Mesos ta savaite dar buvau neragaves. Be to, pasibaige kava. Kai svelniai cyptelejes automobilis sustojo aiksteleje prie parduotuves, buvau kuo ryztingiausiai nusiteikes abu siuos poreikius patenkinti. Zinoma, jei pasiseks. Kava ir mesa. Na, galbut farsas. Taip pat cigaretes ir pluostelis laikrasciu. Ko daugiau reikia ramiai praleisti savaitgali? Nieko. Televizorius dar nesugedes.
Atsisegiau igrisusi saugos dirza ir, kildamas is automobilio, nerupestingai meciau:
- Pasaugok masina. Greit grisiu.
Bet ji, nirsiai tyledama, taip pat jau ropstesi laukan. Viltys pamazu bleso. Atsiduses uzrakinau automobili ir, atkises paranke jos geleziniams gniauztams, nudulinau parduotuven. Jau po pirmo pirkinio supratau, kad kava teks pamirsti. Dezute zuveliu maisto pasityciodama blizgejo kraiteles dugne.
- Ar tai mes valgysime vakarienei? - valdydamasis suniurzgiau as.
Namie, virtuves spinteleje, stovejo trys skirtingu rusiu dezutes, kupinos mitalo zmonos piranijoms.
- Tylek. Zuvims butina ivairove. Ka pasakytum, jei tave visa laika serciau vien aviziniais dribsniais?
Issiziojau priminti apie zuvu edesi virtuveje, bet nutylejau, isvydes nesveikai blizgancias jos akis. Tiek to, issiversiu be kavos.
O zmona jau skuode zuvies skyriaus link. Stok! Kodel as visada jai atiduodu savo pinigine? Letai ejau tarp dvokianciomis silkemis nukrautu prekystaliu. Issproginusios savo baltas negyvas akis jos pluduriavo rusvame skystyje, aplipusios zirzianciomis musemis. Valdydamas sleikstuli, pagaliau prisivijau Aldona, taciau ji jau pergalingai mosavo maiseliu tos sudytos bjaurasties. Man teliko cigaretes ir laikrasciai. Ir taip visada. Visada. Ech, senos geros laisvos jaunystes dienos! Karakumai ir Gobis! Mes, grupele studentu, svilinancioje saules ir smelio juroje. O juk tada, sugedus sunkvezimiui, vos nezuvome be vandens laselio. Buvo pavojinga, bet nuostabu. Buvo.
Janinos Strockienes piesnys
Po vakarienes vesinau degancia gerkle dideliais salto vandens gurksniais. Ir kas pusvalandi begiojau i tualeta. Zmona tuo tarpu sere savo augintines akvariume naujojo maisto saujomis. Piktai debsojau i guviai zujancias tarp zalumynu sidabrines zuviuksciu figuras. Gurksnodamas mineralini, pamazu grimzdau i sapna-svajone. Stai as nuperku dideli imitusi energinga katina. Arba ne. Tai per daug panesetu i pikta kesla. Geriau pasiskolinu is draugo ta silta murkianti kamuoli (kol zmonos nera namie, pvz., atostogauja). Ji grizta namo, girdziu veriancius riksmus, kukciojima, zuvies kaulu barskejima, sklaidant juos ranka. Po to ateinu, raminu ja, teisinuosi, kad draugas paliko pasaugoti katina, o as juk negalejau zinoti, kad jis... Katinas trinasi aplink, uzsoka Aldonai ant keliu, o si pagaliau nurimsta, sypteli pro asaras ir paglosto murkianciam is pasitenkinimo padarui galva... Po to paglosto galva ir man, sugriebia uz plauku ir, ziauriai sypsodamasi, ima tampyti juos pirmyn-atgal, kol jos rankose lieka krauju varvantys odos ir plauku kuokstai.
Sucepsejau ir pramerkiau akis. Zmona man liovesi pesti plaukus ir pasake:
- Eik i lova, ko cia snaudi fotelyje! Ir isjunk televizoriu!
Gerti norisi velniskai. Nuslenku virtuven. Ryski elektros lempute ziebia i uzmiegotas akis kaip karsta dykumos saule. Karakumai... Mano gerkleje - dykuma. Atvesinu ja puodeliu vandens, bet jauciu, kad nakti dar noresiu. Todel imu slapia slidu puodeli i rankas ir einu miegamajan, laistydamas is perpildyto indo vandeni zemen ir pusbalsiu keikdamasis. Pagaliau - minkstas patalas, ramybe ir tamsa.
Jis atsipeikejo spengiancioje tyloje. Sausas, virpantis nuo karscio, oras svilino snerves. Sunkiai sustenejes, Alfonsas persiverte ant pilvo ir sudejavo, pajutes ikaitusia smelio kose, deginancia krutine. Tyrame zydrame danguje nuozmiai plieske saule. Ji grezesi i smegenis, spirgino paraudusia oda. Jis - dykumoje. Kol kas neaisku, kaip cia papuole, taciau reikia veikti, nesdintis is cia. Kitaip iskeps gyvas. Dieve, kaip norisi gerti... Is kur burnoje tas surus silkes skonis, o ant kuno naktine pizama? Tiek to, svarbiausia istrukti is cia. Istrukti ir atsigerti. Gerti... Svirinedamas biriame, karstame smelyje, jis sunkiai patrauke pirmyn. Galva plyso nuo kaitros, istines liezuvis vos tilpo burnoje. Prakaitas dideliais lasais kapsejo nuo nosies. Atsitiktinai metes zvilgsni priekin, jis pakvaiso is nuostabos. Ant nedideles smelio kalveles stovejo puodelis vandens. Vanduo buvo skaidrus ir, tai atrode neitiketina, saltas. Klupdamas ir sunkiai snopuodamas, Alfonsas metesi jo link, stvere ir vienu mauku istustino. Saltas gurksnis nemaz neuzgesino krutineje liepsnojancios ugnies. Jis apsidaire ir, nieko daugiau neisvydes, su nusivylimu teske puodeli zemen. Sis, atsitrenkes i minksta smeli, dar didesnei Alfonso nuostabai, su didziausiu triuksmu skilo i mazus gabalelius...
Staiga akinancia sviesa pakeite blausus miegamojo naktines lempos spindesys. As pasipurciau it slapias, prakaituotas kalakutas. Po kojomis, salia nuversto naktinio staliuko, guli sudauzyto puodelio skeveldros. Ant lovos, nerimastingai susitraukusi, kiuto zmona, baimingai sekdama kiekviena mano judesi.
- Viespatie, Alfonsai, kas tau? Tu... tu dramblineji po kambari, inksdamas it mazas sunytis! O veliau puolei kaip laukinis prie to indelio vandens...
Sumurmejes kazka nerislaus, dulinu virtuven. Ilgais godziais gurksniais ryju vandeni is ciaupo. Sliuksteliu i veida rieskucias salto vandens ir suprunksciu. Galva verziantis ikaites lankas kiek atlegsta. Kosmariska naktis. Prakeiktos silkes. Isejes is tualeto, vel griunu lovon ir kvepuoju kaip nuvarytas arklys. Zmona pasiulo migdomuju, bet, sugriezes dantimis, nustumiu juos salin. Sklidina stikline vandens apdairiai pastatau ant grindu. Jauciu, kaip degina gerkle artejancio baisaus troskulio nuojauta. Aldona, neisjungusi naktines lempos, apsimeta skaitanti knyga, is tikruju sekdama mane akies krasteliu. Nieko, uzmigsiu ir taip. Malonus nuovargis vel lipdo akiu vokus. Tamsa.
Si karta saule buvo dar ryskesne ir skaudziai vere jo neapsaugota oda. Troskulys raize isdziuvusia grubleta gerkle. Akys nenoriai markstesi, negaledamos atlaikyti akinanciu sviesos spinduliu. Jis pamegino atsistoti, bet nepajege ir sudribo atgal i isguleta smelio pusni. Bande kazka istarti, taciau kliuvantis uz dantu liezuvis isspaude tik kimu gargaliavima. Visai cia pat, uz poros metru, ant nedidelio smelio pakilimo stovejo spindinti svarute stikline vandens. Vanduo! Remdamasis smelin smenganciomis rankomis, jis pasliauze priekin ir abiem rankom pakele inda prie lupu. Salimais girdejosi kazkokie suksniai, triuksmas, taciau godziai siurbiantis vandeni Alfonsas neteike tam reiksmes. Net ir nedidelis salto (salto?) skyscio gurksnis teike jegu. Jis lengvai pasikele, dziugiai zarstydamas smelio debesis. Ir tik pasukes galva i sona sustingo it ibestas. Netoliese tingiai issitiesusi ant neaukstos kopos gulejo Ji. Liute. Zveries zvilgsnis buvo idemus, jo akyse atsispindejo nerimas ir smalsumas. Virs padaro galvos sviete keistai mazyte saule. Persigandes Alfonsas zenge zingsni i sona, po to dar viena, kol galiausiai leidosi begti. Umai trenkesi i kazka lygu ir kieta. Apdujes klestelejo zemen ir apsizvalge. Priesais driekesi bekraste dykuma, tad i ka jis galejo atsitrenkti? Mostelejo ranka ir subliuvo is siaubo. Kumstis, nubrezes puslanki, atsimuse i skaidru virpanti ora ir sustojo pusiaukeleje. Kazkokia nematoma siena supo si nedideli dykumos lopineli. Jis liko vienas su gresmingai artejancia liute. Zveris sustojo uz poros metru ir eme garsiai riaumoti, nirsiai zvelgdamas i apmirusi Alfonsa. Sis atsargiai pakilo ir, lydimas gyvuno, grizo senojon vieton, kur klestelejo i savo smelyje isguleta duobe. Liute prigule salimais. Apimtas nevilties, jis stengesi guleti ramiai, apsimesdamas, kad miega. Po kurio laiko zveris nurimo ir uzmerke akis. Isitempes Alfonsas duso karstyje, jausdamas, kaip prakaitas sruva kunu, o uz apykakles byra smelis. Troskulys vel eme augti, stipreti. Kazkur turetu buti vanduo. Jis jaute savo sausomis suskeldejusiomis snervemis vandens kvapa ir vesa. Kiek galedamas tyliau atsistojo ir patrauke ton pusen, kur vede jo isastrejusi uosle. Ir is tikruju - nedideliame duburelyje, tarp sudziuvusiu stagaru, teliuskavo balute vandens. Joje gyvai smirinejo pulkelis zuvu. Bet ne jos dabar rupejo Alfonsui. Springdamas ir rydamas baloje plaukiojancius zalumynus, jis siurbe savin isganingaji skysti, kol balute isnyko, o ant slapio dumblo liko dauzytis sidabriniai zuveliu kunai. Alfonso pilvas issipute, ji pripilde maloni vesa. Pagaliau troskulys numalsintas! Bet staiga uz nugaros pasigirdo piktas urzgimas. Issiepusi iltis, jo link metesi inirtusi liute. Ji keliskart sere letena spiegianciam Alfonsui per veida, palikdama kruvinus nagu rezius. Paklusdamas aklam instinktui, Alfonsas eme desperatiskai gintis ir didziai nustebo, kai liute, gailiai inksdama, puole salin ir greit pasislepe tolumoje uz smelio kopu. Pasirodo, jai nematomos sienos neegzistavo. Bet kodel zveris paspruko? Pagal visus gamtos desnius zmogus dabar turetu guleti nukasta galva. Atrodo, sioje dykumoje gamtos desniai buvo kitokie. Alfonsas buvo jau benusiraminas, kai umai is dangaus nusileido du baltaplunksniai grifai. Galingais sparnu mostais jie parbloske zmogu zemen ir, vikriai darbuodamiesi savo kumpais snapais, apraizge ji virvemis. Alfonsas beviltiskai reke ir pludosi, kai grifai, galingai plasnodami, pakele ji i zydra dangu...
Aldona, islydejusi sanitarus, sriubaudama grizo i nusiaubta kambari. Pamaciusi akvariumo sukes, jis dar garsiau pravirko. Ir kas pagalvotu, kad zmogus gali tiek isgerti? Numojusi ranka i nuolauzu kruvas, ji krito lovon. Auso. Aldona pasimuiste, jausdamasi kazkaip nepatogiai, atverte antklode ir nustero. Lova buvo pilna girksincio gelsvo dykumos smelio...
Apie autoriu
Grizti i "Raganiskas sypsenas"
Grizti i svetaine