Kiaura diena Polis slampinejo apsnudes, nuveikinedamas visokius niekelius. Uztrauke dar tamsesni debesys. Ir Polis tetrosko vieno - patalan. Lipo akys ir lupos vos bejudejo. Kuo greiciau salia miego sukurin itraukto katino.
Ir atnese zaibo telegrama: praktikantas is Spygliuotos zvaigzdes Simtas pirmos orbitos D sektoriuje pakliuvo i aklaviete - "viskas zus kartu su manimi, ir bus dar ziauriau".
Karalius uzsismauke kepure ir leidosi skrydin.
Naglis buvo padares isties nemazai: sukures itin savita substancija, suteikes nelauktas formas, impulsaves, labai naturaliai sutonaves, viska optimaliu laiku ilipdes, apsaugini taka nutieses, virsuniu garsus pripildes - ir jie netrukus lukstendamiesi skils - kaip ir tinklines miglos juostiniu pairimu slepses nukritinejimai.
Naglis jaute, kad kazka butinai butinai ir tuojau privalo daryti, kitaip viskam galas. Taciau ka - nezino, nenumano, baime sukausto ir paskutiniu minciu liekanas. Ir lyg girdi tiksint lemtingas besibaigiancias sekundes.
"Tu neskubek - laiko pakaks. Tave baime apgaudineja. Tiksejimas tau gal net pades - kazka turetu priminti, pazadinti - lyg labai ankstu ryta, kai niekaip negali issiversti is lovos... Jis tavo draugas - neapsirik. Cia viskas tvarkoje. Atrodo, gausi gera ivertinima. Tik kiek veliau pagalvok - ar netruks kazko: tarsi kailio, tarsi vyzdzio, tarsi sraiges pedsako, tarsi nakties uzklojimo, lyg nusigrezimo, lyg neleidimo, lyg isgirdimo, lyg nebegelimo po atitirpusios salnos, it pamesto skecio, - bet po viena idrekstyta odele. Tu zinai, is kur visa tai. Ir imkis. Jei noresi... Tik nenusimink", - ir uzmaukslino praktikanciukui savaja kepure. - Didoka, bet priaugsi. Greit pasimatysim".
Nutupus erdvesparniui, daugiau nei puse dienos neatsivere jo durys. Sunininkas priejo zvilgtereti - ir nusiramino - karalius neispasakytai skaniai pute i aki. O lietus snabzdejo stogu, langu ir plove sparnus.
Virgiljaus Skinderskio piesinys
Retai karalius issiruosdavo i Kosmoso kelius. Dabar jis skrajojo po gana dideles pauzes. Tad lanke ir lanke savus, nuosavus ir pirmus pasitaikiusius, ir agresyviai priesiskus pasaulius, zemes, planetas, galaktikas.
Matyt, uzsibuvo, nes pasipyle zaibiniu telegramu srautas: Kur jus? Ar gyvas? Kas atsitiko? O katastrofinis rysys be perstojo perdavinejo verianti suns Lordzio inkstima. Polis jaute keturkojo paskutiniasias laukimo jegas. Ir pasuko atgal.
Taip skubejo, kad beveik paklydo - atsidure visai nesuprasdamas kur, ne kur namai. Gal tai buvo garsiosios Kvatokles zabangos, kurios tolygios zuciai. Bet toli toli, paciame kamputyje, jis isvydo maza gelsvai pilka planeta su purpuriniu smilgos lieknumo jaunuciu kleveliu. Ji buvo isidemejes - nes grozejosi dar keliaudamas pirmyn. Siaip ne taip , ribinio isitempimo pastangomis Polis prasiverze klevo link ir greitai jau buvo namu take.
Kai stojosi ant zemes, buvo slapias, lyg vandens permerktas. Tiek sikart kainavo jam pasizvalgymai. Iskankintam Lordziui, glostydamas ji, prizadejo ateityje buti atsargesnis, o gelbetojui is purpuro nuskraidinsias balta pauksti.
Daliaus Sapokos piesinys
Karalius gavo laiska: "Kad nepasisavinai simet ne vieno musu kraujo lapo, netgi nepalietei, tik savo akiu
pazvelgimais sau mus pazenklinai, - uz tai tave gaubsime kiekvieno lapo gyvybes ir igertos silumos isdulejanciu
spalvu virpejimu. Tau ir speigai nebus baisus. Tu tampi musu kraujo broliu. Tu busi beveik mes. Kai reikes - vietoj
musu.
Medis."
Tai vienintelis laiskas, i kuri Polis neatsake. Nesugebejo.
Polis klaidziojo. Tarp nesuprantamu planetu ir neivardintu kunu, o kur nusileido - buvo tiesiog prazutis. Istisi konstrukciju bruzgynai, lengvu ir sunkiu, kylanciu, besidraikanciu, sliauzianciu, suktu, vingiuotu, tiesiu - o gal tai augmenija, gal net protinga gyvybe. Vos jas paliesi - byres, kris, dus, dardes, plys, truks, poskes, driokstels. Nepaliesti neimanoma - tokia tankme: tai petimi, apykakle, skvernu, plaukais, bato raisteliu, judesio sukuriuku, kveptelejimu. Kas zingsni. Tobulas atsargumas cia beprasmis.
Pavarges, siaubu issekintas, jis negalejo niekur isikabinti, niekur atsiremti sekundes atokvepiui. Tik byrejo, duzo, luzo. Nezmoniskai gele visus kaulus, ypac stubura, - rodes, ir jie suirs. O zingsniuoti privalejo. Orientavosi pagal zvaigzdes, kurios rode zinanciam universaliaja kosmoso formule, kur turetu buti ikastas pagalbos stulpas su irengta butiniausia informacija paklydeliams.
Ejo ir ejo per byrejimus. Kelissyk tarp griuvesiu ir duzenu ir po jomis Polis buvo prigules - tik taip tegalejo issaugoti bent puse grudelio jegu.
Kai pasieke stulpa, stovejo turbut valanda - bijojo paliesti: o jei ir sis suskils i gabalelius? Taciau stulpas isliko, pasake, kas buvo visu svarbiausia, ir tiksliausia kelia atgal i laiva - visai kita kryptimi, kur griuvimai gres daug reciau. Polis, apkabines kibernetikos prikimsta stulpa, ilgai kukciodamas raudojo. Paskui, dar nuriedanciomis asaromis, sedejo jis atsisliejes nugara, kol aprimo, kol snustelejo... Bet gavo impulsa, kad reikia suskubti, nes tinkamas isskristi laikas turi ribas. Priglaudes skruosta prie stulpo, Polis dar parymojo ir leidosi i antra keliones dali, galgi paprastesne.
Kelione, kuria pradejo vien todel, kad trims menesiams buvo uzdaryti jo numyletiniai - numintieji takeliai. Uzdaryti taisyti ir gruntui keisti. Ir tada - reikejo jam juk kazka veikti. Ir jis susiruose.
Grizes Polis kuri laika - ir nemaza - jautesi pats smarkiai aptrupejes, nubyrejes, svirduliuojantis, tarsi be stuburo. Ir nedriso nicnieko liesti rankomis. Bijojo griuvimu. Jis nebuvo tikras, kad ju nebus. Venge zmoniu, daiktu, kitos gyvybes.
Ejo jis egliu aleja. Kazkas griuvo is aukstai - ir tiesiai po kojomis. Buta voveres. Ziurejo abu viens i kita. Poliui sukretimo baime palengva nyko, ir mate jis tik grakscia pilka voveraite, ko ne valiukiskai besisypsancia. Patupejusi valandziuke - ji neskubejo - nuliuoksejo ir zeme, ir medziais. Polis seke ja zvilgsniu iki malku rietuves, uz kurios selmiuke dingo. Polis prisirinko pilnas kisenes kankoreziu - jis juos megdaves metyti zidinin, megdaves ju degima, besisklaidanti ju aromata.
Ir sutiko Greta, aimanuojancia ir nusiminusia: apniko blogybes, nieksumai, isirimai. "Pakeisk zvake. Kuri zemojoje zvakideje. Maciau seniai. Maniau - pati izvelgsi."
Jis skubejo zaisti su gurguciais, zidiniu, liepsnomis, uzuolaidomis, kreslais, stiklinemis zuvelemis, stikliniais drugeliais ir stiklo pauksciais.
Daliaus Sapokos piesinys
Aoros planetoje vienas mokslininkas sukure keistai idomia butybe ir pavadino ja Aomes vardu. Jai buvo skirta mokslininko padejejo vieta eksperimentuose, reikalaujanciuose neimanomo zmogui tikslumo ir pajautimo. Bet kazkokia akimirka mokslininkas ivele netiksluma ir gavo butybe, ne visiskai pagal numatyta modeli. Portretas atitiko: liepsnos forma su gausybe ivairiaspalviu netrumpu plonu ataugeliu, judanciu, susipinanciu tarpusavyje. Bet Aome pasirode besanti pernelyg savarankiska. Veliau ji tokia mokslininkui net labiau patiko, negu buvo sumanes. Ji visaip jam padedavo, bet ir uzgaidavo.
Praslinkus keleriems metams, Aome pareiske norinti patekti i penkis pasirinktus Kosmoso taskus. Ir butinai. Sakesi turinti teise. Paskui nieko nebeprasysianti ligi senatves. Kadangi daznai jai tekdavo dirbti su visatu erdvelapiais, ji tuos taskus buvo seniai sau nusiziurejusi. Mokslininkas perspejo del galimu pavoju ir isaiskino, ko ypatingai ji turinti saugotis, nes joje yra nemazai labai pazeidziamu vietu - juk netverta ji kosminems odisejoms. Aome pazadejo saugotis. Ir, pasukusi laikerdveraidzio rodykles, prisukusi rakteli, ji pateko pirmon pageidaujamon planeton. Buvo ja patenkinta... Po to - antras, trecias kosminiai kunai, zvaigzde, ir - paskutinis marsrutas vede Zemen.
Tiek visko ji nebuvo niekur regejusi, girdejusi, jautusi. Ja griute uzgriuvo ne mirksniui nenutrukstanti lavina pojuciu, tukstantiniu, milijoniniu. Jai nebeuzteko priiminejanciu anteneliu, issiaugino dar kelis ju kuokstelius. Butu ir daugiau, bet nebeturejo skaidulu - visos jau buvo ijungtos, itemptos, o tai - vienas is didziausiu rizikos momentu, del kuriu ir buvo perspejes mokslininkas, kuri ji mintyse vadino tetusiu. Bet pasilikti bent viena skaidula, snaudziancia tokiame pasaulyje, ji negalejo - nusikalstu pati sau, o gal ir savajai planetai ir tetusiui. Dar labiau nusikalstu nei dabar, lauzydama viena is draudimu.
Miriadai grozybiu. Ir taip gelianciai gaila, kad ne visas istengia sugauti ir ileisti i savo vidines ertmes, tunelius, pozemius, labirintus. O cia dar nusileido kazkas mazas baltas lengvas. Ji nespejo isiziureti i jo sudetinga zavesi - ir tas baltas ant jos istirpo, tapdamas tik lasu. Paskui buvo isvien jie. O kai kurie isnykdavo ant jos - ji mane, kad tai ji juos prazudanti, todel baisiai sielojosi.
Pagaliau, vos ne mirtinai pailsusi ir vis tik nusprendusi patausoti save, - tetusio prasymu - Aome susirange po spygliuotu krumu su baltais apklotais - kaip ir visa aplinkui.
Kai pabudo, kiekvienas baltasis taskelis spindejo sauleje, o gal saule jame - kiekvienam po zvaigzde. To nebuta jokiame pasaulyje. Gal ne visos anteneles veike, dar neissivadavusios is saldaus, issiilgto snaudulio - Aome pajuto savyje artejanti kvaituli. Bet gal praeis. Ji gerai issirazys ir vel ims susivokti sioje neitiketinoje aplinkumoje. Issitiese. Ir tik dabar isvydo krume tamsiai raudonus pumpurus, besiskleidzianti kiekviena. Ir jaute si leta skleidimasi. Jo nuostabumo jega. O jega - ne viena... Ir dar kelios, tik tik prasidedancios. Aome apeme bedugnes svaigimas. Ji instinktyviai plustelejo visa aukstyn - tarsi istiso zvilganciu siuleliu - aukstyn, tik aukstyn, lyg paselusiai troksdama issiverzti, lyg uzsikabinti uz kazko, tenai... - ir virpedama krito ir subliusko pilka plokstele po krumu. - - -
Nebutu istikusi baigtis, bet Aome pataike i karaliaus Polio soda. O Polis kaip tik dvi dienas pluso augindamas ziemos rozes - dovana Uolu princesei - Retumos puotai (taip parasyta kvietime - kazin, ka tai reiske?). Pirmasyk jis tvere. Ir pavyko. Dabar skyne pumpurus - minutinius iki virsmo ziedais: po minute isaldes pasleptoje tarp ziedlapiu snaigeje. Ir batas pajuto kazka kieta. Sniege? Ziurejo ilgai, nemate. Pakapste ranka - istrauke balta plokstele, nematyta, savotiska. Isinese kartu su puokste. Gabaleli padejo po kabanciu pauksciu is lino, zemai sklandanciu, visai virs stalelio. Ir saule sviete kaip tik i juos.
Polis viena po kito prieme keleta sveciu.
Tada pats pradejo ruostis.
Beeinant pasiimti is skrynios veltiniu - nes tik toks apavas pats patogiausias keliauti pas Uolu princese - jo akys liete ir pauksti, ir staleli. Baltasis radinys, rodos, buvo padidejes. Polis paeme ji i rankas, kad galetu geriau apziureti. Abi puses gerokai isgaubtos, nors ir siek tiek duobetos. Isnyko glotnusis plokstumas. Gabalelis pamazu pletesi, mainesi, isduodamas ir vidinius judesius.
Poli staiga persmelke supratimas, ka jis laiko delne. Jis stengesi perduoti savo galias. Ir juto, kada jo ranka jam trukde. Padejo ant tinklinio vijoklio. Jis mate visus atgijimo pavidalus. Kai forma pagaliau sutvirtejo, ji buvo vis vien leisgyve ir maldavimas sruvo is kiekvieno jos blausaus taskelio - neprasikalusios anteneles. Poli krete drebulys, nes tos bangos augo, stiprejo, kilo, ir atrode - kazkuris plys: toji butybe arba jisai. Kol isvydo ant vienos persmaugeles lyg ryskejanti dirzeli, ant kurio matesi kazin koks aparatelis su zenklais ir net rodyklemis. Nusvito laikerdverodzio atpazinimas, ir jau snibzdejo jam kosmine patirtis. Ryskiai zybsejo pradinis zenklas, reiskiantis gimtuosius namus.
Polis nustate i ta vieta rodykle. Atsivere plyselis. Polis zinojo - raktui. Butybe jo nebeturejo. Maldavimas plese juos abu. Polis begte atsinese raktus nuo visu savo dezeliu, skryneliu. Netiko. Prisimine sienini laikrodi. Uzlipo, paeme, parskubejo. Tiko. Suko, suko ilgai. Islindo kelios anteneles. Butybe eme trukcioti, vos kilsteldama nuo grindu ir znekteldama atgal. Polis tarsi regejo sito padaro nevilties asaras, nors ir nezinodamas, kaip jos atrodo. Ka jis dar galejo padaryti? Jis tik pagloste sia atsidurusia pas ji nezinomybe. Gloste. Iskilo vienas pluostas anteneliu, kitas. Butybe pakilo ir dingo.
Atejo Polis i ipusejusia puota. Bet uz tokia dovana jam buvo atleista.
Aome pasveiko negreit. Daug menesiu atidave mokslininkas ja slaugydamas ir tobulai priziuredamas. Uztat Aome pasitaise visiskai. Ji nesitrauke nuo mokslininko ne per zingsni, tapo dar geresne jo pagalbininke. Dabar ji virsijo pati save: ji galejo padaryti absoliuciai viska, ko nieks visuose artimiausiuose pasauliuose neistenge. Ji tapo nepaprastai izymia, isgarsindama, zinoma, ir mokslininka. Ji tapo didziausia, stipriausia, reikalingiausia vertybe visur po anaja saule labai ilgiems metams.
Grizdamas is puotos, Polis giliausioje pusnyje pamete viena susivelusi ilgaauli.
Uz keliu dienu prie duru jis rado pastatyta nauja pora veltiniu, sidabru, auksu, deimantais isdabintu, pervertu spindinciu siuleliu, ant kurio kabejo mazas raktelis. Polis skubejo prisukti nutilusi laikrodi, kurio ejimo jis buvo taip pasigedes ir skaudziai truko jo rumams.
Reginos Silickajos piesinys
Ties kryzkele karaliu sustabde septyngalvis kraupus sliuzas, varvanciomis burnomis. Ne grasino, o prase, maldavo. Atspeti geles. Nueme nuo indo juoda skarmala. Atkele stiklini dangti. Atsivere akims septyni ziedai. Kai kuriuos Poliui tereikejo atpazinti, kitus - jau speti.
- Kvepianti tirpstanciomis pusnimis.
Nuluzo viena sliuzo galva.
- Sioji - nuo kankoreziais aplipusios egles virsunes.
Suskilo antrasis baisus snukis.
- Skirta padekos puokstei.
Laisvejo siaubuno kunas.
- Tai tylos akis.
Neklydo.
- Is akivaro dugno.
Tiesa.
Ilgam Polis apsistojo ties kita.
- Tolstanti i vysniu arbatos stiklines kosmosa puteliu sukuryje.
Is vieninteles burnos svirkste zalia lipni mase.
Paskutinioji - tiesiog neimenama. Megino:
- Is mano sapno.
Galva tebestypsojo.
- Nuo tavo pirmojo gimtadienio.
Nieko.
- Isaugusi ant burtininko lazdos.
Kaip buve.
Jau temo.
- Vejo sirdies damai.
Netikslu.
- Uzauginta atsiprasyti.
Tamsa viska pasiglemze. Buvo labai nejauku sioje kryzkeleje, nors ir po blausiu pakeles zibintu.
Karalius prisipazino nebegalis daugiau padeti.
Nuvaziaves daugiau nei puse kelio jis skubiai pasuko atgalios. Rado sliuza su beveik baigianciais ataugti sesiais kaklais. Polis pats atidenge inda, atskyre ta, paskutiniaja.
- Ji - stebuklingo sulaukimo pakerinti nuostaba.
Sutrupejo likusioji galva. Gleivetas kunas traukesi, traukesi, kol virto mazuteliu sidabriniu akmenuku, kuris tuoj pat sprogo.
Priesais Poli stovejo grazi mergina su sidabru svytinciu papuosalu plaukuose.
- Kaip jus cia atsidurete? Kas jums buvo nutike? - klause jos Polis.
- Nezinau. Tikrai nieko nezinau, - ji pasieme visas geles. - As turiu eiti. Stai jums.
Ji istiese viena zieda karaliui ir paskubejo keliauti tolyn.
Polio rankose liko pati pirmoji gele is anos imenamos puokstes.
O artedamas prie namu jis jau buvo beveik tikras, kad mates sia mergina kazkada, labai seniai, iki karaliavimo. Tik niekaip neatsimine - kur ir kaip.
Apie autoriu
Grizti i "Literaturini kubila"
Grizti i svetaine