Jis, blizganciomis stiklinemis akimis, kvepuoja per straubli ir griuva. Keliasi! Asaros lieka akiu viduje ir blizga.
Kaip deimantai. Vis dar tebesikelia. Ech, atrodo neatsikels. Issitiesia ant nugaros, stiklines akis ibesdamas i
dangu, kurio akys irgi merkiasi - ant zvaigzdziu slenka juoduma. Ne, tai ne naktis, nes per sita juoduma nesimato
zvaigzdziu. Ir nebesimatys. Sudie, dangau!
Veidas melynas ir negyvas. Rodos, tai ne oda, o... jis nusiima veida ir meta salin. Ei, tai juk ne gyvas veidas, tai kauke! Apacioje yra dar ir kitas veidas. Ei, bet tai zmogus! Akys jo rudos. Matau ugnies fontanuose. Ei, zmogau, kodel tavo veidas vel tapo negyvas, o akys stiklines? Ka, tai vel kauke?
Dangau, mesk man asara! Negali? Suprantu as tave, tau irgi sunku. Ir man... kazkodel. Karsta! Milijardus metu as gyvenu ir nezinojau, kas tai yra karsta. Zeme tada buvo lavos jura, kurioje as maudziausi, bet karsta nebuvo. Tai ne toks karstis. Jis... skverbiasi i vidu. Jis eina is ugnies fontanu. Niekada neregejau tokiu. Pries daug metu zeme atveso ir as uzmigau pozemiuose, kartais islisdamas i virsu. Bet tai jau buvo ne tai - zaluma ir tie... zmones. Jie vadino mane drakonu. Norejo zinoti, is kur as atsiradau. Paklausciau as ju, ar bent vienas atsimena, kaip gime. O man nebuvo, ko paklausti. Bet jiems lengviau. Jie gyvena su mintimi, kad mirs. O as? As juk toks amzinas kaip ir Zeme, kuri... amzina? As jau supratau... Mirti? Kaip?! Baisoka. Man milijonai metu ir jokie kataklizmai, o dabar tie... zmogeliukai. Ei, as nemirsiu! Rangykis, kune, ziedais! Lek, riksme, aplin Zeme! Karsta! Slyskit, zvynai, akmenimis! Kodel, Zeme, drebi taip? Zeme, mes juk vienmeciai. Atlaikyk, atlaikysiu ir as. Nemirk, vel pradesim savo gyvenima - tu gyvensi ramiai, as maudysiuosi lavos jurose. Tamsa... is vidaus. Gal ir pamenam mes. Bet atlaikyk tu, atlaikysiu ir as... galbut...