Buvo pats vidurvasaris. Saule kepino Geltonojo misko pakrascius, bet pacioje tankmeje buvo maloniai silta, lyg pavasari. Senas bedantis vampyras slamste nuo krumo avietes, vis apsidairydamas, ar niekas nemato. Kokia geda vampyrui maitintis ne krauju! Pamatys kiti, jaunesni, - uzjuoks mirtinai. Koks tu vampyras, jei neturi dantu?
Atsiduses jis nuslepsejo siauru takeliu, padengtu geltonais lapais. Si auksine lapu paklode niekada neisnykdavo. Ant medziu vienu metu kabojo ir geltoni, ir zali, ir visai parudave lapai, ir vos issproge lapeliai.
Su ilgesiu jis prisimine paskutine savo auka. Tai buvo jaunas berniukstis, o jo kraujas - sviezias ir saldus. Vampyras atsiduso ir paziurejo i savo apluzinejusius nagus. Jais ne zemes nepakasi.
Ant sakos suuke peleda. Tai buvo viena misko ragana, Kolche. Dienomis ji skraidziojo, pasivertusi peleda, o naktimis voge karviu piena, siusdavo zmonems baisius sapnus ir uzkimsdavo trobu kaminus.
- Ta sena ragana nesupranta, ka reiskia netureti dantu, - sumurmejo vampyras, pamirses, kad Kolche pati bedante ir maitinasi tik vogtu pienu.
Jis issitiese po senu guobos medziu saulekaitoje ir uzsnudo.
Ji pazadino keistas slamesys. Vampyras pakele galva ir nepatikejo savo akimis: zmones! Negali buti! Juk jie lenkiasi sito misko is tolo! Matyt, ne vietiniai. Ir apsirenge visai kitaip. Jis dar karta pasigailejo, kad neturi dantu... Bet jis gali pakviesti kitus vampyrus. Tai butu medziokle! Gal koks vienas kliutu ir jam...
Vampyras nusliauze i misko giluma. Senoji ragana Kolche nusijuoke jam uz nugaros ir, pasivertusi jauna mergaite, isejo i kelia, laukdama besiartinanciu zmoniu. Jie ejo link jos treskindami sakeles, cezindami lapus. "Tikri kereplos, - nusprende Kolche, - jie kelia toki triuksma, kad, ko gero, visos misko raganos suleks cionai. Reikia veikti greiciau."
Ir Kolche nuejo ju pasitikti.
- O si planeta butu visai kaip Zeme, jei ne sitie kvaili medziai, - pasake vienas ir tuoj pat trenkesi zemen, paslydes ant penkiolikos metru ilgio gyvates Koa.
Si susnypste ir atsistojo pries juos beveik visu savo ugiu.
Zmones puole atgal. Bet greitai vienas is ju issitrauke liepsnosvaidi ir issove i Koa.
- Taip, gyvuneliai cia nelabai mieli, - tare Dzonas, slepdamas ginkla.
Kolche vos nepasiuto is pykcio. Koa buvo jos geriausia drauge. "Tai jums atsirugs", pagalvojo ji, bet pasiskubino nutaisyti saldzia sypsenele, nes zmones ja jau pamate.
Reginos Silickajos piesinys
- Atrodo, cia yra ir kitokiu gyvuneliu, - prunkstelejo Sendis, jaunas garbanotas grazuolis.
I prieki issiverze kosmopsichologas Valinskis.
- Neisgasdinkit jos, - susuko jis, - as pameginsiu uzmegzti su ja kontakta!
Kolche niekada nebuvo girdejusi ju kalbos, bet tuojau ja perprato.
- Sveiki atvyke, svetimsaliai! - tare ji meiliai sypsodama, - leiskite jus pakviesti i mano kuklius namus.
Jie zenge zingsni atgal.
- Is kur jus mokate musu kalba? - pasiteiravo Valinskis.
Kolche nusisypsojo ir neatsake. Kas jai darbo tie kvaili zmogeliuksciai ir ju klausimai? Jie eis paskui ja, ji juos jau uzbure.
Ir jie is tiesu klusniai seke paskui ja, nesuprasdami, kur eina. Kol i jaunaji Sendi neisikabino astrus vampyro nagai. Kolche atsigreze ir pamate buri vampyru, kurie bande nusitempti jos zmones i misko giluma. O jiems vadovavo tas senas kvailas bedantis.
- Palikit juos! - sucype ragana. - Tai mano zmones!
- As juos pirmas pamaciau, - suurzge bedantis.
Kiti vampyrai taip pat susurmuliavo.
- Kam tau, raganai, zmones? Tu maitiniesi pienu!
- Ne jusu reikalas! - atkirto Kolche.
Ji nenorejo isduoti savo planu. O jos planai buvo stai kokie: jaunaji grazuoli Sendi pasilikti sau uz vyra, o visus kitus padaryti savo tarnais. "Sie zmones galingi, - maste ji. - Jie turi ugni svaidancius vamzdelius, su kuriais uzmuse Koa. Su ju pagalba as isvysiu is misko visus vampyrus, vaiduoklius ir zombius, o raganos taps mano tarnaitemis!" Ir ji soko vaikyti vampyru, kurie jau tempesi i visas puses po viena zmogu.
- Tai priestarauja musu istatymams! - susnypste ji.
Vampyrai sustojo. Jie nelabai norejo buti patraukti i misko teisma.
- Klausyk, Kolche, - bande jie ikalbineti graziuoju, - pasidalinkim po lygiai!
- Niekada! - sucype godulio apimta ragana, bet cia ji pamate, kad i musio vieta susirinko beveik visas miskas.
Raganos apsupo Kolche klykdamos:
- Ji viena norejo pasisavinti grobi!
Zombiai stovejo ir bukai ziopsojo i tai, kas vyksta, o virs krumu sklande perregimi vaiduokliai.
Tuo metu atsipeikejo kosmopsichologas Valinskis. Jis pamate, kad kabo permestas per saka, o kiti jo draugai arba guli ant zemes be samones, arba juos laiko suspaude kazkokie padarai, kurie taip klyke vienas per kita, kad kosmopsichologas pasigailejo turis ausis.
"Ko gero, tai vietiniai gyventojai, - pagalvojo Valinskis. - Ir, ko gero, skirtingu rasiu." Jis nuzvelge ilgadancius vampyrus ir kojom zemes nesiekiancius vaiduoklius. "Reikia uzmegzti su jais kontakta."
Kosmopsichologas Valinskis tiesiog vykde savo pareigas: uzmegzti kontakta. Fc-2 jis netgi bande tai padaryti su vietinemis varlemis, palaikes jas nezemiska civilizacija. Jis sumuse visus rekordus pagal sukurtu apie ji anekdotu skaiciu. Taigi jis nulipo nuo sakos (tiksliau, nudribo) ir zenge prie vieno zombio, kuris jam pasirode simpatiskas. Jis papurte zombi uz peties, kad sis atsigreztu, ir, rodydamas i save, pasake: "Valinskis". Paskui parode i zombi. Tas kvailai paziurejo i kosmopsichologa ir vel pakabino ji ant sakos. Valinskis tik zioptelejo ir iniko raustis atmintyje: ka pagal "Kosmopsichologijos vadova" tai galetu reiksti?
O musis del keleto zmoniu dar smarkiau isiliepsnojo. Isiutusi ragana Bare abiem rankom bande islauzti storo vampyro danti, o sis rove jai nuo galvos plaukus. Panasios dvikovos vyko prie kiekvieno astronauto. Tik vargselis Valinskis buvo visu pamirstas. Bet, pamacius tokias mustynes, jam kazkodel praejo noras "uzmegzti kontakta". "Reikia gelbeti draugus", - nusprende jis ir dingo miske.
- Reikia kreiptis i teisma! - vienbalsiai nutare pavarge nuo pestyniu misko gyventojai.
Jie susirinko zmones ir patrauke link Geltonosios pelkes, o kosmopsichologas Valinskis, slapstydamasis uz medziu, nuseke paskui juos.
Geltonoji pelke buvo paciame misko viduryje. Ten vykdavo teismai, ten gyveno teisejas, kurio zodis - istatymas.
Jie sustojo prie pelkes ir susuko:
- Morai!
Cia Valinskis prisimine turis autoverteja ir ijunge ji palengvejusia sirdimi, kad gales klausytis pokalbio.
- Morai!
Is pelkes islindo tikru tikriausias velnias! Su uodega ir ragais! Dabar Valinskis atpazino ir kitus "vietinius gyventojus".
- O Morai, teisejau... - progiesmiu pradejo Kolche, bet vampyras Ua-Tua ja nutrauke:
- Tai juk ne Moras! Kas tu toks? Kur teisejas?
Velniukstis issisiepe.
- Moras isvyko is pelkes pries desimt metu. Girdejau, kad jis prieme zmogaus pavidala ir iesko kazkokio savo prieso. O as esu jo proproanukis, Moras IV. Dabar as teisejas.
- Morai! Morai IV! - pasigirdo balsas is pelkes. Is jos isniro stambi ruda velniene ir, pliaukstelejusi su sluota Morui IV per galva, susuko:
- Ar tu vilksies pagaliau namo, zombiai tave griebtu? Antra desimtmeti neissipagirioja!
Moras atsiduso ir tare:
- Kaip matot, nieko negaliu padaryti. Zinot, tos moterys...
- Tai ka mums daryti? - susurmuliavo raganos ir vampyrai Morui IV isnykus pelkeje.
- Sumeskim tuos padarus i pelke, ir bus baigta! - pasiule kazkas.
Bet tam pasipriesino isalke vampyrai, ir vel viskas prasidejo is naujo.
"Ka gi", - pagalvojo Valinskis, - pameginsiu apsimesti tuo ju... Moru...". Jis atsiduso ir isejo is uz medziu.
- Ei jus, niekingi sutverimai, - susuko jis autovertejo lupomis, - ko jus ieskote Moro valdose?
- Zmogus?! - sucype ivairiais balsais raganos, vampyrai ir vaiduokliai.
Tik zombiai, kaip visada, tylejo.
- Zmogus? - Valinskis pasistenge kuo siurpiau nusikvatoti. - Ne, misko sliuzai, as - Moras, teisejas! Jusu klyksmai pasauke mane is pasaulio krasto!!!
- Meluoja! - sucype Kolche. - Jis vienas is tu! Tai jis su manim kalbejosi.
Valinskis isdidziai nuzvelge ragana.
- Tas zmogiukstis jau seniai po sausais lapais! As priemiau jo isvaizda, nes dar penkis simtus metu turesiu atrodyti kaip zmogus!
- Gal jis ir teisybe sako... - eme kuzdetis tarpusavy vaiduokliai.
Tuo metu atsipeikejo ir kiti astronautai.
- Atrodo, jis jau uzmezge kontakta, - sumurmejo Baris Lenonas, ziuredamas i Valinski, apsupta raganu ir vampyru.
- Kuo tu gali irodyti, kad esi Moras? - paklause Kolche, klastingai kikendama.
- Pries astuoniasdesimt metu... - tare bedantis vampyras ir visi suziuro i ji, - miske buvo viena byla...
Pasirode, kad Dzonas turi autoverteja, ir astronautai klausesi, ka kalba vampyras.
- Tada kazkas bande pasmaugti ragana Tele, kai si buvo pasivertusi ereliu. Kas tai norejo padaryti?
Valinskis net neabejojo.
- Zombis.
- Kuris?
Jis apsidaire. Visi zombiai buvo placiai issisiepe, bet vieno sypsena buvo ypatingai kvaila.
- Sitas, - surizikavo jis.
- Kuo jis vardu?
- Nejaugi as turiu atsiminti jusu niekingus vardus? - riktelejo Valinskis.
- Tai tiesa, - pasake vampyras, - bet tu galejai atspeti. O pasakyk, ka padare Moras pries penkis tukstancius metu, kai musu miska uzpyle vanduo?
- Taip, taip, ka jis padare? Jeigu tu Moras, tai zinosi, - pritare raganos.
Valinskis pagalvojo, ka gi galejo padaryti Moras. Jis apzvelge pelke.
- Jis iskase sia pelke, ir vanduo subego i ja, - tvirtai tare Valinskis. - Tada jus isrinkote ji, tai yra mane, savo teiseju.
- Teisingai! - suuze visi. - Tu Moras! Pasakyk, ka mums daryti su siais zmonemis?
- Atiduokit juos man, - tare Valinskis. - Jie man reikalingi.
Niekas neisdriso priestarauti teisejo Moro norui. Tik jiems iseinant vienas vampyras riktelejo:
- O kada tu vel sugrisi?
- Negreit, - niuriai nusisypsojes atsake Valinskis, - galbut po penkiu tukstanciu metu.
- O tu vis delto nekvailas, Valinski, - pasake Sendis, kai jie skriejo jaukioje astuonvietieje raketoje link Zemes. - Kaip tu sugebejai atsakyti i ju klausimus?
- Kosmopsichologija, - atsake Valinskis.
Jis neabejojo, kad apie si jo nuotyki bus sukurta kruva anekdotu. Ir zinojo, kad Baris Lenonas ispasakos pusei Zemes, kad senis Valinskis apzavejo misko raganas...
Senas bedantis vampyras sliauze keliuku, ciulpdamas rugstynes lapa. Atsiduses jis pazvelge i savo rankas, kurios pamazu daresi permatomos. Matyt, greit teks pereiti pas vaiduoklius. Ka gi, kiekvieno nusenusio vampyro toks pats likimas...
Apie autorsiu
Grizti i "Literaturini kubila"
Grizti i svetaine