...Tekst, tekst, tratatata, tekst... tratejo slapdriba i metaline palange.
- Dar neini namo? - virstelejo durys ir pasirode kupliu plauku kuokstu pasipuosusi bendradarbes galva. - Jau sesios...
"Ir kada ji sugebejo i kirpykla nubegti, - suirzusi pagalvojo Dalia. - Cia zmogus nespeji darbo padaryti, ka jau ten kirpyklos..." Ir piktai paziurejusi i nepatikrintu saskaitu kruvas papurte galva.
- Dar uzsilaikysiu, turiu pabaigti.
- Kaip nori, - plauku kuokstas dingo uz duru.
"Nori... Tarytum kas mano noru paiso. Stai pareisiu namo, ir ka? Kas nors paklaus, ko as noriu? Kur gi ne... Paklaus, kas bus vakarienei ir, svarbiausia, - kada bus ta vakariene. Na, dar, kodel nesuadytos kojines arba blogai islyginta marskiniu apykakle. Arba kur nukisau visas nosines. Bet ka padarysi - tokia jau dalia. Jeigu nori, kad vyras nevaiksciotu alkanas ir apiplyses, o vaikai snargliuotom nosim, reikia stengtis. Jeigu nori... - ji piktai snirpstelejo. - Vienintelis dalykas, ko tikrai noreciau, tai atsidurti kur nors toli toli, kad ir kitame pasaulyje, kur nera tu idiotisku saskaitu, dar idiotiskesniu apykakliu ir visiskai idiotisku kojiniu. Ir to amzino skubejimo... Kur tarp smaragdo zalumos medziu virsuniu zeri kristoliniai bokstai, atsispindintys indigo melynumo ezeruose, ir liejasi vien tik... muzika..." Dalia atsiduso ir vel isikniaube i saskaitas. Nagi, greiciau...
Tekst, tekst, tratatata, tekst....
Lengvai snyguriavo. Dalia ejo apytamse gatve ir saugojosi, kad nepaslystu, - maza to, kad
slapdriba isbelde jai galva, betruko, kad per ta sliduma koja issisuktu... O labai dairytis nera kada. Vyras ir vaikai jau turbut alkani sedi ir nirsta, kur ji taip ilgai uztruko. O dar reikia i parduotuve uzbegti... Greiciau, greiciau... O gal trumpinti kelia? Dalia suabejojusi pazvelge i vienas uz kito tamsoje surikiuotu namu eiles. Per kiemus butu greiciau, isnirtu tiesiai prie parduotuves. Bet jeigu kas uzpuls? Et, velnias negriebs.
Tvirciau suspaudusi rankine, Dalia nere i namu tarpueili. "Nors zibintus kokius pastatytu, - skubejo. - O tai eini ir nezinai, kur nueisi. O gal tie valdininkai mano, kad patys gyventojai vakarais vienas kitam pasvies palike degti kambariuose sviesas?" Bet kad tie sviesos lopineliai, krintantys nuo langu ant zemes, tokie menki ir reti. "Na, kurgi ta parduotuve? Jau seniai turejo baigtis namai... Keista, net automobiliu uzesio negirdeti... Paklydau, ar ka?" Mintis sukele Daliai juoka. Puiku - desimt metu gyvena sitame rajone ir paklydo... Gal pasukti i sali?
Dar kelias minutes paklaidziojusi, nusprende ko nors paklausti kelio. Bet kaip tycia - ne vieno praeivio. Negi belsies i duris? Kad nors koks kioskas pasitaikytu. Kai taip, tai kas antra zingsni zengusi atsitrenksi, kai reikia, nerasi... Na, ir sumautas gyvenimas. Ir pasaulis ne ka geresnis...
Pasukusi uz kampo, lengviau atsikvepe. Uz poros zingsniu beveik prie pat zemes ryskiai plieske du mazuciai langai. Ant vieno ju imantriom raidem buvo isvedziota
Antikvariatas
Atsargiai nusileidusi laipteliais i apacia, Dalia atsidure pries masyvias duris. Paemusi uz gelezines rankenos, imituojancios liuto galva su ivertu i snerves ziedu, truktelejo i save. Melodingai sutilindziavo varpelis.
Dalia stovejo nedideliame kambarelyje, prie pat prekystalio. Uz jo kabojo sunkios tamsiai rudos uzuolaidos.
"Idomu, ka pagalvos pardavejas, kai paklausiu, kokia cia gatve? - smekstelejo nejauki mintis. - Kaip as jam paaiskinsiu, kad paklydau?"
- Ar tik nepaklydote, ponia? - pasigirdo uz uzuolaidu seniokiskas balsas. - Palaukit minutele, tuoj ateinu.
Daliai pakirto kojas. "Buna gi sutapimu, - pamane. - O gal as ne pirma ateinu cia klausti kelio?"
Is uz uzuolaidu pasirode senukas, besitaisantis virvute suraisiotus akinius, vis slystancius nuo nosies.
- Kuo galiu padeti? - pagaliau susitvarke su nepaklusniais akiniais antikvaras.
- Kaip ir sakete, paklydau, - sutrikusi syptelejo Dalia. - Ejau tarp namu ir paklydau tamsoje. Kokia cia gatve?
- Kad paklydot, ir taip aisku, - sukikeno seniokas. - Bet gal galiu dar kaip nors padeti? Zmones siaip sau nepaklysta. Turi buti kokia nors priezastis.
- Tiesiog skubejau namo ir pasukau trumpesniu keliu. O ka? - suirzo Dalia ir pagalvojo: "Koks jo reikalas? Ko jis dabar kisasi kur nereikia?"
- Kartais, noredamas padeti zmogui, turi butinai isikisti kur nereikia ir klausineti ko nereikia, - syptelejo antikvaras ir labai susikaupes eme sluostyti dulkes nuo prekystalio.
"Kad as daugiau sedeciau virsvalandzius, - graudziai pagalvojo Dalia. - Prisidirbai, darbininkele? Rytoj, matyt, reikes pas psichiatra nueiti". Ir pamegino isivaizduoti, kaip ji destys gydytojui savo problema: "Zinote, gydytojau, vakare eidama namo pasiklydau ir uzejau i kazkoki antikvariata, kuriame dirba mintis skaitantis antikvaras..."
- Vadinasi, skubejote? - atsikrenkste senukas. - Uzsilaikete darbe, o namuose visa kruva darbu, reikia daryti vakariene, paziureti, ar suadytos kojines, gerai islygintos marskiniu apykakles. Vis begti, vis skubeti...
- Klausykit, - Dalia pajuto, kad ja tuoj istiks isterijos priepuolis. - As tenoriu suzinoti, kokioje gatveje dabar esu ir kaip man iseiti prie parduotuves "Pas Juozapa".
- O rytoj vel skubeti, vel nespeti, vel kur nors paklysti?
- O ka man daryti? - atsove Dalia. - Gal zinote iseiti?
- Gal ir zinau, - keistai per akiniu virsu pazvelge antikvaras. - Kad zmogaus gyvenimas pasikeistu, reikia, kad i ji ieitu kas nors naujas. Kartais pakanka tiesiog isigyti koki nors nauja daikta...
"Ach stai kas, - lengviau atsikvepe mintyse Dalia. - Tuoj pasiulys ka nors nusipirkti. Bet izanga - ispudinga".
- Stai, pasidairykite, - antikvaras mostelejo lentynu, prikrautu senu paveikslu, apdulkejusiu asociu, vazu, zvakidziu ir servizu, link. - Gal kas nors pakeis jusu gyvenima.
"Na mat, as irgi moku skaityti mintis", - pasisaipe sau Dalia ir garsiai tare: - Ne, nemanau, kad koks nors daiktas, is cia esanciu, man galetu padeti. Tai kaip patekti i parduotuve "Pas Juozapa"?
- Sakote, is cia esanciu daiktu niekas nepades? - nutese antikvaras. - Ka gi, eime i kita sale. Ten tikrai rasite tai, ko jums reikia.
Ir net nepaziurejes, ar Dalia seks paskui ji, isnyko uz uzuolaideliu.
Dalia kiek pamindziukavo, guztelejo ir nuniro paskui senuka.
Ji stovejo dar mazesniame kambarelyje ir dairesi. Zibalines lempos, spingsincios kazkur kampe, skleidziamos sviesos
prieblandoje skendejo lentynos, blausiai svytejo ant ju sustatyti stikliniai rutuliai, nuo muro skliautu tiso dulkiu
pilni voratinkliai.
- Tuoj as pataisysiu dagti, kad butu sviesiau, - pasigirdo antikvaro balsas. - Jus jau atleiskit, kad nera elektros ir tenka griebtis priestvanines zibalines lempos. Bet pasauliai elektros tiesiog nepakelia - suserga, o gali ir zuti.
Plykstelejo ryskesne sviesa. Dalia nejuciom aiktelejo: ant lentynu stovinciuose didziuliuose rutuliuose nagingas meistras buvo uzdares nuostabius pasaulius - puikiai juos pavadino antikvaras, kitaip ir nesugalvosi. Kaip tik dabar ji stovejo pries istisa zolynu karalija: paparciu seseliuose slepesi mazulyciai namukai, pastatyti is plonyciu zoliu stiebeliu, aplink juos raitesi vijokliai, svarinantys savo ziedus virs vos iziurimu langeliu. O kas ten smurkstelejo po akmeniu?.. Turbut tai zibalines lempos liepsnos atspindzio zaismas... Dalios akys krypo jau kitur. Stai cia geometrijos pasaulis: vyniojosi Mebijaus lapas, palengva plaukiojo kubai, cilindrai, vilkeliu sukosi piramides, pastatytos ant smaigalio, o rutuliai, lyg zaidzianciu vaiku metomi, tai skriejo aukstyn, tai leidosi zemyn. Ir visas tas judejimas alsuote alsavo gelezine tvarka, atrode, kad tarpusavyje nesusietos figuros is tikruju yra daleles vientiso organizmo, gyvenancio pagal isimciu nezinancius desnius...
- As juk sakiau, kad cia rasite tai, ko jums reikia, - krenkstelejo patenkintas antikvaras. - Rinkites, kuris pasaulis jums patinka.
- Nuostabu, - zavejosi Dalia. - To dar nesu gyvenime maciusi. Bet turbut toks dirbinys labai brangus?
- Ziurint ka laikysi brangiu. Kartais noredamas gauti nauja turi atsisakyti viso seno, - mislingai kalbejo antikvaras. - Bet jus pirma issirinkite, del kainos susitarsime.
Dalia pasidave pagundai. Akys slydo rutuliais ir juose slypinciais... ne, ne slypinciais, o gyvenanciais pasauliais. Rausvas dykumos peizazas, blykciojantys energijos sukuriai, klampioje juodoje maseje spingsintys ivairiaspalviai taskeliai... Viskas nuostabu, bet... Ne tai, ne tai... Dalia eme jaudintis. Ji staiga pajuto, kad cia, kazkur visai cia pat, yra kaip tik tai, ko jai reikia. Ir... ji negalejo patiketi savo akimis: viename rutulyje vos vos raibuliavo indigo melynumo ezeras, bangelemis glamonejantis smaragdo zalumo pakrante, o tolumoje pro veslias medziu virsunes visomis vaivorykstes spalvomis Sauleje tviskejo kristolo bokstai. Is rutulio sklido vos vos girdima muzika - lengva, graksti ir spindinti kaip tie kuorai...
- Sitas? - isitempes, kaip pasirode Daliai, paklause antikvaras.
- Taip, - pries savo valia iskvepe ji, jausdama, kaip viskas nebetenka prasmes, o ji pati kazkur smenga. - Tik nezinau, ar kaina...
- Jeigu tai jusu pasaulis, viskas gerai. Jums tereikia panoreti ir jis bus jusu.
- Bet kaina...
- Ooooo, tai tokia nereiksminga smulkmena... Jus turesite atiduoti viso labo tai, kas jums nebereikalinga.
- Ka?
- Sita pasauli. Kuriame gyvenate ir kuris jums vis tiek nepatinka. Vietoj jo jus gausite pasauli, kurio trokstate. Argi tai ne puikus mainai?
- Nesuprantu...
- Gerai isiklausykite i tai, ka pasakysiu. Rutuliuose, kuriuos matote, yra tikri pasauliai. Tai ne nagingo meistro dirbiniai, kaip jums atrodo. Tai tikri pasauliai. Kaip ir tas, kuriame dabar gyvenate...
- Jus arba isprotejes, arba...
- Sakykime, teisingas antrasis variantas. Negi jus netikite stebuklais?
- Gal ir tikiu... Bent jau noreciau tiketi... Bet vis tiek nesuprantu. As ka - persikelsiu i ta rutuli? O sitas pasaulis irgi bus uzdarytas?..
- Ne, jus nebusite rutulyje. Jus busite kitame pasaulyje. Ir sitas pasaulis liks ten, kur ir dabar yra. Tik... na, sakysim, as i ji igysiu tam tikras teises.
- O as, budama ten, atsiminsiu ankstesni gyvenima?
- Zinoma, ne. Kartu su savo pasauliu man atiduosite savo atsiminimus. Negi tokie jau brangus jums atsiminimai apie saskaitas, apykakles, nosines...
- Bet vaikai, vyras...
- Baikit. Juk jus - protinga moteris. Negi manote, kad jie be jusu neissivers? Puikiausiai issivers. Ir jus pagaliau gausite tai, ko norite. Na, tai kaip?
- Bet kokia jums nauda is viso to?
- Na, sakykime, mainu metu as kai ka gaunu. Galima tai pavadinti energija... Tai kaip uzmokestis uz tarpininkavima. Matote, as nieko neslepiu. Sandoris turi buti saziningas. Tai ka nusprendete?
- O ar galesiu grizti?
- Chmmm... as daznai apsilankau su savo prekemis visuose pasauliuose...
Indigo melynumo bangos plustelejo artyn, muzika sustiprejo.
- Sutinku.
Stipri lyg pavasarinis vejas jega uztelejo i jos vidu. Dalia pajuto, kaip skeldeja kuna rakine akmeniniai gniauztai (ir kaip ji anksciau ju nejaute), kaip is jos issiverzia energija, o ji, lyg koks tuscias kevalas, tuoj tuoj sueizes... Bet stai ja apliejo gaivus srautas. Ji istiese aukstyn rankas ir isitempe visu kunu stengdamasi nepraleisti ne vieno laselio, juto, kaip viskas aplinkui byra, duzta, skyla i miriadus smulkiausiu dalelyciu, o ji pilneja kazko istabaus ir nenusakomo, grizta jegos ir visa apima nepazistamas jausmas... Kazkur virsuje pulsavo didziule akis (tai is jos verziasi tas srautas, pamane, Dalia, Dalia, kur tu isipainiojai... Dalia? Kokia dalia?).
... Dzin, dilin, dilinnnnn... ikyriai tilindziavo nematomi varpeliai.
Daliajiailade kruptelejo... Negi buvo uzsnudusi? Tai tiesiog nedovanotina! Isiklause. Ne, tik pasigirdo. Dar nebuvo. Dar tylu. Ji nieko nepraleido. Daliajiailade apsidaire. Virs niuriu smaragdiniu medziu tamsu, tamsiai melynos bangeles glebiai pleksnoja per kranta. Dar ne, bet jau greitai. Ji pasipurte pasiurpiusi nuo ryto vesumos, prisitrauke prie saves kojas, apglebe ilgomis rankomis jas per kelius ir prispaude prie krutines, beveik visa veida uzimancia aki nukreipe i virsu - ten, is kur tures pasirodyti JIS - sviesulys, dovanojantis jiems gyvenima ir jo prasme.
Lyg sunerimusios sujudejo bangeles, lengvas vejas perbego per zole ir sviesos suoras nusniokste medziu virsunemis. Suspindo bokstai. "Vienas is ju - mano, - didziuodamasi pagalvojo Daliajiailade, - o jame dabar uzdarytas vyras ir vaikai. Jie laukia manes sugriztancios su naujais garsais ir geresis ziuredami, kaip as lipdau..." Laikas. Is toli atplauke si karta jau tikras tilindziavimas, pamazu peraugantis i muzika. "Nagi, dabar buk atidi, - tare sau Daliajiailade, - nepraleisk ne vieno garselio". Ir isskleide pavejui savo plaukus - kad tik daugiau garsu istrigtu juose, kad veliau ji galetu toliau statyti ir puosti savaji boksta. Jeigu jau nori, kad jis zeretu visomis garsu spalvomis ir spalvu saskambiais, kad butu puikesnis uz kitu bokstus, kad jame butu patogu jos vyrui ir vaikams... Jeigu nori... "O kas kada klause manes, ko as noriu, - Daliajiailade liudnai vikstelejo uodega, - gal as noreciau atsidurti kur nors kitame pasaulyje... Kur nera tu igrisusiu spindinciu bokstu, kuriuos turi kiekviena diena lipdyti is sviesulio dainuojamu dainu, nera isipykusio ezero... Kur viskas kitaip, kur viskas skendi amzinoje tyloje... Bet ka padarysi, tokia jau dalia... Ei, neziopsok, susikaupk. Nagi, greiciau..."
Dzin, dilin, dilinnnn...