"Kai as gimiau, zvaidziu diena dar nesimate", - su liudesiu maste Gerardas. O juk tada viskas buvo kitaip.
Dar zaliavo miskai, dar netruko deguonies. Ir dar nebuvo zvaigzdziu. Jos pasirode kartu su ozono sluoksnio irimu.
Net dienos metu danguje ziojejo didziules skyles. Tamsiose sudraskytos zydrynes skiautese saltai spindejo zvaigzdes,
siusdamos mirtinus ultravioletiniu spinduliu pluostus. Storos, issiputusios, tarsi kvadratines zmoniu krutines
vos neplyso nuo smarkiai padidejusiu plauciu mases. Padaznejes kvepavimas trukde normaliai kalbeti. Gaudant ora
nuryjami zodziai pavirto i klaiku zargona, kuriuo sniokste visas pasaulis. Zmonija mokejo uz misku zuti...
I tikrove Gerarda grazino garsus murmesys. Jis pakele akis. Deguonies kauke visiskai nepuose vyr. generolo Vinfrido. Bet atrode, kad siuo metu jo papuosti negalejo niekas, nes niuriai sniurksciodamas nosimi jis skaite kapitono Arakso raporta. Sekretorius su pasibaisejimu zvelge i si rauksliu ir randu kamuoli, kuri senis vadino savo veidu. Visiems zinoma, jog generolas dalyvavo garsiosiose lazeriu pjautynese, kai Marso kolonistai sukele maista pries teiseta Zemes valdzia. Jis vienas buvo likes gyvas karines bazes griuvesiuose, kai is Zemes atvyko pastiprinimas. Numalsinus raudonodziu Marso pasiuteliu sukilima, Vinfridas tapo didziausiu planetos herojumi. Tai, zinoma, paspartino jo kopima karjeros laiptais. Gerardas taip pat muvejo deguonies kauke. Valstybe nieko negailejo savo geriausiems tarnautojams, skirdama net deficitines deguonies atsargas. Bet kuo virsdavo valstybes klerkai po darbo? Istizusiais moliuskais, besistengianciais ikvepti kuo daugiau oro. Generolas staiga mete ant stalo raporta ir griausmingai nusikvatojo. Po to sugrieze dantimis ir nejucia sutryne tarp pirstu laikyta parkeri. Garsus plastiko traskesys kiek prablaive Vinfrida. Nusviedes siukslinen parkerio likucius jis kimiai susuko:
- Kuo gi save laiko tas juokdarys, tas pajacas! Jis, sunsnukis, mano, kad jei pirmas sutiko ateivius, tai dabar gali daryti ka nori!
"Araksas vel apmove seni", - pagalvojo suglumes sekretorius. Pro keiksmu lavina prasimususios atskiros frazes leido apytiksliai suprasti, kuo butent kapitonas nusidejo Vinfridui. Vos sutikes svetimuju zvaigzdelaivi, Araksas tuoj pat apie tai pranese Tautu tarybai ir kariniam stabui. Is ju atejo visiskai priesingo pobudzio isakymai. Tautu tarybos - "bandyti uzmegzti derybas", o stabo - "apsaudzius priesininka spindulinemis raketomis, trauktis Zemes link". Araksas, zinoma, pakluso Tautu tarybos isakymui, nes ji buvo aukstesne instancija. Bet pagal statuta kapitonas privalejo is pradziu kreiptis i staba, o ne i taryba. Matyt, nuspedamas toki stabo isakyma, sis "apkiautelis pacifistas" pirmiausiai apie susitikima pranese "tiems bukiems civiliams". Kapitonui visiskai nesinorejo mazu patruliniu laiveliu stoti i musi su svetimaisiais. Ir savo tiksla jis pasieke. Dabar, ko gero, ateiviai jau zino Zemes koordinates ir rengia uzpuolimo planus!
Iki galo issipludes, Vinfridas piktai nusveite raporta ikandin parkerio. Pasisukes i surugusi Gerarda burbtelejo:
- Susisiekite su kapitonu Araksu. Praneskite, jog jis igaliotas vesti drybas su ateiviais Zemes vardu. Tegul dabar pats srebia kose, kuria uzvire...
Generolas ne neabejojo, kad vos prisiartines prie svetimuju Arakso zvaigzdelaivis bus istaskytas i gabalus.
Virgilijaus Skinderskio
piesinys
***
Niuri Vinfrido sypsena nieko gero nezadejo vargsui kapitonui. Nezinia, samoningai ar ne, bet jis isdave visas svarbiausias karines paslaptis jau per pirmaji derybu etapa. O kaip suprasti tas absurdiskas snekas apie Zemes atmosfera nuodijanti deguoni? Ir visa tai pasakyti tuomet, kai ateiviai - milziniski driezai buvo nusiteike aiskiai agresyviai. Na, bet nors issiaiskino, kad driezai negali pakesti azoto. Generolas tuoj pat isake pripildyti dujines raketas gryno azoto...
Pro atsilapojusias duris kareiviai istume apdauzyta Araksa. Jis, matyt, priesinosi. Kapitonas sustojo ir, sunkiai kvepuodamas, ismeige akis i niuriai drybsanti kedeje generola.
- Kas per pokstai? As tikejausi...
- Klausiate, kas per pokstai? - Vinfridas pakilo. - Karinis tribunolas jums paaiskins, kas...
Saizus sirenu kauksmas sudrebino ora. Nuo atominiu karu eros sis pavojaus signalas dar ne karto nestingde zmoniu sirdziu. Zeme uzpulta! Po kambari eme blaskytis karininkai, skubiai ijunginedami pasieniuose issirikiavusius pultus. Vinfridas pripuole prie lango ir pazvelge virsun. Danguje greitai ryskejo eile juodu taskeliu, tarp kuriu tvyksciojo zaibai. Beviltiskas zemieciu automatines artilerijos meginimas uzkirsti kelia isibroveliams rezultatu nedave. Taskeliai isaugo, virsdami gresmingais sarvuotais zvaigzdelaiviais. Is ju pasipyle koviniu raketu lietus.
- Generole, bekime i pozemine sleptuve!
- Velu, - Vinfridas ramiai stovejo prie lango, zvelgdamas i artejancias mirties nesejas.
Vos pasiekusios Zeme, raketos griausmingai sproginejo, i visas puses ismesdamos tumulus pilku duju. Horizonte iskilo milziniski, greitai besipleciantys pilkos mases stulpai.
- Dujines raketos. Jie mus isnuodys, - burbtelejo generolas. Po to pasuko galva ir paziurejo i Araksa. Pastarasis skubiai dejosi deguonies kauke.
- Atimkite ja is jo! Tegul isdavikas pirmasis paragauja...
Kapitonas paniekinanciai nusisypsojo ir nusviede kauke i kampa. Niekas nekreipe i ji demesio, visi ziurejo i duju siena, staigiai artejancia prie namo. Zvangtelejes duzo stiklas. Stipri oro banga nusviede zmones nuo lango, isvarte baldus. Vidun isiverze duju ir dulkiu kamuoliai, sugerdami klaikius nevilties riksmus. Po keleto minuciu dujos issisklaide, atverdamos suniokoto kambario vaizda. Visur tysojo zmones, bailiai slepdami savo veidus deguonies kaukese. Pirmasis atsipekejo generolas. Deguonis turejo greitai baigtis. Idomu, kas atsitiko Araksui? Jis vienintelis jau turejo pajusti prazutingaji nuodu poveiki. Garsus sniokstimas patrauke issigandusiu kariskiu demesi. Prie lango, silpnai remdamasis i siena, stovejo Araksas. Pilna krutine ikvepdamas ora, jis pasuko galva ten, is kur sklido nuostabos suksniai, ir istare:
- Nusiimkite kaukes, kvailiai. Tai deguonis.
Vinfridas surizikavo. Kvepuodamas nuostabiai grynu oru, jis pagalvojo, kad jei tai ir nuodai, tai letai veikiantys. Po to pripuole prie pultu, kuriu ekranuose svysciojo persigande kauketi kareiviai.
- Nusiimti kaukes ir atidengti ugni i ateivius! Tai isakymas!
Is pradziu kariai net neatkreipe demesio i tuos suksnius. Bet greitai ju kaukese eme trukti deguonies ir vienas kitas drasuolis jas nusieme. Netrukus visi jau buvo prie pabuklu valdymo sistemu ir atidenge paselusia ugni i staiga susimeciusius ateiviu zvaigzdelaivius. Didziules sarvuotos pabaisos skubiai tirpo dangaus zydryneje. O pries pat isnykstant paskutiniam laivui dangus nusvito rausvame blyksnyje: vienas sviedinys pataike.
Lengviau atsiduses, generolas nusigreze nuo pulto. Priesu ataka atmusta. Jis pazvelge i selmiskai issisiepusi Araksa.
- Na, senas nenaudeli, ka tu pripaistei tiems driezpalaikiams?
- Jie paprasciausiai mus isnuodijo. Deguonimi.
Vinfridas suprato. Pasisukes pulto pusen suriko:
- Issiusti zvaigzdelaivius persekioti. Apginkluoti juos azotinemis raketomis.
Kapitonas ji sustabde:
- Geriau jau naudokime paprastus sprogmenis. Kas zino...
Apie autoriu
Grizti i "Raganiskas sypsenas"
Grizti i svetaine