Jis imete i lauza dar viena laukines obels saka, pries tai nuskynes nuo jos kelis mazycius obuoliukus. Zali lapai eme raitytis liepsnoje, ugnis susnypste, protestuodama pries tokia sventvagyste, ir apderge ji sodriais tirstais dumais. Karalius atsitrauke, pasipurte, tarsi iskratydamas is barzdos dumu likucius. Po to atsiduso ir, kiek pasvarstes, suleido dantis i zalia laukini obuoliuka. Rugstis kirto lyg nuodinga gyvate. Karalius pasipurte ir eme sluostytis istryskusias asaras. Obuoliukas nukeliavo sakai pavymui.
Paskui ilgai sedejo, spoksodamas i pleniu lietu, atsiradusi nuo stipraus smugio i nuodeguliu ruma.
- Zinai, Deitra, ka as pagalvojau? - vyniodamas barzda apie pirsta staiga prabilo jis, - si saka buvo tiems obuoliukams tarsi karalyste. Ji juos augino, saugojo. O po to atejom mes ir sudeginom karalyste... - jis mete dar viena saka ugnin ir nutilo, leisdamas reiksmingai tylai pakibti ant naujo dumu kamuolio.
- Tai ka, trauksi dabar ja is ugnies?- paklause Deitra.
- Ka?
- Na... karalyste.
Karalius pasikase pakausi.
- O, kad as galeciau. O ka daryti, jeigu... - jis neryztingai nutilo, istrauke pirstus is barzdos ir, sukinedamas suodina delna sau pries nosi, pagaliau uzbaige, - jeigu rankos per trumpos?
- Ten berods kardas prie lauzelio ismeigtas, - karaliene, matyt, nesuprato momento svarbos.
Karalius debtelejo i ja, o delnas, tarsi pajutes, kad jau nera stebimas, tarsi pats savaime pliaukstelejo jam per kakta ir taip liko. Karalius dar norejo kazka sakyti, bet nutilo, susiguze ir tylom pasnairavo i zmona. Sirdies gilumoje jis didziavosi ja. Per paskutines dienas jiems teko istverti tiek, jog jis stebejosi, jog abu dar pilno proto. Ji turetu buti pavargusi daug labiau negu jis. Taciau zmona stengesi likti rami ir isdidi ir jai tai sekesi geriau negu paciam. Stengdamasis apie tai negalvoti, jis filosofavo toliau:
- Taciau nei tarp karalystes, nei tarp obuoliu karaliaus nebuvo. O karalius, - vel neilgam pritilo, galvodamas, kas gi yra laukiniu obuoliuku karalius, ir staiga tare, - obelis. Obelis plecia savo sakas ir saknis kaip karalius karalyste ir kol ji jauna, viskas eina kaip is pypkes, bet stai ateina laikas...
- Miegoti! - kaip kirviu nukirto jo zmona. - Miegoti, - pakartojo, ryztingai isirausdama i sausas samanas, kurias jie rinko puse dienos, pamokyti kartaus praeitos nakties patyrimo, kai, kalendami dantimis, niekaip negalejo sulaukti ryto. Matydama, kad jis vis dar prie lauzo, pridure :
- Tu ka, paliksi mane viena, kad as susalciau?
- Ne, - sumurmejo jis, - bet as pamaniau, jog jie galbut ne tokie rugstus iskepe.
- Kas?
Jis atkiso jai kelis juodu kevalu nuo ugnies pasidengusius obuoliukscius.
- Stai sis slamstas.
Pamate jos pakeltus antakius ir skvarbias akis. Atsikrenkste:
- Khm, norejau pasakyti "vakariene, ponia!"
- Vakariene, ponia!
Ji staigiu judesiu atmete atgal vesliu plauku kaskada ir smalsiai paziurejo i ji, paskui i tai, ka jis laike rankose.
- Kas tai? - paklause.
- Vakariene, - nebe taip uztikrintai numyke jis, - misko saltinio vanduo ir ziu... urvinio gyvuno kepsnys.
- Kokio dar urvinio, - nuzvelge ji "kepsni", - gal cia triusis? - klausiamai pakele antakius, - tik kazko mazokas.
- Tai labai labai urvinis triusis, - istare jis guzdamasis. Padejo viska jai ant keliu ir nusisuko.
Salia lauzo metesi kruvinas apsviles kailio gabaliukas, itartinai panasus i ziurkes. Jis lazdos galu istume ji lauzan.
"Na ir kas, - tare sau, - kailiukas galejo guleti cia seniai. Ziurke galejo sudraskyti kiaune, o kailiukas liko. Idomu, ar kiaunes valgo ziurkes?"
"Valgo", - nusprende jis atsisukdamas.
Ji griksejo kauliukais ir cepsejo.
- Skanu? - paklause jis.
- Ne, - atsake ta ir apdovanojo tokiu svaiginanciu juodu akiu zvilgsniu, jog jam kilo noras ilipti i pati auksciausia medi ir neislipti is ten ilgai ilgai...
- Apgailestauju, panele, - parinko neutraliausia kreipini, bet apsiriko. - Ka, as jau ir vel panele? - tyliai tare ji rausdama. Nezinia, is gedos ar is pykcio.
Jis ir pats raustelejo ir, nuskynes kazkoki zieda, augusi ant ilgo stiebo ir uzkilusi jam beveik iki liemens, eme instinktyviai skabyti lapelius, kartodamas "is gedos, is pykcio, gedos, pykcio..."
- Apgailestauju, - teistare.
- Tu apgailestauji?! - ji atsistojo. - O as maniau, kad cia man reikia apgailestauti. To, kad kai grisiu panasi i baidykle ir visi ims manes klausineti kvapa uzgniauze laukdami kazko stulbinancio, as turesiu pasakoti tokia kvaila istorija. Ir tada apgailestausiu, jog greta nera to, kuris del to kaltas, nes tai jam atitektu visas badymas pirstais ir piktas krizenimas. Ir visa tai del to, kad mano palydovas paprasciausias bailys.
Istorijos pradzia skamba taip puikiai, bet kai atsiradai tu...
Slykstu isivaizduoti, nes tai tures skambeti taip...
"Ir tuomet tas baisus slibinas griebe mane ir nese dideliam aukstyje ten, kur zvarbu ir dvasiai, ir kunui, ten, kur as vos nenumiriau is salcio ir baimes".
Stai kaip turi skambeti toks pasakojimas, - ji uzriete nosi, - bet palauk, toliau!
"Ir priskridome baisiai auksta kalna, kuriame buvo urvas. Ir tame urve jis mane laike diena nakti nenuleisdamas akiu. Pabaisa mane taip saugojo, jog neleido prisiartinti net uodams ir kitiems vabzdziams, pamatydamas ir sudegindamas juos savo kvapu dar pusiaukeleje iki manes. Ir butent tada, kai man jau eme visa tai atsibosti, pasirode riteris. Atsirado jis tuomet, kai slibinas akimirka manes nesaugojo, savo reikalais isropojo ant uolos krasto.
Riteris tas buvo aukstas, visai nieko, apsirenges kaip paskutinis valkata, bet as supratau, jog drabuzius jis susidraske lipdamas i kalna. Pas mane! Man vos sirdis is krutines neissoko!
Riteris uzklupo priesa visiskai nepasiruosusi - kai tas buvo iskises savo uzpakaline dali virs prarajos ir jo demesys sutelktas visiskai kam kitam.
Mojuodamas kardu, mano gelbetojas prisoko prie jo ir taip kraupiai suriko, kad slibinui net ama ateme is baimes. As gerai nesupratau, kokie tai buvo zodziai, nes tai tikriausiai buvo burtazodziai... Ir kai mano salies kariunai palinks prie manes, noredami isgirsti, kokie tai buvo zodziai, as tegalesiu atsakyti, kad skambejo jie mazdaug sitaip: "Tu pelenu spalvos siknos skyle, uzsimanei... - ji truputi paraudo ir paaiskino, - o paskutinio as visiskai nesupratau. Bet tai tik pradzia! Istares burtazodzius, jis kirto savo didziuliu kardu. Smugis buvo baisus, deja - pro sali, mat slibinas, puikiai suvokdamas beviltiska savo padeti, sustenejo ir soko nuo skardzio, tik taip isvengdamas asmenu. Pakrites keleta akimirku ir tada atsitokejes, jis isskete savo sparnus sulyg laivo burem, apsuko rata apie kalna ir jau norejo stoti i lygia kova su riteriu, kuris buvo kaip ant delno, taciau tasai pademonstravo kovine taktika ir ilindo i ola. Pasislepe uz manes. Zinoma, vieno ugnies kamuolio butu uzteke tukstanciui tokiu riteriu oloje iskepti, tereikejo slibinui tik pusteleti. Taciau jis to nepadare. To kaltininke buvau as, nes mes su tuo slibinu, tiesa pasakius, buvome speje susidraugauti. Karzygys, tai matydamas, uzlindo man uz nugaros ir susuko:
- Na, nuodeguliu kalne, ko lauki - spjauk! - ir del viso pikto dar labiau susiguze uz manes.
As stovejau kaip ikalta, nedrisdama net pajudeti, sirdies gilumoje jausdama, kokie svarbus ivykiai dabar vyksta. Slibinas nenorejo manes suzeisti, todel buvo labai atsargus. Urvas buvo siauras, pabaisa negalejo apeiti aplinkui, todel tik stauge ir rode nasrus.
Tuo tarpu karzygys rado kampe ieciu, kurios cia susikaupe per ilga laika - slibinas jas kolekcionavo atminimui karzygiu, kurie lipo pas ji kautis. Jis eme metyti tomis ietimis i pabaisa. Butybe selo, taciau net tada neisleido ugnies kamuolio, kai vienas smaigalys ismigo jam i skruosta. Riteris kovojo narsiai - laide ietis negailedamas ir astuoniolikta, o gal net septyniolikta slibinui buvo mirtina - pataikiusi tiesiai i aki, ji priverte pabaisa sustaugti nesavu balsu. Karzygys prisokes griebe ieti uz koto ir eme stumti pabaisa is olos. Kol galu gale, besiraitancia is skausmo, nustume nuo prarajos. Jis krito kaip akmuo ir gavo gala ten, toje baisioje vietoje, tarp apgrauztu savo auku kaulu. Rodes, net kalnai atsiduso, atsikrate tokio baisaus tirono. Tik debesys kabojo kaip kaboje per sprindi karzygiui virs galvos ir, man regis, jiems tai nerupejo. Dziaugsmo asaros riedejo mano skruostais - as buvau laisva! Nors slibinas ir neversdavo manes esti ziurkiu ir miegoti ant saltos zemes, uzsiklojus tik dangum, o geriausiu atveju medziu virsunemis, taciau jis baisiai smirdejo, buvo senas krienas ir jo, kaip ir to kalejimo, man seniausiai buvo gana.
Karzygys tuo tarpu, isitikines, kad pabaisa jau nebepakils, grizo ir netares ne zodzio eme kazko ieskoti oloje. As tiesiog virpejau nuo isgyventos itampos, dziaugsmo, galiausiai netekusi jegu susmukau ant vienos is skryniu. Mano vaduotojas verte visus kampus ir nieko nerasdamas vis labiau siuto. Jis, rodos, tik tada mane pastebejo, kai jam prireike apziureti skrynia, ant kurios as sedejau. Jis maloniai syptelejo ir nulaipino tokiais zodziais, kad ta fraze, kuria jis iskose pro dantis, pamates, jog skrynioje tera tik tvarkingai sudelioti riteriu herbai ir kiti heraldikos atributai, palyginti su jais, tebuvo angelu dainavimas.
Perpykusi pasakiau, kad esu princese. Jis pasiziurejo i mano skarmalus, kuriais buvo pavirte mano puosnus drabuziai, ir prisistate esas princas, be to, labai turtingas, mat neseniai gaves teise i didziuli palikima, tik va, velionis mires taip netiketai, kad net nespejo pasakyti, kur paslepes visa auksa. As jam paaiskinau, kad jis klystas. Amzina atilsi Skrubis (taip slibinas vadino save) jokio aukso neturejes. Vieninteliai daiktai, kuriais jis neispasakytai didziavosi, buvo jo heraldikos kolekcija - apie ja jis galedaves pasakoti valandu valandas, ka jis, beje, ir dare, igrisdamas man iki gyvo kaulo. Deja, jo didenybe tuo nepatikejo ir toliau verte ola aukstyn kojom tol, kol galiausiai neliko ka versti. Ir tada...
Jis nusimines sedejo ant prarajos krasto, spjaudydamas zemyn, kur gulejo slibino kunas, ir stebejo, ar pataike.
Princese isejo is uolos, stabtelejo, po to neryztingai priejo ir atsistojo uz nugaros. Tyledama uzdejo ranka jam ant galvos, suleisdama pirstus i tankius plaukus. Jis nepajudejo.
- Jo didenybe, matyt, laikinai stokoja pinigu, - be uzuolanku paklause ji.
- Laikinai, - linktelejo vaduotojas ir vel uzsejo akimis horizonta. Nieko geriau jam neatejo i galva, del to jis itikinejo save, kad grozisi vaizdu - juk ne kasdien kyli i tokia aukstybe. Pridure, - akmenys laikinai neskraido, kalnu virsunes nenutirpdo sniego, medziai nevaiksto, zuvys negieda. Laikinai.
- As princese. Tam, kuris isvaduos mane, tevas pazadejo puse karalystes.
- Ar didele tavo karalyste?
- Kiek akys uzmato!
Jis svelniai atreme galva jai i liemeni.
- Ar tos akys gerai ziuri? - pasitikslino.
- Tris dienas josi, mano tevo valdu neperjosi.
Jos zvilgsnis buvo paslaptingas.
- Turbut letai jojai? - paklause.
- Paukstis sparnus atmustu.
- O kokie pauksciai ten gyvena?
- Uzmokestis, manau, turetu tave patenkinti...
Jis sypsodamasis nuzvelge ja.
- Jeigu tik parvesi mane namo...
- O jeigu ne? - tyliai paklause.
Ji nusisypsojo - tarsi saulute islindo is uz debesies.
- Sedi ant paties krastelio, atsukes man nugara. Jeigu stumtelesiu, ka dar spesi nuveikti gyvenime?
Jo akys sublizgo, burna prasivere.
- Aaagh, - tesugebejo atsakyti.
Princese linktelejo galva:
- Taip, taip. Tik tiek.
Kilmingasis nusisypsojo.
- Ar apsisprendei? - dar karta paklause ji.
- Taip, apsisprendziau... Stumk! - ir staigiai apsisukes prilipo lupomis prie jos lupu. Vos balansavo ant prarajos krasto.
Princeses akys issiplete, rankos sustingo jam ant peties, lyg nezinodamos ka daryti, paskui prisitrauke ji artyn.
Kai jis atsistojo, ji vis dar sedejo. Paziurejo is virsaus:
- Zinoma, parvesiu. Taciau be uzmokescio. Tarkim, jau uzmokejai.
D. Minkeviciutes ir S. Januseviciutes
piesinys
Jie gulejo prie gestancio lauzo, jausdami dienos zygio svori visame kune. Naktis iziebinejo zvaigzdes ir daresi vis vesesne.
- Pone!
Jis sudejavo:
- As tau sakiau tais retais momentais, kai tu nutildavai, kad mano vardas Luo. Paprasciausiai Luo, be jokio titulo. Kas gi nutiko?
- Zeme slapia!
- Ne, ji tik vesta - jau naktis. Slapia bus ryta, - dar paguode.
- Man salta, - ji pakilo ant alkunes.
- Galvok apie ka nors kita. Galvok apie savo patala rumuose.
- Nieko neiseina.
- Kodel?
- Alkis neleidzia man galvoti apie nieka kita, tik apie ji.
- Juk norejai, kad parvesciau namo. Jei nepatinka, reikejo prasyti slibino, kad parnestu.
- Norejau, bet nespejau. Jis taip staiga numire!
Luo pritilo.
- Idomu, kaip tame urve uzmigdavai. Gal jis lopsine dainuodavo?
- Ne, taciau jis man atnesdavo valgyti nuo kazkokio dievo aukuro kalnuose. Ilgainiui maistas daresi vis skanesnis, nes gandas apie tai, kad dievai priima aukas, skatino zmones jas aukoti. Be to, urvo sienos, drakono ugnies ikaitintos, visa nakti skleisdavo malonia siluma.
Jis nusikeike ir apsiverte.
- Apskritai, kartais su juo budavo visai linksma. Jis net atsimena, kaip mano senelis atejo i musu karalyste, vien kovos kirviu nesinas, ir ilgainiui ikure miesta, tapusi sostine. Isivaizduoji, vien kovos ki...
- Baisiai linksma, - sumurmejo jis, - bet gal vis delto rytoj papasakosi, - pasiule.
Ji nutilo. Po kiek laiko vel susneko.
- Galima man jus apkabinti?
- Mus? As tik vienas.
- Na tai nors viena, - ji pasirode nesanti isranki.
- Negalima.
- Kodel?
- Tai klaida. Tavo.
- Mano klaida buvo ta, kad as viena isjojau pajodineti ir per toli nuklydau. I paukstelius uzsiziurejau. Ir kai atskrido paukstelis... - ji pasakojo visu kunu spausdamasi prie jo, jausdama, koks jis siltas.
- Klausyk, Deitra. Pirma, tu - princese.
"O tu - siltas", - pamane, o garsiai atsake:
- Ar princeses privalo salti kaip varvekliai?
- O antra, - tese jis, - ar tau kas nors sake, kad net su skarmalais esi grazi?
"O tau?" - paklause mintyse, o garsiai:
- Pora kartu.
- Ir kas gi?
- Skrubis.
- Kas?
- Slibinas.
- Ka, - Luo net atsisedo, - ka jis su tavimi... - nutilo, nesumesdamas, kaip paklausti.
Dabar jau ji atsisedo:
- Nieko, - sumurmejo. - Ar nesupranti, kad nenoriu to prisiminti, - vos ne isteriskai susuko. Atsigule.
Jis irgi atsigule. Priglaude Deitra prie saves, jaute, kaip ji dreba. Debesys uzslinko uz zvaigzdziu. Tamsa kriokliu krito ant ju.
- Tai klaida, - murmejo, - o gal ir ne, - uzciuope kazka ranka.
Gal ir neklaida. Ne klaida, ne, ne, ne.
Klaida.
Ji uzpludo baime, karstis ir dar kazkas. Nors jau buvo per velu. Jis mate paveiksla: kalvota peizaza, apaugusi ramunelemis ir kvepianti. Mate medzius, saule ir kartuves ant nedideles kalveles. Zinojo - tai kartuves jam.
Debesys slinko pro saule. Kas galejo zinoti - kale plaktuku jam smegenyse. Taciau jau velu - jis sumazino peizaza iki apkabinamu matmenu ir atsidejes eme tyrineti kalvele su kartuvemis. Peizazas nesipriesino.
- Deitra, - tyliai susnibzdejo jis, - ka vis delto veike su tavim slibinas?
- Jis padedavo galva man ant keliu, taip, mazdaug ten, kur dabar taviske, ir taip praleisdavo ilgas valandas.
Jis net kruptelejo.
- Dieve sventas. Na ir kvailys.
- Ir tu siulai man visa tai papasakoti, ar ne? Mane arba palaikys sergancia, arba tiesiog uzdarys i boksta.
- Tu gali paslaptingai patyleti, - pasiule Luo, - ir bokstas bus isgelbetas.
- Patyleti?! Mano tetusis... - jos balsas uzluzo. - Ka pasakys mano motule?
- Tai gal tik tiek, kiek priklauso pagal etiketa, - nieko, - bande speti jis.
- Mano motule viska ir taip isskaitys man is akiu, netarus ne zodzio. Jos sirdis neatlaikys!
- O jei as ten busiu - neisskaitys?
- Tu kvailys, - nusprende ji. - Kodel atsisakai to, kas tau skirta?
- Neatsisakau. Bet as juk sakiau, jog tu man nieko neskolinga. Ir apskritai niekas man neskolingas. O jei isties nori atsidekoti - nepasakok niekam tos istorijos, puse kurios ir taip melas.
- Kur melas, o kur ne. Kad ejai ten pinigu - ne melas. Kodel gi dabar atsisakai puses karalystes?
- Kartoju: as nieko neatsisakau. As pasirinkau. Logiskai pagalvojes. Logiskai galvojant, persasi klausimas - is kur gali zinoti, kiek ir kam pazadejo tetusis uz tavo isvadavima, kai tave pagrobe. Gal tu girdejai, kai nese tave virs rumu, kaip jis saukia: "Puse karalystes".
- Tu zinojai, - susuko ji, - bet tuomet juk gali paprasciausiai ateit ir pareikalauti uzmokescio.
- Tai neimanoma.
- Kodel?
- Tai pernelyg banalu, - syptelejo jis.
- O ka daryti man. As nenoriu su tavim issiskirti. Banalu tai ar ne. Juk is taves tiek nedaug teprasoma. Rytoj pasieksime miesta. Eik su manim i rumus.
Jis ilgai ziurejo i ja. Imete kelis zabus i lauza ir pagaliau prabilo:
- Ten laukia taves. Manes ten niekas nelaukia. Nebent mirtis. Ar zinai, kaip pasibaigia tiems, kurie tiesiog ateina i rumus ir pasako: "As atejau puses karalystes". Tokiems maloniai sypsomasi diena, o nakti jie staiga ima ir nukrinta nuo rumu stogo. Ka jie ten dare - lieka paslaptimi.
- Taip buna tiems, kuriu ten laukia tik mirtis. Bet taves laukiu ir as.
- Puiku. Cia ir yra mano pasirinkimo esme. Tada paaiskink man, kaip pasiekti tavo langus. Nuo miesto vartu, nes tik iki ten as tave palydesiu. Su tavim buvo puiku, nesvarbu, ka as visa laika kalbejau. Bet musu pasaka baigsis prie miesto vartu.
Nutilo. Rodos, ir neketino daugiau nieko sakyti. Priejes istrauke prie lauzo ismeigta karda. Kazka pasake sau po nosim.
- Sakyk, - paprase ji, - as pasistengsiu suprasti.
- Sakau, kvailas iprotis smeigti ginkla i zeme. Smaigalys eme rudyti. Teks atprasti.
Jis gulejo, taciau nemiegojo. Lauzas jau seniai buvo isbleses. Deitra klupejo salimais, vos pastebimai lingavo i salis ir niuniavo. Ausys gaude daugybe garsu: cirpe cikados, nakties paukstis rekavo medzio virsuneje, vejas lingavo sakom. Bet sie garsai jo nedomino, Luo klausesi Deitros dainavimo. Ji uzsimerkusi lingavo i sonus, kartais pagarsindama savo daina, kartais visai pritildama. Luo uzmigo beklausydamas jos. Lyg pajutusi, kad jis miega, princese atsimerke. Nenutilo. Ilgai ziurejo i jo mieganti veida, akis, lakstancias po vokais, - Luo sapnavo. Ji nebaige giesmes, tik sypsena vis dazniau prasimusdavo pro melodingus garsus ir uzkariaudavo jos lupas. Stai dabar jos daina neperdetai liudna, kyla iki saku virsuniu, o dabar plaukia kaip debesis. Po to vel tampa beviltiska kaip upeliukas, pamates, kad visa gyvenima daro viena ir ta pati vingi. Po to vel linksma, beprotiskai ziauriai linksma.
Jis mate paveiksla: degancius kaimus, sutintas bulves ant stalu ir vestancius zmoniu kunus greta. O pro sali keliuku zingsniuoja giltine ir dainuoja: "Valio, dalgeli, valio!"
Luo eme blaskytis per miegus. Vis smarkiau ir smarkiau. O daina daresi vis linksmesne. Kai jis labai blaskydavosi, ji uzdedavo savo vesias rankas jam ant kaktos ir dainuodavo kiek tyliau tol, kol jis aprimdavo.
Taciau jis vis reciau davesi nuraminamas, vis dazniau blaskesi per miegus ir kazka reke. Tuomet ji suleido pirstus jam i plaukus - jis vel aprimo. Kai vel eme blaskytis - taip smarkiai, kaip niekada - princese nieko nebedare, tik sypsojosi. Paskui pasilenke ir pabuciavo i lupas.
Jis pabudo. Atmerke akis. Kai ji atsitrauke, Luo dar ilgai tylejo. Galvojo apie savo sapna. Tare.
- Jeigu tai bus sunus, prisiekiu tau, jis bus karalius.
Guledamas jis ziurejo i jos veida. Mate, kaip menulis maudosi puriuose jos plaukuose.
- Jei tai bus dukra, ji bus tokia, kaip tu!
Ji skambiai nusijuoke.
- Kodel nesakei to man anksciau? - dar paklause.
- Kad turesiu vaika? Bet juk tai taip banalu, - guztelejo ji peciais.
Jis atsimena, kaip zenge pirma zingsni i tuos rumus. Dairesi i banguotus skliautus, viena ranka spausdamas Deitros delna, o kita - kardo rankena, pasiruoses viskam.
Jis zinojo - kiekvienuose rumuose gyvena pabaisa. Jam tai sake vienas girtas menestrelis, kuris buvo dainaves desimtims karaliu ir karalieniu.
Taciau buvo tylu.
Pabaisa miegojo.
Uztat visas miestas gaude tarsi avilys. Gedulo metu uzdarytos smukles ir uzeigos dabar uzte uze, antspaudai nuo ju duru dege zidiniuose, kuriuose jau kepe riebus parseliai. Svente! Snabzdesys rumu saleje pasitiko juos, susikibusius uz ranku. Karda is jo buvo ateme, tad antra ranka jis be paliovos taisesi savo nutrinta svarka. Nedrasiai sustojo prie sosto, kur sedejo karalius su karaliene, ir suklupo.
Deitra istrauke delna is jo rankos ir uzbegusi laipteliais puole i abieju glebi. Luo girdejo ju juoka. Pasijuto baisiai vienisas. Pakele akis ir isvydo juos visus tris ten aukstai. Ju zvilgsniai nukrypo zemyn. Jis dar karta nusilenke.
Deitra kazka pasake. Jis nieko negirdejo, bet pabande isivaizduoti ju pokalbi.
"Karaliau", - ne, negerai, pagalvojo jis, - "Teveli, priimk mano isvaduotoja..."
Karalius santuriai nusisypsojo ir atsisuko i dukra.
"...narsu kari, - fantazavo jis, ziuredamas i be garso judancias lupas, - puiku palydova ir gyneja..."
Karalius linktelejo galva.
"Luo".
Valdovas nustebes pakele antakius. Kazka pasake. Tikriausiai: "Paprasciausiai Luo, be jokio titulo?"
"Paprasciausiai Luo".
"Taip, paprasciausiai", - pridure jis pats sau, stebedamas jos sypsena, kuri tapo kiek kvailoka.
Ji dar kazka pridure. Jis net neisivaizdavo ka, todel nusprende:
"Teveli, kas bus siandien vakarienes?"
Karalius net issiziojo is nuostabos ir eme kazka aiskinti, purtydamas galva.
- Tikriausiai suklydau, - sumurmejo Luo.
Dabar jau Deitra kazka karstai aiskino, pamazu rausdama.
"Jis ne toks idiotas, kokiu apsimeta", - bande speti jis, ziuredamas i karaliaus veida.
"Ne!" - ir pats isijautes papurte galva, - "visiskai neimanoma. Ir jokio atlyginimo nepazade..."
"O as maniau..."
"Tu negalejai nieko manyti, nes esi..."
Ji supykus pakele antakius. Visai kaip tevas.
"Taip, esu ir dar as esu..." - ojojoi, visai neisivaizduoju, ka ji galejo pasakyti, - bande apgaudineti save jis, matydamas, kaip karalius griebiasi neaisku uz ausu, uz galvos ar uz karunos, o gal ir uz visko kartu, ir seda ant sosto kampelio, del to paciai Deitrai tenka gaivinti nualpusia, smunkancia zemyn valdove. Karalius mete zvilgsni i Luo ir jis suprato: pabaisa prabudo.
Jis liko rumuose.
O pabaisa skraide pilies koridoriuose.
Jis atsimena.
Uznuodyta valgi, peilius tarnu rankose.
Lietus krito uz langu.
Jis atsimena.
Kalbas, pernelyg daznas, jog butu islauztos is pirsto, kad karalius greitosiomis nuziurejes dukrai nauja vyra. Sako, nelabai jauna, taigi nelabai isranku, uztat turtinga.
Jis tik po truputi mokesi klausyti, ka kalba pabaisa, todel ne iskart tuo patikejo. Be reikalo. Kai kambaryje jo lauke keli ginkluoti galvazudziai, jis itikejo. Jis neturejo kitos iseities. Plesikai taip pat. Jis turejo daug laimes ir jiems nepavyko nuzudyti jo is pasalu. Su zmonemis reikalus jis buvo prates uzbaigti greiciau, negu su slibinais. Kai dvariskiai pamate, kas liko is galvazudziu, eme ji labiau gerbti, nes buvo uz ka.
Jis atsimena.
Jos veida. Kaip ilgai tas veidas neziurejo i ji kitaip, kaip tik su tokia neapykanta, jog jam norejosi lipti i auksciausia medi ir neislipti ilgai ilgai. Bet medziu cia nebuvo.
Atsimena, kaip tas veidas pirma karta i ji taip paziurejo.
Tai atsitiko, kai ji suzinojo, kad nakti karalius girtas iskrito pro langa. Tai neturejo kelti itarimo - karalius po dukros sugrizimo eme nesaikingai vartoti kai kuriuos gerimus, o ir nieko itartino aplink niekas nebuvo pastebejes. Ta mirtis sukele daug kalbu ir baisiai daug nuomoniu. Tokiu ivairiu, kad net atsirado tvirtai tikinciu, jog karalius iskrito be niekieno pagalbos. Ilgainiui ir ji eme tuo tiketi - neturejo kitos iseities.
Jis prisimena.
Jiems gime sunus. Pamena, kaip pirma karta eme ji ant ranku. Pamena ir Deitros zvilgsni tada - pirma karta po daugelio dienu ji ziurejo i ji be neapykantos, nes jis laike ant ranku kudiki ir jos zvilgsnyje nori nenori buvo jie abu kartu, o i savo kudiki ji nepajege ziureti su neapykanta. Suvokdamas tai, jis taip prispaude miniatiurini gyneja prie saves, kad bobos, sokancios apie princese, ateme sunu is jo ir isvijo laukan. Bet jis buvo laimingas.
Jis prisimena.
Jis tapo karaliumi. O pabaisa tebeskraide koridoriais.
Karai eme siaubti jo karalyste - aplinkiniai valdovai, suzinoje apie nauja "karaliu", pamane, kad dabar karalyste bus lengvas grobis. Taciau jie apsiriko. Jis greitai rado kalba su savo kariais ir karo vadais. Ir jam sekesi. Priesas gavo toki atkirti, kokio net nesapnavo. Sutriuskines juos savo zemeje, jis pamane, kad reikia kalti gelezi, kol karsta, ir pats patrauke i ju valdas. Ir tas "kalimas" truko visa gyvenima. Jo karalyste pletesi, taciau jis zinojo, kad kazkas cia ne taip, - pabaisa vis skraide rumu koridoriais.
Viena diena jis pajuto, kad yra baisiai pavarges. Ir sulig kiekviena diena tas nuovargis stiprejo.
Jo sunus uzaugo. Vede. Viskas buvo banalu.
Vis dazniau jis leisdavo sunui valdyti karalyste, vis daugiau reikalu krove ant jo peciu, padedamas tik savo patarimu.
Taciau tai viskas, ka jis prisimena. Tiek metu gyvenimo, dziaugsmo ir liudesio, o viskas telpa i kronikininku rastu eilute : "Isplete karalyste iki siauriniu osu pietuose ir iki Naujojo Deiro siaureje, iki Gren-Arnano juros vakaruose ir Kinrdes upes rytuose".
Ir tai buvo verta viso gyvenimo.
Jis zinojo, kad kazkas ne taip.
Todel eme vis reciau rupintis valstybe, apsigyveno atskiroje pilyje. Bet pasiuntiniai ir taip zujo pirmyn atgal - sunui vis reikejo jo patarimu.
Pats nepastebejo, kaip eme suradineti priezasciu isvykoms.
Nesuprato, kad jo sunus atrodo toks pat lengvas grobis, kaip kadaise jis pats. O jo sunus nemokejo taip kalbeti su kariais, nes niekad nejo su kardu pries jokia pabaisa.
O pabaisa skraide koridoriais.
Jis atsimena. Ne, atsiminti net nereikia. Tai dabartis. Jis grizo su zmona nuo juros pakranciu ir isgirdo baisia zinia - priesas prie sostines. Nepaisydamas nieko, jis su palyda nuskubejo sostines link. Niekad nebuvo mates tokiu baisybiu - keliuose ant medziu kabojo eiles pakartuju, kaimai sudeginti iki pamatu. Bet jie jojo pirmyn.
Pasala uzklupo juos miske, jam su zmona tik per stebukla ir tarnu pasiaukojima pavyko pasprukti.
Ir dabar, nezinodamas ka daryti, kelinta diena slepesi miske. Nezinojo nieko. Net to, ar dar tebelike nors keli koridoriai pabaisai lakstyti.
Jis istrauke karda is zemes ir pasigulde ji greta. Is kaires. Is desines prie jo prisiglaude Deitra. "Ir ka gi man tai primena?" - pamane. Ji nukrete siurpas nuo savo minciu. "Ne, - tare jis sau, - tai buvo seniai". Ir atsiduso. Ji kvepejo samanomis, o miskas nutilo laukdamas.
Dregnos zemes kvapas, krintanciu zvaigzdziu riksmai. Ne, tai buvo pernelyg seniai.
O jos plaukai tebebuvo veslus, kaip ir tada. Jis atsisuko i ja. Zvilgsnis jau nebebuvo jaunatviskas, bet jis zvaigzdziu sviesoje mate viska, ka norejo. Jis atmintinai zinojo kiekviena raukslele jos veide. Nors tai buvo taip seniai...
Jis apkabino ja. Deitra, rodos, tik to ir lauke - viena jos ranka pralindo jam po kaklu, kita apsivijo is virsaus
ir susijunge su pirmaja mirties kilpa. Jis
apkabino jos liemeni.
- Klausyk, valdove, - tare ji keistu balsu. - Ar tu isitikines, kad zinai, ko nori?
- Zinoma. Ar as tau sakiau, jog net dabar esi grazi?
"O as tau? "- pagalvojo ji, o garsiai pasake:
- Galbut del to, kad dabar tamsu ir tu neiziuri.
Jis neatsake, tyledamas krove ant jos samanas, po viena kuoksteli. Todel ji turejo uzduoti ta klausima:
- Tu zinai, kiek metu mes to nedareme?
- Skaiciuok desimtmeciais, bus lengviau, - atsake jis. Abu sukikeno. Zvaigzdes kriokliu krito ant ju. Jie nere joms pavymui.
Jis mate paveiksla.
Ramuneles kalvu slaituose buvo jau ugtelejusios ir dar smarkiau kvepejo. O ant kalveles vis dar tebestovejo kartuves. Jam...
Ismeiges savo karda ten, kur peizazas ribojosi su tikra zeme, stovejo jis ir stebejo juodus sunkius siluetus, judancius jo link. Kai jie buvo arti, jis mate ju veidus, siurkscius nuo vejo. Dygios akys smigo i ji, jie barskejo ginklais, zirgai trype kanopomis zeme ir leido garo kamuolius is snerviu.
Karalius ramiai nuzvelge salmu virsunemis ir ieciu antgaliais pasisiaususia juoda mase.
- Bijau, kad cia jus nepraeisite,- tare jis patiems pirmiesiems.
Siluetai nesustojo.
Jis istrauke karda is peizazo.
Peizazas subangavo.
- Zinai, Deitra, as manau, jog suprantu. Tada, ta pirma nakti, tau tikrai buvo salta, o vienintelis, kuris galejo padeti susilti ir sulaukti ryto, buvau as. O as tuo ir pasinaudojau.
Trumpam nutilo. Tese:
- Ka gi, dabar mums abiem salta, mes abu alkani. As nuo to jau seniai atprates, o tu ir pripratus nebuvai...
Ji pasireme ant alkunes ir smalsiai paziurejo i ji.
Jis sumikciojo:
- Na, as tik norejau pasakyti, jog dabar viskas buvo... sazininga.
Ji tik skambiai nusijuoke:
- Dieve sventas. Na ir kvailys!
Geltonas lietus krito ant melynu lapu ir zemyn lasejo jau zalias.
Jis mate, kaip pazaliavusiais lapais nuklotu takeliu tarp kalneliu eina senas diedas su zila barzda ir nudriskusiais skarmalais. Prisimerke, pridenge delnu akis nuo varvanciu lasu ir tada ji pazino. Tai buvo rumu burtininkas - senis Zveiduvis. Karalius lauke, kol tas klibinksciuodamas prieis artyn.
Burtininkas priejo, pasireme ant ilgos savo lazdos kaustytu galu ir sypsodamas tylejo. Karalius pamate, kad jo zila barzda apauges rauksletas veidas supuliaves ir sumustas.
- Sveikas, karaliau, - tyliu minkstu balsu prabilo senis, kauleta ranka nusibraukdamas nuo veido zalius lasus. Veidas tapo sveikesnis ir, rodos, pajaunejo. Senis debtelejo i issipletusias is nuostabos karaliaus akis.
- Na, juk negaliu as pries karaliu stoveti toksai, - pasiaiskino. Nubrauke nuo medziu lapu pilnas rieskucias lietaus ir nusiprause veida. Kai pakele galva, ne vieno idreskimo nebesimate ant sveikai gelsvos jo odos.
- Va, dabar kitas reikalas! - paeme nuo zemes akmeni, kuris blizgejo kaip veidrodis, apziurejo save ir numete. Karalius pastebejo, kad visi akmenys aplink tokie patys.
- Tai kaip gyvenimelis, - vel prabilo senis.
- Sudas, - trumpai drutai atsake karalius ir pats pasiurpo nuo savo istarto zodzio skambejimo. Seniai praejo tie laikai, kai jis taip atsakydavo i mandagius pasisveikinimus.
- Fuiku, - senis pasitryne rankas ir issisiepe. Pasimate ismusto danties kiauryme.
- Oi, - susigriebe magas. Paseme sauja zalio vandens is saltinio ir, paskalaves juo burna, vel issisiepe. Visi dantys buvo vietoje.
- Puiku, - vel pakartojo, - vadinasi, ruosiamasi sejai. Lauksim, kas gi sioje puikioje dirvoje isdygs. Visuomet sakydavau...
- Tai vis saipaisi?! - palingavo galva karalius.
- Argi drisciau?! - burtininkas vel issisiepe. - Visada, kai tu manai, kad as saipausi, pasirodo, kad...
- Kad tu pranasauji. Zinau, zinau, - numyke karalius. - Bet si karta klysti. Ziurek, - jis parode ranka savo zmona, uzsiklojusia tik plaukais, miegancia prie vos berusenancio lauzelio. Zalias lietus krito sau ir, rodos, niekaip nekenke zarijoms, kurios spingsejo kaip spingsejusios.
- Tai viskas, - paaiskino karalius vaizdo turini. - Baigta! Nieko daugiau neivyks!
Senis tiktai suokalbiskai mirktelejo ir, nuzvelges miegancia karaliene, tare:
- Puikiai tave suprantu - jau nebe tie metai. Bet patikek: vienas kartas per nakti - tai nei daug, nei mazai!
Karalius paraudo ir pakele zvilgsni i didziulius melynus medzius. "Argi jie tokie visuomet buvo?" - pagalvojo.
Pasikase pakausi.
- Tai sapnas? - pagaliau paklause.
- Taip, - atsake senis, - o tu ko noretum?
- Tai tavo darbas? - dure i medzius pirstu.
Burtininkas tik kukliai nusisypsojo.
- Taciau tu tikras?
- Gali paliesti.
- Nereikia, - numojo ranka karalius, - bet jei tu tikras, tai paaiskink, kas gi atsitiko.
- Lyja, - burtininkas reiksmingai pakele pirsta, bet, pamates karaliaus zvilgsni, nutilo ir pradejo visai kitu tonu, - Heradas. Jo juk niekas nelauke, o jei ir lauke, tai is pietu, bet jis sudare sajunga su Rju Strazdaniumi, i kuri net demesio nekreipdavome - juk pries pora metu musu armija ivede ten tokia tvarka, kad tas negalejo net pakruteti. Jie susijunge ir uzklupo mus is rytu, net nepaskelbe karo. Tai buvo kaip perkunas is giedro dangaus. Zaibiskai forsave Kinrdes upe, jie po keliu dienu jau stovejo prie sostines sienu.
- Heradas ir Rju. Ka tu man pasakoji? Juk ju kariuomene galima suskaiciuoti ant pirstu.
- Ant pirstu galima suskaiciuoti ir zvaigzdes danguje, tiesa, tai kiek uztruktu, - kone abejingai nutrauke burtininkas. - Osai. Jie sudare sutarti su siaures osais. - Karalius prisimine tamsius veidus, pasaloje tykanciu kariu gretose, ju sunkius siluetus ir placius sunkius kardus.
- Bet juk tai savizudybe, - papurte galva karalius. - Praleisti osus pro savo zemes. Kai jie nebetures ka kapoti cia, atsisuks atgal. Tie kvailiai Heradas ir Rju atsidurs tarp kujo ir priekalo.
- Tai ju bedos, - guztelejo burtininkas, - zinai, abiem ne visi namie. Tu tik todel nenusalinai ju nuo sostu, kad nebijojai, jog jie kada nors sukurs realu pasipriesinima. Tai buvo klaida. Svarbiausia yra tai, kas dedasi musu zemeje!
- Tai kas gi dedasi? Pasakok!
- Viskas vyko taip greitai, kad niekas nespejo susiorientuoti. Amis bande surinkti armija gynybai, bet pritruko laiko, todel tik su saujele kariu uzsidare sostineje. Taciau priesu buvo kaip skeriu. Tie laukiniai dauginasi kaip peles - tiesiog is senu skuduru, ne kitaip - trys streles pilve, o jis vis tiek eina ir mojuoja tuo savo geleziu ir...
- Nenukrypk nuo temos, - nutrauke karalius negailestingai, - lyg as oso nemates. Kaip ten Amis?
- Karaliau, tavo sunus...
Nutilo. Bet jis ir taip suprato - senis kreipdavosi i ji "karaliau" tik tada, kai isvis labiausiai noretu tyleti.
- Kas? - karalius pakele tona, o zodziu taip ir nerado.
- Sostine paeme, pilis laikesi, visi gynejai traukesi ten, bet tik tam, kad pro langus is aukstai pamatytu liepsnu ryjama savo miesta. Pili paeme. Tavo sunus kovesi iki paskutiniuju. Kai, po teisybei, viskas buvo jau baigta ir liko tik keli, jis issauke i kova pati Herada. Ir butu nugalejes ji, bet kai jis ismuse is ranku Herado ginkla ir uzsimojo mirtinam smugiui, gal desimt streliu is karto ji pervere. Tavo sunus mire kaip...
- Tik nereikia skambiu zodziu. Zinau, kaip jis mire.
- Gerai, - burtininkas atsake ramiai, - skambius zodzius as pasiliksiu papasakoti, kaip jie sudoros mane, nes nemanau ilgai gyventi. Jei manes nenugalabys, tai mirsiu tam rusy is bado ar nuo zaizdu. Va tada, pries amzinai iskeliaudamas, dar pabandysiu uzsukti paplepeti, - senis kreivai nusisypsojo. - Matai, man paskyre kambarius musu pilies rusy ir pusryciams bei pietums duoda i kaili, o vakariene as atsiimu is tu, kuriuos mes su tavim ten sutupdem ir kuriu tie sunsnukiai nepaleido, nes patys bijojo tokius isleisti i laisve... Na, bet ka cia domina seno krieno bedos, geriau papasakok, karaliau, kaip ten prie juros?
Karalius tylejo. Po to pradejo.
- Atleisk man, Zveiduvi! Galejai taip ir pasakyti, kad tau reikia pagalbos. Gerai, as pabandysiu ateiti taves. Pakentek dar truputi...
- Vaikeli, - syptelejo senis. - Kur tu eisi. Tu man jau nebepadesi, ir draudziu tau, girdi, valdove, draudziu tai bandyti. As atejau cia, nes maniau pats padesias tau.
- Man? Tu geriau pats sau padek, o ne man!
- Karaliau. Nesigincykim. Tarp musu buvo gincu, tu zinai, kad as nepritariau tavo salinimuisi nuo valdymo. Tavo sunus juk dar tik didelis vaikas.
- Vaikas. As jo amziuje...
- Jau buvai spejes tapti paskutiniu valkata. Zinau. Deja, tam jis neturejo galimybiu.
- O ko tu nori, kad plikom rankom eiciau pries Herada ir osus.
- Ten prie lauzelio, berods, kardas guli.
Karalius tik zioptelejo.
- Negrazu slapcia klausytis kitu pokalbiu. Ir apskritai galiu ir tau ji paskolinti.
- Tylek, - senis rusciai stuktelejo lazda, kad galas net zemen susmigo, - koks tu karalius, jei...
- Koks? Koks as dabar karalius? Ogi joks! Kaip is kibiro varpas. Stai koks!
- Tylek! Tylek, kol dar niekas neisgirdo! Zinok - visi dar tiki, kad grisi.
- Taip. Ir ka padarysiu? - susidomejes paklause jis.
- Tu dabar esi kelyje ir tik tu renkiesi, kur sukti.
- Ar zinai, kad gyvenimas prie dideliu keliu kenkia sveikatai? O ir miska as pasiekiau laukais, nes salikelese ant medziu eiles pakeleiviu! Dangun, nes visi jau buvo atkile kojom per peda nuo zemes!
- Karaliau, - susuko senis, - tai tavo zmones ir mire jie su tavo vardu lupose.
Luo susieme rankomis uz galvos.
- Ka nori, kad as padaryciau?
- Tu neturi teises sustoti. Zinok, kad kelias neprasideda ten, kur tu i ji isuki, ir nesibaigia - kai tau kyla noras issukti. Tu eini juo ir jau nebeturi teises nei sustoti, nei klaidingai pasukti. Kodel? Per daug vilciu i tave sudeta! Zinok, pasaulis - tai harmonija, nepaisant to, kad jame pilna visokiu osu. Taciau su kiekvienu keleiviu sis kelias privalo elgtis saziningai, jeigu ir tas keleivis saziningas. Uz kiekviena atiduota tu gauni, uz kiekviena gauta - prarasi. Turi tik pajudeti - as is taves to reikalauju. Kodel - suprantamiau jau nebepaaiskinsiu!
- Klausyk, burtininke. Ka tu paistai? Kokia harmonija? Juk zinai, kad as tavo paisciojimu niekad nesupratau ir jei tik tai man gali pasakyti, tai...
Jis eme karstligiskai dairytis. Po to nulauze didziuli oranzini dygli nuo didziulio medzio ir grasinamai uzsimojo sau virs minkstos vietos.
- Jei tu nieko daugiau negali pasakyti, as... as pabusiu.
Nutilo jausdamas, kaip kvailai atrodo.
- Tu neskubek, - burtininkas tik nusisypsojo. - Isklausyk senio. Ar manai, kad karaliumi tampama atejus i rumus is nezinia kur ir tarus "mano puse karalystes". Juk cia nieko tavo nera. Tau nusispjaut ant visos karalystes. Tau rupi sunus, tu pats galu gale, bet net nepaklausei, kiek miestu atsilaike, kaip jiems sekasi. Taigi ar kiekvienas, kuris su karuna, - karalius? Pries daug metu vienas protevis atejo cia ir atsinese kovos kirvi. Bet visi zino - tai buvo karalius. Neturejo nei miestu, nei turto, nei karunos. Tokios, matomos is isores. Bet kas buvo jo viduje, tas niekam neidomu. Gal ten buvo turtai. Ir jis kovojo del kiekvieno grumsto, ir viskas cia tapo jo. Po grumsta jis sukure visa karalyste. Pradzioje jis buvo vienas, taciau tik pradzioje. Kaip jis tai padare? Kirviu?
- Tu man siulai viska pradeti is naujo?
- Is kokio naujo. Tada tu gavai veltui. Dabar vadintusi - is tikruju.
- Bet tam reikia viso gyvenimo. Tai ne mano amziui!
- Vadinasi, tau teks paskubeti. Arba pasiieskoti gyvybes obuoliu.
- Pasakas seki? - spyglys gresmingai pakilo. Po to jis tyliau pridure, - argi as viska dariau taip blogai, argi nesistengiau?
Mago zvilgsnis tapo liudnas.
- Gerai, as paseksiu tau pasaka, kuria sekiau tavo sunui. Taigi, buvo karta vienas zmogus, kuris state nama. Sienas suleido is storu rastu, istate azuolines duris ir langus, uzdenge cerpiu stoga. Taciau pamatus namui jis padare is vandens.
- Kodel, - paklause karalius nesuprasdamas.
- Geras klausimas. Tavo sunus irgi to klausdavo, - sypsojosi senis.
Karalius surauke kakta.
- Ir kas is to viso isejo? - paklause vel.
- O tavo klausimas man dar labiau patinka, - teatsake senis.
Nieko daugiau nesake, tik priejo prie jo, ateme oranzini dygli ir susmeige karaliui i slauni.
Luo negailestingai budo, nors ir visaip stengesi islaikyti akyse besisypsanti mago veida. Jaute, kad mato ji paskutini karta. O norejo dar tiek paklausti.
Taciau jis pabudo. Istrauke is kojos didziuli dygli. Deitra pasoko is miegu.
- Kas tau? - paklause.
- Sapnas, - atsake jis ir dar pamelavo, - tik sapnas.
Ji pabudo su ausra. Dangus virs misko jau sviesejo. Samanos ant jos kuno buvo dregnos.
Karalius sedejo prie lauzelio ir susimastes kurste ji, vartydamas rankomis milziniska oranzini medzio dygli.
Ji prisislinko artyn, taip, kad atsidurtu tarp lauzo ir vyro. Atsireme nugara i ji, rankas tiesdama ugnies link. Abu sedejo tyledami. Ji sildesi.
- Deitra.
- A, - ji tarsi pabudo is miego, - ka?
- Pameni, kaip tu pasakojai apie savo seneli, kuris su kirviu atejo cionai ir ikure karalyste.
- Su kovos kirviu, - pataise ji.
- Na taip. Kaip ten buvo?
- Kad daugiau nieko ir nepamenu, - tare ji, - kada gi as tau pasakojau, o be to, reikejo klausyti tada. O kam tau reikia?
Jis susimastes paziurejo i ja, po to smakru parode karda, kuri vel buvo ismeiges netoli lauzelio.
Ji paziurejo i vyra apstulbusi, po to skambiai nusijuoke. Jis, rodos, amziais negirdejo tokio skambaus jos juoko. O gal tai miskas kaltas - grynas oras, aidas atsiliepe medziuose. Tikriausiai - miskas.
- Didvyri tu mano, - atsisuko ji ir vel nusijuoke, po to suvele jo plaukus ir barzda. Dabar jis atrode kaip ramune - styranciais i visas puses per tas kelias dienas pabalusiais plaukais. Deitra vel atsireme i ji. Jaute, kaip ji juokiasi. O jos plaukai kvepia. Kadagiais - pamane. Buvo jau beveik uzmirses, kaip kvepia ir jos plaukai, ir kadagiai. Beveik.
- Ar tu esi girdejus apie gyvybes obuolius? - vel paklause jis.
- Aisku. Gal dar turi tu keptu obuoliuku nuo vakar, - ji vis dar juokesi.
- Ne, as rimtai.
Ji atsiduso. Jau nebesijuoke. Ziurejo i ji idemiu zvilgsniu. Jis nusprende, kad jos akys ne kiek nepasikeite nuo to karto, kai pamate jas pirmasyk.
- Luo! - teistare ji.
"Luo! - pagalvojo jis, - paprasciausiai Luo, be jokio titulo".
- Matai, as visa nakti galvojau. Kitur as negirdejau sio pasakojimo, tik jusu karalystej. Tegul tai pasaka. Bet pabandyk isivaizduoti, jog tikrai yra tokia obelis ir ja kazkas turi. Ka gi jis daro? - nelaukes atsakymo tare: - Jam rupi ja apsaugoti. Ir save! Juk jis gali gyventi amzinai ir jam kyla uzduotis - apsaugoti save nuo kardo! Ta jis ir daro. Statosi pili su auksciausiom, neprieinamom sienom, baisiais bokstais ir skerdikais gynejais. Kur tik pasirodo - visuomet su sarvais ir niekas jo kitokio nera mates. Jis negrobia zemiu. Karas - didziule rizika. Priesingai, jis teturi keliolika kaimu, kuriu duokles jam uztenka maistui ir kariu atlyginimui. Ir net jei kariuomene eina pro sali ir sluoja viska pakeliui, ta pili apeina lanku - jie zino, kad net jei ir paims ta pabaisa, nuostoliai geriausiu atveju bus desimteriopi, o naudos jokios - nei turtu, nei zemiu. Todel niekas ir nepamena, kad pilies seimininkas butu kada kariaves, nors liezuviai pliauskia, kad jis valde dar ju senelius ir visai nepasikeite. Kiti juos tildo - o net jei pasikeite, tai kaip tuose sarvuose atskirsi? Ir taip jis gyvena po senovei ir niekam net neateina i galva...
- Kad jis vis dar bijo, - nutrauke Deitra, - ir svajoja tureti zirga, kuris, jeigu vis delto kas nors uzpuls ji, isnestu ji ir butu nepavejamas. Jam tada uztektu tureti tik maiseli obuoliu ir jo niekas cia nebelaikys. Kas labiau isprotejes del zirgu negu jis.
Abu nutilo.
- Tai Ormas. Ormas gelezinis, - pagaliau netvirtai tare ji.
Jis lauke ja istariant ta varda. Ir didziavosi ja.
- O jo pilis ne taip ir toli nuo cia!
Ji atsistojo, pasisukiojo vietoje, lyg noredama susiorientuoti, kur eiti. Staiga paklause.
- Tu manai, kad net ir turedamas jis tau duotu obuoliu?
Karalius nusisypsojo:
- O kas, jei as graziai paprasysiu? - jis istrauke karda is zemes ir reiksmingai juo mostelejo.
D. Minkeviciutes ir S. Januseviciutes
piesinys
Is pelenu formos ir spalvos jis spejo, kad ten kazkada buta kaimelio. Desine ranka iskrate is plauku bejausme pelenu mase, kuria vejas nesiojo pirmyn ir atgal, ir zili plaukai vel tapo juodais. Kruvina kairiaja patapsnojo kardo maksti ir tare:
- Eime, tai tikrai ten. Ta pilis net ir sudegusi atrodo kaip dangaus ramstis. Niuresni ramsti sunku ir sugalvoti, taciau musu viltis - ten. Idomu, kaip galima taip viska sudeginti, net pavienius medzius. Burtais?
Jam niekas neatsake.
Pelenu pilies kieme buvo ne kiek ne maziau kaip ir visur kitur, tik cia nebuvo vejo ir jie tiesiog tingiai gule ant zemes. Jis pateko vidun pro isgriauta siena ir, lipdamas per akmenis, bande kazka prisiminti.
- Tai buvo cia, ar ne. Na, pakentek, tuojau rasim tai, ko atejom, - jis pats menkai tuo tikejo, taciau atsakymo ir vel nebuvo.
Pelenu pieveleje, uztvenktas nuodeguliais, liurleno mazytis, bet sraunus upeliukas, o jo vanduo, isneses pelenus is savo vagos, buvo keistai skaidrus ir linksmas, net bande zaisti saules atsvaitais, patenkanciais pro didziule skyle mure.
Jis ejo palei upeliuka, zinodamas, kad obelis buvo salia jo. Storas pelenu sluoksnis nepaliko vilties, taciau jis vis tiek ejo.
Staiga sustojo kaip zaibo trenktas - vienoje vietoje upelis buvo uztvenktas nukritusio akmens ir vanduo raibuliuodamas subego i nedideli sulineli, atsiverusi daubeleje. Skersai kelio nuvirtes nevisiskai sudeges medgalys uzstojo jam kelia ir kaip tik ten, sokinedamas bei sukdamasis, plaukiojo nedidukas apvalus auksinis obuoliukstis. Tai pasinerdamas, tai iskildamas ir taip vis tekanciame vandenyje isvenges ugnies, kuri aptirpino net sienu akmenis, taip lyg pateisindamas savo varda - gyvybes obuolys.
Jis dziaugsmingai susuko ir pasilenke paimti vaisiaus. Staiga kazkoks balsas susuko:
- Neliesk!
Zaibiskai atsitiese. Pamate zila vyra, kuris stovejo islindes is uz sienos ir ziurejo i ji.
- Man reikalingas sis obuolys, jaunuoli, - tare vyras.
- Patikek, man irgi.
- Kas tu toks, kad gali ji savintis?
- O kas tu, kad gali drausti?
- As sios zemes valdovas. Visko, ka matai aplinkui.
- Hm, tu valdai labai puikius pelenus, - syptelejo jaunuolis ir vel pasilenke.
- As sakiau - palik.
- Man sis obuolys buvo pazadetas, as ji ir pasiimsiu.
- Deja...
- Klausyk, zmogau, - neteko kantrybes jaunuolis, - neversk manes...
- Naudoti jegos? Prasau! As tik is mandagumo ir gilaus troskimo nebuti suprastas klaidingai nepasiuliau to pirmas. Cia - kad neabejotum, - eme traukti karda is makstu. Jaunuolis nulipo nuo akmens ir issitrauke savaji.
- Tegul tai taves netrikdo, - tare karalius ramiai, - tu pasakok. Kodel manai turis teise i si obuoli?
- As turejau teva, - tare vaikinas, kirsdamas pirma smugi suolio metu, o kai tas buvo sunkiai, bet atremtas, pridure, - sena. Jis uzsinorejo to obuolio mainais i visa savo turta ir kuris is triju broliu gaus ta obuoli - tam atiteks tevo namai. Taigi iskeliavau, - paaiskino savo ilga verzliu ispuoliu serija, kuria senis vis traukdamasis, taciau sekmingai atreme, ir kirto pats - greitai kaip gyvate:
- Radai?
Vos ne vos spejes atremti, jaunuolis tuoj vel perejo i puolima.
- Taip. Ir seimininka, kuris uzsimane stebuklingo zirgo mainais i obuoli. Vel keliavau... - aukstai issokes bande pasiekti priesininko kakla kardo galiuku.
- Ir vos nepraradai galvos? - pasitikslino karalius, kurio kardas prasvilpe pro pat jaunuolio ausi, kai tas nespejo susiorientuoti. Nuolatiniai karai neleido karaliui aptingti.
- Kad zinotum! Atkeliavau to arklio, o tenai karas! Namai paleisti pelenais, o aplinkui smirineja tokie juodsnukiai smailais salmais. Jiems vadovauja toks rudas strazdanius meslius, sedintis ant tokio arklio, kad iskart supratau - tai tas, kurio ieskau. Pritykinau ir sokes nukirtau tam strazdaniui puse kiauso, sedau ant zirgo ir pabegau, - jie sokinedami ir begiodami sukele toki pelenu debesi, kad karalius vos spejo pamatyti trumpa jaunuolio smugi is sono i galvos uzpakaline dali. Vos spejo issilenkti ir dure:
- Matau, mes kariaujame vienoje puseje.
- As nekariauju. As musuosi su kazkokiu diedu del kandidato i grauztus. Juokinga, - inirses eme malti kardu kairen desinen, nes beveik nieko jau nesimate.
- Juokinga. Juokingiausia, kad turi visus sansus pralaimeti, - karalius nesunkiai issilenke jo.
- Abejoju. Nes turiu visus sansus i pastiprinima.
Karalius, pajutes kazka negero, apsidaire ir vos spejo pamatyti kazka tamsaus, lekiancio i ji. Bande atsokti, taciau pavyko tik is dalies. Kunas atsitrenke i ji taip smarkiai, kad karalius susvirduliavo ir priklaupe ant vieno kelio. Spejes pasokti, jis greitai isbego is pelenu debesies i svaru ora ir tada pamate juos abu.
Jaunuolis, spausdamas ginkla delne, kita ranka gloste kruvina milzinisko vilko kaili. Tasai suinkste ir issiepe nasrus. Matesi, kad vos testovi ant koju. "Jei ne tai, - pamane Luo, - jau buciau virskinamas". Vilko sone ziojejo baisi kraujuojanti zaizda, buvusi uzrista, bet per ilga laika prastas tvarstis pasislinkes ir kraujas tiesiog lasejo ant zemes
- As su zirgu pabegau, - tare jaunuolis ir labai liudnai syptelejo, - o jam kliuvo.
Karaliui pasidare sleikstu. Jis suprato, kam jiems obuolys. Jie, norom ar nenorom, kovesi su jo priesais, buvo suzeisti, o dabar jis turi atimti is ju vieninteli vaista. Bet jis neturi pasirinkimo - jis reikalingas savo karalystei. Jis turi irodyti, kad yra karalius! Ir tai jau buvo nesunkiai pasiekiama. Mate, kad jaunuolis jau pavargo labiau uz ji. Jis gerai kovoja, taciau visa tai ismoko visai neseniai, labai skubotai, nors beveik tobulai. Gaila vaikino - gabus. Zus, nes truksta patirties. Kad ir tokios, jog suprastu, kada pralaimeta ir reikia saugoti save. Suprato, kad meluoja pats sau - vaikinas ne del saves tai daro. O daro!
- Sunau, - suskaudo kazkur, tariant si zodi, - is kur istraukei, kad vilkai megsta obuolius?
- As jam pasakiau, - tare vilkas ir eme laizytis zaizda.
Karaliui siurpas nuejo nugara. Jis jiems pavydejo. Jie dviese.
"Nepavydek jiems, - tare jis sau, sverdamas ranka karda, - ypac mirties".
Ji lauke jo tenai, kur ir buvo palikes. Karalius tyliai islindo is uz akmens, bet ji isgirdo ir atsisuko. Jis priejo ir sunkiai klestelejo ant zemes greta. Atsikvepe. Po to padave jai maiseli. Ji paeme ji letai, apciupinejo, papyle turini ant zemes. Tai buvo obuoliukai - nedideli, geltoni ir apvalus.
- Kas tai? - ji ispute akis, - tai juk ne...?
- Na zinoma, kad ne, - atsake jis. Paeme viena is ju, nuvale i rankove ir atsikando. - Vaisinkis, - tare.
Ji paeme obuoli.
- Skanus, nelaukiniai, - padrasino jis. - Jie vadinasi, na kaip ten... a, uzmirsau. Isivaizduok. Senelis turejo puiku soda ir daug daug obelu, kurios pavasari baltai baltai zydedavo ir tapdavo panasios i ji. Jis megdavo atremti savo baltaplauke galva i viena is ju ir ilgai ilgai ziureti. Jos jam buvo kaip vaikai. Ir stai pro sali jojo tie nieksai, degindami viska pakeliui. Ir sudegino jo obelis. O sita, vienintele, isliko ten tik todel, kad jie butent ant jos pakore ta senuka ir po to nenorejo degint, matyt, todel, kad jiems tai graziai atrode. Iskrypeliai, - pridure.
Deitra isspjove kasni.
- Kam tu man tai pasakoji, - susuko, - ir dar nori, kad as tai suvalgyciau?
Jis guztelejo peciais.
- Valgyk, nebijok. As ta senuka nukabinau ir palaidojau.
Ji nieko nesusigaude. Pagaliau neistvere:
- O kaip ten...
- Kas? - apsimete jis.
- Na, ar radai?
- Aa... radau.
- Ir ka? - vel susuko ji.
- Na, radau tik viena. Ir ji reikejo gauti. Ko ziuri? Taip taip - atimti.
Ji nuleido akis.
- Palauk, - jis neleido jai to padaryti, - tu ka apie savo vyra pagalvojai? Ne toks as dar senas.
Ji klausiamai pakele antakius.
- Ten buvo truputi ne taip. Ju is tikruju buvo pusantro ir jiems labai reikejo to vaisiaus, - jis isgirdo, kaip ji niuniuoja. Jis tese, bet balsas staiga suvirpejo, - butu buve...
Ji nenutrauke dainos.
Jis karstligiskai ieskojo to zodzio, stebedamas pamazu platejancia jos sypsena.
- Butu buve... nesazininga, - pagaliau uzbaige jis.
Jos veidas kazkodel nusvito. Jis issiziojo, eme juoktis. Klausiamai ziurejo i ja. Ji linksmai linktelejo.
- Ir as pamaniau, - tese jis, - kad vienas obuolys dviem - irgi nesazininga. Nes mes juk du! - jis klausesi jos isgaunamu garsu ir pridure: - Maziausiai - du.
Ir apkabino savo zmona. Ji prigludo prie jo, bet nenutilo. Dabar daina buvo keistai liudna, aidu atsokdama nuo akmenu siurpino oda. O dabar susimasciusi, kaip ciurlenimas upelio, kuris pajuto, kad visa gyvenima daro ta pati vingi.
O dabar - neperdetai linksma. Jie spaude vienas kita vis stipriau ir mate vaizda.
Juodi sunkus siluetai, tamsiais, siurksciais nuo vejo veidais, neryztingai sustoje ant kalveles, apaugusios ramunemis, ir neryztingai mindzikuoja. Stovi kariuomene, pasisiaususi astriais salmais ir ietimis, ir nejuda is vietos.
O keliuku tarp kalveliu i juos eina linksma giltine ir smagiai sau niuniuoja:
- Valio, dalgeli, valio!
Rutos Steponaviciutes piesinys
Jie ejo misku, po kojomis jausdami spyruokliuojancias samanas.
Karalius aiskino:
- Ir tas kelias ne mumis prasidejo, ne mumis ir baigsis. Bet mes turime juo eiti. Neturime teises sustoti ar issukti. Nes per daug... - jis surikiavo mintis, - per daug as noriu pamatyti, kas kitame gale! Ir tas kelias - tai gyvenimas. Ir viskas yra pasiekiama tuo keliu. Net ir gyvybes obuoliai. Uz kiekviena duota tu gauni, uz paimta - atiduodi. Vienas obuoliukas - gyvybe. Jo netekes, as gaunu mainais kita gyvybe. Ir tai tik pradzia, nes... sustojo ir kazka eme skaiciuoti ant pirstu.
- Palauk, - tare jis, - obuolys - gyvybe. Uz viena - viena.
- Deitra, - staiga susuko, - ar tu girdejai pasaka apie gyvybes vandeni?
Ji skambiai nusijuoke. Tare:
- Isizaidei. O siaip - girdejau. Tai apie upeli, kuris tekedamas isgelbejo obuoliuka. Kaip romantiska!
- Nesisaipyk. As rimtai! Juk tas vanduo - tai neribotas kiekis gyvybes. Pabandykim isivaizduoti.
Kazkas turi toki saltini. Ka jis daro? Saltinio neaptversi, nepaslepsi, jis gyvas, jis teka! Tikriausiai daugiau zmoniu saugo ji. Jie neleidzia prieiti artyn priesams, o tai jiems turi sektis - juk zinantys ta paslapti nemirtingi, jie kovoja netoli saltinio. Kiekvienas ju grobikiskas zygis baigiasi nesekmingai, nes atitole nuo saltinio jie - niekas.
- Bo, - tare ji.
- Bo, - linktelejo jis, - Bo-drgai. Savo giria jie paverte neizengiama tvirtove, ir nera ne vieno, kas is ten butu sugrizes. O kokie tos karingos tautos laimejimai toliau nuo to misko? Ogi jokie!
- Toks saltinis, - tare ji, - nesulaikomas. Jis geriasi i zeme, taigi medziai ir augalai ten praktiskai nemirtingi. Kur kitur matei tokius medzius, kaip Bo...
- Kur? - jis prisimine. Prisimine, kaip senis Zveiduvis seniai seniai buvo atvedes paziureti i ta giria. Jie uzlipo ant kalvos, o jos slaite jau prasidejo miskas. Jis mate jo milziniskus medzius, kuriu lapija jau buvo igavusi melyna atspalvi. Kamienai stovejo kaip muras - keisciausiu spalvu muras.
Jis paziurejo i zmona. Po to istrauke is kisenes didziuli oranzini dygli, kuri buvo istraukes is savo kojos po tos nakties. Ir dabar suprato, kur senas burtininkas buvo su juo ta nakti. Isvydo pries save jo veida: "Man patinka tavo klausimas".
Deitra, nieko nesuprasdama, ejo salia jo ir neistverusi paklause:
- O ar tu manai, kad jie mums duos to vandens, - tare ir staiga sustojo. Karalius apsidaire ir taip pat sustojo.
Salia girios takelio stovejo aukstas jaunuolis, ismeiges i zeme savo karda. Prie jo koju tupejo didziulis vilkas, glotniu, tiesiog zvilganciu kailiu. Atokiau ganesi arklys, puikus ristunas, tokio karalius dar nebuvo regejes. Is karto sumete, koks tai arklys.
- Garbingoji ponia, - tare jaunuolis, bandydamas tvardyti sypsena, - o kas, jeigu MES visi graziai paprasysime? - jis istrauke karda is zemes ir reiksmingai juo mostelejo.
Vilkas nusisypsojo.