... galiu gincytis - Jam niekada nerupejo aukstumos, todel ir gime jis tarp baltu bijuno ziedlapiu. Jo vardas buvo DIMULIS.
Gauskite varpai, virpekite varpeliai, lauzkit amzinaja tyla, skardziabalses triubos. Skambekit! Skambekit garsiai - is karalisko ziedo isbrido karalaitis - ilgakojis kuprius, nelaimelis zasiaganis, kukulakis, nevykelis, didziagalvis kerepla - jos vardas DIMULIS.
D. Minkeviciutes ir S. Januseviciutes
piesinys
Balti issisiepe aitvarai snekuciuodamiesi lingavo danguje. Ju ilgos uodegos sildesi ismigusios i putlius vaikiskus delnus. Pute siltas vasaros vejas. Dideles, sunkios Dimulio zasys vos vos ritosi per pieva. Kazkur myke karve, ambrijo sunys, zvenge dalgiai. Dalgiai... dalgys - baisus astriadanciai drakonai, kaip isproteje drasko jaunas mergeles, jaunikaicius, zilagalvius senelius. Kaimas skesta raudose.
Dimulis krinta ant zemes, glosto zole, braukia po krutine. Issigandusios zasys nutyla, glaudziai susimusa i bureli ir niekaip negali suprasti: ko tas ju netikelis piemuo taip garsiai rekia.
Drakonas selsta, is nasru drimba kruvinos putos, issprogusios akys pastebi kiekviena gyvasti. Asaros liejasi is Dimulio kukuliu, dideles dideles, kaip pupos, sustoti negali, o drakonas - jau cia pat.
- Imkit, vyrai, ta beproti! Neskit i vandeni, kad atsibustu.
Prazuvo mergeles, prazuvo jaunikaiciai, prazuvo zilagalviai seneliai.
Kyla raudona saule is ezero ir mato kryzium gulinti vandens pavirsiuje uzsiverkusi piemeni. Guli sau - nei plaukia, nei skesta. Zmones, apstoje kranta, kazka saukia, rankom mojuoja, akmenimis, pagaliais meto, o tas guli ir tiek. Joks garsas ir daiktas jo nesiekia.
- Kas tu? - klausia Saule.
- Dimulis, - atsako Dimulis.
- Ko tie zmones nori is taves? - nekantrauja sviesulys.
- Nezinau, - tyliai sneka Dimulis, - as nieko jiems nepadariau.
- Eiks i mano karalija, susildysiu tave.
Gailestis issprudo is jos sirdies, apglebe, susupo kupriaus kuna, iskele aukstai aukstai.
- Ziurek, kaip tavo zeme atrodo is virsaus. Grazi ar ne?
Dimulis pazvelge zemyn: skaistus spinduliai svelniai, kaip didziausia turta, gloste zalias kalvas, purius miskus. Kur ten miskus! Didziausias girias, geltonus laukus, besiraivancias upes, zydrus ezerus... Stai, kaimas gimtas, jaukus iki beprotybes...
- Kaip grazu, - vos atgaudamas kvapa, sypsosi Dimulis, - man labai grazu.
- Leiskis zemen, po velniu, uzteks ryt dangiskus migdolus, zasys alkanos! Eik i gretima kaima zoles. Dievas baudzia mus, sausra atsiunte. O zinai, kodel???
- Zinai, kodel???
- Zinai, kodel???
Tukstantis balsu, tukstantis akiu pervere Zeme kiaurai. Grozis kaip rukas bleso bleso. Juodi debesys niaukesi, tirstejo.
- Nes tu - prakeiktas!
- Nes tu - prakeiktas!
- Nes tu - prakeiktas!
- Vanduo taves neims, Saule taves klausosi, tu - musu nuodeme!
D. Minkeviciutes ir S. Januseviciutes
piesinys
Kelias, ilgas ir draugiskas, seka Dimuliui pasakas, dulkes suguldo, smeli pasildo, prie saltinio nuveda, gojeli ramu parodo, uogu prizeria. Gera Dimuliui keliauti, taip gera, kad uzmirso, ko eina i svetima kaima. Gi ziuri - kryzkeleje didelis baravykas kiurkso. Baravykas, ne baravykas, senukas, ne senukas - suprasti sunku. Smirdi sau ir tiek keliu sankryzoje, uzsivozes ant akiu sunkia kepure.
-Sveikas, jaunikaiti, - mosteli astru zvilgsni netiketas radinys, - kur keliauji? Ko ieskai?
Dimulis suglumo - kad jis zinotu, tikrai pasakytu, o dabar...
- Pamirsau, - atsiduso sunkiai. - Einu sau ir tiek.
Senis sypteli:
- Ilgai taves laukiau, kupriau. Sioje vietoje ir pasibaigs tavo vargai.
- Kokie vargai? - nustebo Dimulis. - Neturiu jokiu vargu.
- Che, tai ir yra tavo didziausias nemalonumas, - senio veidas netiketai greitai atsirado priesais piemens akis. Sunkus, veslus, nudribe antakiai pakilo, atidengdami juodus vyzdzius, lupos issiviepe, - atiduok man savo gyvenima. Padaryk mane laiminga. O as tau duosiu tai, ko tu panoresi.
- Kam tau mano kupra ir visos pravardes? Kam tau tie uzgauliojimai, tie skausmai? Esu visiskai vienas tarp zmoniu. Negi ir tu sito nori?
Senis prilipo prie Dimulio krutines labiau i plaukuota vora nei i zmogu panasus:
- Noriu, brangusis, noriu. Viso sito taip noriu, kad apsakyt negaliu.
Dimulis susimaste:
- O kas man liks po viso sito netekimo, ar beatsiminsiu ka?
... zalios mergeles geletoj pievoj selmiskai merkia akis, placiapeciai jaunikaiciai draugiskai moja ranka... o zilagalvio senelio pasakos apie visu augalu stebuklus?.. Viskas dingo po dalgio nasrais, bet sirdyje tai liko.
- Uzmirsi viska, brangusis, - uztikrino senis, besirangydamas ir bevartaliodamas akis.
- Ne, neatiduosiu! - ryztingai tare Dimulis, nubraukdamas voragyvi nuo savo kuno.
Senis znektelejo ant zemes kaip slapias skuduras, bet net necyptelejo. Pakilo, issitiese, isaugo iki zmogaus dydzio ir susvokste pro dantis:
- Paziurek gerai i mane, Dimuli. Matai mano akis? Ju neuzmirsi niekada. Mes dar daug kartu susitiksime, ir tu pasigailesi, kad nesutikai.
Netiketas dulkiu debesys uzgoze gryba senio veidu ir netiketai issisklaide.
Kelias nusvito, pralinksmejo, issitiese visu ugiu:
- Eik, Dimuli, eik. Jokiu kryzkeliu as neturiu. Vingiuoju visa laika tiesiai. Vedu tave ten, kur mano ir tavo akys veda. Mes - du geri draugai.
Nespejo Dimulis susivokti, kur isgaravo senis-grybas, kur dingo nelemta kryzkele, kai is misko pasipyle zmones.
- Ak, tu, rupuze, - sauke jie, - kokius kerus tu cia isdarineji? Kur dingo musu zirgai, karvutes, vezimai? Mes tuoj gala tau ir tavo burtams padarysim! Apsupkit ji! Neleiskit pabegti!
Zmones muse, dauze kuprota Dimulio kuna, o kai anas paslikas nuvirto ant zemes, visa kruvina, be akies, perplestu skruostu, sulauzytomis rankomis, kojomis paliko likimo valiai.
Temo. Zalios samanos tamsejo. Tyliai leidosi rukas. Iskrito rasa ir padabino miska nakties sidabru.
- As mirstu, - tyliai suvaitojo Dimulis.
Samanos sukluso, nutilo.
- Mes zinom, zinom, - vejas nubego pusu virsunemis.
- As mirstu, - dar karta, bet tyliau suvaitojo Dimulis.
- Mes zinome, zinome, - susnarejo medziai.
Menuo kilo vis auksciau ir auksciau. Jo baltas veidas kaltai sypsojosi Dimuliui.
- As zinau, viska zinau, - atsiprasinejo jo akys.
- Kaip gera, kad jus su manimi, - vos beistare Dimulis, - kaip gera...
Sunki tamsa tirstejo, brinko. Uzspaude akis, krutine, rankas, kojas prislege.
- Pasakyk, Dimuli, TAIP ir gausi tai, ko labai nori, - reiklus balsas dar labiau sutirstino ora.
- Nagi, sakyk, sakyk taip, - kazkas labai nekantriai zujo aplinkui.
- O ko as labai noriu? - paklause Dimulis, klausydamasis savo ramaus balso.
- Pats zinai, - atsove piktai griausmas.
O jeigu is tiesu viskas butu taip, kaip jis nori. Tada kiekviena diena butu kaip svente, kuri vyksta sekmadieniais misko Karaliaus sode. Visi tokie geri, grazus, sypsosi, meilius zodzius sneka ir nemeluoja! Nevalia - Karalius turi zieda, kuris keicia spalva, jei kas sako netiesa. Bet ar imanoma tokioj tirstoj juodymej praregeti toki grazu nora? Karaliskas ziedas bespalvis.
- Ne, - tare Dimulis, - ne, nieko is taves nenoriu.
Akinancio baltumo pauksciai issiverze is sirdies kaip is narvo. Perskrode, sukapojo smala. Nusvito saule. Isnyko baisus sapnas. Guli Dimulis vidury baltos aikstes. Aplinkui ne gyvos dvasios, tik namai, raudonais stogais, liudni, susimaste rymo.
- Kur as? Kodel cia taip tylu? - aidas atsimuse i negyvu namu sienas ir nusimines grizo atgal.
- Bek is cia, - suslamejo balsas virsum Dimulio galvos, - jauciu baisu nerima, toki baisu, kad norisi uzsimerkti ir prasmegti sapnu karalysteje.
Dimulis pakele galva ir pazvelge sveika akim i virsu. Ir kaip jis anksciau nepastebejo tokio plataus azuolo su veslia karuna?!
- Manes cia nera daugiau kaip simtas metu, - nusisypsojo medis, - bet zmones mena tuos laikus, kai prie mano koju ruseno sventa Ugnis. Bet ir tai taves dabar neisgelbes.
- Ka as padariau? Ka as tokio baisaus padariau, kad tureciau begti kaip plesikas? - Dimulis bande atsikelti, sumustas kunas neklause.
- Tu nelaiku atejai, - suslamejo azuolas, - siek tiek per anksti.
- Per anksti? Per anksti atejau? - nustebo zasiaganis. - Atejau???
- Stai jis! Ziurekit, zmones, stai tas apgavikas! Isvare mus is musu namu, o pats karaliauja musu mieste! Ziurekit, kiek aukso ir kitokiu brangenybiu prisigrobe! Jus tik paziurekit... Visi miesto gyventojai - vyrai, moterys, seniai, vaikai - buresi i aikste.
- Apgavikas, apgavikas, apgavikas! - ituze sauke jie. - Apgavikas!
Nieko nesuprasdamas Dimulis dairesi:
- Koks auksas, kokios brangenybes? - snabzdejo jo lupos. - Cia mano kraujas, stai mano zaizdos, - rodydamas sudraskytas rankas, kojas, teisinosi Dimulis, - neturiu jokio aukso.
Zmones gresmingai artejo. Ju akys dege godzia liepsna. Staiga vienas senis, vos besilaikantis ant lazdu, visas kretantis, akimirksniui igavo jaunuoliska zvaluma ir judruma, puole prie didziausio kraujo laso ir nere lauk. Raudonas perlas uzdege minia. Kaip isproteje zmones metesi rinkti nuo zemes visus Dimulio kraujo lasus ir krauti i kisenes. Sukaupes paskutines jegas, Dimulis traukesi tolyn, tolyn nuo karstligiskos beprotybes. Kuo daugiau jis judejo, tuo smarkiau lasejo kraujas. Zmones susikaupe rinko kiekviena lasa, laseli. Kada gi visa tai pasibaigs? Ir staiga tarp tu tukstanciu beprociu, istroskusiu ir isalkusiu, kuprius pamate ta - TA, is nakties kryzkeles. Jo sypsnys nelabai tiko trimeciui bambliui.
- Mama, - truktelejo berniukstis susirietusia butybe, berenkancia raudonus karoliukus i burna. - Mama, as noriu to akmenuko.
Moteris neatsiliepe. Jos skruostai putesi, pirstai uoliai dirbo, o su jais kartu ir visos mintys, norai, svajones peraugo i akla goduma.
- Mama! - riktelejo berniukstis.
Moteris pakele paklaikusi zvilgsni i sunu.
- As noriu to akmenuko, - aiskiai ir reikliai istarti zodziai virto dideliu, plaukuotu voru, belipanciu krutine Dimulio veido link. Jo koju kabliai minkstai smigo i oda:
- Pasakyk... taip... kupriau, pasakyk... taip... ir busi laimingas.
Juodas, tirstas nakties kvapas vel stipriai suspaude Dimuli savo glebyje. Senis-grybas selmiskai sypsosi. Tas magiskas zodelis visai neprimine sviesaus spindulelio i pasaku sali.
- Nagi, drasiau, drasiau, - svokste plaukuotas voras.
- Neee! - suriko Dimulis. - Nee!
Zmones pakele galvas. Akimirksnis, ir ju zvilgsniai nebyliai pasake, kuris brangakmenis vertingiausias.
- Jis mano, - sutrepsejo kojomis bamblys. - Mano, mano!
- Eik salyn, snargly! - tvirtu mostu vyras nubloske berniuksti ant zemes ir palinko ties Dimulio veidu.
Dimulis mate grieztus skruostikauliu konturus, tamsius, pasiaustus plaukus, suspaustas lupas, placia nosi, kuri sunkiai, bet giliai trauke ora i plaucius. Mate, kaip vos pastebimai trukcioja antakiai, vokai, kaip srauniai teka kraujas akiu baltymuose, kaip virpcioja vyzdys, kuris ziurejo ne i praskelta kakta, ne i perplesta lupa, kruvina skruosta, o i aki.
- Sis perlas... padarys mus visus laimingus! - pagautas keistos baimes ir nevilties misinio, susuko vyras.
- Velniop sita piemeni, akmuo turi buti musu!
Juodos, juodos paukstes per zydra dangu, per skaiscia saule nutupe ant baltu ziedu, pieva subangavo. Juodas, juodas zirgas baltu taku... Azuolas baltas, baltas, po juo balta ugnis rusena, balti zmones rymo. Dimulis, lengvas kaip pukas, kojomis zemes neliecia, eina per baltas samanas liepsnos link. Azuolas sveikina keleivi - baltais ziedlapiais sninga. Ugnis sokteli. O, gyvenime! Kur tavo pradzia, kur tavo galas? Atrodo, ranka pasieki ramybe, kurios taip reikia sirdziai. Taip lengva negandas apeiti, kaip juodas balas po lietaus. Zilagalvis neskuba pasveikinti Dimulio, nors tereikia vieno krustelejimo ir...
- Tau dar nelaikas, - vejas buciuoja piemens kojas, glosto galva, kedena garbanas, ugnis rimsta, blesta, azuolas ruke tirpsta. Tik dar ziedlapiais sninga, sninga.
Saltis perreze Dimulio sirdi, skauduliai plyso ant kuno, siltas kraujas plustelejo is zaizdu:
- As nebenoriu daugiau, nebenoriu daugiau...
D. Minkeviciutes ir S. Januseviciutes
piesinys
- Kur as? - sukepusios lupos skaudziai skiriasi. Akyse tiek daug tamsos ir nevilties. Balti ziedlapiai kaip dumas isnyko.
- Nesikelk, brangusis, - svelnios rankos glosto pecius. - Viskas bus gerai.
O gal vis delto zilagalvis senis mostelejo ranka? Bet ne, jis net neatsisuko.
Laikas teka, teka, viska po lygiai dalija: kur per daug - nusemia, kur per mazai - pripildo.
- Mociute, kur jisai? - balsas kaip varpeliai suskambejo, uzpilde siela siltu dziugesiu.
Is kur gi tie angelai. Is kur gi tie angelai?
- Miega, vaikeli.
- As jam zemuogiu pririnkau.
- Dar anksti, vaikeli, jam uogeles valgyti.
Uogeles raudonos, kvapnios, dideles, saldzios, o kaip butu gera nors viena prispausti liezuviu prie gomurio.
- Mociute, jis sypsosi, sypsosi!
Svelnus vejo dvelksmas pravere sunkius azuolinius vartus i akinancia saule. Balti balandziai, isleisti i dangu, suraibuliavo pries akis. Mato save Dimulis stovinti tarp vartu, plevesuoja drobinis rubas ant nuogo kuno. Saule sildo veida, krutine, kojas. Zeme minksta, puri, kaip debesys.
- Aciu Dievui, atsigavai, suneli, - tos pacios rankos, tos pacios svelnios rankos braukia plaukus nuo kaktos, nuo akiu.
- Kodel as nieko nematau? - lemena Dimulis neiprastai sunkiu liezuviu.
- Atprato, atprato ponulis malti zodzius. Nieko, tai neilgam.
Svaiginanti gaiva paliete lupas.
- Isgerk gurksneli, tvirciau bus.
- O dabar rytas ar vakaras?
- Po vidudienio.
- O saules daug siandiena?
- Daug, labai daug, net medziai nuo karscio alsuoja.
- As turejau kazka padaryti... - Dimulis susimaste. Galvoje tuscia, jokiu vaizdu, jokiu atminties nuotrupu.
- Padarysi, laiko daug bus.
Taip ramu, taip gera, kaip miske ant samanu.
- Aplink mociutes nama didelis miskas, - ciauska angeliukas, valgydamas uogas su Dimuliu: viena Dimuliui, kita sau. - Uz misko pelke, pieva, ezeras, kaimas, o toliau vel miskas. Ar skanu?
Dimulis linksi galva:
- Skanu.
O galvoje tik sukasi, sukasi zodis "KAIMAS".
- Kaime turiu daug draugu, - giriasi cepsedamas vaikelis, - puodziaus karvyte, Meilunes trys avytes, o kokios isdykeles, kad tu zinotum! Viena - Mariute - labai megsta zemuoges, kita - Jone - ryja ramunes kaip pasiutusi, o trecia - Stasele - mano mylimiausia, mes viena kitai pasakas sekam.
- Tai tu - piemenukas? - nudziunga Dimulis.
- Ne, as ne piemenukas, - purto galva angelelis, - as - piemenaite.
"Stai tau, - Dimulis juokiasi, - piemenaite!"
- O kokie tavo plaukai?
- Kokie ten plaukai! Geltonos kasos ir tiek, o, vat, Siauciu Katres tai garbanos, grazu paziureti.
- O kokios tavo akys? - vel klausia Dimulis.
- Kokios ten akys, zydri veizoliai ir tiek, o, va, Jurgeliu Jurgitos tai bent akeliu zalumas.
- O kokios tavo lupos, - garsiai juokiasi kuprius.
- Lupos kaip lupos! Ko cia zvengi kaip arklys? Imk uoga ir ciulpk, - angeliuke nutyla, bet sirdyje Dimuliui gera: puiki mergaite, nieko nera uzgavusi savo gyvenimelyje, nors ugnies stiprios, karstos viduje turi. Uch, galetu ragana buti.
- Kuo tu vardu, grazuole, - tyliai klausia Dimulis.
Mergaite tyli, tik bruka didziausias zemuoges Dimuliui i burna.
- Gana, gana, sakyk gi.
Svelnus pukas sukuteno jo skruosta, pajuto karsta alsavima prie pat ausies.
- Mane mociute Tyliaja vadina.
- Tylioji, - svelniai atkartojo Dimulis.
D. Minkeviciutes ir S. Januseviciutes
piesinys
Vasara baigesi. Nuostabioji vasara baigesi, nuzydejo, pribarste seklu, kur pakliuvo, isglamonejo medzius, vandenis ir iskure i savo tolimaja karalyste. Zaluma nuvyto, augalai nuliudo, niurus debesys uzpilde dangu. Jaucia Dimulis, kaip uz duru ruduo brazdena.
- Rytas dabar ar vakaras? - priglaudes kakta prie salto stiklo klausia kuprius.
- Vakareja, brangusis, vakareja, - mociutes balsas stebuklingai ramus.
- Girdziu, kaip vilkai staugia, - priplojes ausi prie salto lango sneka Dimulis.
- Tai vejas, brangusis, vejas.
Girdi Dimulis, ne girdi, o tiesiog mato, kaip isnyra pilkakailiai is uz medziu, krumu, zaizaruodami akimis, urgzdami, vaitodami, o vienas kad staugia, kad staugia ant kalnelio, kitus kviecia. Vilku daugeja, daugeja...
- Mociute, ten daug vilku! - atsokes nuo lango, surinka Dimulis.
- Tai vejas, brangusis, vejas, - balsas tylus, ramus, apglaisto Dimulio baime,o sirdis verda kunkuliuoja.
Vilkai, ju daug, jie eina, minkstai statydami kojas i samanas, arteja grobio link, akys sviecia zalia sviesa. Dimulis susikaupia net galvoje traska: "Kas gi tas grobis? Prie ko tie plesikai taip selina? Nagi, kas ten pievos vidury?" Staiga is tamsos isnyra astrus sviesos kardas ir rezia Dimuliui per zaizdotas akis.
- A-a! - suklykia kuprius, uzdengdamas rankomis veida, - uz ka, mociute, uz ka? - verkdamas kruvinomis asaromis, kukciojo Dimulis. - Taip skauda, taip skauda.
Tamsa dar juodesne stojo jo akyse. Tirsta, tirsta ir dvokianti.
- Kas gi tai? Kas gi tai? - nesupranta Dimulis, blaskydamasis po trobele. - Kur jus, mociute!
Mociute tyli, nesigirdi ramaus balso.
- Kur gi jus?! - istieses rankas, klykia kuprius.
Tirsta tamsa verda kaip smala, nebeatkuria Dimulis nei kambario apstatymo, griuva ant baldu, negirdi nei misko osimo, nei mociutes balso, nei Tyliosios balselio, kaip varpelio, skambejimo. Varpeliai, varpeliai, kaip gi kitaip - Varpeliai. Dimulio veidas net nusvinta.
- Varpeliai! - susunka jisai. - Varpeliai!
Ir cia pat nusciuva: misko pievelej Tylioji vilku apsupta. Ji ejo is kaimo. Dimulis mato kaima, trobesius, baznycia, vyrus, moteris, vaikus. Mato taka, kuriuo eina Tylioji su karvyte, avytemis. Aplinkui zalia pieva, saule sviecia,o kokie garsai, garseliai: ziogai cirpia, pauksciai ciauska, klega, upelis srovena, medziai slama. Kokia grazi Tylioji, kokios kasos, ilgos ir geltonos, o akiu meilumas.
- Tylioji, kaip myliu tave, - buciuoja Dimulis ja i skruosta. Ir tik tada Dimulis pamato, kad tai ne jisai, o kazkoks kitas grazus jaunikaitis - geltonplaukis, rudaakis, tvirtas, o svarbiausia - be kupros.
"Vis tiek tave myliu, - rauda kupriaus sirdis, - labai tave myliu!"
- A-U-U-u, - perskrodzia vaizdinius vilko staugimas.
- A-u-u-u, - atsiliepia kitas grobikas.
Pievaite, pusu apsupta, isliuliuota. Vasara joje daug zemuogiu, raudonu, prisirpusiu. Tai stai kur Tylioji rinko jam uogas. Dabar tenais ruda zole ir vargse mergaite, kazka laikanti apkabinusi gleby, bet ka, Dimulis iziureti negali.
- Mociute, ten Tylioji, vilku apsupta! - klykia kaip isprotejes Dimulis. - Vilkai, vieni vilkai!
- Tai vejas, brangusis, vejas, - tylus balsas kaip baltas laivelis audringoje juroje. Mazas baltas laivelis, islankstytas is popieriaus, supasi paselusios juros bangose. "Popierinis laivelis, popierinis laivelis ir balsas mociutes - popierinis. Tai ne mociute su juo sneka. Jos nera cia".
- Kas tu? - ituzta kuprius. - Kas tu?
Balsas, stiprus kaip viesulas, perskrode jura, tirsta tamsa ir sustojo ties misko pieva.
- Tavo kryzkele, kupriau. Tavo noru pildytojassssss.
Didelis voras, isvertes apvalias akis, selina mergaite link. Tylioji rami, tik kazka spaudzia savo gleby.
- Pasakyk TAIP, Dimuli, ir viskas bus, kaip tu nori, - pataikuniskai osia medziai.
- Pasakyk TAIP ir bus, kaip tu nori, - snypscia zole.
- Pasakyk TAIP ir bus, kaip nori, - urzgia vilkai.
- Pasakyk TAIP ir... kaip nori, - bosuoja dusliai debesys.
- Pasakyk TAIP... kaip nori, - susvilpe vejas.
- Sakyk, kaip nori, - atkartojo aidas.
- Sakyk, kaip nori, - pakartojo Dimulis ir pratruko juoktis. - SAKYK, KAIP NORI! Ach tu, senas susmirdes vabale, eik salin arba tave sutrinsiu. Susirink savo pilkas isperas. SAKYK, KAIP NORI! - jis juokesi, o baisus voras mazejo, mazejo, traukesi, bliusko.
- Tau mano kupros reikejo, - springo is juoko kuprius, - ar bepanestum budamas mazesnis uz spirga. Eik salin, isgama!
- Mes dar susitiksim, - cyptelejo voras ir nere pro lauko duris.
Debesys sklaidesi, lietus nustojo lyti, raudona saule nuliuliavo i miska. Pakilo pilnatis. Miskas lengviau atsiduso.
Dimulio akis vis dar persti, bet tai jau niekis. Jis jaucia, kaip Tylioji grizta namo, jaucia, kad jokio pavojaus nera. Bet kas gi tai? Su ja kartu eina mociute. Tai stai ka jo maza mylimoji slepe nuo vilku.
- As nezinojau, kad jus kartu isejote, - sirpo is laimes Dimulis, jausdamas svelnius Tyliosios pirstus tarp savo garbanu.
- Ko markstaisi kaip katinas, sedek tiesiai, o tai kreivai nukirpsiu, - nepiktai gasdina mergaite, siek tiek neramu, nes mato visa Dimulio sirdi.
- O ka veikete kaime? - nenurimsta Dimulis.
- Obuolius pirkome.
- Obuolius? - nusvinta Dimulio veidas. "Kaip butu smagu i dideli sultinga obuoli suleisti dantis. Tie mazi rugstus jau taip nusibodo".
Tylioji juokiasi skambiai, kaip upelis ciurlena per akmenukus.
- Ko juokiesi? - nustemba Dimulis.
- Sultingu obuoliu uzsimanei, net seile istisko, o mes zieminius nupirkom, kietus, zalius, kad iki gilios ziemos butu.
Dimulis nusijuoke irgi: "Raganaite".
Apkirptas, susukuotas, nupraustas, svariais baltiniais aprengtas sedi Dimulis vidury aslos. Zidinys kurenasi. Malkos traska. Ramu, gera: "O kad taip visa gyvenima!"
- Dimuli, - mociutes balsas keistai karstas, kaip ugnis nudegina visa kuna ir siela. - Zemes ir Dangaus Sunau, gimei Sauleje, is balto bijuno ziedo isbridai, augalus kaip zmones supranti, zmoniu kaip benamis paristas suva uzdauzytas, stovintis tarp ugnies ir vandens, tarp mirties ir gyvybes, tarp bedugnes ir dangaus, tarp neregystes ir visaregystes, sirdis tavo pilna gerio ir gero noro, turi drasiai eiti per pasauli, nieko nebijoti, tave saugos tavo Dievai.
Senoji nutyla.
Dimulis girdejo, kaip ji nuejo prie zidinio.
Ji ikiso rankas i ugni, i Sventa Amzinaja Ugni ir istrauke dvi zarijas.
- Dimuli, nesioji savyje didele paslapti, kuri zinoma tik tau vienam. Nebijok jos.
- Mociute, - tyliai prabilo Tylioji, - jie ateina.
Rudeninio misko osime Dimulis isgirdo tolimus, bet gresme keliancius garsus.
- Tarp zmoniu yra zmoniu, nenusigrezk nuo ju, - kalbejo toliau burtininke, - net ir didziausiam nedoreliui reikes tavo pagalbos. Klausyk savo sirdies, ji niekada taves neapvils.
Senoji priejo prie kupriaus:
- Tikek savo akiu sviesa!
Ir ispraude i akiduobes dvi karstas zarijas.
- O, Dievuleliau, - suvaitojo Dimulis, riksmui neuzteko jegu.
- Paduok perla, - dar spejo isgirsti senosios zodzius ir apalpo.
D. Minkeviciutes ir S. Januseviciutes
piesinys
"Tyliosios rankos kaip pieniu pukas, Tyliosios akys tokios meilios, o kokios grazios josios lupos... tikek akiu sviesa, tikek akiu sviesa, tikek akiu sviesa, tikek akiu sviesa..."
Ziemuze, sesele, parodyk balta veideli.
Ruduo prabildejo, gamta miego uzsinorejo,
Be tavo sniego nebus miego.
Visa nakti sidabras krito is dangaus. Migde, liuliavo gamta savo vaikus, o tarp ju ir basakoji, vienmarskini Dimuli. Pavargusi, bet laiminga - sypsosi per miegus.
- Ka gi tu sapnuoji, Dimuli?
- Tyliaja, mes su ja obuolius, didelius, sultingus, valgome. Sultys saldzios saldzios. Mociute skanu pyraga kepa, visa troba kvepia, miskas osia. Kazkas i duris beldzia, i duris beldzia... i duris beldzia...
- Mociute, jie ateina, ateina.
I duris vis smarkiau ir smarkiau beldzia...
- Mociute, - Tyliosios obuolys krinta zemen, skyla per puse... durys neatlaiko... i troba igriuva daug vyru, moteru... ju veidai pikti, juodi... isverte obuoliu kraitele... obuoliai rieda, rieda... geltoni, dideli dideli... juos zmones trypia... "Mociute! Tylioji!"
Dimulis saukia per miegus ir atsibunda visas slapias nuo prakaito.
Aplinkui sniegas, pirmas ziemos sniegas. Akinantis baltumas pjauna akis, bet Dimulis bijo uzsimerkti. Jis mato. Jis mato medzius, ju virsunes, dangu... Jis mato... Skausmas privercia uzsimerkti... Skausmas privercia uzsimerkti, bet Dimulis kaip plaukikas, istroskes oro, greitai isneria is tamsos i sviesa.
- As matau, - issigandes dairosi jis, - as matau!
Bet staiga kuprius suvokia, kad si vieta visiskai jam svetima. Nustebes ziuri i savo basas kojas, drobinius marskinius, drobines kelnes... Aplinkui sniegas. Kaip jis cia atsidure? Kur namelis? Miskas svetimas osia, pusnis barsto. Dimulis sunkiai keliasi, kojos nutirpusios, bet akys mato. Ne akys, akis, viena akis. Slubciodamas traukia Dimulis per giria - jis butinai turi surasti nameli, mociute, Tyliaja.
Sniegas tai kaitina kojas, tai vel saldo. Vejas vis smarkiau ir smarkiau selsta tarp medziu. Ir saule, ka tik pakilusi, jau slenka miegoti. O Dimulis kaip neranda namelio, taip neranda. Obelis net kelias praejo, bet ne viena is ju nerymojo prie namuko. O si vaismedi Dimulis jau trecia karta praeina. Kad ir kiek eitu i prieki, vis prie sitos nabages su keliais obuoleliais pripedina.
- Na gerai, - atsidusta Dimulis, - jeigu taip nori, galiu sianakt prie taves pernakvoti.
Jis palengva sedasi - kojos kaip medines, jau nebeklauso - iremia sopulinga kupra i kamiena ir uzmerkia akis. Nebebijo, nes labai pavarges.
Medis sildo, sildo kaip kaitri liepsna. Gera Dimuliui, rankos, kojos susilo. Oi, kaip gera, kaip mociutes grycioj.
- Imk, Dimuli, pyraga i rankas, tuoj pienelio karsto duosiu.
Zidiny ugnis rusena. Trobeleje silta, jauku. "Va, atsikelsiu, - sapnuoja Dimulis, - eisiu pas mociute".
- Dar anksti tau pas mociute, vaikeli, - minkstas balsas, primenantis medzio osima, isiterpe i miega.
- Kaip tai per anksti? - nesupranta Dimulis.
Balsas skaudziai atsidusta:
- Numire mociute, isejo i amzinus miskus.
- Kaip tai isejo i amzinus miskus? - Dimulis blaskosi sapnuose: negeri vaizdai, oi kokie negeri.
- Zmones sudegino, - balsas visai liudnas.
- Kokie zmones? Kokie zmones! - saukia Dimulis. - Ji visiems gera buvo!
- Tavo perla is turtuolio isviliojo, - osia balsas.
- Perla! - Dimulis saukia, bet staiga nutyla.
Vidury baltos aikstes isproteje zmones rinko jo krauja, kuris virto brangakmeniais, o po to tas vaikigalis...
- Kur sudegino? - tyliai klausia Dimulis.
- Cia, - dar tyliau atsako balsas. - Ar nebepazisti manes?
- Ne, nepazistu taves. O kaip sudegino? - jam visai neidomu, kaip tai ivyko, jis tik nori daugiau isgirsti apie mociute, bet ka, kad tik daugiau butu kartu, kad tik ilgiau.
Balsas osia ramiai:
- Suejo kaimas, mergaite isvare, o senaja uzdare trobeleje ir padege.
- Mociute, saulele tu mano, - parklupes i pelenus, buciuoja zeme Dimulis, - ir ko gi jus ejot i ta kaima? Man taip gera buvo su jumis. Taip gera.
Vejas glosto slapia, juoda kupriaus veida, vaduoja nuo sapnu kosmaro, saldo smilkinius salta ranka.
- Ka dabar veiksiu? - tyliai kukcioja Dimulis. - Kaip dabar busiu be jusu?
Pelenai juodi juodi, dar siluma dvelkia. Dimulis semia, saujom pila i kisenes, ant galvos:
- Mociute mano, saulele mano. Geriau aklas buciau buves. Geriau aklas buciau buves. Aklas!
- Nurimk, brangusis, nurimk, - svelni ranka glosto pecius.
Dziovintais obuoliais pakvipo, pienu siltu.
- Mociute, tai tu gyva! - saukia Dimulis. - Gyva! - platus sypsnys lipa per asaras.
- Amzino misko gojelyje lauksiu jusu su Tyliaja, - sypsosi ir ji.
- Amzino misko gojelyje, - kartoja Dimulis. - Kodel?.. Kodel?.. - dusta Dimulis, nori kazka pasakyti ir negali. Nezino, ko nori, ir daug, ir nieko. "Vaje, Tylioji. Tai ji GYVA?"
- O kur Tylioji, mociute, kur Tylioji? Kur?! - klykia jis, klykia taip garsiai, kad vejas nusciuva.
- Zmones issivede, brangusis, zmones issivede. Surask ja, Dimuli, padek jai. Padek. - Mociutes veidas blesta, tyliai ramiai kaip balsas. - Padek jai, Dimuli. Padek.
Atsibunda Dimulis ryta. Mato save gulinti kryziumi pelenuose, taip, kaip tada ezere.
Atsikele, nusilenke namams, paseme sauja praeities ir pasuko kelio link. Bet prisimine obeli, ta, kuri visa nakti ji silde. Grizo atgal, apkabino kamiena stipriai stipriai:
- Aciu tau. Aciu tau uz siluma.
Medis nusisypso, visai taip pat, kaip mociute sypsojosi.
- Tai tu nakti su manimi kalbejai? - klausia Dimulis.
Medis tyliai nuleidzia sakas, apkabina kupriu:
- Nunesk Tyliajai obuoliuku, ji labai megsta juos.
Obelis purtosi. Mazi obuoliukai krinta zemen. Visas sniegas raudonuoja. Dimulis renka i sterble... visus surinko.
- Aciu tau, - nusilenkia jai.
Ir nueina i kelia, kuris veda i KAIMA.
Kaimas verda kaip ugnikalnis. Nerimas, pyktis, neapykanta, baime kiaurai varsto Dimulio siela. Kaip sunku eiti, kaip skauda.
Zmones buriuojasi, kazka sneka, pyksta, mojuoja rankomis.
Dimulis eina basas, vienmarskinis, su pilna sterble obuoliu ir stebisi: "Kas atsitiko? Kas atsitiko tiems zmonems? Ko jie bijo? Kas juos slegia? Kodel jie tokie pikti? Kiek vienas kitam prakeiksmu siuncia! Net Perkunas nedrista taip keiktis, o cia zemiskos skruzdeles".
Jeigu ne Tylioji, Dimulis ne uz ka neitu i K A I M A. Baisi sirdgela trenke Dimuliui i pasirdzius. Net susiriete is skausmo. Obuoliai pabiro ant grindinio ir pasileido kaip isdyke vaikai zemyn.
- Kur jus? - lemena Dimulis, skausmas net burna uzspaude. - Mes dar neatejome pas Tyliaja, dar ne laikas.
- Obuoliai! Obuoliai! - kaip zvirbliu priguzejo kaimo mergaiciu ir berniuku. Gruda obuoliukus i burnas, patenkinti cepsi, kramsnoja tokia rugstybe, bet vaikams skanu - akys tik spindi.
- Aciu, dede, aciu! - saukia viens per kita. - Musu kaime obuoliuku jau dvi vasaros kaip nera.
Vaiku daug, o Dimulio sterble ne tokia jau didele. Beliko vienas, toks mazas, mazesnis uz kitus. Spokso vaikai: kam gi gerasis dede ta paskutini atiduos? Maziausiam? Gal didziausiam? Gal sumaniausiam?
- Nepykit, vaikeliai. Mazai mergaitei, kaip ir jus, nunesiu si obuoliuka.
- O ji mazesne uz mane? - klausia visai mazute, isikibusi i didesnio berniuko kelnes.
- Ne, - atsidusta Dimulis, - didesne, bet as seniai jos nemaciau ir labai pasiilgau.
- O kur ji gyvena? - klausia kitas vaikelis.
- Nezinau.
- O koks jos vardas?
- Tylioji?
- O kokie jos plaukai?
- Ilgos geltonos kasos, - Dimulis sypsosi: "Vaikuciu norai geri ir sirdelese daug meiles. O, kad jie nepazintu blogio ir liktu tokie".
- As jau eisiu, brangieji, - keliasi Dimulis.
- Paimk ir si obuoliuka savo mergaitei, - tiesia raudonskruosti trumpakelnis.
Dimulis delsia - nenori skriausti vaiko.
- Paimk! Paimk! As jau suvalgiau viena.
- Aciu tau, - Dimuliui gera.
Vaikai kaip suskrido, taip ir issilakste i skirtingas puses.
Eina Dimulis per kaima, nesasi du obuolius ir siluma sirdyje: "Gera. Tie vaikai tokie meilus. Kaip Tylioji".
Raudona saule laizo dangu, kaimo stogus - ir taip jau raudonas - kaip istroskusi kraujo, laizo gatviu sniega. Atrodo, kad viskas dega.
Vel Dimulio kojos sunkeja... sunkeja, nugara skauda. Kaimas svetimas. Kas priglaus? Slenka Dimulio seselis tustejanciomis gatvemis. Taip tylu. Ramu. Net sunys jo nepuola.
D. Minkeviciutes ir S. Januseviciutes
piesinys
- Ko slankioji patamsyje? - klausia Menulis, besisupdamas ant debesies, laimingas, kad Saule nuvare miegoti. Pypkele papsi. Dumas kyla.
- Neturiu namu, - guzteli peciais Dimulis, - ir nakties neturiu kur praleisti.
- Cha, juokdarys! - issisiepia Menulis. - Eik i karcema. Viska surasi: ir merga, ir lova, ir edesi, ir gerala.
- Nereikia man sito! - purto galva kuprius.
- Nebuk kvailys, - nusileidusi zemiau, pucia migla pilnatis. - Eik, eik, savo laime surasi.
- Ech, laime mano viena, - graudziai atsidusta Dimulis, prisimindamas varpeliu juoka.
- Eik, - Menulis jau cia pat, Dimuliui per peti tapsnoja, - Eik.
"Lyg ir traukia kazkas i landyne, bet kas gali luosa, kuprota, vienaaki ten priglausti?" Dimulis juokiasi is savo minties, o Menulis sirsta:
- Noriu zmogui gera padaryti, o jis... Eik, sakau! Surasi, ko beviltiskai ieskai.
Netiki Dimulis savo ausimis, bet Menulio akys nemeluoja, dega ledine sviesa, skrodzia nakties tamsa.
- Vesk, - tvirtai nusprendzia Dimulis.
Pilnatis sokteli ant savo debesies ir mosteli ranka - kaimo grindinys zybt ir nusvito.
Eina Dimulis akmenuotu spinduliu tolyn, gilyn... i kaimelio pakrasti. stai ir karcema. Muzika, girti sukaliojimai, smarve is tolo sklinda.
"Nejau cia?" - susijaudina kuprius, bet tvirtai, nedvejodamas zengia i vidu. Trys laipteliai zemyn: vienas - tirstas dumas tvyro patalpoje; du - visi prisisrebe vyno, net dusta; trys - garsai nutyla, girtos akys is ivairiu kampu isminga i kupriu.
"O, vargse zemele, - mintyse sudejuoja Dimulis, - ir jie tavo vaikai..!?" Dumas palengva sklaidosi.
- Kas tu toks? - nugriaudi valdingas balsas is tolimo sales galo.
- Dimulis, - linkteli galva Dimulis.
- Ko tau cia reikia? - tas pats balsas dudena vel.
- Laimes savo ieskau.
- Kas tave atvede cia?
Grieztas balsas reikalauja atsakymo.
- Pilnatis, - zemai nulenkia galva Dimulis. - Nezinau, Menuo, kam tu mane cia atvedei, manosios mergeles cia nera.
Galingas juokas nugriaudejo galustaleje. Prie jo prisiplake tukstanciai gagenimu. Visa karcema juokiasi is Dimulio ir bado pirstais.
- Gana! - trenkia per stala delnu tas pats, kur klausinejo. - Pamaitinkit sociai keleivi, aprenkit siltai, paklokit lova minkstai ir kad niekas nedristu svecio pirstu paliesti.
Balsas visai nurimo.
Nespejo Dimulis izvelgti veido, o ji jau graziai veda pro dureles sone, laiptais mediniais i virsu. Kamaraite maza. Lovele balta. Ugnele zidiny kurenasi. Tik mociutes namuose lovele minkstesne buvo.
Sunkus Dimulio kunas prasmego i baltus pukus. Pries akis nuostabus sapnu reginiai atsivere - pieva zalia, arkliai ganosi. Geltonu geliu vainikas puikuojasi ant Dimulio galvos. Saulute aukstai aukstai. ziedlapiais sninga.
- Ei, kelkis, zmogau! - kazkas saukia tolumoje.
Dimulis nesupranta: "Kodel keltis? Juk jis atsikeles! Va, vaiksto! Pats vidudienis. Ne tinginys gi jisai, kad drybsotu".
- Kelkis, kelkis! - saukia jau cia pat. Negana to, dar ir purto. "Ne, tai ne sapnas, tai - is tiesu".
- Negi pramiegojau? - stebisi Dimulis. - Rytas jau isauso?
Langas uzrauktas. Ugnele zidiny kurenasi. Kamaraiteje prieblanda. Tik palinkusio zmogaus veidas keistai negyvas, stiklinemis akimis.
- Kelkis, kelkis! Valdovas taves laukia.
Laiptai, lyg ir statesni nei pirma atrode, meste ismete Dimuli i karciamos vidu. Jos vaizdas nepasikeite - tie patys girti veidai, tirstas dumas. Tik stalai kitaip sustatyti - dabar vidury karcemos ziojeja aikstele.
- Ar skaniai pavalgei? - klausia jau pazistamas Dimuliui balsas.
- Dekui, - lenkiasi kuprius.
- Ar gerai miegojai?
- Taip, - vel lenkiasi Dimulis.
- Niekas neskriaude, neikyrejo?
- Niekas, visi malonus be galo buvo.
- Ha ha ha ha! - sprogsta karcema nuo galingos juoko bangos.
- Malonus, - mekena salia kazkoks girtuoklis, - mamamamamalonus...
Staiga triuksmas nutyla.
- Linksmini tu mus labai, - balsas duslus, primena seno medzio girgzdejima. - Busi mano juokdarys. Nuo sios akimirkos man priklausai.
Pulkas juodu varnu pakilo issigandusios, kad sudziuves vaiduoklis nedrioksteletu per puse.
- O, vargeli mano, - atsidusta Dimulis, - na ir atvede biciulis i spastus.
Kaip dabar jam Tyliaja surasti?
- Nagi pasok, kupriau!
- Sok! Tralialialia!
- Sukis, sukis!
Vyrai kaip pasele stugauja, kojomis trepsi.
- Sok, jei nori gyventi! - uzbliove nebe juokais kazkas uz Dimulio nugaros.
- Trauk ji velniop! - spiegia kitas. - Ne jis pirmas ir ne jis paskutinis!
- Uzdrozk jam, uzdrozk! Gal tada pasijudins!
Taukst botagas per kupra. Taukst per zanda. Sukasi Dimulis ratu, kad isvengtu smugiu.
- Ne sokejas esi, ne sokejas!
Griaudi juokas smarkus.
- O dabar verskis per galva. Verskis!
Kazkas pastumia Dimuli. Sluba koja neislaiko, lekia kuprius zemen. Vel kazkas iskelia jo kojas i palube, net galva pakimba, ir meta zemen. Dar karta, dar karta... dar karta...
"... sninga ziedlapiais baltais... brenda mociute per sniega, vedasi uz rankos Tyliaja. Dimulis bega pasitikti. Sniegas tasus kaip smala, nepaleidzia pedu. O jos eina, snekasi kazka. Tylioji sypsosi.
- Tylioji, Tylioji! - kviecia Dimulis. - Tylioji!
Mergaite lyg ir isgirdo - kelia galva, bet per tankias, dideles snaiges kuprius neizvelgia josios akiu.
- Tylioji! - snabzda Dimulis. Is akiu asaros bega. - Tylioji...
Sunki pusnis krinta ant kupriaus nugaros ir priploja nabaga prie zemes".
Kai atmerkia akis, nieko nesupranta - apautos kojos odiniais batais, asla siukslina, triuksmas, tvankybe.
"Kur jis, kur?"
Dimulis kelia galva. Per sodru duma nieko nesimato.
- O dabar padainuok, - isakmiai reikalauja balsas.
- Dainuok, kupriau, dainuok!
"Tyliosios burna krypsta. Juoda skyle baltame veide dideja, pleciasi, pleciasi... zino Dimulis, kad tai ne mergaites veidukas, tai - zymiai arciau jo akiu... plysta nuostabus paveikslas. Vaizdinys truko kaip stiklas. Issiliejo smala".
- Baltos geleles mano darzely,
Vejo nuglostytos, saules buciuotos.
Zydi per diena, zydi per nakti, - girdi Dimulis is tamsos sklindanti mociutes balsa.
- Zydi geleles mano darzely,
Jas motinelei skinsiu ryte, - uzdainuoja ir Dimulis.
- Kyla sauluze, budina zeme,
Verkia gelytes mano delne, - dainuoja mociute ir mato Dimulis, kaip didziagalviai bijunai asaroja.
- Ka man daryti, brangi mociute,
Kaip nuraminti juju raudas? - Dimulis dairosi, iesko, is kur mociutes balsas sklinda, bet tirstoje tamsoje nieko neiziuri.
- Geles, geleles, zemes Dukreles,
Ka be ramybes dar turit ziede? - klausia Dimulis dairydamasis: o gal pamatys sengalvele.
- Meiles ir gerio taure ju pilna, - nuvilnijo svelnus balsas.
Sedi vyrai, klausosi. O mociute Dimulio lupomis toliau gieda:
- Sitas pasaulis nemate stebuklo,
Juodas pasaulis nemate ausros.
Dalink ta gerybe, dalink ja, brangusis,
Kad zmones tiketu, jog meile yra.
Eina Dimulis nuo stalo prie stalo, dalina nezinia is kur atsiradusius baltus, asarotus bijunus... jungia gerio laselius i didele upe.
- Gana! - trenkia griausmas karcemoj - jau pazistamas Dimuliui balsas. - Gerai pasidarbavai, kupriau, o dabar visi i dvara. Ciupkit ta juokdari!
Lekia zirgai misku. Lekia kaip patrake, jojiku genami. Vejas kyla. Medziu virsunes prie zemes lenkiasi.
Kratosi Dimulis maise. Nieko nemato, bet viska girdi.
- Stai ir dvaras!
Isbego tarnai pono pasitikti. Suvare arklius i arklides, nuvede pavargusius vyrus i mene, kurioje stalai nukrauti visokiausiais patiekalais.
- Muzika, - saukia ponas, - kur mano naujas juokdarys? Neskit sen luosi! Noriu, kad jis man pasoktu.
Pliauksi rimbai aplinkui, sukasi Dimulis ratu. Sukasi menes langai, tie patys girti veidai, sukasi stalai, kedes... duru daugeja, langai pleciasi. Nematyti juose saules, tik nakties dangus, zvaigzdes... zvaigzdeles isdykusios - tai pasislepia uz lango remo, tai vel isneria. O kur Menulis? Kur tas suvedziotojas?! "Na tiek to, - sypsosi Dimulis, - tiek jo to. Tegul ramiai drybso uz debesu, uz debesu... uz debesu..."
D. Minkeviciutes ir S. Januseviciutes
piesinys
Kuprius sukasi, sukasi, negirdi, kad muzika negroja, sukasi, sukasi, nemato, kad meneje jis vienas. Visi kiti isejo, ne isejo, o begte isbego - valdovas liepe issinesdinti, o kupriu paliko. Bet Dimuliui gera - sukasi, sypsosi: viena koja sveika, kita trumpa, viena koja sveika, kita trumpa, sveika-trumpa, sveika-trumpa, sveika-tru-u, tru-u.
Stabdo kazkas kupriu uz peciu:
- Uzteks, bernaiti, uzteks. Pailsek, pailsek.
"Nuo ko pailseti? Jam taip gera, taip smagu. Va tik langai siaureja, zvaigzdeles slepiasi, stalai rikiuojasi..."
Grindys saldo Dimulio smilkini, kvepuoti darosi lengviau ir lengviau, lengviau, lengviau. Sklando pieniu pukai zaliam vandeny, nardo zuvys, zuveles, dusauja dumbliai. Is kur tiek daug vandens?
- Gerk, gerk, nesispjaudyk. siek tiek kartu, bet tai tau pades.
"Jau kazkur kazka panasaus ragavo, o gal ir ne. Dabar visai nesvarbu, nesvarbu... nesvarbu... Plaukia Dimulis kartu su raibom zuvelem, nardo tarp zoleliu, klausosi vandens tyvuliavimo. Vanduo skaidrus, skaidrus, viskas pro ji matyti: matyti, kaip saule spindi, kaip debesys rangosi, kaip mergele pasilenke vandenelio semti. Merkia kibira, tik kibiras kazkoks keistas, primena labiau skepetaite. Na ir juokinga mergaite, kaip ji vandenelio parnes namo. Bet skepetaite i skepetaite nepanasi, o panasi i dvi virves... geltonas virves... o supintos taip dailiai - kaip kasos. O gal tai kasos? Tiesia Dimulis ranka, nori pagauti, bet mergele smurkst ir dingo. Mergele dingo, o atvaizdas tyvuliuoja. Toks grazus veidelis, kaip... kaip... kaip... Dimulis muistosi, nebenori buti po vandeniu, bet islipti negali: keliasi - krenta. Bangos dideja, vis uzpila... uzpila... dumbliai apraizgo, nepaleidzia, zuvys nardo,tik nardo, drumscia vandeni pries akis.
- Tylioji! - saukia Dimulis. - Tylioji! - ir atsibunda: sedi lovoje medineje, pala, ruda, lopyta, uzklotas, vietoj pagalves - sienas susuktas i kuli. Ugnele rusena - kaip gerai, nors vienas pazistamas svetimam pasauly. Prie zidinio senukas sedi, senas, senas, susirietes, kazka burbuliuoja po nosim, malkas deliodamas.
- Seneli, - Dimulis tyliai kviecia, kad neisgasdintu ramybes, - seneli.
Tyli senukas, negirdi. Kuprius keliasi is lovos, eina prie ugnies... siluma - nera geriau.
- Aaaa, jau atsibudai, - krenksi senukas, nepakeldamas galvos, - na ir puiku. Va - tuoj uzvirs, ir pilvui silumos duosiu.
Mato Dimulis tarp malku ant zariju dubeneli pastatyta. Seile nurijo. Kada gi bevalge paskutini karta?
- Stai, - senukas tiesia ranka, - tarp tavo drabuziu radau.
Ima Dimulis i rankas rysuleli, sedasi salia, vynioja skepeta. "Nejaugi, nejaugi, - sirdis dauzosi, kvapas stoja, - o, Dievuleliau ! - Dimulis spindi is laimes. - Mano mazyciai obuoleliai, Tyliajai nesti".
- Aciu, dekui, seneli! - buciuoja senukui rankas Dimulis. - Kaip jums atsidekoti, mane toki laiminga padarete.
- Ka darai, vaike, - nepiktai burba senukas, traukia rankas is Dimulio sauju, kisa i ugni, paima dubeneli ir tiesia kupriui, - valgyk, tik neskubek, nes karsta.
Ima Dimulis dubeneli atsargiai ir vos nesurinka, dubuo - viena ugnis, bet kvepia nuostabiai.
- Kur as? - klausia Dimulis, megaudamasis skaniu viralu.
Senukas tyli, neatsako. Gal paslaptis kokia? Bet Dimulis nenurimsta:
- Ar tas, kuris mane atsiveze, yra seimininkas siu namu?
Bet ir i si klausima zilagalvis neatsake. Gal uzmigo? Dimuliui nesmagu, kad ikyrus - palieka senuka sedeti, o pats eina prie langelio. Langelis mazytis mazytis, net galvos negalima prakisti, bet gerai, kad nors miskas matyti, apsnigtas, miegantis ziemos miegu. Saule palengva leidziasi.
- Rytas dabar ar vakaras? - netiketai klausia senukas visai cia pat uz Dimulio nugaros.
Kuprius krupteli: "Rytas dabar ar vakaras, mociute". Atmintis kaip kardas kapoja dabarti. "Vakareja, brangusis, vakareja". O, geroji mano mociute. Dimulis atsidusta:
- Vakareja, seneli, vakareja.
Bet senelis vel prie zidinio, jam lyg ir neidomu. Dimulis prieina arciau:
- Vakareja, seneli, vakareja.
Zilagalvis galvos nepasuka, varto zarijas.
- Seskis, suneli, seskis.
Dimulis sedasi. Senukas ne tik aklas, bet ir kurcias.
- Zinau, ko ieskai, - tylus balsas prapuola malku traskesy. - Geroji Ursule pasake. Padesiu tau.
Zidiny liepsna sokteli i virsu, apsviecia senuko veida.
- Sio dvaro valdovas trims dienoms isjojo i medziokle su savo sveciais. Kodel taves nepaeme?.. - senukas nutyla. - Dekok savo slubai kojai. Musu seimininkas - ziaurus zmogus: medzioja ne tik lapes, kiskius, briedzius, bet ir juokdarius.
Dimulis ziuri, kaip liepsna soka zidinyje, ir mato baltus sustingusius veidus, kruvinus kunus misko tankmese.
- Niekas nezino juokdariu likimo, isskyrus valdova ir jo padejeja... Ta vieta baisiau zudikui uz mirti, niekada nera priartejes prie jos. Ten guli kunai tu vyru nepalaidoti, sumesti i kruva. Juodi varnai ten seimininkauja.
Senukas balsas toks tylus, kad Dimulis vos beistengia suprasti zodzius.
- Toje mirties saloje jis jusu nepalies... As issigelbejau. Atejau jam padeti, kaip padejo jo tevas mano tevui. Bet per velai supratau, kad turi jis globeja ir yra visiskas jo vergas... As - aklas, kurcias, bet mano siela mato, o jo siela mirusi. Eik, ieskok mergaites... Jai zeme susimaise su dangumi. Vaiksto, kur nori, tik uz dvaro ribu neisleidzia... Koks siaubas vaikui buti lavono gleby. Paskubek, suneli! Jauciu pasaipu pilnaties zvilgsni.
Sypsosi selmis, idures viena aki i maza langeli:
- Ar nesakiau?
- O ko is karto cia neatvedei? - pyksta Dimulis.
- Norejau, kad suprastum, su kuo reikala turi. Chi chi chi chi chi cha cha chaaaa.
Juodi debesys trinktelejo, uzspaude sviesuli. Isiviespatavo tamsa.
- Eik, - pakilo senukas.
Apkabino Dimuli, pabuciavo i kakta, - eik, eik. Gal ir man sugris gyvenimo dziaugsmas.
... juodi siauri koridoriai pynesi vienas su kitu, platejo i menes ir vel susitraukdavo. Visur naktis, ne kibirksteles sviesos. Tyla, tamsa ir seseliai. "Tylioji, Tylioji! - saukia mintyse Dimulis. - Obuoliukus tau nesu. Pasiilgau taves. Tylioji!"
D. Minkeviciutes ir S. Januseviciutes
piesinys
Iesko Dimulis, jau beveik atmintinai zino visus posukius, menes, niurius uzkampius. Ne gyvos dvasios. Kaip ja surasti, kaip prisisaukti? Laikas eina, naktis traukiasi, tuoj saule prades kilti.
Dimulis eina per dvara: koridorius uz koridoriaus, laiptais aukstyn - zemyn. Gi ziuri, savo akim netiki, stovi senis-grybas, kepure ant sono.
- Chi chi chi, - kikena, - tai ka, savo princeses nerandi? O sita ar matei? - istraukes ranka is uz nugaros, rodo kuoksta geltonu plauku. - Grazus plaukeliai, ar ne?
- Slepk savo arklio uodega! - tvardosi Dimulis.
- Paziurek geriau, izulus bernioke. Ar nematai, kad tai tavo grazuoles garbanos?! - bruka i kupriaus akis sruoga.
Dimulis mato - plaukeliai svelnus, ir kvapas... tas stebuklingas kvapas..
- Traukis salin su savo smirdalyne, - nepasiduoda kerams.
Balsas ramus kaip misko osimas.
Selsta grybas, irausta visas:
- Ar nematai, kad...
- Ne nematau, - nukerta Dimulis ir zengia tiesiai.
- Kvaily, kvaily! - rekia pavymui senis. - Jeigu butum geresnis, parodyciau, kur tavo mergiote!
- Ka tu gali zinoti, sukirmijes sungrybi, - neatsisukdamas sneka Dimulis.
- As viska zinau. Viska!
- As apejau visa dvara. Visur buvau. Mergeles savo neradau. O tu man sakai, kad ji cia, - juokiasi Dimulis, o pats masto: "Uzkibs senis ar ne, uzkibs ar ne..."
- Ne visa dvara apejai, - trepsi kojomis grybas.
- Visa visa. Ir nesokinek taip, o tai suskilsi, - pats Dimulis nesupranta, is kur turi jis tiek drasos gincytis su nelabuoju.
- Rusy tai tu ir nebuvai, nebuvai! - patenkintas kikena senis.
- Cha, - atsauna Dimulis, zingsniuodamas mene, - kas gi mergeles rusy laiko? Tu visai kvailas esi!
- As kvailas! As! - grybas dusta begdamas is paskos, ne tiek nuo begimo, kiek is pykcio. - Ak sitaip! Einam. Einam! As nuvesiu tave tiesiai pas ja. Einam, einam - ir tu savo vienintele akimi pamatysi, kad as teisybe sakau!
- Nagi, rodyk! Bet jeigu sumelavai ir tycia mane gaisinai, tai as tau kepure nuimsiu.
- Gerai, berneli, bet jeigu rasi savo mergele rusyje, atiduosi man savo kuna ir siela.
- Dar ko?! Cia tai bent dalybos: tu mano kuna ir siela, o as - tau tik kepure nuimu. Na jau ne!
Eina Dimulis sparciai i prieki. Zino jisai, kur rusys - jau buvo ten nusileides, buvo! Ir pats nustemba: "O kada gi?" Dabar nesvarbu - sirdis zino, kojos eina.
- O mano kepure nepaprasta. Galia didele turi! - giriasi grybas.
- Ko tu toks geras man? - stebisi Dimulis. - Ar tik nejauti, kad galas arteja?
Kuprius staiga atsisuko, griebe senio kepure ir pasileido, kiek kojos nesa laiptais zemyn i rusi.
Senis susmego.
- Vaje vaje, - ir pish.
Nieko daugiau is nuostabos pasakyti negali. Toks kvailys, kaip Dimulis, JI - pozemiu pabaisa, zmoniu valdova - viens, du ir paliko be galios. "Na, palauk, rupuzioke, sugris dvaro valdovas! Jis irgi ne is gudriuju, bet kaip irankis puikus".
Lekia Dimulis, suspaudes rankoje slidu grybo virsu, vienos durys - tuscias kambarelis, kitos durys - nera mergaites, kitos durys - obuoliai, kitos durys... kitos... kitos... kitos... Stovi mergaite, ilgu baltu drabuziu, prie uzkalto langelio, ziuri i lentutes. Plaukai ispinti, issidraike - senai niekas kaseliu nepyne.
- Tylioji, sirdele mano, - tyliai eina Dimulis - bijo isgasdinti, jaucia, kad mergaite kaip paukstelis narve, uzduses nuo baimes ir nelaisves. - Nebijok, tai as, - snabzda atsargiai imdamas ja uz peciu.
Mergaite staigiai atsisuka, kunelis dreba, akys dideles - nieko nemato.
Dimulis stipriai laiko:
- Cia as - Dimulis, tas pats kuprius, kuriam tu uogeles nesei is misko. Cia as - su kuriuo obuolius valgei, du turiu tau.
Dimulis atgniauzia sauja. Delne puikuojasi du raudonskruosciai, bet mergaites akys nieko nemato.
- Ko gi tu tyli, - sneka Dimulis, glausdamas isgasdinta zvirbli prie savo krutines.
Mergaite lyg ir nurimo, prigludo prie kupriaus. Ima jis ja ant ranku, bet slydi grybo glyte trukdo, oi kaip trukdo.
- Ech, bala taves nemate, apsejau ir apsieisiu be tavo velnisku burtu! - meta grybo kepure i kampa. Ana keistai subliuksta, paleidzia spalvotu dumu stulpa.
- Ak, jeigu sitaip, tai nesk mus tolyn nuo sitos vietos, nemegstamos siu namu valdovo vietos artyn-link...
Nespejes mirkteleti stovi Dimulis tankmeje su Tyliaja ant ranku. Aplinkui simtameciai azuolai osia. Upelis ciurlena.
Dairosi kuprius suprasti negali - buvo jis sitoje vietoje ar ne. Buvo, buvo. Savo sapnuose buvo. Sventa tai vieta, sventa! Klaupiasi Dimulis, prie zemes lupas glaudzia.
- Negali buti, negali buti, kad cia kazkur isniekinti kunai... Ne, tai ne ta vieta. Cia - Sventa Zeme, todel ziaurus valdovas ir negali cia buti.
Saule nudaze medziu virsunes, atsibudo giria. Geles ziedus isskleide, prazydo miskas. Mato Dimulis, kaip Tylioji braido po pieva, geles glosto, prie medziu glaudziasi. Ir zvilgsnis josios ne toks paklaikes.
- Eiks, Tylioji, - saukia tyliai Dimulis, - veidelius nuprausiu, kasas supinsiu.
Negirdi mergaite - vaiksto tarp zolyneliu, sypsosi. Sypsosi. Gerai, kad sypsosi!
Visa diena prabuvo tarp azuolu piemuo ir piemenaite. Visa diena ir nakti. O ryta... o ryta Dimulis atsibudo Tyliosios purtomas.
- Kas atsitiko? - klausia Dimulis.
Saules dar nematyti, bet naktis jau pavargusi sliauzia i guoli.
- Tssss, - mergaite prideda pirsta prie lupu ir ziuri kazkur toli toli i sona.
Dimulis suklusta. Taip ir yra: zirgai, medziokles ragai, sunu lojimas.
- Lipk i azuola, i auksciausia saka, kad nepamatytu valdovas.
"Jis negali, bet jo tarnai gali perzengti uzburta rata".
- Greiciau!
Dimulis savo akimi netiki - Tylioji kaip vovere smirkt, smirkt ir prapuole tarp lapu.
- Cia tai bent, - stebisi kuprius galva uzvertes.
Mato, kaip Tylioji isniro ir kad moja, kad moja ranka. O valdovas jau cia pat, kur jam: slubam, kuprotam, vienaakiui, ropstis i medi. Tiek jau to. Bent seselyje parymos. O gal Dievai pades?
"Tave saugos tavo Dievai... Tave saugos tavo Dievai... Tave saugos tavo Dievai..."
- Neapleiskit manes! Dar anksti man su juo susitikti, negaliu Tyliosios palikti vienos girioje. Padekit!
Azuolai osia, lyg pritardami Dimulio prasymui.
Kur buves, kur nebuves ir valdovas pasirodo apsuptas sveciu, tarnu, sunu.
- Kas ten! - tramdydamas zirga, griaudi jis.
Dimulis smarkiau prisispaudzia prie svento medzio: "Negali buti, kad pastebejo, negali buti".
Sveciai irgi pristabdo savo arklius. Sustoja ir tarnai. Stebisi - miskas ramus, jokio zveries nesimato, nesigirdi. Bet jei ir matytusi ar girdetusi, tai vis tiek nesuliai pilni grobio! Sunys nenustygsta vietoje - ir jie nesupranta, ko sustojo seimininkas.
- Po velniu, ko tyli, kas esi?! - pyksta valdovas. - Lisk is uz medzio!
Dimuliui net sirdis i pakulnius nukrito: "Islisiu - viskas baigta, pamaus ant iesmo kaip ta vilka", - masto taip tyliai, kad vos girdi savo mintis.
- Paleiskit sunis azuolu link! - kriokia medziokles seimininkas.
Skalikai neria i sventa zeme.
- Na, dabar galas, - atsidusta Dimulis, ziuredamas, kaip keturkojis rudomis akimis spokso i ji ir... ir... ketera issilygina, uodega suvingiuoja.
- Eik, brangusis, pas seimininka, eik, - tyliai praso Dimulis.
Suo apsisuka ir neria atgal. Grizo pas zmones ir kiti.
Sveciai nerimsta, nesupranta, ko ju grieztasis draugas nori is azuolyno. Gal vynelio isvakarese padaugino? Surmulys nuvilnijo ir tarp tarnu.
Valdovas apsuka zirga ir dingsta misko tankmeje, o is paskos ir palyda visa.
Dimulis krinta zemen.
- Dekui Devui, dekui Dievui.
Is azuolo nusileidzia ir Tylioji su pilnomis kisenemis giliu.
- Kur dabar eisime? - garsiai masto Dimulis. - Valdovas grizes i dvara, neras manes, neras taves, uztat ras gryba - ta sena smirdaliu. Einam, pameginkim, o gal surasim ta vieta...
- Kur?! - kriokia valdovas, purtydamas akla senuka. - Kur jie dingo?! Senas kurciau! Kur juokdarys, kur mergiote?
Tarnai stovi galvas nuleide - neduok Dieve pakliuti i sio pamiselio rankas, nieko nepagailes.
Senuciukas kaip popieriaus gniuzte lekia i kampa.
- Pakart! Dabar! Tuctuojau! Kieme!
Trenkia durimis seimininkas. Kauksi kaustyti batai rusio link.
- O nelaimingasis, - vaitoja neregys.
Tarnai kelia seneli, neste nesa uz parankiu.
- Atsipeikek... tu buvai man kaip sunus... kaip sunu tave mylejau... mylejau...
Tarnai nenorom, bet vykdo seimininko isakyma. Kelia krintanti seni ant suolo, kisa galva i kilpa.
- Pauksciai, sustabdykit sita ziauruma! - saukia kiek beisgaledamas senukas. - Lekite sen!
Kazkas nustumia suola. Kunas krinta zemyn, virve ji pagauna ir uzverzia, kad zemiau nekristu.
- Kar kar kar kar kar, - pakilo tirstas varnu pulkas, - kar kar kar... - ju vis daugeja, burys auga virs dvaro. Kyla baisus triuksmas, uzimas.
- Issaudykit tas bjaurybes! - rekia valdovas issigandusiems sveciams ir tarnams. - Issaudykit visas iki vienos! Imkit greiciau sautuvus. Parako pilnas rusys. Ir vyno - taip pat! Nagi sukites!
Tarnai paleido savo ausis ir puole vykdyti isakymo.
Pasipyle upes parako ir vyno... parako ir vyno... parako ir vyno...
Krinta pauksciai zemen. Vieni - jau negyvi, kiti dar sparnais plaka ora, bet juos pribaigia bernai su kuokomis. Trykstas kraujas dvaro kieme, liejasi kaip parakas ir vynas. Bet pauksciu virs dvaro mazeja-daugeja... daugeja!..
D. Minkeviciutes ir S. Januseviciutes
piesinys
- Kas ten per triuksmas? - stebisi Dimulis, baisi neviltis ir nerimas surakina sirdi. - Triuksmas eina nuo dvaro puses. Tuoj valdovas bus cia, - masto garsiai Dimulis. - Tuoj susitiksim. O kad suspejus.
- Isgamos! Isperos! - kaip pasiutes suva stugauja valdovas. - Judinkites! Mikliau, mikliau!
Jo suviai pavydetinai taiklus - niekas negali prilygti. Salia valdovo pupso susirietes nematytas senis, piktu veidu. Bet niekam ne motais - uz pataikyma valdovas po auksina duoda. O ju skaicius auga... auga... Kai kurie sveciai megino pasprukti , bet jiems kelia pastojo ginkluoti tarnai - dabar ponu ir sveciu nebera, liko tik tarnai. Pabegeliai niurus grizta atgal, bet jau saudo - kur papuola.
- Einam, laiko nedaug beliko, - burba nematytas senis valdovui.
- Atstok! - atkerta anas, nuleides dar viena krankli zemen.
- Paskui bus velu! - niurna vel keistuolis.
- Jeigu kranksesi, ir tave nudesiu! - atsauna valdovas.
- Jie surado tavo paslapti.
- Eik... - valdovo ranka sudrebejo.
Numete ginkla, anas issove. Kulka pataike i tarno koja.
- Uz ka, seimininke, uz ka? - verkia jaunas vyras, apkabines kraujuojancia koja.
- Pribaikit sita verksni! Penki su manimi, o visi kiti tegul lieka!
Nuaidi dar vienas suvis skirtas ne juodvarniui.
... lekia juodi zirgai per balta pieva, lydi zirgus juodi sunys ir pulkas juodvarniu...
Dvare zmones atsipute, nuleido ginklus ir issiskirste kas sau.
- Greiciau, greiciau! - riaumoja valdovas. Jo zirgas lekia pirmas... skrenda! Is paskos senis - niurzga. Net keista, kai toks minkstakunis laikosi tvirtai balne. Tarnai vos speja... vienas po kito krinta zirgai... sunys jau seniai kazkur toli kvapa isleido... Lekia per miska dviese - senis ir valdovas. Ne zirgai, o velniai juos nesa! Stai...
- Stai! - kriokia valdovas. - Matau juos!
- Stabdyk, stabdyk zirga! - dar smarkiau rekia senis.
Arkliai kaip ikasti sustojo ir... susmuko.
Stukso supiltas kalnas is akmenu, smilciu ir rastu. Aukstas, aukstas! O virsuneje jo stovi geltonkase ir kuprius.
- Lipk zemen! - isakmiai reikalauja valdovas. - Lipk zemen, o jei ne...
- Pats lipk! - atsauna kuprius.
- Tu negali, negali. Ir nedrisk! - piktai sucirskia senis.
- Pats zinau, - griezia dantimis valdovas.
- Viliok juos zemen, o toliau jau mano darbas.
- Buvo tavo darbas, zioply! Praziopsojai viska! - sniokscia valdovas - juodasis karys.
Suzvilga rankoje kardas.
- Viliok juos zemyn, viliok juos zemyn, - trypia kojomis neuzauga. - Nekaltas kraujas prazudys tave!
- Dink is akiu, kubizdali! - uzsimojo kardu valdovas.
Grybas papilkejo, antakiai suaugo, akys suzibo salta sviesa:
- Numirsi, zemes kirmine, kai tik tavo koja palies ta kapa.
- Cha, kapas! Man idomu, kas padejo akmenis nesioti tam vienaakiui. Visus nugalabysiu! As - sios zemes valdovas, tai - mano valdos! Ka noriu, ta darau! Ziurek, sungrybi, as jau puse kalno iveikiau. Kur tavo kerai, nevykeli?!
Zvilga sauleje kardas, bet stipresnis Dimulio ryztas. Spaudzia saujoje Tyliosios delniuka. Ji stovi tiesi, be baimes akyse.
- As islupau tau, smirdziau, akis, - kriokia valdovas, ropodamas i kalna, - as sudeginau sena ragana, as pakoriau seni, as uzmusiu tave ir mergiote.
Dimulis sypsosi:
- Pamegink.
Jau nebetoli virsukalne, jau nebetoli valdovo tikslas. Kardas rasoja - taip troksta kraujo...
- Dimuli! Tu - kvailys, - juokiasi valdovas. - Mes abu galejome sutarti, tu man - savo brangu krauja, akis, kuna, o as tau - amzina gerove. Ir mergiote butu musu abieju, cha cha cha, - kvatoja visa burna juodas karys. - O dabar - pats kaltas! Nudesiu tave kaip suni. O ji man visa gyvenima kojas buciuos, laizys kaip suva!
Dimulis sypsosi. Ir mergaites zvilgsnis visai ne kaip vaiko.
- Ak sitaip!
Ikvepes daug oro, uzsimojo plienu valdovas:
- Imkit, sunys, kas jums priklauso!
Ir perkirto Dimuli pusiau.
- Vaje! Ka tu padarei! - sustauge apacioje pamirstas grybas. - Ka tu padarei!..
D. Minkeviciutes ir S. Januseviciutes
piesinys
Sklaidosi baltas rukas. Azuolu giraiteje sedi senoliai prie lauzo - amzinai sventos Ugnies. Ziedlapiais baltais sninga.
Lenkiasi zemai Dimulis. Seniausias senolis pakyla, lenkiasi Dimuliui:
- Sveikas parejes, sunau.
Ugnis sokteli i virsu. Klaupiasi senolis ant kelio, ineria ranka i liepsna ir iskelia degancia zarija:
- Tegul dega tavo sirdyje si sventos ugnies liepsna. Tegul nesa geri, sviesa zmonems. Tegul sildo ju sielas.
Dimulis nepastebejo, kaip senolis atsidure salia jo... Karsta gera siluma pritvinde kuna... Ugnis smarkiai suliepsnojo jo krutineje. Tai bent sirdis - visas pasaulis ikaistu nuo jos!
- Eik, - vel lenkiasi senolis. - Eik, taves laukia. Taves labai reikia tiems, kurie liko.
Rukas, tirstas tirstas kaip pienas, nusileides nuo azuolo virsunes, uzgoze senolius, lauza, pievele, medi.
... ir perkirto Dimuli pusiau...
Stovi Tylioji rami rami. Ziuri i valdovo akis. Anam kazkaip negera nuo tokio zvilgsnio.
- Ak tu, raganiukste! Imk ir tu.
Vel kardas susvito sauleje, tik si karta - kruvinas. Bet nespejo nusileisti ant geltonkases galvos - trenke perkunas is giedro dangaus, sudrebejo kalnas ir smigo kiaurai zemen.
Vai kokios baisios zemiskos ziotys! Vai kaip baisu i jas kristi...
Perkirsto Dimulio kupra sprogo... Du galingi balti sparnai isniro is kuno. Dalys suaugo. Stojo Dimulis graziu jaunikaiciu. Ciumpa bekrentancia Tyliaja i glebi ir pakyla aukstai aukstai.
- Ak tu, bjaurybe! - klykia krisdamas i bedugne zudikas. - Apgavai mane, apgavai...
Zeme uzsivere, paslepdama gelmese baisu blogi, ir uzsimerke - kad niekas neperskaitytu is josios akiu apie zmogiska ziauruma.
Apie autoriu
Apie autoriu
Grizti i "DR" Prieda
Grizti i svetaine