karstabude net lazda nusitvere, pasiryzusi besispyriojanciam saviskiui sonus kaip dera aplamdyti...
Jorundas zingsniavo, nekreipdamas demesio i sumaisti. Nelaisve - mirtina geda, nors ta deive gan daili... ir galia kokia turi...
Pagaliau priejo vado namus. Ant slenkscio stovejo labai panasi i Jorunda mergina. "Greiciausiai sesuo", - nutare Juola ir atsainiai paliepe:
- Kviesk zynius...
Toji tik akis ispute, bet, Jorundui pritariamai linktelejus, isejo.
- Dabar, vyruti, bausiu tave. Kur matyta - uzpulti niekam blogo nelinkincia mergina! Uz tai busi mano vyras! Sa!!! - Juola treptelejo koja, pamaciusi, kad Jorundas ziojasi priestarauti.
Zyniai prisistate bemat - ir juos buvo pasiekusios naujienos apie keistaja atejune. O jos pacios sneka net gyvenimo maciusius senius apstulbino.
- Atleiskit uz trukdyma, bet vadas nutare skubiai vesti ir nori kuo greiciau atlikti apeigas.
Jorundas ismintingai nutaise patenkinta mina: "O gal visa i gera? Padedant dieviskos kilmes zmonai ir genties vado suolelis nebe toks tolimas..."
Vyriausias zynys apejo juos ratu, burbedamas po nosimi uzkeikimus, kiti pamosavo rankomis, ir visi isminciai kuo greiciau issinesdino.
Juola padejo ant suolo netiketai isigyto vyro ginklus, susitvarke savuosius ir persimete per peti kuprine.
- Lik sveikas, brangusis. Gyvenimas tavo kaime per daug nuobodus, tad ieskosiu nuotykiu toliau. Gal kada susitiksim...
Ir iskeliavo, vos ne strykciodama is pasitenkinimo savimi...
***
Zynys, issitraukes is krepselio kuoksta zoliu, uzdege jas, paskui, burbedamas panoseje uzkeikimus ir skeryciodamasis, apejo visus kampus. Isejo i lauka, apejo nama, galiausiai - visa sodyba. Grizes issitrauke kitu zoliu ir leidosi ratu aplink Jorunda. Kieme stoviniuojantys giminaiciai, vado sesers sukviesti i piktuju dvasiu varymo ceremonija, kantriai lauke apeigu pabaigos.
Jorundui, jau ir taip apkvaisusiam nuo siandienos nuotykiu, o dar patekusiam i smilkalu debesi, eme tavaruoti akyse. Rodos, stovi pries ji jo pati deive ir vylingai sypsosi, plonais pirsteliais atsisegiodama dar slepiancius moteriskas grozybes keistuosius drabuzius. Tuoj tuoj nukris paskutinis raistelis...
Saizus klyksmas grazino Jorunda i tikrove. Apsinuoginusios deives ne kvapo, priesais skeryciojasi rauksletas senis istarsyta barzda. Tik zynio luomas sulaike kardo panizusia Jorundo ranka... Vos sulaukes apeigu pabaigos, soko laukan ir visa gerkle sustugo: "Pas mane!" Iprate prie umaus vado budo, vyrai bemat apsiginklavo ir susirinko kieme. Toksai maurojimas paprastai reiksdavo ispuoli pries koki kaimyna, tuo paciu - ir grobi... Tad visi nustebo, kai Jorundas pareiske, jog trauks ieskoti neseniai jo parsivestosios deives. Mat jam tenka irodyti, kad gali buti tokios kilmingos mergeles vyras, o giminaiciams - kad jie ne prastesni pavaldiniai. Aptikes dievaites pedsakus arba ja pacia, gaus Junera, jo seseri, i kuria akis blizgino ne vienas jaunikis. (Cia vede kariauninkai bumbedami eme skirstytis - daugeliui ir vienos pacios buvo per akis, geriau ka rimtesnio siulytu... Suprato jie ir vada - tarp tokiu dvieju bobu vyrui vietos nebelieka...)
Zygin pasiryzo penki kariai ir jauniausias kaimo zynys, dar ne rimtu keretoju nelaikomas. Saulei nusileidus, Jorundas isvede buri. Vargu ar ji toli nuzingsniavo - moteris, kad ir deive, nakti miskais nesibastys... Bet jokiu paslaptingosios butybes (cia Jorundas susigriebe ne vardo savo pacios nezinantis) pedsaku neaptiko. Beliko krautis lauza ir laukti ausros.
Ryta pasimate, kur jos eita - ant sakeles kybantis issipeses plaukas, dar ne visai atsitiesusi zole... Surado ir lauzaviete - dievaite juos lenke geru pusdieniu. Jeigu ne pedsakai, galima butu manyti ja turint sparnus. Jaunimelis tarpais pagarbiai debciojo i susiraukusi vada - ne kiekvieno nosiai tokia zmona. Vakarejant, kai net uzsigrudinusiu vyruku kojos eme reikalauti poilsio ir buvo nuspresta kurti lauza, miske pasigirdo sauksmai. Jorundas prisimine jau turejes pasiekti jaunesniojo brolio valdas (nors koks ten vadas - uzkurys!), tad pora bendrazygiu pasiunte i jo kaima pranesti, kad atvyksta giminaitis, ir siaip pasniukstineti. Pats su zyniu ir dar dviem jaunikliais leidosi triuksmo link.
Ir zioptelejo is netiketumo - jo deive prirista prie medzio, aplink soka kovai su vepa pasirenge kariai... Zynio galva veike greiciau: kas neprisimena, kad istekejusios deives netenka dalies savo galiu? Aisku, uzpuolikai tuo pasinaudojo. "Bet jeigu vado zmona pribaigs, tiek ir tematysiu Juneros kraiti, o veliau - vyriausiojo zynio krepsi..." Tad kol padeti apmastantis Jorundas su palydovais glaudesi uz medziu, zynys ciupo is krepsio zoliu, imete jas i molini puodeli su rusenanciomis zarijomis ir, issokes is priedangos, sviede uzpuoliku link. Penketas gresmingai nusiteikusiu vyru tik zagtelejo, apgaubti debesies dumu ir apkurtinti begales rekiamu uzkeikimu. Laibakinkis isveselis sugadino busima pasismaginima...
***
Palikusi neplanuotai isigyto vyro kaima, Juola zvaliai zingsniavo misko takeliu. Vakarejo. Saule nebekaitino
ledu sukapotos nugaros. Bet kuo tamsiau, tuo daresi vesiau. Ir kojas eme mausti. Tad pasukusi i sona prisirinko
sausu saku, spragtelejo ziebtuveliu. Ugnis priviliojo begale masalu. Miskas ubavo, stugavo, girgzdejo. Atsigulti
Juola nesiryzo - kazin ar nakties plesrunai nesusigundys lengvu grobiu, be to, nugara vel primine ledine maudyne...
Taip ir
prasnaude nakti atsisedusi, salia pasidejusi ginklus. O kaskart pabusdama vis gailejosi, kad leidosi i lengvabudiska
nuotyki, taip besiskirianti nuo aprasytu knygose... Su patekejusia saule grizo uzsispyrimas testi zygi. Juk du
medzius ir juodu akmenu visada spesi susirasti, veidrodeliai - kuprineje, knyga - ten pat... Diena pasitaike puiki,
konservai skanus, keliauk ir norek. Ir Juola keliavo, kol pavargusios kojos nebepajege nesti toliau. Tad vel eme
ruostis nakvynei. Pasilenkusi prie gerai isdziuvusios sakos, umai pajuto ant kaklo kazka sunkaus ir prasmego i
tamsa.
Atsipeikejusi pajuto kuna verziancias virves. Prie medzio prispausta nugara, rodes, visai be odos. Plaukai istempti ant saku. Aplink strykciojo ir stugavo issisiepe vyrai, apsikarste amuletais. Del ju ketinimu abejoti neteko - Juola buvo pakankamai prisiskaiciusi apie nelabuju dvasiu nukenksminima... Sit vienas, didziuodamasis taiklumu, svysteli peili. Letai, lyg sapne, zemyn plevena kasa. Is uz medziu drykteli dar vienas su dumu kamuolius vercianciu indu... Pala,pala, sitas lyg ir matytas... Dumai grauzia akis, naujai atsiradusiojo riksmai kurtina. Akimirka Juolai pasirodo, kad toleliau yra dar vienas pazistamas...
Netrukus zynys nuleido pavargusias rankas. Penkios dideles ir viena maza nosele snopavo tuo paciu ritmu.
***
Juola pasijuto gulinti ant kazko minksto. Saku spragejimas ugnyje, balsai. Cia pat kazkas vaiksto. Mergina prasimerke - Jorundas! Zirglioja pirmyn atgal, sypsosi i usa.
- Tu is kur atsiradai? - Juola megino nutaisyti atsainu balsa. Pasigirdo kazkoks cyptelejimas.
- Ir... tave nese viena bastytis! Nesupyk uz grieztuma, mieloji, nusipelnei. O dabar noriu galu gale suzinoti tavo, zavioji deive, varda...
- Juola... Vis delto gerai, kad issisukau...'
- Gerai, kas gerai baigiasi... - lyg koks filosofas pratare Jorundas, nusimesdamas darbuzius: kai jau zinai dvasios varda, niekur ji nepaspruks...
Tik dabar Juola pajuto, kad ja dengia vien kailis, o kita apranga dingusi. "Kam gerai, o kam..."
Apie autoriu
Grizti i "Raganiskas sypsenas"
Grizti i svetaine