Per bekraste lyguma nusirito galingas riaumojimas. Ji isgirdes, kiekvienas gyvas padaras sukruto sleptis. Vienisas
paukstis, raizes aptemusi dangu, akmeniu nere zemyn ir prigludo prie tokio pat vieniso akmens.
Virpanti sirdele lauke naujo riksmo, taciau tik neramus jos dunksejimas primine ta siaubinga garsa, nuvijusi pauksteli is padanges. Po valandeles paukstelis neramiai iskiso galva is sleptuves, snapu pasikrapste sparna ir is pradziu nedrasiai, po to vis greiciau plasnodamas sparnais sove i dangu. Jis uzmirso.
Niurus ir saltas laikas. Pro grotuota tvora as regejau androidus, be jokio regimo tikslo slampinejancius i ten, atgal, vel i ten, vel atgal. Metaliniu robotu veiksmu tikslingumas, palyginus su tais skustagalviais androidais, atrode stulbinanciai sutvarkytas. Nera ko stebetis - dauguma ju uzprogramuoti konkreciai uzduociai. Tolumoje as galejau izvelgti blizgancius kiborgu, seniausiai praradusiu odos pakaitala, makaules.
Sie tvariniai iskrypeliskai buriavosi aplink improvizuota medini kryziu. Po velniu, jie net nemoka padaryti tikro kryziaus formos. Taciau tas jiems ne kiek netrukde - kryzius atliko savo paskirti. Kaip ir pries tukstancius metu, prie jo buvo prikaltas zmogus. As negalejau iziureti, kokiu budu jis pritvirtintas: prikaltas, priristas, ar (cha cha) priklijuotas, bet jis ten buvo. Tiksliau, ji. Atstumas man netrukde iziureti jos ilgu sviesiu plauku, iskankinto veido, menko kiekio drabuziu, dengianciu liekna kuna ir tamsios odos sparnu, sparnu, nutisusiu nuo plastaku iki blauzdu. Zmogus - siksnosparnis. Butu juokinga, jei nebutu graudu. As stipriai prisispaudziau prie tvoros, tarsi tuo padeciau jai. Vielos, atrodo, suaugo su mano kunu, dar kiek, ir sugebesiu pereiti kiaurai. Deja, tas jausmas subjektyvus. O tvora objektyvi, reali ir kieta.
Su kokiu malonumu buciau issitraukes spindulini ginkla, perpjoves tvora, suraizes i gabalus tas dirbtines dvesnas. Paimciau Dila ant ranku ir begte nusinesciau i kosmini laiva. Po to strimgalviais is sitos prakeiktos planetos. Bet as neturiu ginklo. As esu uz tvoros. Ji ten. Rytoj mano eile. Atrodo, fiziskai jauciu jos skausma. O gal tai imanoma? Jei tik sugriebciau androida ir is visu jegu trenkciau ji i tvora...
Medis vel suriaumojo, ir paukstelis nere zemyn. Jis susirado nauja sleptuve. Medis jo nemate. Jis vel isziojo burna ir, purtydamas lapus nuo saku, dar karta isleido ta baisu garsa. Si karta, atrodo, net truko viena saknis. Bet skausmas aprimo. Akys palengva is skaisciai baltu vel virto zaliomis.
Tas prakeiktas skausmas. Pirmakart medis ji pajuto visai neseniai. Jo augalinis protas suvoke, jog i saknis pateko kazkokios visiskai jam nereikalingos medziagos. Galbut tai kadaise gyvenusiu butybiu atmintis tebeklaidzioja pozemio karalysteje, nebegaledama rasti ramybes.
Kazkada, kai jis buvo mazas medelis, greta augo milziniskas medis. Jis, uzvertes akis, spoksojo i didiji, ir issiziojes klause pasakojimu apie butybes, galincias judeti zeme ir ore. Kaip dabar retkarciais prabegantis vilkas. Keisciausia, jog senolis teige, kad tos butybes tureje prota. Tada jis aklai tikejo, taciau veliau... Nors, jei skausma ir snaudulio metu jo sukeliamus vaizdinius priimti uz gryna piniga, tai butent tokios butybes prisiminimus jis siurbe is zemes.
Idomu, jis isgyveno, pabego nuo metaliniu konstrukciju? Galu gale koks skirtumas? Jei ir pabego, tai gyveno, anot senolio, ne ilgiau simto metu. Kur cia lygintis su medziu, atmenanciu tukstantmecius.
Kad tik jis nekankintu savais prisiminimais. Medis vel surauke kakta, ir kazkoks uzsiziopsojes zverelis nuleke nuo priekines sakos.
Kodel jam turi rupeti pries galybe amziu gyvenusios butybes prisiminimai? Bet juk rupi. Ir visai ne del skausmo.
Medis itare, jog dabar dalis tos senovines asmenybes isikure jame. Ka gi, gal jis net savotiskai gelbsti gyvybe. Gal tokia kaina jis gavo draugija? Galbut. Jie pades vienas kitam. Gal tai bus naujos gyvybes formos pradzia.