Si paskaita net ne apie B.G. - nes kiekvienas jo dainas gali interpretuoti savaip. Taigi, cia jus isgirsite tik
tai, kaip Lina Darbutaite (sios paskaitos autore) supranta ir nieko daugiau.
Taigi, B.G. yra zmogus, kuris dainuoja ir kuria muzika. Tarkim, kad tai ir yra jo gyvenimo prasme. Negana to, B.G. kuria roko muzika, kuri, pasak kai kuriu zmoniu, yra pirmoji universali bendravimo forma po krikscionybes. Tas, kas megsta, tiksliau, ne megsta, o gyvena roku, kita toki pat visada atpazins kaip sava ir su juo susikalbes. Trecioji universali bendravimo sistema, ko gero, butu Tolkinas (John R. R. Tolkien) ir tolkinizmas, - o si rasytoja B.G. labai megsta, gan daznai naudoja jo motyvus savo kuryboje, o vieno savo albumo virseli ("Treugolnik" vidinis vokas) papuose elfu runomis, netgi vienoj dainoj - "Partizany polnoj luny" yra dainuojama elfu kalba. Bet, atrodo, nukrypta nuo temos. Taigi, rokas - universali bendravimo sistema, nes tai - grizimas prie saknu, B.G. zodziais. Prie saknu - tai prie to, kas amzina, pastovu ir bendra, ka K. Jungas galbut pavadintu archetipais. Rokas, ypac metalas - roko kudikis - daznai ikvepima semiasi "is senoves", is saknu. Be saknu nei medis, nei zmogus neisstovetu. (No shtoby stojat, ja dolzhen derzhats'a kornei.) Kaip neisgyventu ir be vandens. Ir dainavimas, ir muzika gali buti lyg vanduo, maitinantis saknis:
kreipiasi B.G. i "seimininka", t.y. i Dieva. Dainuoti - tai vienintelis dalykas, kuriuo muzikantas gali buti kazkam naudingas - ir tai yra daug. Bet kaip tos dainos atsiranda - B.G. atsakytu: nezinau. Tai nera vien samoningas procesas. Ir ne vien zmogaus kuryba. "Mes esam laidininkai", kazkada sake B.G.
Istrauka is dainos "Selskyje ledi i dzentelmeny":
"Pogranyctnyj Gospod'", t.y. pasienio ar paribio Viespats, isvertus i valstybine kalba - mislinga butybe. Paribio - galbut su kita zeme, su kuria bendru sienu pagal sia daina nera ("tak kak est' dve zemly, y u nych nekogda nebyvalo obshctych granyc"). Tarp siu zemiu labai sunku surasti duris, bet galbut tai ir galima padaryti dainavimu? "My budem tol'ko pet', liubov moja, no my otkrojem dver'", sako B.G. vienoje dainoje. Cia galima butu prisiminti ir Jimm Morisson zodzius: "Tikra poezija niekuomet nieko nesako, ji tiesiog parodo galimybes. Atveria visas duris". Poezija ir muzika nutiesia tilta per amzinybe. Leidzia isvysti tolyje balta miesta:
No elektrictestvo smotrit mne v lico
I prosit moj golos - no
Ja govoriu: tem, kto videl gorod uzhe
Nenuzhno tvojio kol'co
Kalbant apie zieda. Manyciau, cia uzuomina apie Tolkino stebuklingaji zieda, dovanojanti valdzia, galia ir t.t. Bet priartejusiam prie anapusybes ar amzinybes, maciusiam baltaji miesta - kuris galbut yra musu namai (esly ja byl malynovo aloj ptycoj - ja vzial by tebia domoj') - tos valdzios ir galios jau nebereikia. Sio pasaulio garbe jam nieko nereiskia, kaip ir paslaptingajam "pasienio Viespaciui" - "u menia est' kol'co, o on - bes kolec" - tuo ir skiriasi nuo siapusinio zmogaus. Ziedo nebuvimas - tai ir laisve nuo sio pasaulio isipareigojimu, atsakomybes, panciu, pvz., tokiu kaip vedybos. Galbut tas "Viespats" geresnioji (ar tiesiog kita) musu puse, ta, kuria matom uz veidrodzio.
Anapusybes svecia atpazista ne kasdieniskoji moteris. Atpazista jos atspindys, sesuo veidrodyje, kuri pati yra "uz ribos". B.G. daznai kalba apie stiklo ar veidrodzio siena, kuria reikia praeiti:
Pasaulis, esantis sioje stiklo puseje, - nera zmogaus namai. Galima gyventi cia - ir negyventi is tikruju. Galima susukti: "Dajte mne moj kusok zyzny, poka ja ne vysel von!!!".
Reikalingas vanduo, nesantis gyvybe. Vandens motyvas - vienas is dazniausiu B.G. kuryboje. As vel prisiminsiu Morisona ir jo ankstyvuosius eilerascius - dazniausi motyvai juose buvo vanduo ir mirtis. Vanduo - gyvybe - B.G. dainose kalbama apie saltini kaip slepininga gyvenimo prada, link kurio veda tik vienas zole apauges takelis:
Poka eshctio est' vremia
Delat' dvyzhenyje liubvi
Nuzhno ostavyt' ctystoj
Tropu k rodniku
I kto-to zhdiot nas na tom beregu
Kto-to vzglianet mne priamo v glaza
Kitas krantas - lyg kita veidrodzio puse - ten laukia kazkas nezinoma, bet tikra. Galbut musu namai? Pradzia? Pabaiga? Uz vandenu mitologijoje daznai isivaizduojamas mirusiuju pasaulis. Is tiesu, mirtis, kastanediskai stovinti uz kairiojo peties, B.G. nera baisi - ji gali parodyti kelia namo.
Vanduo - ne tik gyvybe. Tai ir nuplaunanti, apvalanti, pakeicianti jega (Zakryv glaza ja proshu vodu - Voda, ocysty nas eshcte odin raz). Ir nebereikalinga tampa tai, kas kadaise buvo labai svarbu. Net ir dainavimas.
Vanduo, kaip ir sniegas - susales vanduo - simbolizuoja beganti laika:
Sniegas viska uzkloja ir viska pakeicia, iprasta peizaza padaro neatpazistamu. Panasi ir vejo simbolika - jis uzpusto pedas, tarsi begantis laikas uzglaisto ir troskimus, ir skausma "Vozmozno eto veter dast nam novoje ymia". B.G. daznai kartoja, kad viskas laikina, kad sis kunas neilgai gyvens zemeje. Labai panasiai rase ir lietuviu poetas D. Kajokas - noreciau ji pacituoti:
Sioje dainoje ryski rytietiska pasauleziura - viskas tik sapnas, Majos skraiste. B.G. laiko save budistu. Todel nera svarbu palikti pedsakus sioje zemeje - sie pedsakai visa nunesancio laiko sraute nieko nereiskia:
Peilis pereina per vandeni, nepalikdamas jokio pedsako. Tad gyventi reikia taip, kaip gyvena vanduo - apacioje - tuo galima ka nors pasiekti: "Ty kak voda, ty zyviosh v nizu, no ty Gospodyn". Cia B.G. remiasi Laozi: "Auksciausias geris yra kaip vanduo. Vanduo moka buti naudingas viskam, kas yra Visatoje, ir niekuomet nekovoja. Jis renkasi tas vietas, kurios zmonems atrodo niekingos, ir sitaip yra arciausiai Dao". "Didieji vandenys todel simtas mazu upoksniu savo valdzion pajungti gali, kad jie yra ismoke buti uz kitus zemiau, taip jie mazus istengia uzvaldyti". Reikia tapti upe, kuri neturi vardo, zole, kuri nezino zodziu:
Ir dainuojama ne tam, kad taptum pop zvaigzde ir tave zinotu. Dainavimas B.G. - "meiles metodas", o meile - "metodas grizti namo". Namo - i pradzia, "nacalo nacal". Bet iki jos kelias sunkus ir dainose daznai pasigirsta:
As jau kalbejau apie vandens kaip gyvybes prado simbolika. Nebutina ji tapatinti su tuo mistiniu "nacalo nacal", arba filosofu nuo senoves ieskotu pirmuoju pradu, bet sasajas surasti galima, tuo labiau, kad pirmasis Vakaru filosofas Talis visu pradu pradu laike vandeni. Viename nelabai rimtame baltosios magijos "vadovelyje" radau toki simboliu aiskinima: "Moteris - vanduo, saltinis ir pati gyvybe. Vyras strele, judejimas, skverbimasis". Vanduo atitinka moteriskaji In prada ir Rytu filosofijoje. Jeigu vandeni lyginsime su moteriskuoju pradu, persasi psichoanalitiku koncepcija apie siekima grizti i motinos iscias... Bet velniop psichoanalitikus. Pakalbekime apie pusiausvyra. Pirmiausia - tarp vyriskojo ir moteriskojo pradu, In ir Jan. Ant sios idejos B.G. labai "uzsiciklines". Naujasis jo albumas vadinasi "Lilit". Pagal zydu legenda, Lilit buvo pirmoji Adomo zmona, sukurta is to paties molio gabalo, kaip ir Adomas, todel jo neklause. Galiausiai, Dievas ja nubaude ir Lilit tapo demone, kenkiancia gimdyvems ir kudikiams, o Adomui buvo sutverta paklusnesne zmona is jo sonkaulio. Lilit - moteriskasis pradas, lygiavertis Adomui, vyriskajam, skirtingai nuo Ievos, kuri paklusta. Kiti du pradai, esantys nuolatineje pusiausvyroje - sviesa ir tamsa, kiti In - Jan poros aspektai. Dainoje "Kad Goddo" B.G. cituoja U. Le Guin "Zemjures burtininko" pradzia:
Sviesa ir tamsa drauge audzia zmogaus gyvenima, kuriame atsitiktinumu, tarp kitko, nebuna. Yra trys seserys, trys mitologines likimo lemejos ir gyvenimo siulo verpejos. Viena siula suverpia, kita atmatuoja ilgi, trecioji nukerpa... Bet zmogui vis tik budinga siekti sviesos. Ir tas sviesos troskimas ne maziau ryskus B.G. dainose:
Bet dienos ir sviesos neisvysi nepagyvenes tamsoje ir naktyje:
Siaip ar taip, yra sviesa, yra, ko reikia siekti. Yra Absoliutas (ne degtine), kuris, pasak B.G., yra vienas, ir i kuri veda visos religijos. Kartais ta Absoliuta B.G. vadina "nactalo nactal", kartais "zvezda bez pryctyn", kartais kreipiasi i krikscioniskaji Dieva, bet dazniausiai neaisku, su kuo visgi dainose B.G. bendrauja.
Cia iskyla zmogaus kaip kario ir "pagrindinio kario" palydovo misija. B.G. atrode lyg ir pacifistas - ir se tau, karys. Vargu ar cia kalbama apie sviesos ir tamsos kova vakarietiskaja prasme, - B.G. vienoje dainoje sako: "Luna i Solnce ne vrazdujet na nebe, i teper' ja mogu ych poniat'". Kova yra veikiancioji, Jan prado, israiska - moteriskasis pradas, vanduo, pagal Laozi, nekovoja. Vyriskasis ir moteriskasis pradai - tai nebutinai vyras ir moteris. Prisimenant tuos pacius psichoanalitikus, kiekvienas zmogus turi savo "animus" ir "anima", t.y. vyriska ir moteriska "sielas". As jau kalbejau apie strele, kaip vyriska simbolika. B.G. kartais lygina save su strele:
Noreciau pacituoti kita lietuviu poeta, H. Radauska, niekuo su B.G. nesusijusi - gal tik streles tematika:
As - kaip strele, kuria stiprus ir jaunas
Medziotojas i praskrendanti ara
Paleido, bet i pauksti nepataike,
Ir suzeide didziule sena saule,
Ir visa vakara krauju uzpyle,
Ir numire diena.
As - kaip strele, kuria, netekes proto
Kareivis prieso apsuptoj tvirtovej
Paleido nakti i galinga dangu
Prasyt pagalbos, bet, neradus Dievo,
Strele klajoja tarp saltu zvaigzdynu
Nedrisdama sugrizt.
Ne taip jau lengva pataikyti i taikini - tuo labiau, kad strele akla. Strele neturi savo valios - ji paklusta tam, kas ja issove, kaip ir visa pasaulio gyvybe paklusta naturaliems desniams - bandymas juos keisti - zmogaus klaida. Viename is savo interviu B.G. kalba apie tai, kad laisva valia nera is Dievo, kad jos reikia atsisakyti. Ten jis citavo U. Le Guin "Zemjures burtininko" maga Odziona - pries darydamas ka nors privalai ziureti, kad nepazeistum naturaliu desniu, pusiausvyros. Yra ir kitas kovos metodas - paciam buti taikiniu, atviru viskam, kas aplinkui, laukianciam suviu - Zyzn' prosta kogda zdes vystrelov s toj storony. "S toj storony" - kalba gali eiti ir apie "ana veidrodzio puse", is kurios gali ateiti netiketas svecias, netiketa zinia ar netiketa tiesa, pervercianti visa gyvenima.
Spaudos konferencijoje Vilniuje B.G. sake, kad muzikantas negali buti prie ko nors prisirises, nes turi buti atviras ikvepimui. Atviras lyg taikinys - visoms mintims, visiems zodziams, visiems vaizdams, nesusidares isankstines nuomones. Vel pacituosiu Laozi: "Zinoti, kas yra vyriskumas, bet panirti i moteriskuma ir pasaulyje buti upoksniu". Todel atsakymas daznai buna pats paprasciausias: Jis ir Ji:
Ir dar - nepamirsti pradzios, nes "zabud' nacalo i ty lishishsia konca", laikytis saknu, kad galetum stoveti ir augti.
Isvadu nebus, tegul kalba pats B.G.:
Tak shto net pricin plakat'
Net povoda dlia grustnych dum;
Teper' nas mozhet spasty tolk'o serdce
Potomu shto nas uzhe ne spas um
A serdcu nuzhny nebo i korni,
Ono ne mozhet zhyt' v pustote;
Kak skazal odin mal'cik, slucaino byvshij pri etom,
"Otnyne vse my budem ne te".
Apie autoriu, Apie autoriu
Grizti i "Straipsniai. Rasalines paslaptys"
Grizti i svetaine