Pries atskrisdami i sia planeta visi gerai zinojome, kad cia buna paselusiai stiprus vejai. Todel visas konstrukcijas atitinkamai paruoseme. Patyreme - vejas uzeina staiga, ir dar nesugebame jokiais prietaisais, jokiais kitais budais nuspeti jo pasirodyma. Ir kiekvienasyk jis gerokai apardydavo dauguma musu statiniu. Juos tobulinome, tvirtinome, pritaikydami, rodos, gigantiskos jegos gusiams, taciau jie nuolat budavo darkomi, bet ne visiskai - lyg pasigailint.
Daliaus Sapokos piesinys
Karolis pries kelias valandas grizo is visu keturiu menuliu apzvalgymo, jautesi pavarges ir turejo gerai pailseti. Atsigules kaipmat uzmigo. Bet pazadino - jau po vidurnakcio - pasiutes draskymasis lauke. Jo kambarys buvo pats aukstutinis, palei stoga, tad ne pirmasyk jam buvo lemta isklausyti nirtulinga, tarsi alkana, siautejima. Karolis tik ir lauke, kada isples lubas, nes buvo aisku, kad stogas paverstas atplaisu skuduru. Nebeuzmigdamas jis prisimine savo vaikyste, dienas ir menesius pas senele. Kaip ramu, jauku ir saugu. O juk budavo ir didziuliu vetru. Po vienos is ju liko guleti nulauztos, isverstos is saknu trys egles - kaip jis gailejo situ aukstu, graksciu, skarotu medziu. Bet ir tokia audra troboje, lovoje, gudziausia nakti nekele siaubo. O siaip stipresnio vejelio vakarais jis net laukdavo... Ir tik dabar Karolis suprato - kodel. Ryta jis pasiulys dar viena iseiti.
Ir pasiule. O igyvendinti vadas liepe jam. Bet tai nebuvo paprasta. Nes nebuvo reikiamos medziagos. Jis turejo iszvalgyti visus, net neizengiamiausius kampelius, apklausineti kaimynines sistemos planetas - nieko net panasaus neatsirado. Ir tik tada driso prasyti Zemes. Nors jis bijojo, kad juo nepatikes, pasijuoks. Taciau Zeme isklause rimtai, tiesa, nusisypsojo, gavusi toki uzsakyma, bet suprato. Ir pazadejo paciu artimiausiu metu issiusti si ekstrakrovini.
Jis atkeliavo po menesio. Per ta laika teko pergyventi dar viena vejo antpuoli. Bet kita karta, Karolis zinojo, vejo jau lauks idomus isbandymas.
Netrukus visi statiniai, konstrukcijos, atviri irenginiai buvo kruopsciai padengti atsiustaja medziaga. Ir Karolis dabar lauke nesulauke pasiutusiojo vejo. O kai sis pagaliau atsidangino, tapo nebeatpazistamas. Vel vejas - jaute visi. Bet su juo ramu, net miela. O kaipgi kitaip? - Vejui taip patiko kedentis, siurentis, slamentis siaudiniuose apdangaluose, kad jis eme lankytis vos ne kasdien. O paskui ant siaudu dar uzaugo samanos, kerpes. Ir vejas buvo devintame danguje is laimes. Ir turbut mes visi, kas gyvenome po jo sparnais.
Apie autoriu
Grizti i "Literaturini kubila"
Grizti i svetaine