Tai buvo isties nuostabus rumai. Blizgantys laiptai, meno dirbiniais, paveikslais bei zveriu iskamsomis ismarginti kambariai, mozaikomis papuosti langai - visa tai bylojo apie didziulius turtus ir itakinga padeti. Dzonas ne nebande isivaizduoti, kiek dar visokio gero slypi sitos pilies rusiuose, jis tik klusniai seke paskui tarna. Ar panores Vilis kalbetis su juo, paprastu Anglijos fermeriu, turinciu nebent tik gera varda?
Netrukus abu uzejo i nedidele mene, ir tenai Vilis pasitiko sena biciuli isskestom rankom.
- Sveikas, Dzonai! Senokai besimatem!
Abu draugiskai apsikabino ir paspaude vienas kita. Paskui Vilis mostelejo tarnui, ir tas pasisalino. Dzonas nejaukiai prisedo.
- O tu neblogai isitaisei. Pries kelis metus sioje vietoje tebuvo sutresusi lusna, o dabar - rumai! Ir ne siaip sau rumai!
- Krutu po truputi, - syptelejo Vilis. - O kaip tu laikaisi? Vis dar su galvijais?
- Na taip. Laikausi vietoje ir tiek. Bet ka as ten, papasakok geriau apie save.
- O as ka? Pasiziurek.
Vilis pravere menes langines. Uz ju driekesi plati La Manso panorama, tik paciame horizonto gale uzleisdama vieta kontinentui.
- Grazu, - istare priejes Dzonas.
- Ir grazu, ir pelninga. Tai viena geriausiu prieplauku visoje Anglijoje. Ne bet kuris kapitonas tokiais laikais drista plaukti Temze iki Londono. O stai cia ir saugu, ir patogu. Jei bent nujaustum, koki tai duoda pelna...
Tuo metu iejo tarnas ir pastate ant staliuko buteli vyno bei pora tauriu.
Graziai jas pripilde ir skubiai pasisalino.
- Gerai tu gyveni. Yra ko ir pavydeti, - prisipazino Dzonas.
Vilis nusijuoke.
- Man paprasciausiai sekasi, ir viskas. Beje, turiu prisipazinti, kad is pradziu teko gerokai papluseti.
- Kas be ko.
Dzonas paeme savo taure ir gurkstelejo.
- O, neblogas! Kiek jam metu?
- Tik pora.
- Nejaugi? Bet vis tiek skanus.
Vilis vel nusijuoke.
- Zinau, ka duodu geriausiam draugui.
- Cia turbut sventes proga?
- Sventes? Kokios sventes?
Dzonas net atsilose is nuostabos.
- Nejaugi nepameni? As gi del to ir uzsukau - tau ranka paspausti. Juk tau sia diena sukako lygiai trisdesimt metu.
- A, teisybe! Kaip gi cia as dabar...
Dzonas pakilo ir smagiai spustelejo ranka. Paskui abu susidauze ir kaipmat isgere iki dugno.
- Velniava! - Vilis padejo stikla ant zemes. - Man jau trisdesimt! Zinai, tai mane slegia. Gyvenu nuostabioje vietoje, turiu didelius turtus, jie be perstojo dideja, rodos, nieko netruksta, bet va, problema - esu vienas kaip pirstas.
Dzonas nusistebejo.
- Tai vesk, po velniu! Turedamas tiek visko gausi zmona, geriausia visoje apylinkeje. Priperes vaiku - o jis mat vienas.
Vilio tai neprajuokino.
- Keliavau as po visas apylinkes, bet nieko doro neradau. Vien lasiniuotos bobos ir sudziuvusios baidykles. Cha cha! Na yra viena kita, bet zinai... ne, netraukia. Man reikia zmonos... na tokios... kad visi - oho! Supranti?
Dzonas isipyle dar vyno.
- Isigeidei mat Blekvudo sirenos.
- O kas tai per viena?
- Tu negirdejai? Yra toks miskas siaureje, netoli Skotijos. Vadinasi jis Blekvudu. Tai va, sako, tame miske gausu troliu, milzinu ir kitokiu slykstyniu, bet paciame viduryje gyvena sirenos. Apie ju grozi net kontinente snekama. Skaistumas, dailumas... - nieko net panasaus visoje Anglijoje nera. Tos sirenos taip viliojanciai dainuoja, kad praeiviai neiskencia ir mauna i misko giluma. O ten troliai ar kas tik capt!
- Tai tokia legenda?
- Legenda ne legenda, bet zmones sako, kad taip is tikro yra.
- Et, - Vilis numojo ranka. - Velniop tas sirenas. Ir kaimo mergsiu uztenka cha, cha! Geriau isgeriam dar po viena!
- Isgeriam!
Ir abu susidauze tauremis.
Dzonas jau buvo senai isejes, kai, siek tiek atslugus vynui kraujuje, Vilis istenge logiskai delioti mintis. "Ka jis ten minejo apie tas sirenas?" Galva svaigo, ir buvo sunku ka nors gerai beprisiminti. Protingiausia buvo apskritai viska uzmirsti, taciau samoneje tik ir skambejo: "Skaistumas, dailumas..."
- Sirenos, sirenos, - burbciojo Vilis, siaip taip keblindamas laiptais zemyn. - Hansai!!! Kur tu, senas tinginy?
Kazkur subildejo skubus zingsniai, ir pro duris ivirto apkunus tarnas.
- Klausau, sere!
- Tuoj pat balnok arklius ir ruosk ginklus. Uz valandos iskeliaujam.
- Ar karas prasidejo, sere?
- Koks dar karas, avigalvi! Josim i siaure ieskoti Blekvudo.
Ir siuos zodzius palydejo mintis : "As juk ne visciukas - josiu ir parsivesiu i zmonas sirena".
Hansas paklusniai linktelejo.
Reginos Silickajos piesnys
Blekvuda jie rado nesunkiai - visa siaurine Anglija zinojo ta miska, tik kiekvienakart juos atkalbinejo ten joti, baugindami ivairiausiais baisumais, o vienakart net bande sulaikyti jega (Vilis tiems drasuoliams nukapojo rankas). Jis ir pats zinojo, kad isblaivejes, ko gero, kaipmat persigalvos, tad stengesi, kad taip neatsitiktu, - tustino buteli po butelio. O Hansas buvo per daug kvailas ir pakankamai istikimas, kad pasuktu zirga atgalios.
Ir stai jie abu ijojo i tamsia giria, niekuo nesiskiriancia nuo kitu misku, nebent tik tuo, kad tai buvo Blekvudas.
Saule leidosi, arkliai klupo is nuovargio, tad abu susedo pasistiprinti. Taciau nedaug jiems teko suvalgyti - kazkur tolumoje pasigirdo grazus ir dar negirdetas dainavimas. Balsas buvo toks nuostabus ir svelnus, kad net arkliai pakele galvas pasiklausyti.
- Aha! - Nudziugo Vilis, paskubomis traukdamas vyna.- Zinau! Tai sirenos dainuoja! Tuoj mes neislaikysim ir begsim tenai. Cha cha cha!
Keli gurksniai vyno nutekejo gerklen.
Tiesa pasakius, pats Vilis netikejo tuo, ka pasake. Jis tik citavo legenda.
Bet padaugejus balsu, jis netiketai, savo paties nuostabai, pakilo ir sukluso.
- Graziai dainuoja, bjaurybes!
- O sake, kad jos labai grazios, - isikiso Hansas.
- Vis tiek bjaurybes. Kitaip net negalvociau apie vedybas.
Vilis skubiai uzbaige buteli, Hansui nepalikdamas ne laso. Mat tas nuo vyno paprotingedavo ir galejo paciu atsakingiausiu momentu supanikuoti.
- Gerai, jojam, nera ko laukti. Tik laikyk ginkla pasiruoses, nes kalbejo, kad cia visokiu reptiliju veisiasi.
Abu paskubomis susitvarke, uzsoko ant arkliu, apnuogino kardus ir patrauke pirmyn.
Dainavimas tiek sustiprejo, kad ir labai norint nebuvo imanona pasukti atgal. Vilis net pagalvojo, kad ne taip jau blogai, jei pamates kokia baidykle is baimes issiblaivytu - pasprukti nebeimanoma.
Ir tada jiems pastojo kelia. Tai buvo trolis, baisus, didelis ir gresmingas, bet toks jau liesas, toks isbales...
- Zmones... - pralemeno pabaisa. - Zmones! Vaje, kaip seniai as juos bemaciau...
Vilis pastebejo, kaip is trolio burnos varva dvokiancios seiles.
- Jus turbut senokai bevalget, gerbiamasis troli?
- O taip! Cia taip retai kas beuzklysta, kad as ir nebeatsimenu, kada buvau ka besutikes. Jau gal visas simtmetis...
- Tiek daug? Kaip tu dar laikaisi?
- Kaip as laikausi? As jau viena koja tenai, - trolis parode i virsu. - Gal ir paskutinis trolis miske likau. Goblinai seniai isdvese, kikimaras dar pries pora simtmeciu patys is bado isgaudem. Gyveno ir milzinas, bet tu isivaizduoji, kiek jam maisto reikia? Isejo vargselis i Skotija laimes ieskoti ir negrizo.
- Tai prasti jusu reikalai.
Tuo tarpu sirenu dainavimas dar labiau sustiprejo.
- Dar tos bobos ramybes neduoda, - susirauke trolis. - Dainuoja ir dainuoja ta pacia daina! Jau nebepykstu, kad nieko neprisaukia, tik kad ka nors graziau uzdainuotu, apie meile, pavyzdziui...
- Siaip tai mes pas jas jojam, - isiterpe Hansas.
- Na tai jokit greiciau! O tai nuo jusu toks skanus kvapas sklinda... nudvesiu dar pirma laiko!
- Neblogas tu veikejas, - paguode Vilis ir istrauke buteli vyno. - Se, paimk, sunkiomis valandomis padeda.
- Dekui, - apsidziauge trolis. - Kaip tik to ir truko!
- Nera uz ka.
Abu paspaude troliui ranka, paragino arklius ir nujojo tolyn - i sirenu pili.
Ilgai ieskoti jos nereikejo, arkliai patys surado, saukiami nepakartojamo balso. Abu isjojo i nedidele aikste, kurios viduryje kerojo neblogai irengtas sodas. Jame vaiksciojo keletas nuostabiu merginu, tokiu nuostabiu, kad, rodes, tiesiog apsviete visas apylinkes. Vos tik jos pamate raitelius, iskart nustojo dainavusios, o viena net pribego artyn pasiziureti. Vilis nieko nelaukdamas nusoko nuo arklio ir tiesiai sviesiai tare:
- Viskas. Tu busi mano zmona.
Dzonas ejo stebedamasis. Viso to, kas buvo pries metus, kai paskutinisyk lankesi Vilio pilyje, neliko ne kvapo. Sienos tuscios, laiptai aptrupeje, kiemas siukslinas. Ir ne vieno zmogaus! Ismire visi, ar ka?
Dzonas zenge i ta pacia nedidele mene ir apsidaire. Viskas taip vargana... Prie staliuko apsikabines buteli sedejo Vilis.
- Seni, kas tau, kodel nesutinki savo biciulio?
Vilis pakele akis.
- A, tai tu. Na prisesk. Gersi?
- Jei ipilsi.
Abu susidauze ir isgere.
- Vili, klausyk, kas cia pas tave vyksta?
- Et, - tas mostelejo ranka. - Vedziau pries pusmeti.
- Vedei? Ka vedei?
- Na ta, sirena.
- Sirena? Kokia sirena? Ar Blekvudo?
- Na taip, ta pacia.
Dzonas pakarpe ausimis.
- Negali buti? Ar tikrai?
- O kaipgi! Nukeliavau, susiradau ir parsivedziau.
- Cia tai bent! Na ir kaip, ar grazi?
- Grazi tai grazi, bet kai uzdainuoja naktimis, tai po tris laivus maziausiai i kranta sukulia. Kas benores pas mane plaukti? Visa bizni sumove, bjaurybe! I ubagus isejau! O tau, kad prirodei tokia zmona, as snuki isdauzysiu, slykstyne tu!
Ir gresmingai pakilo.
Apie autoriu
Grizti i "Raganiskas sypsenas"
Grizti i svetaine