Mes patekome i pasauli, kur: zole - be rasos, voratinklis - be rasos, gele - be rasos, akis - be rasos, zveris
- be rasos, obuolys - be rasos, stalas - be rasos, batas - be rasos, zodis - be rasos, durys - be rasos, pirstai
- be rasos, namai - be rasos, plunksnos - be rasos, rasa - be rasos. Saknys liete vandeni, ir kunams jo pakako.
Taciau merdejimas buvo akivaizdus. Nors nebilus ir nuo musu pridengtas.
Negalejome sitaip viska palikti: turejome ir pareiga sutinkamiems pasauliams, - nes turejome duota priesaika.
Ka tik bebandeme - nieks nepadejo. Rasa nesirode. Tarsi uzkeikus. Tuomet vienas is musu tare: "Jus palikite mane cionai, o patys keliaukite toliau. As pamazu tirpinsiu save, tirpsiu, istirpsiu. Ir ji atsiras. As tai beveik zinau." Kazkas paklause: "Taves vieno uzteks?" - "Uzteks, manau."
Neiskart, nevieningai, bet pritareme.
Grizdami uzsukome. Ji buvo atejusi. Netgi - ant kiekvienos smilties. Ant kiekvieno naktinio drugio plauko. Ant tylos ir garso. Rasos.