Mintys lekia ilgais zerinciais vamzdeliais.
Kalba darosi panasi i dainavima, o kartais i dzerzgejima, kuri sukelia tarpusavyje besitrindamos pacios raides.
Kai viskas nutyla - spengia ausyse.
Bet tai nera tikroji tyla.
Jei nakti jus kankino aukscio baime, ji dingsta priartejus prie didelio ir visiskai nurimusio baseino. Vanduo pasitinka jus netiketai ir siubteli itin maloniai, linguoja; suvirpa kiekvienas laselis. Sujuda visa tamsos esybe.
Tai - tikra uzmarstis.
...as jau sugalvojau sau slapta pasiteisinima, todel sis pamises rasymas tesiamas.
Pradzioje meginau susikaupti ir sugrizti ten, kur dar galima apie ka nors pamastyti;
Susivokiau apsvaiges. Nebegalejau susigaudyti tamsioje virtuveje, kur tik televizoriaus ekranas blykciojo. Nespalvotas, kaip ir visas mano regimasis plotas aplinkui. Net ir pats tapau bespalvis.
Kazkas atsitiko mano akims. Taip, is tiesu persiziurejau tos prakeiktos propagandos. Mano akeles nejuciomis "padazydavo" kiekviena tuscia kadra ir as tapau iliuzijos bendraautoriumi. Lengvai, lyg vienas pats... Arba, lyg manes visai nera, o as tik ziuriu i akis. TV akis... kaip Iggy Pop.
Mano rankos "uzbegdavo" i prieki anksciau negu zvilgsnis.
... nesuvarzytai sedejo smelyje, tiesiai priesais mane. "Eziuku" kirpti plaukai. Labai tamsus melyni dzinsai. Bet tai buvo ne ji.
Pradzioje man nelabai kaip sekesi kalbeti. Neapciuopiamas virpejimas lindejo giliai viduje. Zinojau, ka man visa tai reiskia. Virpesys tiesiog keliavo ilgais nesibaigianciais laidais. Artejo galas. Ji neslepe savo nuotaikos.
Man nereiketu keistis, masciau, ar tapti nauju - uztektu tik vel buti NEPAZINTAM. Visa beda, kad du kartus negali buti nepazistamas.
Buvo linksma sneketi apie susitikima sapne. Net svaigino. Ir ji juokavo labai meiliai. Jai tai buvo daugiau juokinga... Vienintele viltis, vienintelis baltas siulelis, mazytis vienas plonas nervo laidelis.
- As TIKRAI ten ateisiu.
O taip jau neimanoma? Tokia jau banali fantazija?
Juk siaip mes visad suvokiame tik save atskirai ir "paprastoji" samone nesuteikia galimybes pasijusti tuo pat metu lyg ir antroje puseje - savo sapne tik tu pats esi realus.
Realus? O visi kiti ten is tikruju nedalyvauja? Bet ir sapno savininkas ten juk buna NE VISAI paciu savimi. O kas sapno savininkas?
O kaip daznai vienas nesugeba ar nenori prisiminti to, ka antrasis puikiai atsimena.
Tada negalvojau apie tai.
Kalbos apie sapnus tada dar nebuvo madingos.
Tiesiog nekreipiau i tai demesio... Kaip as liepsnojau.
Lankiausi ten berods du kartus - ne taip lengva atskirti. Viskas lyg persiverte: kuo paprastesni dalykai, tuo sunkiau juos galiu isreiksti.
Abu kartus islipau pro langa. Buvo ypac tamsu, kaip ir dera tikra rudens nakti.
Drasiai islipau, nors ir gyvenu aukstai.
OBJEKTAS savo forma primine skersai pakibusi erdveje ovala.
Ieiti i "skraidytuva" buvo galima tarytumei visai be pastangu. Veliau sake, kad kaip tik taip ir imanoma, kitaip - ne.
"Skrajojantis ovalas" lyg ir neturejo duru, todel net nepastebejau, kaip atsiduriau viduje.
Jis pirmas padave man ranka, istiese pro atvira langa.
Zinoma, as nusiurpau isvydes ji, ka ir kalbet... Kokia didybe spinduliavo is jo akiu... O kartu lyg ir nieko antgamtisko - jis devejo paprasciausia lietpalti, tikra zemiska lietpalti.
Nuo pat pradziu buvau stebetinai ramus, net nesitiki. Bet atrode, jei kas ir galejo man tuomet padeti, tai tik kazkas tokio, kaip jis - L.
-...rodos norejau si ta PABANDYTI, - nezinojau ka ir besakyt, - sapnu link...
- Tai gal skristi?
Kristi.
Ji buvo mano esme, isejusi is manes paties. Kalbedamas apie ja negali jos suciupti. Kalbeti apie tai - visada praleisti tai.
"Skraidancio ovalo" vidus buvo gan paprastas, palyginti su tuo, ka galetu sukurti laki fantasto vaizduote. Tariamas valdymo pultas ir kitos dailios metalines formos nebuvo nusetos lemputemis, kaip kad rodo filmuose. Visa aplinka buvo israizgyta nenutrukstamais ornamentais ir pati savaime, lyg is nieko, dvelke keista zvilganti prabanga. Jauciausi kaip apziurinedamas kazka menisko, neskirto praktiskai naudoti.
-...o tai buvo Zemeje iki tol?
- IKI TOL, zinoma. Mes ir dabar Zemeje... ne taip jau lengva is jos pasprukti.
Trys "bendrakeleiviai", ar vadinamoji igula, sustinge sedejo kresluose ir balti, idealiai lygus ju plaukai driekesi ligi zemes.
Jauciau keista butinybe vel prabilti.
- Bet jus turite daugiau galimybiu, - net nustebau, kad ir uzsisapnaves si karta pradejau visai nekvailai.
- Taip? - L atsisuko. - O gal daugiau "miglotu aplinkybiu"? Garsiai neimanoma kalbeti apie skrydi... Zinau, tave domintu musu susitikimo prasme. Bet CIA nera tiksliu ribu, kartais viskas tau gali pasirodyti neapciuopiamai aisku, kartais viskas cia gali buti tavo.
Dabar tokia sneka man neatrodytu labai jau aiski.
- Na, bet greiciau sakyk, gal mes jau atskridome? Tu is karto pranesk, kai tai atsitiks.
Taip, tai klause L! Jis klause MANES, pasimetusio keleivio!
Kai iskankintas praregejimas pagaliau ateina, staiga patiki, kad nieko kito ir nebuvo - tik jis... Kas JIS - apsireiskimas, kancia?
Linktelejau galva. Is kur toks pamises pasitikejimas uzpludo mane, as ketinau suciupti ta skrydi!
Sedejau kresle. Atvirai pasakius, ne nepastebejau, nuo kada.
- Manau, kad visgi esame tau neiprasti. Po galais, tiesiog NEIMANOMI! Is tikruju turetumei paklaikti vien isvydes mus. Tik tave saugo... gal ir pats nujauti kas...
(Tuo metu as "atradau", kad aplinkui nera ne vieno iliuminatoriaus, ir po truputi pradejau visas kaisti.)
-...tai, kas tave VEDA... ir visiskai baigia nuvaryti nuo vadinamojo proto, bet tik to deka gali ir mus matyti!
L sedejo priesais mane.
- Tu ir pats neisivaizduoji, kokia is tiesu audra sukelei. Ir ne todel, kad butum vienintelis tam gabus, - tu uzkliudei Saltini, nors pats dar nedaug ka suvoki. Kartais net stebina, kaip tu atradai tas jegas. Kiek jau laiko, diena po dienos, tu atlieki savo is paziuros visiskai nesuprantama tyra Veiksma, lyg niekur nieko! Is tiesu tu nemazai pasiekei, nors paciam atrodo, kad del savo neryztingumo kiekviena diena vis naujai kazka prarandi... taip nieko ir neturedamas.
Cia pajauciau, kad L galbut zino apie mane VISKA. Daresi nepakenciamai tvanku ir tik tada kaip reikiant nusiurpau.
Nutirpes negalejau ne pajudeti.
- Ir visgi, kur mes keliaujame, - mano balsas susilpnejo, - kodel mes judame ir nejudame, KUR mes vykstame?
L tik guztelejo peciais:
- Kelias turi buti nepazintas, paskendes seseliuose, "mokytojo" sneka - miglota, paprasti dalykai turi stulbinti tave, kitaip tu nieko negalesi pazinti del savo prakeikto isankstinio nusiteikimo, del to "zinojimo" ivaizdzio - tu praleisi pagrindini patyrima - PERMAINA.
Butu gerai, jei isgirstumei, ka sakau. Gal tai ir ne pats tinkamiausias metas kalbai, bet KADA tu noresi to klausytis?
- Taip... - atsidusau, ka beliko daryti.
Galva sukosi. Uzsidengiau rankomis veida - as taip norejau, kad sustotu visa ta beprotybe... Ir kaip tik tuo momentu is tiesu kazkas lyg ir sustojo. Bet as nusiurpau pastebejes, kad man uzsidengus akis vaizdas neisnyko - as ir toliau tebemaciau! Dabar jau ir uzsimerkti tapo baisu.
- O gal mes jau atvykome? - tariau netiketai net pats sau.
- Panasu i tai, - ramiai atsake L ir syptelejo.
Negaleciau pasakyti, kiek laiko buvo praeje. (Anksciau teko girdeti, kad bunant "skraidanciose lekstese" tai - iprastinis pojutis.)
Susivokiau vel esas sidabriniame koridoriuje. L ejo letai, as slinkau is paskos. Sio "tunelio" gale pamaciau duris ir man tapo keistai AISKU, kad kitu duru ir nebus.
- ...Butu neblogai visgi man SUGRIZTI i namus... po kiek laiko... - pralemenau, reik manyt, gan nervingai.
- O, namai yra namai - juose viskas telpa, - L turbut vaizdavo, kad tesia mano minti, - tai tiesa, kad nieko nera isoreje, per ka negalima butu patekti i vidu, ir nieko ner viduj, kas isoreje neatsispindetu, tik kartais ivyksta tarytum kokie mainai.
As isvydau savo atvaizda blizganciame sienos pavirsiuje.
Priejus prie pat duru, man uzgniauze kvapa, bet kazkas tuomet ir prasiverze, nelyg prazydo, svaiginanciai uzliejo is vidaus. Staiga gyvenimo laikinumas suzero visom spalvom, as zinojau visas jo gamas, visas galimybes, prasmiu grandine atsivere man tik akimirkai ir as liudnai kartojau: "Taip, taip", ir kazkodel prisiminiau, kaip viena vasaros sekmadieni budejau knygu parodoje. Zinojau, kas mane saugo nuo galutinio pamisimo, kas mane veda. Nors ir nedrisau svarstyti.
Butent TAI manyje ir dirbo atsiraitoje rankoves.
Liesa, blysku L veida paryskino auksines plauku sruogos.
Jis atbula ranka pravere duris.
Priesais akis, kaip galbut ir reikejo tiketis, atsiskleide tamsa. Tik tolumoje mirgejo blankus zibureliai. Kazkas gaivaus plustelejo i visa mano siela. Zengiau su palengvejimu, tuo labiau kad pagrindas buvo cia pat, po kojomis. Mus apgaube virpanti malonaus netikrumo skraiste; as net ne karto neatsisukau atgal, visai pamirses, kad is kazkur butumem islipe.
Pagrindas lingavo, lyg eitumei didziule istempta paklode. Aplinkui vis dar buvo tamsu, bet kai kur siaip taip iziurejau geles. Tik visos jos buvo nupiestos!
Geriau isiziurejes i prieki, staiga apstulbau: prieblandoje skendo keisti gigantiski vartai, virs kuriu svytejo reklamines raides - naivesnio, paprastesnio ir labiau siurpinancio uzraso negaletum isivaizduoti, -
Net prakaitas ispyle mane. Buvo baisu ir akis pakelti. Dabar tai jau bus...
Priejome artyn. Buvome, zinoma, tik dviese su L. As stabtelejau prie nedideliu dureliu, itaisytu salia vartu. Ant ju kybojo lentele, matyt, nusvilpta is istaigos:
Greta duru buvo ir langelis. O viduje, mano nuostabai, ramiai sedejo zmogutis ir skaite zurnala.
- Kas tai? - siaip taip praveriau burna.
- Tai - budetojas, - atsake L ir paskubomis praveres duris istume mane vidun. Sirdis suspurdejo, bet - man juk neva atrode, kad zinau, kur einu.
- Labas vakaras.
- Sveikas L, - atsake senyvo amziaus budetojas ir pazvelge i mus, - vis nerimstat...
- Si karta atsivedziau drauga. Nutareme uzeiti i svecius.
Nudelbiau akis. Ziurejau i paprasta raudona telefono aparata ant stalo.
- Bet jis - tikras zmogus! - staiga nustebo budetojas.
Net nusterau.
- Aisku, tikras, pats tikriausias gyvas vaikezas, - L meiliai krestelejo mane, - gal galetumei ileisti ji i VIDU, tai yra, pro vartus?
Senis susirauke.
- O ar jis yra sarase? Aisku, ne. Koks vardas?
- Gantas, - atsakiau kaip moksleivis.
- ...as negaliu ileisti destrukcijos i sali... - jis vis varte lapus.
Ant sienos kabojo senamadiskas laikrodis su svarsciais - "kankoreziais" ir didelem rodyklem, bet visose valandose buvo tas pats skaicius - 6.
Virgilijaus Skinderskio piesinys
Kita siena buvo ismarginta keistais nesuprantamais graffitti, kuriuos periodiskai "apreiksdavo" sviesuliai ar monotoniskai besisukantis stebejimo boksto svyturys. Aukstai virsuje isvydau du labai isryskintus piesinius - fotoaparatas, perbrauktas raudonai ir ikomponuotas i apvalu kelio zenklo formata. Kitame piesinyje - tokiu pat budu pavaizduota kino kamera.
Dabar beliko praeiti pro didele niuria arka... tada as turbut ir patekau i VIDU.
Pagrindas po kojomis vis tebelingavo. Ejau koridoriumi, apsviestu rausva sviesa, kaip kad fotolaboratorijose. Praejau belangius kambarius, kuriu sienos neturejo kampu, uzkliuvau uz tamsiu baldu. Aplinkui buvo netvarkingai prikrauta ivairiausiu daiktu, technines irangos, medicinos irankiu, cigareciu ir gerimu. Ten buvo visko, ka galetum isivaizduoti, net ir drabuziu. Pakeliui as apsivilkau sidabrini lietpalti - tikra sapnu apsiausta; nors ir nebuvo salta... bet ir nesilta, - cia isvis, rodos, nebuvo temperaturos.
Pasirode pirmieji zmones - as prasilenkdavau su jais. Daugiausia nepazistami, nematyti ar tiesiog siluetai. Kai kas ju is tikruju jau nebegyveno! Viena atpazinau. Jis gal ir nezinojo, kad tik sapnuojasi. O siaube! Ne, tai neimanoma... Mano samone buvo aiski, zinojau, kad TIKRAI nemiegu. Buciau turbut isvis nusokes nuo proto... Gyniau save mintim, kad visas mano gyvenimas beviltiskas, kad blogiau jau but negali.
Isvydau pazistama medini prieangi. Net virptelejau. Dabar beliko tik pakilti laipteliais i kazkokia virtuve ar salona... zengiau ir vos nesusmukau vietoje. Grindys buvo minkstos lyg kokie patalai (banaliau nesugalvosi).
Skyniausi kelia pro geletus bei hieroglifu rastais papuostus audinius. Aplinkui gulejo daugybe nepajudintu ritiniu - spalvingiausiu audiniu.
Is uzuolaidu smekstelejo zmogus su gitara.
Niekas is sutiktu zmoniu nesisveikino su manim ir nekalbejo; as taip pat nesiruosiau to daryti. Nors balsai ir snaresiai sklido is visu kampu. Tiesa, su kampais ten kiek sudetingiau - sienos buvo pamisusiai isdestytos, issukiotos visom kryptim...
Kaip tik toks buvo ir tas stebuklingas kambarys, i kuri as pagaliau izengiau. Sirdis plakesi kaip paselusi.
Dideli trikampiais ismarginti vaikiski kamuoliai tiesiog uztvinde grindis. Visaip vinguriavau ir lingavau, besiskverbdamas pro tuos kosminius rutulius.
Ji ramiai miegojo. Plauke savo pataluose; plati, neapibreztu kampu aksomine platforma is leto sukosi. O as stebetinu budu likau kaip ir sone.
Jos tamsus plaukai prieblandoje atrode dar juodesni; tvarkingai suristi - pats Ramybes Grozis atsisuko priesais mane. Apsvaiges pakibau ore.
Butu uzteke tik pabuciuoti Jos plaukus. Bet Ji buvo SIURREALI. Sekunde mane nutvieske Samones atsvaiste - kas tai? Staiga isnyko pats suvokimas. Taip galejau regeti tik ta, kuris yra iki pradziu pradzios...
Ji atsimerke.
- Labas, tai as... - sugebejau tyliai istarti ir tuoj pat praradau ama.
- Tu niekaip nenurimsti, - atsake Ji savo zaviuoju zemu balsu, bet matomai ne nemane sypsotis. As tik nesupratingai pakraipiau galva. Nors nelabai kaip sekesi kraipytis - per ta laika mes lyg ir apsivertem aukstyn kojom.
- Nebijok, kaciuk, tai - tik sapnas, - pareiskiau.
Ji nuzvelge mane nustebusiomis akimis. Deives akimis.
- Bet panasu, kad tu mane prikelei, - pratare mieguistai, lyg jau kitu balsu.
- As nebezinau, i ka tai panasu...
- Tu vel nori pasakyti man kazka NEISREISKIAMO? - Ji kalbejo ne nepakeldama galvos, - as taip ir nesupratau tavo tikslo.
Virgilijaus Skinderskio piesinys
As atsiduriau prie pat Jos ausies. Sidabrinio lietpalcio apykakle neleido man prisiliesti prie juoduju plauku, - kuriam galui as ji uzsitempiau, prakeikti pigus efektai!
- Geriau gal butu man niekada nekalbeti, - ir sutrikes as pabuciavau Jos ausyte. Ji paliete pirstais mano lupas, lyg patikrindama.
- Tai jau ne visai panasu i kalba.
Linkteledamas as suemiau lupomis pianistes pirsteli. Akimirksniu apsidairiau aplink, - o, kosmaras, - sienos iskrypusios, kampai isluze, - viskas atvira! Mane stebejo visa galaktika, mane, sita Veneros vaikeza!
Ji patrauke ranka.
- Neisivaizduoji, ka reiske cia patekti, - tariau ambicingai, bet tuoj pat praradau visa imanoma susivokima, - CIA manes nera be taves.
As pabuciavau jos skruostuka - ir pats tuo nepatikejau!
- Ne, - syptelejau, - sito negalima daryti.
- Tai paprasciausiai neimanoma.
Atsargiai palieciau Jos plaukus.
Daugiau Ji neistare ne zodzio. Galejai pamanyti, kad tiesiog uzmigo.
Tobulieji skraido nejudedami.
...lyg mazas apvalainas berniukas melynomis kelnaitemis, tik srykt, strykt laipteliais i virsu padeklamuoti eilerastuka... Taip, tai as pats, nors ir miglotai, bet patyriau ta skrydi. O GREICIAU tik jo atsvaiste.
Guli issidriekes lyg ant kokio tvirto pagrindo, o kartu - jokio pagrindo nera. Po apacia traukiamas vaizdas, horizontaliai, i sonus, - kaip tau patinka. O tu, - tiesiog guli, - nepajudinamas. Ne vienas raumuo nesujuda, ne vienas plaukelis; nera vejo, jokio pasipriesinimo, guli ramus ir atsipalaidaves, tarytum sau ilsedamasis (nors suvoki, kad esi ne vien tik "atsipalaidaves ilsejimasis"), bet visgi SKRENDI, nes puikiai matyti, kaip slenka vaizdas, - taip, lyg tycia ji kas trauktu, ramiai sau "vyniodamas". Kai zmones "skrenda" lektuvu, vaizdas is tikruju nejuda, - juk pasilieka vietoje, tik lektuvas slysta palei ji. O cia - atvirksciai - pats niekada neskrendi, o dar tiksliau - niekada neskrendi pats. Kaip kitaip talpintum antraja puse?
Slinko erdves ir plokstumos. As pasijauciau lengviau. Is kazkur atkeliavo drasa - lyg didziulis nematomas raitelis.
Ji trumpam nusisuko.
Rudos garbaneles, dieviskas profilis. Kerintis virpesys perbego per mane... juoda plastiska linija.
Garbanos? Kaip tai, is kur?!
Ir as supratau, kad esu nukrites pas kita mergaite!
Tai stai koks tu Ikaras, stai koks skraidantis idealas!
Mane paliete purus garbanoti plaukai.
Ji mokejo taip dailiai, su lengvu nepasitenkinimu patempti lupytes, kaip kadaise mokykloje tik Lina galejo. Taip, as ir del to ja pastebejau ir jau labai ilgai retkarciais sutikdavau autobuse. Zavesys mane tiesiog pribloksdavo, as apsidairydavau aplink, - kodel keleiviai nepastebi jos nezemisko grozio. Vienakart maciau, kaip ji lauke vedziojo suni, - ji ir gyveno visai netoli manes, tik tiksliai nezinojau kur. Ji buvo ruse. Vien jau del to niekada nebuciau isdrises prieiti. Nors mergaite greiciausiai pastebejo, kad as vis ziuriu i ja... - tikras Visatos modelis!
Ji apkabino mane atsargiai, stengdamasi neziureti i akis. As bijojau net ikvepti.
Ir ka as po galais turejau pasirinkti? Ar imanoma buvo cia ka nors nuspresti?!
- Tau neatrodo viskas panasu i tai, kad kazkas butu nuzudyta?
- Taip, ypac tiksliai... - uzsimerkiau.
- Nejaugi cia tikrai mes su tavimi?
Buvo kiek apmaudu, bet gera, kad viskas liks taip pat.
Jutau keista pareiga grizti namo laiku. Visa gyvenima mane tai persekioja.
Buvau be sidabrinio lietpalcio. Praejau pro snaudziancius metaliniu grotu vartus. Toliau driekesi bevardziai kambariai-aiksteles, apgriuves paviljonas... bet eiti nebuvo lengva ar malonu - pagrindas po kojomis tebelingavo, o ir visa aplinka, kaip veliau supratau, is leto sukosi, - tik ten buvo tokios platybes, iskraipytos erdves, kad ilgai nieko nejauciau.
Aplinkui nebuvo ne gyvos dvasios. Kokia TUSTYBE!
Dariaus Zdanausko piesinys
Praveres vienas medines duris, patekau i uzdara kiema ir isvydau, kad namo, is kurio as, pasirodo, isejau, sienos buvo dirbtines - pagamintos is kartono, lauko puseje tvarkingai paramstytos lentomis; svieziai isdazytos, rodos, ka tik - kai kur dar lasejo gelsvi dazai. Priesais mane atsivere akmenimis grista gatve ir galejau atsikvepti - nors akmenys buvo gana slidus, zingsniuoti tapo lengviau.
L! Staiga! Jis stovejo vidury gatves isisupes i tamsiai raudonos medziagos apsiausta.
Ta siurpu momenta as supratau, kad buvau beveik pamirses ji, MY GOODNESS.
- As tikriausiai ilgai uztrukau... - mano balsas suskambo lyg is sulinio.
- Visai ne. Zinai, kiek valandu dabar?
Mano elektroninis laikrodis rode keturis sesetus. Taip, bene sesios?
- Mums reiketu keliauti, - nereiksmingai pridure L.
Jis stovejo prie griozdisko juodo limuzino, kurio as iki siol nepastebejau, ir be garso atidare priekines dureles.
- Tu seskis CIA.
- Bet... bet as nemoku vairuoti!
- Nieko baisaus - automobilis moka.
As ilipau. L ramiai apejo aplink ir atsidure salia "vairuotojo". Automobilio vidus kvepejo surambejusiu sedyniu oda, tikru "pokario" automobiliu, mano vaikyste. Durys buvo sunkios, vos uztrenkiau.
- Ateiciai gali zinoti, kad cia niekada neturi reiksmes, ka tu "is tiesu" moki, esi bandes ar NEbandes.
Variklis gaude, o gal tai tiesiog lijo lietus.
Mes vaziavome niuriomis tamsiomis gatvemis. Automobilyje kazkas tarytum atslugo ir as pasijauciau be galo ramus. Man ir anksciau patikdavo vaziuoti, kai pats nevairuoji, sedi sau salia arba snaudi galineje sedyneje. O cia - mat nebuvo kam kitam vairuoti, as netgi laikiau BMW zenklu pazymeta vaira - norejosi truputi ir pasukioti, jei jau ispuole tokia galimybe.
- Tai visgi saunu, Gantai, kad tu sugebi taip elgtis... as neapsirikau.
Nukreipiau zvilgsni i veidrodeli. Vaizdas mirguliavo.
- Tu zinai, kad is tikruju net neprisilietei?
- Taip.
L nusijuoke.
- Sito kaip tik ir reiketu tau nepaleisti, laikytis isikibus, tai - tavo asis, tai geriausia dalis.
Tu net nenutuoki, kokie griezti ir kartu juokingi yra didieji desniai, atiteke mums. Tave saugo RIBOTUMO PRIELAIDA, tu turi, jei taip galima pasakyti, trimati laika ir todel nezinai, kas bus rytoj, kas atsitiks po minutes. Tu negali matyti visko iskart... ir todel tu gali PAKEISTI, tai - svarbiausia, ka tu gali, - o, kad isdristum! Ryta nubudes, ramiai sau gali pasirangyti ir padaryti taip, kaip TU sumanei, - kitaip, nei uzrasyta tavo delno linijose ar ironiskoje zvaigzdziu lemty. Tu TURI laika. Jis paprasciausiai tavo.
Pastebejau, kad mes isvaziavome i naujai asfaltuota kelia, automobilio ratai jau kuri laika nebildejo. Pro akis smekstelejo keletas reklamu bei kelio zenklu... kuriu as nelabai zinojau.
- Kad ir kaip ten butu, - prabilau, - man dazniausiai atrodo, kad as nieko nedarau pats.
- Na stai! Tu jaustumeisi taip didingai, isejes pasitikti to, kas ateis neisvengiamai, o kartu bijotum matyti viska tik taip, kaip yra. Esi toks pat plevesa, kaip ir kiti, tik - istikimas savo Nepasiekiamybei - stai kur tavoji jega.
Sunku TIKRAI buti savimi - lengviau parinkti daugybe veidu ir formu, bet sunkiausia isvis nebuti...
Pasukau vaira, my God, - jis buvo aptrauktas oda - gyvates ar zalcio imitacija, buvo ispiesta net galva, akis; o kad vairo apskritimas susijungtu, gyvate IS TIKRUJU rijo savo uodega. Stai toki ZENKLA as, tiesiogine to zodzio prasme, laikiau savo rankose.
Virgilijaus Skinderskio piesinys
Posukis po posukio - sviesos jau neuzkliudavo uz blyskiu saligatviu, isnyko tamsus namu langai. Riedejome tusciu plentu ir kaireje puseje slinko miegantis sodas. Mus pasitiko vienas po kito vis daugiau naujovisku blokiniu namu, kurie greitai virto nenutrukstamais kvartalais. Didziuliai skaiciai nupiesti aukstai ant sienu... po galais, taigi cia FA! Dabar as atpazinau ir didziaja magistrale, Prekybos centra, nors tai man buvo dar menkai zinomos vietos. Priesais pasirode automobilis, pirmasis, kuri sutikome per visa ta laika, - prazvimbe kaip vaiduoklis, ijunges pazibincius. Is leto sklaidesi prieblanda ir tyla gaube mus visa likusi kelia. Vietoves daresi vis labiau man pazistamos. Palengva auso rytas. As sugrizau namo.