Galiausiai musu liko trejetas. Trumpute sustojimo akimirka zvilgtelejau i visu veidus. Stai mes - tie didvyriai,
kurie kausis del didziojo prizo.
- Nuo kokios pozos pradesi, Poluksai? - Pasaipiai sypsodamasis paklause Jasonas.
- Man labiausiai patiks is nugaros. Tiek ja, tiek tave, - neieskojo zodzio uzantyje paklaustasis.
- Hektorai, o tu ko tyli? Kaip ten tavo draugas - ar atlaikys isvydes Deives kriaukle? - atsisuko pasaipunas i mane.
- Ko taip rupiniesi musu draugais, Jasonai, galbut baidaisi del savo klasikiniu septyniu centimetru? - nelaukes igeliau, nors turbut kiekvienas kazkuria minute begimo per isbandymu labirinta spedavo pagalvoti, kaip nuples jos rubus, kaip guldys ant silko paklodes, kaip isivers taip pat nesulaikomai, kaip ejo siuo labirintu - kirciais valydamiesi kelia pro minotaurus, meduzas, daugiagalves hidras ir cerberius, dainuodami sudetingiausias harmonijas, spresdami sunkiausius uzdavinius. Mes kiekvienas butume galeje sukirsti Platona jo dialogu metodu, pataisyti Aristotelio klaidas, pasakyti juokingiau uz pati Aristofana. Ir kiekvienas krites, akis uzmerkdavo su jos vardu lupose - Deive Afrodite! Tik del taves geriausieji HellAdos vyrai susirinkdavo i si beprotiska zygi. Ir pats Dievas Hefaistas ju nebutu sulaikes - protingu, gudriu, narsiu, verzliu, istvermingu, graziu. Geriausiuju. Tik jiems tu suteikdavai teise pradeti naujaji HellAdos karaliu. Taip buvo per amzius. Taip bus ir dabar.
Atokvepis baigesi:
- Sudie, Jasonai. - linktelejau galva.
- Sudie, Hektorai. - atsake jis.
- Sudie, Poluksai. - atsisukau i kita.
- Sudie, Hektorai.
Oficialioji dalis tuo ir baigesi. Paprociams duokle atiduota. Lyg pagal komanda visi atsokome i krastus, ieskodami geresniu atakos ir gynybiniu poziciju. Is musu liks tik vienas.
"Orakulas nemelavo. Kaip gerai, kad nepagailejau juodo jaucio ir penkiasdesimties monetu..." - pagalvojau,
sluostydamasis karda i Jasono slaunu raisti. Tada prisedau ant laiptelio ir issitraukiau labirinto pradzioje kiekvienam
dalyviui iteikta maiseli. Isvertes jo turini radau nedideli melyna paploteli, kuri turejo suvalgyti tas vienintelis,
kuris pabels i Valdoves duris. Bet pries tai reikejo apsiplauti baseinelyje.
Meditacijos valanda baigesi. Nors kelius iskaudo nuo klupejimo, bet ritualo laikiausi. Hmm... Ar reikia slaunu raiscio? Gal mano pasididziavimas turi is karto matytis? Ritualas tai nutylejo. Bet visgi gal reikia buti kuklesniam - juk ji Deive. Nors koks skirtumas - begalvojant pastebejau, jog daikteliui paplotelis matyt taip patiko, kad net per slaunu raisti matesi, kaip jis, tarytum Atenes ietimi isaugintas alyvmedis, pakilo ir pasirenge susitikimui. Orakulas tikrai gaus dar viena jauti! Priklaupes padejau karda prie duru. Ieinu!
Tarsi burtu lazdeles paliestos durys atsivere. Akis nutvilke nepakeliamai ryski sviesa. Ejau tarytum i niekur.
Stai kaip atrodo Dievu buveines! Viskas balta balta, sviesu sviesu! Staiga balsas, kurio magijai nebuvo imanoma
atsispirti, istare keistus zodzius:
- Demesio. Visiems pasirengti. Pasirode naujasis pretendentas.
Pretendentas! Stai kaip as dabar vadinsiuos! Zingsnis po zingsnio kazkas artejo. Is sviesos niro figura - netekes zado sustingau. Neliesdama zemes Ji plauke link manes didziuleje baltoje juros kriaukleje. Man rodos, kad girdejau net tolimu bangu osima, nors jos busta svelniai supavo tik mazutes bangeles. Deive! Tai negalejo buti jokia kita moteris - dabar tai supratau. Kiekviena jos kuno linija liudijo idealuma. Uzmirses visas gyvuliskos aistros svajas nuolankiai priklaupiau ant vieno kelio ir pakeliau zvilgsni. Supratau, kad bet koks grubumo prasiverzimas budu pati didziausia nuodeme. O ji zenge artyn ir tik sypsojosi:
- Didvyri, tu nusipelnei atlyginimo.
- Taip, mano Deive. - istariau megindamas islikti isdidus, pagarbiai, bet ne nuolankiai, nulenkdamas galva.
- Ar tu pasirenges buti pretendentu, didvyri?
- Taip, mano Deive.
- Tad eiks, susiliek su manimi.
Sisyki jau neatsakiau, o atsistojes zingtelejau ir ja apkabinau. Kiek jegu reikejo siam zingsniui! Bet netrukus pasirode, kad sitas liemuo tik ir telauke, kada ji palies mano rankos. Mano, ir niekieno kito - rodes, kad visa gyvenima ieskojau tokio kuno, tokios odos, tokiu formu. Nedrisau skubeti. "Paguldyk mane ant bangu..." - ji pasake. Ne, tai nuskambejo mano mintyse! Stebuklas! Kaip galima atsargiau ivykdziau prasyma. Mudvieju kunus eme skalauti is nezinia kur besiliejancios bangeles. Truputi gedydamasis musiu metu sukepusiu lupu, svelniai prispaudziau jas prie apvalaus Deives peties. Ji vos juntamai virptelejo ir delnu perbrauke man krutine. Gyvaplaukiai tarsi ielektrinti seke jos judesi. Drasejanciomis rankomis nuslydau svelniu klubu islinkiu, liezuviu palieciau ant baltos lyg kreida kruties iskilusi purpurini speneli. I kiekviena mano prisilietima ji atsakinejo tankejanciu alsavimu, daznejanciais virpuliais. Netiketai pajutau, kad kazkas labai svelnaus paliete mano nugara - karta, kita, trecia. Nustebes kilstelejau galva ir pamaciau, kad aplink mus skraido Dievaitis Erotas, vienoje rankoje laikydamas lanka ir strele, o kita barstydamas ersketroziu ziedlapius... O Jos atodusiai, jos judesiai - viskas kviete tolyn. Ji artejo, artejo su kiekvienu mano judesiu, glaudesi vis stipriau ir stipriau. Jutau, kaip Deive man atsiveria. Man - geriausiam is geriausiuju. Jos kvapas svaigino tarsi vynas, klubu bangavimas nese nezinia kur ir tik is kriokliu uzpludusiu jausmu supratau, kad as jau joje, kad dabar mes vienas kunas, siela ir kraujas: Deive Afrodite ir as. Galvoje suskambo keisti zodziai, bet as zinojau ju prasme! "Largo" - letai, placiai, tarytum sauletekio giesme giedotu muzu choras Parnaso slaituose, "moderato" - ramiai, bet su vos sulaikomu verzlumu, tarytum Odisejo laivas, artejantis prie Sciles ir Haribdes, "allegro" - greitejant, tartum nevaldomam Fajetono vezimui, lekianciam per bekrastes dangaus platumas, "allegreto" - nesulaikomai, tarytum achaju audrai artejant prie Trojos, ir... Issiliejant tarytum upei i delta, krentant i nesibaigiancia bedugne...
Staiga desine slauni pervere stiprus skausmas, prasimusantis net pro orgazmo bangas. Nieko nesuprasdamas, milziniskomis
pastangomis pasukau galva ir sustingau - kairiajame sedmenyje stirksojo strele, netoliese voliojosi nukrites, sulauzytu
sparnu Dievaitis Erotas. Pajutau, kad kazkas ne taip. Deives judesiai liovesi, ji taip ir liko sustingusi - truputi
pakelusi dubeni, aimanoje praziota burna, bet nesigirdejo net alsavimo, krutine nesikilnojo. O Viespatie... Ispyles
saltas prakaitas buvo siurpesnis uz pasipiktinima, kuri skausmu reiske slapciausioje Deives vietoje suspaustas
mano pasididziavimas. Kas atsitiko? Nejaugi as nuzudziau Deive? Suakmenejau fataliskame laukime. Nedrisau net pakelti
jos uzmerktu akiu voku, bet jauciau, kad gyvybe si kuna paliko.
* * *
- As ta Bilhimunta Vartininka uzmusiu! - uzriko vyresnysis priziuretojas Dumhurtas, tarsi malunas mojuodamas ciuptuvais.
- Kas gi atsitiko, pone? - mandagiai pasiteiravo jaunesnysis ekspertas Zubrunghas.
- Ir vel programa nuluzo, kada tas primityvus sutverimas sukele orgazma! Sakiau gi programuotojams - jokiu orgazmu robotuose! Negi nematai, kad Afrodite ir Erotas nudribo nevaldomi? Ir vel mes turesime gasdinti pretendenta, paimdami robotus. O ar tu zinai kaip humanoidui kenkia stresas?
- Bet sekla jau issiliejo... - bande priestarauti Zubhrungas.
- Na tai kas, kad ji issiliejo! Juk tai tik pirmas kartas! O geriausia yra treciojo - ko tave universitete moke?
- Na...
- Gaphori, ismontuok seklos surinkimo kamera ir uzkonservuok. - ciuptuvu nutveres komunikatoriu paliepe vyresnysis.
- Tuojau pat, ka liepsite daryti su pretendentu? - nuskambejo atsakymas.
- Ar jis jau atsigavo?
- Akis varto, bet pajudeti bijo.
- Kaip visada - uzdaryk i lyginamuju pavyzdziu skyriu. Jo charakteristikas dar reikes istirti.
* * *
Is Amhedrungu reklaminio lankstinuko:
"Budami Gebhuntimoronoterkestreje butinai aplankykite HellAdos zoosoda. Jame eksponuojami tik geriausi pirmyksciu Erhoso gyventoju - humanoidu rases - individai, atrenkami ilgo ir sudetingo islikimo proceso keliu. Grupems taikomos nuolaidos."