1.
"Nereikejo tau taip daryti, nereikejo", - graudziai galvojau apsikabines stotele ir desperatiskai megindamas iziureti, iki kurios valandos kursuoja troleibusai. Bet uzteko nesekmingai pasistiebti ir stotele, lyg pamaiva mergiukste, nusprendusi parodyti, kokia ji neprieinama, isslydo man is ranku. "Vvvvvelnias", - keiktelejau ir ciupau uz paskutines vilties - cia pat kabojusios zalios siuksliadezes. "Pavvvvyko", - pasveikinau save su pergale, stengdamasis pataikyti i ritma, kuriuo aplink mane lingavo visas kosmosas.
"Nereikejo tau tiek gerti, nereikejo", - vel uzpludo graudzios mintys, bet si karta man jos nepatiko. Ko pamokslauja? "Kur jus anksciau buvote tokios protingos? - piktai pasiteiravau. - Kodel tylejote, kai barmenas nese bokalus viena po kito, uztekdavo tik kam nors is kompanijos pirstais spragteleti?"
Nusprendes, kad tas sunsnukis ir yra kalciausias visoje sioje istorijoje, susidomejau, kokiu gi ritmu pulsuoja pro mane besidriekianti gatve su visais zibintais. Hmmm... panasu i lambada. O skverelis uz manes? Pasukau galva ir tuoj pat pasigailejau - niekada nemegau trigubu suktuku, atliekamu ant ledo... Uzsimerkes emiau laukti, kol glitus gniuzulas nuslinks ten, is kur pakilo...
Daivos Minkeviciutes ir Sandros Januseviciutes piesinys
Tylus ciuztelejimas istrauke is palaimingo snaudulio. Cha, ne nemaniau, kad mano ausys tokios jautrios... Siaip ne taip praplesiau akis.
Eeee, nusivyliau. Jie ka, tycia atsiunte maziausia turima egzemplioriu? Mano, jeigu jau vidurnaktis, tai galima su zmonemis nesiskaityti? Ne juokais inirsau. O kodel tas troleibusas juodas? Nors nakti visi troleibusai juodi, nusprendziau ir sufokusavau zvilgsni i islindusius vairuotoja ir kontrolieriu. Pamanykite, kokie ponai: vienas pro vienas duris, kitas - pro kitas... Cha, drozia tiesiai prie manes, suvokiau prisimerkes ir mintyse nubrezes punktyrine (tiesiai neuzteko jegu) linija, prasidedancia ties ju kojomis - mat ji baigesi prie manuju.
- Pilietis Norbertas Radzauskas, - ne pasiteiravo, o greiciau patvirtino vairuotojas.
"Geras, - net sutrikau. - Cia tai aptarnavimo lygis. Jeigu jau pavarde zino, tai ir adresa - pristatys namo kaip siuntinuka". Net sukikenau is pasitenkinimo. O gal as sapnuoju? Bet del visa ko nuosirdziai prisipazinau:
- Aha.
- Eikite su mumis, - paprase konduktorius, rupestingai imdamas mane uz parankes ir stengdamasis svelniai atplesti nuo siuksliadezes.
"Sudie, brangioji, - atsisveikinau su ja mintyse. - Si vakara tu man buvai vienintele atrama gyvenime. Be taves, neturejau kuo daugiau pasikliauti".
- Na, eime gi, eime, - nekantravo vairuotojas, traukdamas uz antros parankes.
Zenges zingsni, nusprendziau, kad bus geriau, jeigu islaikysiu ta pati ritma, kuriuo siubavo gatve.
- Na na na, sokejau, nesispardyk, - subare kontrolierius. - Statyk kojeles graziai, tiesiai, automobilis cia pat.
- Koks dar automobilis? - nustebau ir isiremiau kojomis i susikuprojusia saligatvio plytele. - Cia gi troleibusu stotele, ne automobiliu...
- Girdite, kapitone, koks pokstininkas? - sukrizeno vairuotojas. - Gal ir mus palaike troleibuso vairuotoju ir kontrolieriumi?
- Tempiame greiciau, kol liudininkai neprisistate, - suburbejo tas ir timptelejo taip, kad vos neparvirtau.
Kad ir kaip geranoriskai buvau nusiteikes viso sapno pasaulio atzvilgiu, man kilo labai negrazus itarimai. Apie teroristus, grobiancius zmones, buvau prisiklauses uztektinai. Bet niekada negirdejau, kad grobikai atriedetu troleibusu. Nebent sapne... Bet sapnas ar ne sapnas, o gintis reikia. Ech, mokeciau visus tuos nindziu ir karatistu ciki piki...
- Protestuoju, - stengiausi, kad balsas skambetu kuo tvirciau. - As skusiuosi. Is karto i Pilieciu apsaugos tarnyba.
- Galesi. Kaip tik ten tave ir nugabensime, - pazadejo apsimetelis vairuotojas ir profesionaliai pridenges ranka
man virsugalvi istume i troleibuso vidu.
Hmmm... Ankshtoka, ivertinau visuomeninio transporto priemone nuvirtes ant sedyniu. Salia isitaise vienas grobiku,
kitas sedo i prieki.
Trinktelejo durys.
- Vaziuojam, - paliepe abu prie vairo sedinciam dar vienam tipui.
"Kazkoks nenormalus sapnas", - nusprendziau ir jaukiai prigludes prie soninio lango atsijungiau.
2.
Kambaryje stovejo tik subraizytas staliukas ir trys kedes. Ant vienos sedejo vakarykstis troleibuso kontrolierius, ant kitos - nematytas zmogenas ilgesingu, lyg suri ismetusios varnos zvilgsniu, o priesais juos kitoje staliuko puseje - as su plystancia is skausmo galva, uzburkusiomis akimis ir nerimo pilna sazine: ka iskreciau si karta? Ar tik neapsikiaulinau viesajame transporte? Sprendziant is tos vienutes, kurioje atsibudau, ir raumeningo lyg silikoninius raumenis implantaves King Kongas zaliuko, kuris niuksais masazuodamas nugara atitempe mane i si kambari, buvau atgabentas i blaivykla. Tik kad uniformos ju keistokos, masciau varstomas idemiu zvilgsniu. Nuo kada isblaivintojai vilki baltais marskiniais ir juodais kostiumais? Batai, ir tie - tikrai ne Gariunuose pirkti, raisteliu galai baltu metalu sutvirtinti... Spejau iziureti, kai sanitaras po vieno stumtelejimo, galejusio isplesti is pusiausvyros glebio net dviguba troleibusa (tfu, tai istrigo...), vienu ypu atplese mane nuo grindu...
- Taip taip taip, - pertrauke mano svarstymus kontrolierius, atsiremdamas alkunemis i stala ir palinkdamas i prieki. - Norbertas Radzauskas, kitaip - zymusis Bertas, anekdotu kurejas ir laisvo gyvenimo budo propaguotojas. Kaip tas katinas, kuris eina ten, kur nori, ir daro, ka nori...
"Ka gi ne taip busiu padares?" - kraciau sazine, bet si tik bejegiskai mataravo galva - nieko.
- Tai gal ir mus kokiu anekdotu palepinsi? - pasmalsavo zmogenas.
Garseju savo anekdotais apie Pilieciu apsaugos tarnyba (neslepsiu, tai maloniai kutena savimeile), kuriu su malonumu klausosi kompanijos baruose. Bet kad del ju buciau grobiamas it kokia dainininke ar striptizo sokeja? Cia ka - nauja iskrypimo rusis? Bet jau esu iprates prasomas anekdoto ilgai nesibranginti.
- Viename akligatvyje ivyko zmogzudyste, - atsargiai pradejau. - Pilieciu apsaugos tarnybos kapitonas kamantineja nusikaltimo vieta apziurejusi leitenanta. "Jokiu pedsaku, jokiu liudytoju", - sako leitenantas. "Negi jokios zmogaus pavidalo butybes ten nebuvo?" - netiki kapitonas. "Tokia tai buvo, - apsidziauge pavaldinys. - Ant sienos kaip tik pries zmogzudystes vieta kabo plakatas, raginantis musu piliecius buti pakancius atvykusiems cia gyventi kitatauciams. Plakate - vietnamiete". - "Tai ko tu, kvaily, jos neapklausei?" - supyko kapitonas.
Troleibuso kontrolierius pamegino nutaisyti kazka panasaus i tiesia sypsena. Nepavyko.
- Po kiek laiko grizta leitenantas, - tesiau pasakojima. - "Blogai, kapitone, - sako. - Kad ir kaip klausinejau, nieko nesako. O juk turejo viska matyti". Kapitonas patylejo patylejo ir teiraujasi: "O kokia kalba tu ja apklausei?" - "Zinoma, lietuviu", - nustebo leitenantas. "Nebegaliu, - perpyko kapitonas. - Neimanoma su tokiais debilais dirbti. Ji juk vietnamiete. Kaip galejo atsakyti i klausimus, uzduotus jai nesuprantama kalba?"
Paprastai po sios istorijos kompanija griudavo is juoko, ir man budavo pastatomas dar vienas bokalas alaus.
Si karta buvo tyla.
"Dieve, negi busiu susidures su vidiniu problemu turinciais iskrypeliais?" Nerimas i krauja pasiunte gera doze adrenalino. Kaipmat dingo galvos skausmas ir pasaulis tapo ryskesnis.
Stai tada supratau, kad problemu turesiu as. Tik dabar atkreipiau demesi, jog troleibuso kontrolieriaus svarko atlape isegtas zenklelis. O jame - ant knygos padetas blasteris.
Istatymas ir jega.
Pilieciu apsaugos tarnyba.
"Nereikejo tau sito dabar pasakoti, nereikejo", - uzpuole iprastos graudzios mintys. Ka as joms galejau pasakyti?
- Isradingas, isradingas, - eme malti sunertais pirstais tas, kuri laikiau kontrolieriumi. - Beje, neprisistaciau. Pilieciu apsaugos tarnybos kapitonas. Cia, - linktelejo galva i suri ismetusio zmogeno puse, - kriminalines policijos majoras.
Kad pasakytu savo ar majoro pavarde, ir nesitikejau - tarp tarnybos, kurios jurisdikcijoje buvo visi salies policijos padaliniai, sienu paslaptis buvo viskas - net ir darbuotoju pavardes.
- Tai sitaip ir pelnotes alui? - tese kapitonas. - Duonai, matyt, kitaip uzsidirbate? Nors, tiesa sakant, mes mateme jus tik gerianti. Valgancio - ne.
Tai jie mane seke? Ko gero, ir bare buvo vienas ju agentu, svarsciau akimis matuodamas atstuma nuo kampe stovincio zaliuko iki saves ir nuo saves iki duru.
- Sakykite, pilieti Norbertai, - kreipesi i mane majoras. - Ar turite koki nors nora?
- Paskutinis pasmerktojo myriop pageidavimas? - suklusau ir pasiruosiau startui.
O gal pavyks pro koki langa koridoriuje issokti? Vis geriau negu elektros kedeje grauztis, kad ne nepameginau pabegti.
Suoliai duru link nebuvo tokie veiksmingi kaip tikejausi. Nespejau ne paciupti uz duru rankenos, o zaliukas jau laike mane uz pakarpos.
Pameginau alkune jam prakiurdinti pilva, taciau gavau toki smugi i pasmakre, kad pasirode, jog apatiniai dantys virsutinius suvare atgal i dantenas. Bet dantys man neberupejo - nuo kito smugio - i saules rezgini - aplink mane susidare vakuumas ir as emiau ziopcioti lyg itevio snape kirmina pamates geguziukas. Tebeziopciojau ir lyg pelu maisas nudrebtas atgal i ta pacia kede.
- Kurgi jus? - susirupino kapitonas. - Ar musu draugija nepatinka? Ar issigandote, kad jus suememe uz anekdotus?
Liudnai maktelejau galva savo dideliam dziaugsmui atgaves kvapa.
- Dabar pripaisysite tarnybos autoriteto griovima ir per tai - valstybes pamatu klibinima, - prisiminiau, kad geriausia gynyba yra puolimas. Bent jau atimsiu is ju malonuma pateikti NETIKETUS kaltinimus.
Kapitono veide nusvyto triumfuojanti sypsena.
- Ne, tiesiog norime jusu paprasyti vienos paslaugos, - stengdamasis detis abejingas pasikrapste ausi majoras. - Sprendziant is... hmmmm... jusu istoriju, esate izvalgaus ir guvaus proto. Kaip tik tokio mums ir reikia... - ir priejes prie manes pakuzdejo i ausi: - Saliai gresia pavojus. Eme dingti zmones. Sklando gandai, kad pas mus apsigyveno kazkoks svetimsalis, kuris ispildo visus atejusiu pas ji norus. Stai ir turime beda - ne vienas negrizo.
- Kodel savo policininku arba agentu nesiunciate? - glostydamasis pasmakre sumurmejau.
Perspektyva pailginti dingusiuju sarasa nelabai dziugino.
- Siunteme. Ne vienas negrizo. O tie, kurie neturejo jokiu noru, svetimsalio taip ir nerado... Kaip ir tie, kurie ejo jo suimti. Zodziu, neaiskus reikalas... Mums reikia sumanaus, mokancio i gyvenima paziureti is netiketos puses zmogaus, nes tik toks gali rasti netradicine iseiti is padeties. Zodziu, tokio kaip jus.
Cha, vos ne puse salies biudzeto apketusi teisesaugos sistema nesusitvarko su savo pareigomis ir pagalbos kreipiasi i anekdotu kureja? Puikus siuzetas... Tik nepaisant to, kad pasijutau smarkiai pamalonintas, man visai nesinorejo buti sio anekdoto dalyviu.
- O jeigu atsisakysiu?
- Tada pasodinsime keliolikai meteliu uz Pilieciu apsaugos tarnybos autoriteto griovima, o per tai - valstybes pamatu klibinima, - kaip agurkas siltnamyje prazydo kapitonas. - Taip kad sutikti ir tureti koki nors karsta nora - tavo paties labui.
- O taip. Nuo pat vaikystes troskau ismokti mustis kaip pats Briusas Li, - ispyskinau pajutes kaistancius delnus ir prisimerkes pazvairavau i kampe stovinti zaliuka.
3.
Pasak Pilieciu apsaugos tarnybos informatoriu, paslaptingas svetimsalis apsigyveno vienoje is Subaciaus landyniu. Nezinia kaip patekes i sali, neprisiregistraves jis sugebejo islikti nepasiekiamas tarnybai, kuri apie tave zinojo viska - netgi kokios firmos prezervatyvais labiausiai pasitiki... Cha, as tiesiog degiau troskimu pamatyti ta zmogu. Jis turejo buti tikrai nepaprastas... Tikejausi, kad jam uzteks sumanumo issisukti nuo Pilieciu apsaugos tarnybos agentu, kurie, neabejoju, nematomi seka paskui mane.
Pavakare klaidziodamas po apgriuvusius kiemus akies krasteliu pastebejau, kaip nuo aptrupejusio muro sienos
atsiskyre seselis ir prisigretino
prie manes.
- Turbut ieskai Noru pildytojo? - susnibzdejo.
- Taip, - net nenustebau - tiesa sakant, kazko panasaus ir tikejausi.
- Eime.
Paklusau.
Sekdamas paskui nepazistamojo nugara pasukau i gretima kiema ir pamaciau medinius laiptus, kylancius i trecia auksta. Virsuje vietoj duru juodavo anga.
- Uzlipes eik tiesiai.
Ir mano vedlys dingo lyg skradziai zeme butu prasmeges. Kiek patrypciojes zengiau ant pirmojo laiptelio. Po to - ant antro ir ne ka maziau girgzdancio trecio. O paskui vienu ypu uzlekiau i virsu ir neriau i tamsa.
Nesupratau, kas mane sustabde pirmas: ar i nosi trenkes kaciu slapimo, sumaisyto su "Troinoj" odekolonu, dvokas, ar po kojomis pasipainiojes kibiras. Netuscias, konstatavau, jausdamas, kaip kazkas sunkiasi pro batus.
- Kas ten? - pasigirdo seniokiskas balsas.
- As, - atsakiau suvokdamas, kaip tai kvailai skamba.
- Tai uzeik. Ko kibirus spardai?
Taip, logiskas klausimas. Tik kur eiti, jeigu cia tamsu kaip kates pauodegy?
Apgraibom siaip ne taip radau duris. Stumtelejau ir atsiduriau mazame, purviname kambarelyje. Prie apskretusio staliuko sedejo surukusi senuciuke ir sparciai male zandikauliais. Pries ja garavo bulviu dubuo. Cia dvoke ne ka maziau.
- Ten, - atsake i nebylu mano klausima seimininke ir dure pirstu i prie staktos virsaus prikalta purvina nezinia kiek sio buto gyventoju kartu paklode tarnavusi audekla.
"Ten" buvo kiek didesnis nei pirmasis kambariukstis, apsviestas didziules musiu nutupetos zibalines lempos ir nuklotas kalnu ivairiaspalviu nelauktai svariu silkiniu pagalviu.
- Uzeik uzeik, mano sunau, - atsklido saldus balsas is pagalviu kruvos. - Seskis ir pasakok, koks noras tave atvede pas Noru pildytoja. Tuoj paryskinsiu sviesa.
Viena didziule pagalve sujudejo ir palinko virs lempos. "Ach, tai tas saunuolis, apmulkines visa Pilieciu apsaugos tarnyba", - suvokiau. Matyt, pacios gamtos apdovanotas mimikrijos sugebejimais paslaptingas nepazistamasis tikrai nesiskyre nuo pagalves - nei apvalainumu, nei silkiniu chalatu.
- Noreciau moketi mustis kaip pats Briusas Li, jeigu jums ka nors sako si pavarde, - pradejau atsargiai leisdamasis ant pagalviu, pries tai gerai apsiciupinejes aplinkui - o jeigu sitame kambaryje yra dar vienas Noru pildytojas?
- Sako nesako, koks skirtumas, mielasis, - dziugiai sukikeno vel pagalve apsimetes Noru pildytojas. - Garantuoju, tu tapsi net geresnis kovotojas nei jis, nes mokysiesi tokiomis salygomis, apie kokias ne vienas saunuolis ir girdeti nebus girdejes. Tu turesi pati geriausia pasaulyje mokytoja, chi chi chi...
Nelabai patiko man jo kikenimas - ar ne per daug dziaugsmo jame?
- Eeeee, - nusivyliau. - Maniau, is karto mane padarysite kovotoju. O cia - mokytis...
- Net jeigu tavo smegeneles perkelciau i to tavo Briuso Li kuna, vis tiek netaptum kovotoju, - prunkstelejo Noru pildytojas. - Reikes mokytis, bet tai bus... kaip ten jus vadinate, intensyvus kursai - kovotoju tapsi per pora dienu, cho cho cho... - kretejo pagalviu kalnas.
- Kiek man tie intensyvus kursai kainuos? - pasisiausiau, nes nemegau, kad kas nors is manes saipytusi.
- Nieko, busimasis kovu paziba, - toliau linksminosi Noru pildytojas.
O gal butu visai neblogai, jeigu Pilieciu apsaugos tarnybos vyrukai cia uzgriutu?
Uz audeklo pasigirdo kazkoks surmulys, kazka greitakalbe tarskejo buto seimininke, ja pertraukinejo bosinantys balsai. Noru pildytojas nusciuvo, bet tuoj pasoko is savo vietos ir paciupes mane uz apykakles per pagalves vilkte atvilko i kambario viduri.
- Dabar pasiruosk - tuoj atsidursi pas savo mokytoja, - susnypste man i veida.
Pajutau, kad net trumpiausi plaukeliai atsistojo piestu - Noru pildytojo lupos nejudejo, taciau as ji girdejau kuo puikiausiai... "Nereikejo tau cia eiti, nereikejo..." - smegenyse isijunge sena dainele.
Noru pildytojas krapstesi prie lempos.
Staiga pajutau, kad darausi lengvas ir kazko pilnas it kokia pagalve. Kambarys eme skysti, lietis, pagalves suktis ir tolti. "Negi skraidau", - dar spejau pagalvoti. Noru pildytojas, susiliejes su pagalvemis, ramiai pupsojo kazkur apacioje. I besisukanti kambario vaizda isiliejo audekla atitrauke keli vyrukai ir buto seimininke.
- As juk sakiau, kad cia nieko nera, - graibste uz tistanciu skvernu ilgejancius lyg vakaro seseliai nekviestus svecius senuciukes deme. - Cia tik mano pagalves. Atsargiau, neispurvinkite ju. Tai vienintelis mano turtas...
- Netikekite ja, cia Noru pildytojas, suimkite ta zasina! - klykiau as, stengdamasis sulipdyti skystanti vaizda.
- Nepavyko ne gudruoliui Bertui, - atsiduso vienas. - Irgi pradings. O gaila - gerus anekdotus kure...
- As cia! Virsuje! - klykiau is siaubo uzsimerkes. - Nepalikite manes! Gelbekite! O tas zasinas pagalve apsimete! Cia as, as ciaaaaa!..
4.
- Matau, kad cia. Ko plesai plaucius, varliau?
Balso saltinis buvo prie pat mano nosies. Atsimerkiau ir tuoj pasigailejau tai padares - pries akis susiliejusios aplinkos fone tyvuliavo buldogo ir kupranugario snukiu sinteze. Negi kokioje laboratorijoje busiu atsidures?
- As cia, - is inercijos pyptelejau, tik nebe taip ryztingai, bet staiga vel uzliejo devintoji siaubo banga ir praplysau: - As virsujeeeee!!! Nepalikite maneeeeees!!! Tas zasinas pagalve apsiiiiimete!..
- Visiskai trenktas, - nusprende nepavykusio mokslininku eksperimento rezultatas ir netiketai uzbaube:
- Tyyyyleeeeet!
Devintoji banga paskubejo dingti, palikdama mane visa sustingusi it pagali, kazkieno ismeigta pakeleje ir patiketa likimo valiai.
- Dar vienas perkepes sukiuzelis, - spjaudesi netiketai zmogiskus bruozus emusi igyti sinteze. - Na, paklius man i rankas nors vienas is tu peraugusiu rupuziu, zarnas sumazgysiu, rankas ir kojas i uzpakalius sukisiu, ant baslio pamausiu, lervu perykla is ju padarysiu...
Klausydamasis kraugerisku pazadu, pries kuriuos nublanktu net ir kinu isradingumas, tik baimingai akis varciau sekdamas, kurlink tyksta zmogejancios sintezes seiles. Bevartant aplinka skaidesi i sudedamasias savo dalis, jos ryskejo ir netrukus pamaciau, kad tas isprotejusiu mokslininku eksperimento rezultatas turi visai zmogiska kuna, apvilkta kazkokiu nematytu chaki spalvos kombinezonu, o greta manes is abieju pusiu stovi tokiomis pat uniformomis aptrauktos, smakrus i prieki iremusios tylincios zmogystos.
-... po akimis zibintus istatysiu, gal tada matys, ka verbuoja Pasieniui ginti. Jus tik paziurekite, ka man siuncia? Ka as darysiu su tokiom prietrankom, riebiais kuiliais isromytais, sudrekusiom pliauskom netasytom...
Nukare buldogo snuki primenantys zmogeno skruostai net drebejo is isiucio, o isvirtusios lupos drabste seiles i kaire ir i desine. Staiga neitiketina sinteze nutilo.
- Ko vartai akis? - itariai paklause. - Ka, serzanto nesi mates? O gal taip apsidziaugei rikiuoteje atsidures, kad net zado netekai?
- Viespatie viespaciausias, kokia rikiuote? - sustenejau stengdamasis suprasti, kas cia vyksta, bet jausdamas, kad tai tolygu pastangoms i trikampe skyle sukisti kuba.
Si karta sinteze nustebo ne maziau uz mane.
- Nori pasakyti, kad verbuotojas tau nepasake, kur atsidursi? Kad reikes ginti zmoniu Pasieni nuo tu issigimeliu, kad ju motinoms pilvai persisuktu?
As vis dar stengiausi ikisti kuba i trikampe skyle.
- Koks verbuotojas? As buvau pas Noru pildytoja, pasakiau, kad noriu ismokti mustis kaip Briusas Li. Man pazadejo, kad turesiu pati geriausia mokytoja ir tokias salygas, kokiu niekas ne nesapnavo. Kad tapsiu kovotoju per pora dienu...
Staiga pajutau, kad kubas eme listi... As supratau...
- Mane apgaaavo! - suklykiau. - Grazinkite mane namo! Tuctuojau! As tai perkimstai pagalvei plunksnas paleisiu!..
Mane nutilde du pirstai, taip sugniauze nosi, kad net akims anksta akiduobese pasidare.
- Tyleeet, varliau! Uz tave sumoketi pinigai, taigi priklausai Zmonijos apsaugos pajegoms. O jos vadovybe nelinkusi pinigu svaistyti. Uz juos turesi su kaupu atsilyginti. Tai padarysi kovodamas su tais issigimeliais, kurie verziasi is kitu matmenu ir nori uzgrobti zmoniu laika ir erdve. O taip, tu tapsi geru kovotoju. Ir labai greitai. Sita as tau pazadu...
Mano nosis pagaliau atgavo laisve. Trindamas ja galvojau, ko pastarojoje serzanto frazeje buvo daugiau: pasaipos, grasinimo ar... iskilmingumo ir pasididziavimo?..
- Nesikrimsk, varliau. Tu pakliuvai tikrai i geras rankas. Tarp mano kuopos vyru, atkeliavusiu cia is ivairiausiu krastu ir laiku, tapsi tikru didvyriu. O grizes i savo matmeni, uz tuos pinigus, kuriuos gavai is verbuotojo, galesi smagiai gyventi visa likusi gyvenimeli...
- Kokius pinigus? - pralemenau nujausdamas, kad zinia, jog atsiduriau kazkokiame pasienyje, kuri turesiu ginti nuo dar kazkokesniu issigimeliu, buvo geroji zinia.
- Nori pasakyti, kad verbuotojas tau nesumokejo? Kad persikelei cia visus metus skerdienoje murkdytis uz aciu?.. - apatinis serzanto zandikaulis taip atvypo, kad net nukare buldogo skruostai tapo panasus i zmogaus. - Na, tu, varliau, pavarei... Buuuuryyyys, laisvai! I baraka zengteeeeemrrrrrrs!
Stai ir blogoji naujiena - mane, Berta, garsejanti savo ismone ir guviu protu, kurianti is koju verciancius anekdotus, apmove kaip koki... Pilieciu apsaugos tarnybos agenta. Ir kas tai padare? Kazkokia perkimsta pagalve...
5.
Rytas prasidejo slyksciai. Tai yra lietumi ir pratybomis. Ne karta esu mataves balu ilgi, anokia cia naujiena... Bet tai darydavau grizdamas is baro. O cia - blaivam sliauzioti pilvu po purva, sokti is vietos vien tam, kad kiek pabegejes pagal visiskai sulaukejusio serzanto, kuri, kaip suzinojau, mano nelaimes draugai vadino Romiuoju Serzu, isbaubta komanda vel krisciau i ta pacia pliurze. O paskui kilciau ir kapojamas lietaus vel begciau ratu su trisdesimcia tokiu paciu idiotu kaip pats. "Ne, ne tokiu paciu, - papriestaravau sau. - Jie nors pinigus paeme is verbuotoju"...
- Begte! Nagi greiciau, jus, nevekslos, kad jusu motinos amziams nekaltos butu likusios! Gult! Kelt! Begte! Ei tu, kodel bala aplenkei!? Kas cia jums? Gimnazisciu aerobika? Gult! Neeee... cia jums karines pratybos, tokiomis salygomis, kokiomis po poros dienu kausites su tomis isgamomis, begte, kurie nori isiverzti i zmoniu gyvenama matmeni...
Tigro riaumojimas netiketai virto meiliu narnejimu:
- Varliuk Bertai, gal vis delto pagaliau islisi is tos balos ir malonesi apziureti va ana, kurioje ka tik pasimurkde Liesasis Li? Beeeeegteeee!
Suprates, kad nepavyks purve pasislepti nuo Romiojo Serzo akiu, pasokau ir pakniopstomis pasileidau pirmyn.
- Gult!
Kad tave balu baubas surytu.
Kai lietus liovesi, o begimo takas virto viena istisine purvo vonia, serzantas iskrioke kita komanda - "Rrrrrrikiuot!"
- Ne rikiuote, o senos bobos tvora sukrypusi, - gaiziai isspaude jis, apziurejes is nuovargio svyruojancia musu eile. - Klausyt! Turiu dvi naujienas. Viena gera, kita bloga. Nuo kokios pradeti?
- Geeerooosss... - nuose per rikiuote.
Manyje pramerke viena aki viltis.
- Matau, kad pavargote. Tad nusprendziau, jog visa likusia dienos dali ilsesites.
Romiojo Serzo veide zerejo buldogo sypsena.
- Valiooooo! - buvo iskveptos paskutines musu jegos.
- Niekas, net koses kvapas neprivers manes nulipti nuo gulto, - sumurmejo salia mane stovejes Grazuolis Bo, atsirades cia, kaip pats tvirtino, is Elados laiku. Tiesa, jo vardas buvo gerokai ilgesnis, bet cia jis buvo kaipmat sutrumpintas.
- O as noreciau garuojancio bifstekso su bulviu kose ir salto alus bokalu, - sukuzdejau jam atgal ir garsiai kreipiausi i serzanta: - O kokia blogoji?
- Blogoji? - Romusis Serzas kiek pasimegavo nejaukia tyla, uzgulusia mus, ir netiketai uzriaumojo: - Ogi ta, kad as persigalvojau! Ne poilsis, mimozos jus nepatrestos, o begte prie kalaviju ir treniruotis! Liesasis Li, tu parodysi Varliukui Bertui, uz katro galo kalavijas imamas.
Vilciai manyje prasidejo agonija.
Palaidojes visas svajones apie karsta dusa ir garuojanti bifsteksa su aprasojusiu salto alaus bokalu, visa amzinybe mosavau kalaviju pries Liesojo Li, kino, persikelusio cia is Dzou dinastijos laiku, nosi ir klausiausi jo pamokymu.
- Atpalaiduok riesa, neitempk jo, nes kalavijas turi judeti laisvai bet kokiom kryptim. Kai tave puls drambline siurbele, na, pats ja atpazinsi - dramblio didumo dele, vienintelis tau sansas - atrezti jai siurbtuka, nes visas jos kunas padengtas ne zaibo nepazeidziamu kiautu. Taigi ranka tures judeti aukstyn... pasisukdama va taip. Kai turesi susidoroti su mauru cepelinu, tokiu issiputusiu ir pailgu, pilkos spalvos, kalaviju kirsk is sono, o kai kalavijas ieis i vidu, riesa pasuk ir pasistenk kalavija sukdamas ratu aplink ji apvynioti visas to bjaurybes zarnas, o paskui staigiai truktelejes kalavija istrauk kartu ir visas zarnas. Jeigu to nepadarysi, tavo kalavijo paliktas rezis kaipmat uzsitrauks ir cepelinas bus kaip buves - sveikutelis ir alkanas. Sudoros tave, ne apsidairyti nespesi. Istraukes zarnas, keliom akimirkoms sulaikyk kvepavima - nuo zarnu pasklis toks mauru dvokas, kad gali gala gauti. Bet jis greitai issisklaidys... O dabar tave pamokysiu judesiu kombinacijos, kuria reikes taikyti, kai noresi atmusti meilias kruvinosios meri, na, tokios raudonos pamekles, is toli primenancios mergina su ilga suknele ir didziule skrybele, glamones. Beje, toje skrybeleje yra jos virskinimo organai. Taigi jei neissisuksi, atsidursi ten. Pazeidziamiausia jos vieta - liemens vidurys. Pirmiausia stai tokiu apgaulingu judesiu priversk ja atsidengti - nuo liemens atsivynioti ciuptuva. O tada smaukstelk stai taip...
Kartojau Liesojo Li, taip vadinamo del ypatingos kuno sandaros, kuria nusake santykis 50x50 (t.y. 50 proc. kaulu ir 50 proc. odos), rodomus judesius, stengdamasis isiminti kiekviena jo kuno kryptelejima ir tu isgamu, su kuriomis teks susitikti siaurame pasienyje, apibudinimus. Apie kai kurias jau buvau girdejes vakar - sunkiai patikejau, kad burio vyrai nesitycioja is manes pasakodami apie pamekles, kurias galejo sukurti nebent visiskai pakrikusios vaizduotes XX amziaus fantastai. Rope raunancio senelio, seneles, anukeles, katytes ir pelytes pavidalo gyvates, lektuvnesius primenantys ropliai, leidziantis nuo savo nugaros nuodu pilnus geluonis, japonisku pagodu formos ir didumo zvynuociai, kurie atgal pasuka tik prarade uodega... Ne visus juos ir kalavijas imdavo. O Liesasis Li, padejes salin kalavija, rode, kaip pasiekti ir pirstu pradurti vienintele pazeidziama kiausinkuunio vieta - maumoneli, t.y. ta vieta, kur vaikysteje taikydavau musdamas velykini kiausini.
Valgyti nebenorejau.
6.
- Ei, Bertai. Kaip pirmoji dienele? Blauzdos dar nenutekejo?
Imperatorius Nikolajus. Visus itikineja, kad atkeliavo cia is XX a. pradzios Rusijos, imitaves savo susaudyma ir slapstydamasis nuo bolseviku teroro. Is pirmo zvilgsnio pajutau jam antipatija. Jis, atrodo, nesiruose likti man skolingas.
- Negi visa diena taip liezuviu dirbai, kad ir jo raumenis skauda? Nebegali kalbeti? Ar galvele tuscia?
Kambario palubeje tingiai plaukiojancius cigareciu dumu debesis perplese trisdesimties vyru kvatojimas.
- Ne, galiu, - niuriai burbtelejau. - Tiesiog stengiuosi atsiminti, koks kvailys pasiule prota matuoti zodziu skaiciumi. Gal tu zinai?
- Pamanyyyyyykite tik, - nusiviepe i barzda Jo aukstenybe.
- Ko prisikabinai, Nikolajuska? - teskes rankoje laikytas kortas ant stalo atsisuko dede Tomas - stambus negras, pasprukes is vergvaldziu ir laukiantis nesulaukiantis, kada pasibaigus tarnavimui cia gales grizti namo ir issipirkti is vergijos.
- O ko jis gudruoli vaidina? Jeigu jau toks, tegu irodo.
- Gerai, - kilniasirdiskai nusileidau. - Atsakyk, kada rojuje ant vaisiu stalo pagauses valgiu.
Imperatorius issiziojo. Visi - guleje ant gultu, lose kortomis ar domino, suziuro i mudu. Pergale sypsojosi kudikio sypsena ir prasesi paimama ant ranku.
- Nagi, Bertai, nebekankink, pasakyk, - pirmas neistvere dede Tomas.
- Ogi kai i roju nukeliaus Romusis Serzas. Visi angelai, kurie paveluos i rytmetines pamaldas, keliaus i virtuve bulviu skusti.
Nezinia kokiame matmenyje is ivairiausiu epochu susirinke vyrai kvatojo ne blogiau nei mano, XXI amziaus, kompanija, apgulusi baro "Busi trecias" stala. Klausiausi pagyrimo suksniu, stengdamasis neziureti i pasisiaususi is pykcio Nikolaju, ir kukliai sypsojausi. Ka jau padarysi, kad mane motina toki pagimde.
- Dar suskelk ka nors, - paprase pro gultu krasta nukores galva Skraidantis Dzonas, amerikietis, pries isnykdamas is savojo laiko palikes rasteli, kad ji persekioja NSO - kai gris, tures kuo pasiteisinti dalinio, kuriame tarnavo lakunu, vadovybei.
"Prasideda", - pagalvojau patenkintas ir jau ziojausi pazerti tuos deimanciukus, kurie gime si ryta pykcio magmoje, bet nutrauke duru girgztelejimas. Iejo serzantas. Kaipmat prikandau liezuvi. Tokio niuraus Romiojo Serzo dar nebuvau mates.
- Rytoj ryta iseiname pasitikti nekviestu sveciu. Lieka Varliukas Bertas ir Liesasis Li. Kita karta, varliau, eisi kartu, tad rytoj negaisk laiko ir treniruokis. Be to, padesi virejui - kad per pusdieni suskustum maisa bulviu. Ji rasi virtuveje. Visiems kitiems - i gultus, kad rytoj nereiketu sapno baigti sapnuoti kruvinosios meri skrybeleje arba geriausiu atveju Nemniolijuje.
Daivos Minkeviciutes ir Sandros Januseviciutes piesinys
- Kas tas Nemniolijus? - pklausiau Liesojo Li, kai serzantas isejo.
- Rytoj, - trumpai atsake tas, palisdamas po antklode. - Netrukdyk kitiems ilsetis.
Jo zodziams pritare bosinis snarpstimas.
7.
Antroji mano tarnavimo Pasienyje diena beveik niekuo nesiskyre nuo pirmosios. Vienintelis paivairinimas - maisas bulviu virtuveje. O visa kita...
- Dygliuotaja kaliause gali parbloksti tik kirtes jai per pakinklius - tai vienintele vieta, kur nera dygliu. Pargriuvusi kaliause atmeta galva - tai reikalinga jai atsistoti. Pasmakre - vienintele pazeidziama vieta. Per ja ir smaukstelek kalaviju.
- Ar nebutu paprasciau cia atsigabenti galingu liepsnosvaidziu ir is tolo isgarinti ta bjaurasti? - pertraukiau savo mokytoja, kad tureciau laiko nusibraukti nuo kaktos prakaita.
- Negalima. Galingi energijos pliupsniai gali pazeisti energetine Pasienio pusiausvyra, - paaiskino Liesasis Li. - Saudymas ne visada pades, pats zinai. Sakysim, dygliuotosios kaliauses niekaip nenusausi. Belieka kalavijai ir kumstis. O dabar ziurek, kaip reikia apsiginti nuo numirelio slepetes...
Ir taip visa diena.
Be tokiu naudingu dalyku kaip tuzino baidykliu isvaizdos ir tiek pat susidorojimo su jomis budu, tadien suzinojau ir kas yra Nemniollium vulgarum. Kaip pasakojo Liesasis Li, kol as skutau bulves, pirmieji pasienio gynejai cia atsitiktinai atrado unikalu augala. Tai yra ne visai atsitiktinai, mat isaiskejo, kad tas tarp dideliu mesingu lapu pasislepes milziniskas prapjauto arbuzo formos ir spalvu ziedas priklauso mesedziui...
Zodziu, karta jam pietums pakliuvo vienas pasienio gynejas. To gynejo nelaimei, o visu kitu laimei, jo draugas pasirode esas bailys ir uzuot megines gelbeti savo bendra, gelbejo savo kaili.
Po keliu dienu atsitiktinai pro ta vieta ejes burys pasienieciu isgirdo prislopintus sauksmus. Kalavijais suraike arbuza, istrauke pusiau isprotejusi nelaimeli. Ir vel visiskai atsitiktinai tarp ju buves gydytojas atkreipe demesi i keista virskintojo pasieniecio oda...
- Supranti, ji buvo lygi tarytum naujagimio. Lyg ka tik regeneravusi, - pasakojo Liesasis Li, revizuodamas virtuveje stovinti saldytuva. - Netrukus i pasieni buvo pasamdytas burys mokslininku. Jie issiaiskino, kad tas augalas, karta pagaves auka, maistu apsirupina ilgam: gamina dvieju rusiu sekrecijas - viena virskina, kita augina. Gerai apvirskines, augalas i ziedo ertme paleidzia regeneruojama skysti ir laukia, kol lasteles atsigamins. O paskui vel virskina... Ji pavadino Nemniollium vulgarum.
As ziaugtelejau.
- Mokslininkai sugalvojo, kaip panaudoti sita augala, - Liesasis Li apsimete nepastebejes to. - Suzeisti pasienieciai ikisami i Nemniollium vulgarum ir paliekami ten sveikti. Regeneruoja viskas: nuplesta oda, rankos, kojos. Tik jeigu galva padovanosi kokiai numirelio slepetei, ne Nemniolijus nepades. Atsimink tai.
- Pala, o kaipgi suzeistieji? Kaip zinoti, kada juos is ten traukti? - nerimau pasibaisejes cionykstes medicinos lygiu.
- Niekas ju netraukia, - guztelejo Liesasis Li. - Patys turi issiropsti.
- O jeigu nespeja, kol tas Nemniolijus pakeicia vandeni savo baseine? - suklusau.
- Tada jie pradedami virskinti.
Nuo apalpimo mane isgelbejo su niekuo nesupainiojamo balso riaumojamos komandos.
Grizo burys. Tiesa, ne visas. Pasak vos kojas pavelkancio dedes Tomo, du pasiliko kovos lauke, t.y. vienas kruvinosios meri skrybeleje, kitas - mauru cepeline. Kaip tai atsitiko, nespejau suzinoti, nes giedra dangu perplese Romiojo Serzo keiksmu krusa:
- Ko cia po kojomis maisaisi, varliau, kad tau zabtai vietoj letenu atsivertu?! Reikalingas specialus nurodymas? O gal pats susiprasi padeti suzeistuosius nunesti i ligonine!?
Antra karta kartoti nereikejo. Pripuoles prie Skraidancio Dzono, stovincio prie nestuvu ir besidairancio pagalbos, tuoj pat ja pasiuliau.
Benesdamas i pastata, kuriame, pasak Liesojo Li, buvo Nemniollium vulgarum siltadarzis, stengiausi atspeti, kas tas berankis, visas sumaitotas nelaimelis, gulintis ant nestuvu. "Dieve, padaryk, kad tai butu imperatorius Nikolajus", - sumeciau trumpa maldele, bet geriau isiziurejes supratau, kad ji nebuvo isklausyta. Ant nestuvu kraujais pludo Grazuolis Bo.
Kaip nustebau, kai iejes i ligonine pritemdytoje saleje pamaciau ne riogsancius milziniskus arbuzus, o stovincias paprasciausias stiklines talpyklas, sklidinas kazkokio skyscio. I jas ir buvo merkiami suzeistieji.
- Is kur tas skystis? - paklausiau Skraidancio Dzono, padedamas ikelti nelabai grazu Grazuoli Bo.
- Is Nemniollium vulgarum issunkiam, - burbtelejo tas.
- Tai nekisate i pati zieda? - dziaugsmingai cyptelejau.
- Tu ka? Virtuveje perkepei? - issiziojo amerikietis.
- Eeee... Ne, tiesiog... Nori naujausio anekdoto? - issisukau. - Karta Liesasis Li ejo pro Nemniollium vulgarum...
8.
- Klausyyyyt manes! Siandien vel atliksime savo pareiga zmonijai - apsaugosime ja nuo tu issigimeliu, kuriems atsibodo ju suknistas gyvenimas, tad nusprende su juo atsisveikinti siame Pasienyje!
Romiajam Serzui kaip visada netruko iskalbingumo. Net ir toki sumauta ryta kaip sis. Tiesa, sumautas jis buvo tik man - kartu su sveikaisiais burio vyrais ka tik pagal senas Pasienio tradicijas surukiusiam cigarete busimojo musio vietoje ir klausanciam paskutiniu serzanto pamokymu.
Kitiems, atrodo, tai jau buvo iprastas ritualas. Liesasis Li stovejo uzsimerkes (matyt, snaude), Skraidantis Dzonas dairesi po padange (gal pasiilgo savo lektuvo), imperatorius Nikolajus dviem pirstais panoseje sumete kazkoki zenkla (o gal kokia muse nubaide), dede Tomas...
- Varliuk Bertai, kam jau kam, o tau tikrai vertetu paklausyti, - serzanto veidas ir per desimt metru buvo ne is maloniuju, o pamatyti ji prie pat savosios nosies... - O gal manai, kad tau uzteks Liesojo Li pamoku? Kur gi ne. Ne viena karta pamirksi Nemniolijuje, kol sugebesi neiskristi is kautyniu pirmaja ju minute.
Neblogai nuramina pries musi, ar ne?
- Vyrai! Ne karta jau ta sakiau jums, bet ir vel pakartosiu. Atsiminkite, kad uz jusu - zmonija! Todel turite pamirsti, kad esate zmones, turintys tik viena gyvybe. Jus turite tapti ziurkemis!
Sito jau buvo per daug. "Ne tam zmonija nuejo ilgus vystymosi amzius, kad dabar vel regresuotu i grauzikus", - bambejau panoseje. Bet pamegink sitai isaiskinti iskilmingai nusiteikusiam Romiajam Serzui...
- Taip, ziurkemis - tais desimtis sykiu uz zmogu mazesniais slyksciais padarais! O zinote kodel? Ar matete kada nors, kaip jos puola? Kol gali begti, jos sprunka. Bet uzspeistos i kampa jos puola daug didesnius uz save. Puola zmones. Be jokiu skrupulu, baimes, negalvodamos, kad jos mazesnes ir silpnesnes! Savo astriais dantimis isikabina i veida, drasko nagais. Taip kovoja, kol nugali.
Prisimerkes paziurejau i serzanta. Dabar jis panesejo i didziule pasisiaususia ziurke.
- Jus turite tapti tokiomis ziurkemis! Uzspeistomis i kampa! O dabar zengte mrs! Pirmyn, mano saunuoliai! Pirmyn, ziurkes!
"Nereikejo tau sutikti su Pilieciu apsaugos kapitono pasiulymu. Sedetum dabar sau cypeje. Saugus, pamaitintas, aprengtas. Ir niekas neverstu ziurke buti, - sukau galvoje iprasta ir sena kaip visas mano gyvenimas dainele. - Ech, buciau buves paprasciausias pilietis, lojalus Pilieciu apsaugos tarnybai, neturintis ne laso humoro jausmo ir niekam nezinomas..."
Pro iskilusi horizonta sunkesi tamsus rukas.
Pro iskilusi bokala sunkesi tamsus alus. Ziurejau i besipleciancia deme ant subraizyto stalo ir mintyse dejau i
mauru cepelino dienas Pilieciu apsaugos tarnybos kapitona, paskyrusi man pasimatyma sioje zmoniu ir visu matmenu
dievu pamirstoje skyleje. "Konspiratorius, - vyptelejau. - Butu jis metelius pasimokes maskavimosi paslapciu
Pasienyje, zinotu, kad nematomu tapti galima tik pacioje zmoniu tankyneje, o ne ten, kur visiskai tuscia..."
- Ka as matau! Pagaliau zymusis Bertas atsirado! Zinai, brolyti, kazkaip nyku buvo be taves visus siuos metus.
Letai pakeliau galva. Priesais mano stala stovejo paprastu baro lankytoju meginantis apsimesti pareigunas. Nenorom syptelejau - na, kas gi patikes, kad svaruteliais dzinsais muvintis, i girgzdancia odine striuke isispraudes raudonskruostis vyriokas yra nuolatinis sios prisnerkstos skyles lankytojas?
- Seskis. Gersi alaus?
- Su zymiuoju Bertu - visada.
- Kaip suprantu, ne isgerti mane cia pasikvietei. Ko reikia?
Nenorejau tusciai gaisti laiko.
- Na kam taip oficialiai? - lyg samokslininkas mirktelejo akimi pries mane atsisedes kapitonas. - Atlikai musu uzduoti, taigi mes dabar kaip ir kolegos.
"Pajacas", - keiktelejau mintyse.
- Tuos metus, matyt, idomiai praleidai. Ispudziai turetu buti triuskinantys, - nerimo tas, net kai barmenas trinktelejo jam pries nosi alaus bokala.
"Neiskiles", - ivertinau.
- Siuos metus tarnavau Pasienyje, saugojau ji nuo kitu matmenu butybiu isiverzimo. Mane perkele asmuo, kuri visi vadina Noru pildytoju. Is tikruju tai vienas verbuotoju, renkanciu pasieniecius. Is kurio jis matmens, man nepavyko suzinoti.
Kapitonas sutrikes kelias akimirkas spoksojo i mane, lyg buciau virtes kruvinaja meri. Taciau greitai issisiepe ir trinktelejes kumsciu per stala eme kvatoti:
- Bravo! Zinai, tavo tokia veido israiska ir taip pasakei, kad is pradziu tikrai patikejau viskuo. Tu tikrai nepralenkiamas pokstininkas. As suzavetas!
Stengiausi buti kantrus.
- As nepokstauju. Visus siuos metus tarnavau Romiojo Serzo buryje.
Kapitonas kone uzspringo alumi. "Dieve auksciausias, kokie idiotai saugo musu ramybe", - sniurzgejau
panoseje ir pasilenkiau pakelti nukritusios
degtuku dezutes. Prakeiktas ipratimas - niekaip negaliu atsisakyti senuju Pasienio iprociu.
- Romusis Serzas! Lazinuosi, kad jis - pagrindinis tavo naujuju anekdotu veikejas. Degu noru juos isgirsti. Tik pirma pasakyk, kur rasti Noru pildytoja. Nors... ma ji galas, pasakysi paskui. O dabar - suskelk koki anekdota, a?
Pastumiau i sali iskilusi savo bokala ir atsistojau.
- Tu kur? - issiziojo kapitonas.
- Neturiu laiko cia su tavimi peckiotis, - pamaloninau ji atvirumu. - Ka turejau pasakyti, pasakiau.
Anekdotu, matai, uzsinorejo...
- Palauk, o Noru pildytojas? Kur ji rasime?
Atrodo, pagaliau to asilo galvoje isiziebe reikiama lempute.
- Nezinau, kur jis dabar.
Sakiau tiesa. Ir is kur galejau zinoti, kuriame Baltijos sektoriuje bangos blasko ta statine...
Gatveje mane pasivijo laukinis kapitono kauksmas. Cha, ikiso koja i spastus numirelio slepetei. "Ir kaip tau sis anekdotas, kapitone?"
Audrio Simakausko piesinys
As gi sakau - sunku atsisakyti senu iprociu. Ypac po ne vieno karto, praleisto Nemniollium vulgarum skystyje.
Kita ryta mane prikele telefono skambutis.
- Pilietis Norbertas Radzauskas? Pilieciu apsaugos tarnyba. Turime jums uzduoti. Kadangi vakar galutinai irodete savo sumanuma ir vikruma, aisku, kad tinkamesnio kandidato nei jus neturime.
- O jeigu as nesutiksiu?! - suriaumojau i rageli.
- Istatymas uz pasikesinima i Pilieciu apsaugos tarnybos pareiguno gyvybe numato tik viena bausme, pilieti Norbertai
Radzauskai...