Didziule Aukojimo sale skendejo tirstoje prieblandoje. Apsviestas tik Didysis aukuras - ant jo per nedidele anga sventyklos stoge krito saules spinduliai. Atrode, kad saleje nieko nera. Taciau Dan-Ifas zinojo, kad sonuose, prie kiekvienos juodojo marmuro kolonos stovi po zyni, o netoli Didziojo aukuro tamsoje guziasi akli dandrai. Vyriausiajam dievybes Mo sventyklos zyniui dingojosi, kad jis girdi, kaip jie alsuoja ar svelniai perbraukia pirstais per savo dandus. Jis manesi net girdis, kaip suvirpa uzsimerkusiu zyniu, susirinkusiu i apeigas, blakstienos. Taip, niekas neturi teises matyti, kaip jis, Dan-Ifas, eina prie Didziojo aukuro. Jeigu kas isdristu bet akies krasteliu pazvelgti, dievybe Mo is karto izuleli apakintu.
Dan-Ifas ejo letai, basas, jausdamas saltas marmuro grindis. Viskas kaip ir turi buti: grindu juodumas srovena basomis kojomis, pasiekia sirdi, saltais gniauztais apima galva. Pagaliau zynys prisiartino prie laiptu, isskobtu is juodomis gyslomis isvagoto balto marmuro, ir eme palengva kilti aukstyn. Stai ir Didysis aukuras. Padarytas is baltutelio marmuro, papuostas auksinemis statulelemis, vaizduojanciomis dievybe Mo ir jai aukojancius zynius, apsviestas saules spinduliu, jis tiesiog svytejo. Ant Didziojo aukuro gulejo uzmigdyta mergina. Jos sirdis - auka dievybei, o kraujas turejo Dan-Ifui nutiesti kelia i Mo rumus.
Zynys paeme peili, kurio rankenoje zaizaravo raudoni kaip kraujo lasai rubinai, ir pradejo giedoti Aukojimo giesme. Tai buvo zenklas, leidzias visiems kitiems atsimerkti ir isitraukti i apeigas. Ir tuoj pat zynio giedojimui eme palengva pritarti dandrai, musdami delnais i savo dandus, ir zyniai, dusliu balsu murmedami apeiginius zodzius, kurie greitai virto ritmingu snabzdesiu, isismelkianciu iki pat samones gelmiu.
Dan-Ifas, vienoj rankoj laikydamas peili, prisiartino prie pat Didziojo aukuro ir sustingo laukdamas dievybes Mo leidimo ateiti pas ja. Zyniu snabzdesys vis labiau slopino jo mintis, o monotoniski dandu garsai verte sirdi plakti kitu ritmu. Pagaliau Dan-Ifas pajuto, kad gesta paskutine samones kibirkstele. Laikas. Jis nevalingai pakele peili ir pertrauke juo merginai per kakla. Pliuptelejo karstas kraujas, aptaskydamas Didiji aukura. Duris krutinen, ir dar virpanti kruvina merginos sirdis Dan-Ifo rankoje. Virsutinis Kelio indas jau buvo sklidinas tirstai raudono kraujo, kuris plonyte srovele tekejo i Zemutini Kelio inda. Vyriausiasis zynys nebegirdejo nei snabzdesio, nei bugnijimo. Jo samones nebebuvo.
Jurates piesinys
Aplinkui neperregimas pilkas rukas, taciau Dan-Ifas nesijaudino, nes ne karta buvo patyres, jog dievybe slepia savo valdas netgi nuo savo tarnu. Ir tik kraujo gijele galejo nuvesti i Mo rumus. Ten jis paliks auka - merginos sirdi. Ja tebelaike rankoje, jausdamas konvulsiskus trukciojimus ir kraujo lipnuma. Zynys zenge pirmyn, idemiai ziuredamas po kojomis. Jis negalejo pamesti raudonosios gijos, kitaip - zuves. Dan-Ifas atsimine, kad keli pries ji buve zyniai negrizo. Matyt, jie pasiklydo. Jis paspartino zingsni - laiko turi ne per daugiausiai: juk vos tik merginos kraujas baigs sruventi is vieno Kelio indo i kita, raudonoji gija, vedanti atgal, dings. Ir tada jis negales grizti. Zinoma, tuo netruks pasinaudoti Sir-Ifas. Jis jau seniai taiko i vyriausiojo zynio vieta ir buvo kelis kartus paspendes Dan-Ifui spastus. Visa laime, kad Dan-Ifas pakankamai turi istikimu zmoniu. Ir si karta pries aukojima jis slapta ivede bureli sargybiniu ir paslepe Aukojimo sales nisose...
Neatplesdamas akiu nuo raudonosios gijos zynys sparciai zingsniavo pirmyn. Nuojauta sake, kad greitai turi pasirodyti dievybes Mo rumai. Ir jis neapsiriko. Pro tirsta ruka eme skverbtis sviesos spinduliai. Taip spindi dievybes bustas, pastatytas is aukso ir ispuostas brangakmeniais, kuriu net vardu zmones nezino. Rukas eme palengva sklaidytis, ir Dan-Ifas jau mate ryskejancius konturus. Raudona gija baigesi. Dan-Ifas sustojo. Ruko likuciai issisklaide, ir zynys isvydo zerincius Mo rumus. Priesais iskilusiais laiptais, jis uzkope aukstyn. Stai ir sienoje itaisytas Mazasis aukuras.
Zynys padejo ant jo merginos sirdi ir si tuoj pat isnyko. Dan-Ifas apsisuko. Bet... O siaube! Raudonoji gija buvo dingusi. Laipteliu papedeje tyvuliavo tik neperregimas rukas. Kodel? Baigesi kraujas? Sito negali buti! Visada jo uztekdavo. Nejaugi tai Sir-Ifo ranku darbas?
Ka daryti? I prieki eiti nesiryzo, nes nezinojo, kuria kryptimi zengti. Tebuvo viena iseitis. Dan-Ifas pasisuko i Mo rumus. Jisai vylesi permaldauti dievybe ir paprasyti, kad ji padetu grizti. Stai ir durys. Dan-Ifas istiese ranka, noredamas jas atidaryti. Taciau koks buvo jo nustebimas, kai ranka, nieko neuzciuopusi, perejo kiaurai ir dingo. Zynys greit atsitokejo - tai juk dievybes rumai. Ir zenge tiesiai i duris. Kaip ir numane, jas perejo kiaurai. Vaizdas, atsiveres pries akis, uzgniauze kvapa. Ne, sito jis tikrai nesitikejo.
Aplink stuksojo miskas: milziniski medziai stovejo tvirtai isikabine i zeme gruobletomis storomis saknimis ir istiese aukstyn keistai susiklaipiusias sakas. Tarp ju pynesi tankus bruzgynai, zeme denge purus melsvu samano sluoksnis. Tvyrojo alsus dregmes kvapas. Buvo tylu ir tvanku. Dan-Ifas atsisuko atgal, noredamas pazvelgti i duris, pro kurias ka tik iejo, taciau... ten irgi stuksojo medziai. Is zynio krutines issiverze duslus aiktelejimas. Zlugo paskutine viltis. Jis pasiklydo.
Dan-Ifas pamegino susitvardyti. Kad ir kaip ten bebutu, jis kol kas gyvas. "Gyvas", - issiviepe zynys ir pajuto, kaip trukcioja kairysis skruostas. Kas is to? Kas dabar jam bus? Ir nejaugi vyriausiuoju zyniu taps Sir-Ifas?!
"Na jau ne, - pagiezingai susirauke zynys ir sugniauze kumscius, - as taip lengvai nepasiduosiu." Palauke, kol nustos trukcioti skruostas bei nurims virpulys, ir patrauke pirmyn. Jis ropstesi per isvirtusius medzius, kelis kartus vos nepargriuvo paslydes ant gliciu saknu ir vis baimingai zvalgesi i tankius bruzgynus, kuoriuose, ko gero, tunojo siaubingu plesrunu. Pradzioje jis dar saugojo apeiginius drabuzius, bet greitai numojo ranka... Praejo nemazai laiko, kol mirtinai nusikamaves Dan-Ifas issiropste i ramesne misko vieta. Jis griuvo i minksta zole ir tuctuojau uzmigo.
Miegas truko neilgai. Dan-Ifas pajuto, kad kazkas ji stipriai purto uz peties. Zynys pasoko ant koju ir issprogino akis i priesais stovinti padara. Nepazistamasis atsoko nuo Dan-Ifo. Kuri laika jie tyledami apziurinejo vienas kita. Dan-Ifas negalejo atsistebeti sutiktuoju: gumburiuota kakta, ja siek tiek denge zalsvu plauku kuokstas, mazute nosis, ikypos melynvyzdes akys, nuo belupes burnos zelianti zalsva barzda. Muvejo prastai isdirbtos odos kelnemis, vilkejo neregeto zveries kailio palaidine. Vienoje sesiapirsteje rankoje laike ieti, o kitoje - peili.
Tai buvo protinga butybe - tuo Dan-Ifas neabejojo. Taciau nors ir suvoke ta, padaras mielesnis nepasidare. O ir jo suraukta kakta bei atkista apatine lupa rode neabejotina pasislykstejima. Pagaliau nepazistamasis prabilo, sunkiai ir neaiskiai tardamas zodzius:
- Tu - motarnas?
Dan-Ifas is karto susigaude, kad zodi "motarnas" reikia suprasti "Mo tarnas", ir linktelejo galva.
- Eik paskui mane.
Ir, patikliai atsukes nugara, nuzirgliojo. Zynys sukruto eiti ir pasivijes nepazistamaji viltingai paklause:
- Tu mane nuvesi pas dievybe Mo?
Taciau tas tik griztelejo i ji, pasaipiai zvilgtelejo ir kazka sumurmejo panoseje sava kalba. Daugiau zynys jo nieko neklausinejo, tik ejo tyledamas is paskos. Greitai miskas praretejo, ir Dan-Ifas pamate kaimeli: daugybe nedideliu lusneliu, kur ne kur rukstantys lauzu dumai ir smirinejancios panasios i priesais einanti vedli butybes.
- As - Sataras, - sunkiai pratare nepazistamasis, pridejes ranka sau prie kaktos, o paskui mostelejo kaimelio link, - ten - mano namai. Mes - ramesai. Tu pailsesi. Paskui nuvesiu pas kitus motarnus.
Isgirdes paskutiniuosius zodzius, Dan-Ifas taip nustebo, kad net sustojo. Nejaugi cia yra kitu zyniu? O gal tai anksciau paklyde jo pirmtakai? Zynio mintis pertrauke nepatenkintas nutolusio Sataro suksnis:
- Judinkis! Lauki, kol Vatyga uzpuls?
Dan-Ifas atitoko ir paskubejo pasivyti Satara. Nors jis nenumane, kas yra Vatyga, bet geriau neatsilikti nuo rameso.
Kaimelyje juos pasitiko surmulys. Ir dideli, ir mazi ramesai, mete savo darbus, susispiete aplink atejusius ir eme klegeti nesuprantama Dan-Ifui kalba. Sataras piktai riktelejo ir, visiems nutilus, pradejo kazka pasakoti, ranka rodydamas tai i Dan-If, tai i ta puse, is kurios atejo. Ramesai linkciojo galvomis ir, neslepdami pasibjaurejimo, apziurinejo zyni. Sis nirso, bet nieko negalejo padaryti. Pagaliau nemali ceremonija baigesi. Sataras pamojo Dan-Ifui sekti is paskos ir pasuko vienos lusneles link.
Viduje tvyrojo prietema ir nemaloni smarve. Kai akys apsiprato su prieblanda, Dan-Ifas pamate pasieniais sustatytus gultus, uzdengtus zveriu kailiais, ir apkreikta liaunomis sakelemis asla, ant jos metesi ivairus daiktai. Pasidygejes viskuo nusipurte. Pasaipiai vyptelejes, Sataras ranka parode, kur jam atsisesti. Dan-Ifas vel pakluso ir atsitupe prie nurodytos sienos. Sataras isitaise priesais.
Tuo metu lusneleje pasirode moteris, nesina garuojanciu dubeniu. Valgio kvapas, pasiekes snerves, Dan-Ifa maloniai nustebino. Ir lyg tik dabar prisimines, kad alkanas, zynys kibo i maista: saujom graibste puria kose ir kimso sau i burna, nekreipdamas demesio, kad ne viskas nukeliauja ten, kur reikia, kad kose krenta ant jo apeiginiu drabuziu ir juose iskart atsiranda demiu. Sataras kuri laika pasaipiai zvairakiavo savo melynais vyzdziais, taciau, pamates, kad valgis dubenyje sparciai mazta, prisidejo prie Dan-Ifo.
Pagaliau zynys atsitiese nuo beveik tuscio dubens, sociai atsirugo ir nusibrauke rankas i drabuzius. Sataras paskubomis delnais issluoste dubeni, delnus nulaize ir vel pazvelge i Dan-Ifa - ji jau marino miegas. Ramesas parode viena gulta ir tare:
- Tu cia miegosi. Rytoj eisime pas motarnus.
Dan-Ifui kilo mintis, kad kailiuose gali knibzdeti visokiu gyviu, taciau rinktis negalejo. Atsigules dar prisimine savo minkstus patalus sventykloje ir uzmigo.
Audrones Vodzinskaites-Städje
piesnys
Ryta jie leidosi i kelione. Eidamas Dan-Ifas prisimine, kad juos islydejusi zalsvaplauke moteris nerimastingai kazka sake Satarui. Zynys isskyre tik du zodzius - "motarnas" ir "Vatyga". "Kas toji Vatyga?" - suko galva, kai jiedu keliavo misku. Taciau rameso klausti nedriso, nes tas ejo susikaupes ir akylai zvalgesi i salis, retkarciais sustodamas ir isiklausydamas i misko garsus. Pagaliau Dan-Ifas ryzosi:
- Kas yra Vatyga?
Sataras piktai debtelejo i ji ir jau ziojosi, bet staiga miske viskas nutilo ir kazkas nematomas tvojo Dan-Ifui per galva. Zyniui pasidingojo, kad jis pateko tarp kujo ir priekalo: ausyse nezmoniskai spenge, kraujas paselusiai pulsavo ir atrode, kad galva tuoj pat suskils. Dan-Ifas sugriebe ja rankomis, suspaude ir inksdamas pagavo raiciotis zeme. O nematomas kujis vis dauze ir dauze... Pagaliau viskas liovesi. Leisgyvis Dan-If gulejo ant zemes ir vos vos alsavo. Galva buvo sunki ir salta, tarytum i ja kas butu prikroves ledo. Kai skausmas kiek atlego, zynys isgirdo keistus garsus. Apsizvalge ir pamate Satara. Sis tupejo susirietes, suemes rankomis galva, ir, niuniuodamas sudetinga melodija, lingavo i salis. Keista, bet tas niuniavimas ramino. Dan-Ifas uzsimerke ir eme giliai alsuoti.
- Kas yra Vatyga? - staiga pasigirdo Sataro balsas. - Ka tik girdejai jos Dziaugsmo daina. Ji taip dainuoja, kai suranda Ta, Kuris Daro Ja Nemirtinga arba kai buna alkana ir ruosiasi kovai.
Atsimerkes Dan-Ifas pamate prie saves Satara. Jo melynose akyse zybsejo baime.
- Einam. O gal tu nori, kad Vatyga mus uzkluptu? Tada galesi pamatyti ir ja pacia.
Dan-Ifas to nenorejo. Pakako Dziaugsmo dainos. Jis atsikele ir linkstanciomis kojomis, slitiniuodamas nuseke paskui ramesa. Juos supo medziai, panasus i tuos, kuriuos Dan-Ifas mate vakar. Tik jie buvo ne tokie milziniski ir ju saknys netrukde eiti. Zeme denge zole, kysojo dideli zalsvi ziedai, keistai traskantys po keliautoju kojomis.
Sataras ejo leciau, dar atidziau zvalgydamasis aplink ir dar dazniau stabciodamas, kad isiklausytu i vel atgijancius misko garsus: klegejo nematomi pauksciai, duzge vabzdziai, is toli retkarciais atsklisdavo urzgimas ar riaumojimas. Po kiek laiko miskas praretejo, ir Dan-Ifas pamate kemsyna: keistu rausvu augalu kupsteliai, kysojo is melsvos marmalynes, jos pavirsiuje retkarciais tai vienur, tai kitur sproginejo burbulai. Sugaves isgastinga Dan-Ifo zvilgsni, Sataras prasisiepe.
- Nebijok, mes ten neisime. Tai Vatygos valdos. Mes eisime pakrasciu, - nuramino zyni ir pasaipiai pridure: - Visi motarnai yra bailiai.
Po to nusisuko nuo sutrikusio Dan-Ifo ir nuejo. Zynys nuseke is paskos, bailiai zvilgciodamas i kemsyno puse. Staiga Sataras sustingo. Po akimirkos stvere Dan-Ifa uz rankos ir taip staigiai truktelejo ji paskui save, kad tas vos nepargriuvo. Pakniopstom nere paskui Satara i tankius krumus ir parkrites apmire.
- Klausyk, - susnypste ramesas ir vel sustingo.
Zynys isiklause. Pradzioje nieko ypatingo negirdejo. Taciau greitai jo ausys pagavo keista garsa - lyg didziulis zveris liuoksetu minksta zeme.
- Ziurek, kad ne nekrusteletum, - sukuzdejo Sataras.
Dan-Ifas isitempe ir ismeige akis i priesais plytinti kemsyna. Veikiai pro lapus isvydo nuo kupsto ant kupsto vikriai sokciojanti padara. Kai sis kiek prisiartino, Dan-Ifas galejo geriau ji apziureti. Tai buvo zmogaus ugio butybe, beveik visa apzelusi tankiais melsvais gaurais. Tik ant kresnu peciu pupsojo dvi plikos galvos, aptrauktos melsva oda. Priartejusi prie krumu, ji stabtelejo ir sustingo. Dan-Ifas gana aiskiai mate jos veidus: placias belupes burnas, nedidelius iskilumus vietoj nosiu ir daugybe akiu - dvi poros kiekvienoje kaktoje, po aki ten, kur turetu buti ausys, po viena virsugalviuose. Akys neturejo voku, nebuvo antakiu. Pabaisa zvalgesi net nepasukdama galvu. To ji ir negalejo daryti, nes kaklu neturejo. Dan-Ifas uzgniauze kvapa. Jis negalejo patiketi savo akimis. Juk tai... Dvigalvis sutverimas dar kiek pastovejo, neryztingai patrepsejo ir pasikase gauruota krutine. Jau buvo bepasukantis prie krumo, kuriame tunojo Dan-Ifas su Sataru, bet staiga apsigalvojo ir nuliuoksejo tolyn. Dan-Ifas pamate, kad butybe ir pakausiuose turi akis.
Kai padaro nebesimate, Sataras lengviau atsiduso ir pasisuko i zyni.
- Stai ir pamatei Vatyga.
Kuri laika ejo tyledami. Umai Sataras vel prabilo sunkiai ir neaiskiai tardamas zodzius:
- Daug nelaimiu mums padaro Vatyga. Uzpuola kaimus, iszudo ramesus, gyvulius. Nuo jos Dziaugmo dainos zuva vaikai. Vatygos uzmusti nepavyksta. Niekas negali prie jos priselinti. Vatyga negirdi ir neuzuodzia. Uztat ji viska mato. Mano senelis pasakojo, kad kadaise ramesai kariavo su vatygomis. Jos tada turejo maziau akiu. Galiausiai liko tik viena Vatyga. Ji pasislepe kemsynuose. Ilgokai jos niekas nemate. Visi mane, kad ji mire. Deja...
Po ilgokos pauzes Sataras tese:
- Nepraejo ne metai, kai ji pasirode viename kaime. Tada ramesai pirma karta isgirdo jos Dziaugsmo daina. Jie raiciojosi ant zemes, o Vatyga zude juos. Tada zuvo visi kaimo gyventojai, isskyrus viena. Ji Vatygos Dziaugsmo daina uzklupo misko pakrasty. Jis mate, ka Vatyga padare su jo artimaisiais. Taip pasklido garsas ape Vatyga, Turincia Daug Akiu. Buvo drasuoliu, meginusiu ja uzmusti, taciau jie zuvo. Ramesai tikejos, kad Vatyga pasens ir mirs. Bet ji amzina. Ramesai sensta ir mirsta, o Vatyga vis ta pati. Seni ramesai kalba, kad ji randa Ta, Kuris Daro Ja Nemirtinga.
Ir Sataras vel nutlo. Tylejo ir Dan-Ifas.
Pagaliau jie pamate tarp medziu nama, tvirtai suresta is rastu.
- Motarnai gyvena ten, - tare Sataras ir nusisukes patrauke atgal.
Dan-Ifas nuskubejo namo link.
Netrukus is trobos isejo trys ramesu drabuziais vilkintys zmones.
- Buk pasveikintas broli, - pradejo vienas, kai Dan-Ifas prisiartino prie ju. - As - Nan-Ifas.
Dan-Ifas suabejojo. Tai buvo vieno pasklydusio zynio vardas. Bet jeigu taip, tai turejo zinoti, kad zyniai sveikinasi sakydami: "Buk pasveikintas, Mo tarne. Tesaugo tave dievybe". Dan-Ifas jau ziojosi tai priminti, bet susigriebe ir tepasake:
- Sveiki, broliai. As - Dan-Ifas.
- Tu pavargai kelioneje. Eime i vidu. Pailsesi ir papasakosi, kas dedasi tavo pasaulyje ir kaip cia patekai.
Dan-Ifas nustebo: "Keista, nuo kada sie zyniai priklauso ramesu pasauliui?"
Po Dan-Ifo pasakojimo prabilo Nan-Ifas:
- Vadinasi, kazkas ispyle krauja is Virsutinio Kelio indo.
- Numanau, kas tai padare, - piktai zybtelejo akimis Dan-Ifas. - Jeigu tik man pasisektu grizti, as parodyciau tam nieksui Sir-Ifui.
- Tu noretum grizt? - kilstelejo zilus antakius pasnekovas.
- Zinoma, jeigu tik butu imanoma.
- Viskas imanoma. Bet ka veiktum grizes i sventykla? Tarnautum dievybei Mo? Nestum jai aukas?
Dan-Ifas nuleido galva ir is padilbu zvilgciojo i priesais ji sedincius buvusius zynius.
- Manau, kad jis dar nezino, kas yra Mo, - tare vienas iki siol tylejes zynys.
- Ne, Gor-Ifai, - papurte zila galva Nan-Ifas. - Jisai turejo girdeti jos Dziaugsmo daina. O ir pacia Vatyga, ko gero, mate, nes jo ir jos keliai turejo suarteti. Ar ne taip, Dan-Ifai?
Zynys nenoriai linktelejo.
- Na matai, - atsikvepe zilabarzdis ir atsilose kresle. - Ir Sataras tikriausiai jau kai ka papasakojo apie ja?
- Taip.
- Gerai. O dabar paklausyk, ka as tau papasakosiu. Mon-Ifas, kuris ir pradejo garbinti sia dievybe, atsitiktinai pateko i ramesu pasauli. Jame Mon-Ifas prabuvo labai trumpai. Jis spejo pamatyti tik viena Vatygos giminaiti. Jo isvaizda Mon-Ifui padare dideli ispudi, ir, grizes i savo pasauli, jis tapo dievybes Mo tarnu. Jis nezinojo, kas is tikruju buvo jo regeta pabaisa. Bet suprato, kad ji puikiai tinka garbinti: dvi galvos, simbolizuojancios Geri ir Blogi, daug akiu, matanciu viska, ka veikia jos tarnai. Ar ne taip, Dan-Ifai?
Zynys niuriai tylejo.
- Mes irgi anksciau tuo tikejome, - tese Nan-Ifas. - Kol viena karta pabandeme nukrypti nuo raudonosios gijos. As norejau geriau apziureti dievybes Mo rumus, Gor-Ifas nusprende suzinoti, kas slepiasi uz ruko uzdangos, Ren-Ifas ryzosi palaukti pacios dievybes ir su ja pasikalbeti... Pirmasis pasiklydau as. Laime, mane surado ramesai. Tai gailestingos butybes. Jie padejo pasistatyti nama, pasirupinti maistu. Po to sulaukiau ir Gor-Ifo bei Ren-Ifo. Dabar atejai tu. Pasilik pas mus. Kartu medziosime, dalysimes rupesciais su ramesais, galvosime, kaip istaisyti savo klaida.
- Kokia klaida? - nustebo Dan-Ifas.
Jo visai neviliojo Nan-Ifo pasiulymas.
- Negi nesupratai, kad Vatyga sukureme mes?! - riktelejo Gor-Ifas, kad zynys net susiguze.
- Ramiau, broli, - nuramino zilabarzdis, - as viska paaiskinsiu. Laikas cia teka greiciau negu tavajame pasaulyje. Mes gyvename zmoniu laiku, nes mes esame is ju pasaulio. Atnesdami dievybei Mo auka, mes atneseme Vatygai savo pasaulio, taigi ir laiko, dalele. Vatyga eme gyventi musu laiku. Todel ramesams ji atrodo nemirtinga.
- O rumai? Kas pastate dievybes Mo rumus? - nelabai susigaude Dan-Ifas.
- Mes, broli, - pasigirdo Ren-Ifo balsas. - Savo mintimis. Zinoma, pamatus jiems padejo Mon-Ifas, pasakodamas savo pasekejams apie dievybes Mo busta. Ir jie, vykdami pas dievybe, zinojo, ka turi pamatyti. Ta ir rasdavo.
- Taip, - palingavo galva Nan-Ifas. - Ir dar daugiau. Savo mintimis mes Vatygai pridejome dar kelias poras akiu. Mat labai norejome, kad dievybe Mo butu visamatanti. Ir dabar prie jos niekas negali prisiartinti nepastebetas. Tai mes supratome cia - laiko mastyti turejome pakankamai. Tik nezinome, kaip atsirado jos Dziaugsmo daina... Mes sukureme sio pasaulio siaubuna ir dabar turime padeti juo atsikratyti. Meginome ikalbeti ramesus statydintis tvirtesnius namus, kad Vatyga negaletu i juos isibrauti. Bet jie labai prisirise prie savo tradiciju. Be to, ju akimis, mes amzini kaip ir Vatyga, todel mumis nepasitiki. Taciau viliames, kad galu gale pelnysime ju pasitikejima. Butu puiku, jei ir tu prisidetum prie musu?
Likti siame laukiniame kraste, vargti del maisto ir bendrauti su apskretusiais ciabuviais? Tai Dan-Ifui atrode siaubinga. O dar pabaisos kaimynyste! Geriau jai nesti aukas ir grizus megautis vyriausiojo zynio prabanga ir malonumais.
- O gal as galeciau kaip nors kitaip padeti? - sumurmejo zynys.
- Bailys ir savanaudis!
- Nurimk, Gor-Ifai, - si karta jau grieztai sudraude Nan-Ifas. - Zinoma, Dan-Ifas gali kitaip padeti. Jeigu jis, grizes i sventykla, padarytu taip, kad Vatyga daugiau nerastu auku. Tada ji vel gyventu ramesu pasaulio laiku ir greitai gautu gala. Ar padarysi taip, broli?
Ir zilabarzdis ismeige tirianti zvilgsni i zyni. Tas itemptai maste.
- As sutinku, - pagaliau nelabai tvirtai tare Dan-Ifas. - Auku daugiau nebus... Sugriausiu Mo sventykla.
Zilabarzdis uzsimerke ir nusisypsojo.
- Gerai, broli, - tyliai tare jis. - As tau parodysiu kelia, kuriuo galesi grizti prie vartu i zmoniu pasauli. Jeigu tau istikimi zmones dar gyvi ir tikisi taves sulaukti, jie padarys viska, kad pirmasis Kelio indas butu pilnas kraujo. Tada tu rasi kelia i savo pasauli.
- Bet, Nan-Ifai, - pasoko Gor-Ifas, - ka tu darai? Negi rysies atgal grazinti minti? O kaip vartai?..
Nan-Ifas grieztu mostu ji sustabde ir kreipesi i zyni:
- Jeigu jau pailsejai ir pasiruoses ivykdyti savo pazada, eime. As parodysiu kelia. Tik saugokis Vatygos. Eime, broliai, palydesime ji.
Dan-If skubiai atsistojo. Jis taip dege nekantrumu grizti namo, kad nepastebejo, jog du zyniai nusuko nuo jo akis. Nepastebejo jis ir pasikeitusio Nan-Ifo zvilgsnio.
Isklauses visu nurodymu, Dan-Ifas sparciai leidosi i kelione.
Jis zingsniavo mintyse kartodamas Nan-Ifo paaiskinimus ir dairydamasis aplink. "Visa laika man pelke buvo desineje... Dabar ji baigesi, vadinasi, turiu pamatyti du medzius, susipynusius saknimis ir sakomis... Nan-Ifas minejo, kad toje vietoje, kurioje saknys susipynusios labiausiai, isteka upeliukas... Aha, stai ir tie medziai... Ir upeliukas. Koks jis siauras, primenantis taka i dievybes Mo rumus..."
Prisimines dievybe Dan-Ifas kruptelejo. Kaip jisai galejo pamirsti Nan-Ifo perspejima saugotis Vatygos? Galbut toji pabasa jau atsuoliuoja jo pedomis? Zynys isiklause i misko garsus. Valandele pastovejo nusciuves, bet nieko itartino neisgirdo ir nusiramines patrauke toliau. "Nan-Ifas minejo, kad, eidamas palei upeliuka, prieisiu ezera. Paskui jo pakrante, kol prasides senasis miskas...", - maste jis ir staiga susirauke, prisimines tas glicias saknis ir melsvas samanas, kurias jis pamate tik izenges i dievybes Mo, kaip tada mane, pasauli. Bet jis viska istvers, kad tik vel atsidurtu sventykloje.
Zinoma ne del to, kad sugriautu ja. Zynys issiviepe prisimines, kaip jam lengvai pasiseke apgauti pasiklydusius. Kad jis atsisakytu vyriausiojo zynio valdzios, privilegiju ir jam rodomos pagarbos! Naivuoliai! Kas jam darbo, kad Vatyga galabija tuos zalsvaplaukius ramesus? Svarbu, kad jis pats nesusidurtu su ja.
Dan-Ifas vel stabtelejo. Ramu. Priejes ezera, zynys pamate senaji miska. Nors nuovargis ir kauste kojas, bet jis nekreipe i tai demesio, tik dar labiau paspartino zingsni. Vel teko ropstis per didziules issirangiusias milzinisku medziu saknis, slidineti ant ju ir griuvineti.
Pagaliau Dan-Ifas sustojo. Cia. Nan-Ifas minejo, kad vartai i kita pasauli yra ant zalios kalveles, lyg nuskobta virsune ir del to primenancios kelma. Ten turi augti du medziai, tarp kuriu oras yra tamsesnis, lyg kristu seselis. Dan-Ifas jau mate tuos medzius, o ir vieta atpazino. Taip, cia jisai jau buvo. Ir kodel tada nesusiprotejo pameginti grizti atgal? Nebutu sugaises tiek laiko.
Vos ne keturiomis jis puole kopti i kalva. Uzlipes sustojo pries medzius. Tikrai, tarpas tarp ju atrode tamsesnis ir oras keistai virpejo. Zynys istiese ranka. Ji dingo. Tai vartai! Dan-Ifas apsidziauge ir negaisdamas zenge pirmyn.
Zynys atsidure prie zaizaruojanciu dievybes Mo rumu. Aplinkui palengva sklaidesi rukas. Ir staiga jis pamate plonyte raudona gijele. Kelia i sventykla. Dan-Ifas galvotrukciais puole prie jos.
Sugrizimas buvo sunkus - per ilgai vieseta dievybes Mo pasaulyje. Kuna gele nepakeliamas skausmas, atrode, kad nematomas milzinas i Kelio inda is jo kuno greze paskutini kraujo lasa. Siaip ne taip pramerkes akis, jis pamate virs saves palinkusio zmogaus veida. Tai buvo Kytisas - istikimiausias jo pavaldinys. Tai ji ir dar keleta sargybiniu zynys buvo slapta isivedes i Aukojimo sale. Ir, pasirodo, ne veltui. Kryptelejes galva i sona, vyriausiasis zynys isvydo Didiji aukura. Zemutinis Kelio indas jau buvo sklidinas, o Virsutinis - beveik tuscias. Dan-Ifas suprato, kad vos vos spejo. Pasukes galva i kita puse, jis pamate ant laiptu tysancius kraujo klanuose zmoniu kunus. Metesi skydai, kardai, kirviai. "Laikas atsiskaityti su Sir-Ifu," - pagalvojo zynys.
Praejo kelios dienos ir Dan-Ifas atgavo jegas. Artejo naujo Aukojimo metas, jam vyriausiasis zynys buvo pasiruoses. Si karta panasiu netiketumu nebus. Sir-Ifo nebebuvo tarp gyvuju, ir niekas net nezinojo, kas jam atsitiko. Niekas, isskyrus Dan-Ifa ir Kytisa...
Ir vel saltos ir juodos Aukojimo sales grindys. Dan-Ifas ejo neskubedamas, jausdamas savo didybe ir verte. Jis nugalejo visus pavojus ir klastinga priesa! Stai ir Didysis aukuras. Dievybes Mo kvietimas ir auka jai rankoje...
Vel tirstas rukas ir siaura raudona gijele, vinguriuojanti po kojomis. Greitai ir keliones tikslas. Dan-Ifas zingsniavo ramus. Rukas jau sklaidosi ir is jo isnyra rumai. Bet kas gi cia? Vyriausiasis zynys negali patiketi savo akimis. Vietoj duru - didziule anga, pro ja matosi ramesu pasaulio medziai. "Tai tik slogus sapnas, - bando itikinti save Dan-Ifas. - Sito negali buti". Taciau kita akimirka pajunta, kaip kraujas stingsta gyslose, - angoje pasirodo melsvos daugiaakes Vatygos galvos.
Audrones Vodzinskaites-Städje
piesnys
Akimirka Dan-Ifo mintyse smesteli nebaigtas pasiklydusio zynio klausimas: "O kaip vartai?.." Bet laiko apie tai galvoti nera - pastebejes besiartinancia pabaisa, zynys pasileidzia atgal. Raudonoji gija labai ryski...
Dan-Ifas atitoko prie Didziojo aukuro. Puole begti, bet, primynes apeiginiu drabuziu apacia, suklupo. Megino keltis, jausdamas apstulbusiu zyniu zvilgsnius, bet dar labiau susipainiojo. Besikapanodamas Dan-Ifas zvilgtelejo i aukura ir... suakmenejo is siaubo - ten stovejo nuzengusi dievybe Mo ir zvalgesi lyg kazko ieskodama... Aukojimo sale nuvilnijo snabzdesys ir tuoj pat nusciuvo. Dan-Ifas puikiausiai suprato kitus zynius - Vatyga atrode ispudingiau negu ja vaizduojancios statuleles prie Didziojo aukuro. Bet greitai zyniai susigriebe ir saleje nuskambejo darni giesme. O dievybe Mo jau pamate jai skirta auka - sirdi zynio rankoje - ir uztrauke savaja Dziaugsmo daina.
Apie autoriu
Grizti i "Literaturini kubila"
Grizti i svetaine