- Jo didingybes Dziausas su Lera! - dievo Naujienpucio balsas net virpejo is susijaudinimo, kaip ir nurodyta Akmeninio
Skliauto Rumu Ceremoniju Knygoje.
Is Pasaulio ir Gyvybes medziu isskobtos Durys girgzdedamos atsivere ir visi pakilo is savo vietu. Nulenke kas iprastas, o kas ne visai iprastas galvas dievai ir deives gerbe savo valdovus, iskilmingai zingsniuojancius per milziniska pokyliu sale.
Kol Akmeninio Skliauto Rumu seimininkai prieis prie savo stalo, as jums si ta paaiskinsiu.
Siaip jau visu dievu valdovo vardas pacioje Pradzioje buvo Auksciausiasis. Buvo, kol valdovas nesumane vesti. Ilgai ieskojes ir niekaip nerades nuotakos, nusprende, kad to kaltininkas - jo vardas. Tada ir pasivadino - Didziausiasis. Ir ka jus manote? Padejo! Pirma deive, kuriai jis prisistate siuo vardu, is karto sutiko uz jo teketi. Po vestuviu Rumuose eme daznai lankytis valdoves Leros giminaiciai. Vargsas dievas Vardaputys - jis tukstanti kartu per diena turedavo susijaudinusiu balsu isrekti ilgiausia valdovo varda - Didziausiasis. O ir Lerai sis vardas galu gale tapo per ilgas. Savo vyra ji eme meiliai vadinti trumpiau - Dziausiu. Ir Vardapuciui isake taip daryti. Bet tas nesutiko - tai jam atrode sventvagiska. Tada Rumuose ivyko siokie tokie pertvarkymai ir i Vardapucio vieta prie Duru stojo dievas Naujienputys. Bet cia Likimas neiskente nekystelejes savo ironijos trigrasio - Naujienputys buvo sveplas. Ir dar nelankstaus liezuvio. Todel vietoj Dziausias jis skelbdavo - Dziausas. O is jo ir kiti pereme. Taip ir tapo Auksciausiasis tiesiog Dziausu. Pats valdovas i tokius... Oi, mums jau laikas grizti i pokyliu sale - Dziausas su Lera jau prie savo stalo.
Akmeninio Skliauto Rumu valdovai didingai atsisedo. Tada nusileido ir dievai su deivemis, sukviesti cia labai svarbiu klausimu: nemirtingasias gretas turejo papildyti vienas pusdievis. Bet, kaip Dangaus, Zemes ir Pozemio kampuose snabzdejo kaukai, barzdukai, bildukai ir kitokie mazi padareliai, tiesa, turintys labai dideles ausis ir ilgus liezuvius, to labai norejo Lera ir labai nenorejo Dziausas. Todel triju pasauliu galingieji dabar su didziausiu susidomejimu lauke - kaip pasielgs ju valdovas.
O valdovas atsainiai paeme i viena ranka Ralio taure, kita apkabino per pecius Lera, kuri tuo metu jau smaguriavo citrinos griezineliu su medumi (bet, matyt, per mazai medaus uzsidejo, nes susirauke kaip... kaip... kaip nuo citrinos), ir bravuriskai mestelejo:
- I jusu dieviskuma, brangus sveciai! Valgykit, gerkit, kiek telpa, linksminkites, kiek sirdis geidzia.
- Bet ir nepamirskit, ko cia susirinkome, - tvirtai pertrauke ji Lera. - Siandien musu vienu padauges.
- Galbut padauges, mieloji, - pastate Ralio taure ant stalo Dziausas, kad net vyno purslai istisko. - Galbut.
Lera ziojosi kazka sakyti, bet Naujienputys, kuris ejo dar Rumu namu santaikos zidinio kurstytojo bei priziuretojo pareigas, isiterpe:
- Pusdievis Bekaklis!
Atsidare nedideles dureles sales kamputyje ir iejo smarkiai augaluotas jaunuolis. Nusiemes nuo galvos lauku zolynu vainika ir nusibraukes visus kitus augalus, jis tapo tiesiog augalotu. Ir gana isvaizdziu, kaip ivertino moteriskoji susirinkusiuju puse.
- Idomu, katra jo puse dieviska: virsutine ar apatine, - sukikeno kazkoks nepraustaburnis, matyt, is Pozemio pasaulio.
Nuraudusi Lera apsimete neisgirdusi, o pameles Dziausas - nesuprates. Pusdievis isdidziai apsidaire.
- Jo pakelima i dievu langa, tai yra ranga, ir turime apsvarstyti, - suskubo isiterpti Naujienputys visai ne pagal Ceremoniju knyga. - Zodis jums.
Ir susmukes ant suolo stvere taure atsigaivinti - oi, nelengva jo tarnyba. O dar yra kurie pavydi.
- Jeigu jau nori tapti dievu, tegu irodo, kad to vertas, - pilna burna is karto susuko slamsciantis perkuno ozeliu kepeneles dievas Pergalvis.
- Tikrai! Tegu papasakoja, ka gero, ka dievisko nuveike! - sujudo ir kiti sveciai.
Pusdievis nejaukiai pasimuiste.
- Drasiau, mano berniuk, - paskatinamai nusisypsojo jam Lera. - Papasakok jiems.
- Na-a-a-a, - pradejo pusdievis ir visi sulaike kvapa. - Pirmiausia as, taip sakant, nukoviau, svelniai tariant... liuta.
- Och! - dievai atsikvepe.
Deives Medzeines vienas antakis issilenke klaustuku.
- Jo vardas, atrodo, buvo... Amadejus, - stengesi pusdievis, net prakaitas varvejo. - Gyveno jis Agrolito giriose... Bausu-u-us toks buvo, -tese isismagindamas Bekaklis, - visokius keliautojus uzpuldinejo. Bet as nepabugau. Einu giria, ziuriu - atbega toks laizydamasis, o nuo smakro kraujas varva, is nasru putos drimba, prie usu prilipe kauliukai siubuoja...
Saleje klyktelejo kazkuri Laume. Pusdievis isijaute.
- O as ne akim nemirktelejau. Griebiau pabaisa uz kaklo ir... - isdidziai apzvelge visus, - ir pasmaugiau.
- Ach! - susirinkusieji taip atsiduso, kad vos vetra nekilo.
- Dar sutvarkiau Rimanto serna. Tas nenaudelis vis nuknisdavo gyventoju bulves. Tai as karta patykojau, priselinau ir paleidau kakton bulve. Cvakt. Tiesiai. Sernas keberiokst - kojos tir-tir-tir.
Medzeines antras antakis iskilo sauktuku.
- Dar nugalabijau tokia daugiagalve gyvate, kuri gyveno Lenos pelkeje. Oi, nelengva buvo, - riete Bekaklis. - As nukertu galva, o ji atauga. As vel nukertu, o ji vel atauga. Tada paemiau ir nukirtes deglu kakla prideginau. Padejo.
- Ka?! - nebeistvere Medzeine. - Jusu garbe, protestuoju! Maza to, kad sis nieksas brakonieriauja mano valdose, zudo nekaltus gyvunelius, tai dar kankina juos. Ir jis nori tapti dievu? Geriau jau prie savo krutines gyvate priglausti.
Ir uzlauzusi rankas Medzeine susmuko.
- Pasakok toliau, mano berniuk, pasakok, - gomuriniu balsu sukuzdejo Lera, sviedusi zvilgsnio gniuzte i Medzeine, kad ta net pasiurpo.
- Pasakok, vaikeli, pasakok, - patenkintas sukikeno Dziausas, jausdamas, kad viskas krypsta i jam reikiama puse.
- Dar koviausi su amjuzingstoremis.
- Su kuo? - issiziojo nemirtingieji.
- Tai yra su amazonemis, - susizgribo Bekaklis. - Tiesiog su draugais susilazinau, kad gausiu ju valdoves dirza.
- Na, na, - paragino dievai.
- Tiesa sakant, - raustelejo pusdievis, - man ir kautis nereikejo. Kai tik atvykau i Fronta, prie Tekodonto upes, kur buvo ju miestas, pasitiko pati karaliene - nuostabioji Hipoteka.
Ji taip susizavejo manimi, kad prieme kaip brangiausia svecia. O kokios amazones man patarnavo, - paskendo prisiminimuose pusdievis.
- Na, na, - ragino zibanciom akim dievai.
- Lupos - avietes, uz ju - kaip rafinuoto cukraus gabaleliai dantys. Plaukai - buriai aveliu. O kokie ju liemenys... O zemiau... O auksciau... Vynuogiu kekes... Sleniu lelijos...
- Na, o paskui? - dievu akys net zaibavo.
- O paskui as likau su nuostabiaja Hipoteka...
- Ir? - ikvepe dievai.
- Mmmmm, - svajingai numyke pusdievis. - Deguonies dvelksmas mirstanciajam... Vynuogynas... Granatai... Stirniukai... Medus... Bokstas is bamblio kaulo... Mira... Aloinas... Giesmiu giesme... Beje, o kodel cia taip karsta?
Visi atitoko ir tik dabar pamate, kad puikios Bekaklio garbanos rukte ruksta nuo idukusios Leros zvilgsnio. Vos besusivaldydama ji paklause:
- Tai ar gavai ta dirza?
- Taip, - net prisimerke is malonumo pusdievis. - Pries pat... Na, patys suprantat... ji pati nusijuose ir atidave man. Grizes pas draugus as teskiau jiems ant stalo ir pasakiau: "Stai amazoniu karalienes nuostabiosios Hipotekos Nekaltybes dirzas!"
Ir staiga nutilo.
Dziausas saujomis kimso i burna laumzirgiu sparneliu skrebucius ir stengesi neziureti i pasisiaususia is pykcio Lera.
- O ka dar padarei? - ragino iraude dievai.
- Na, vieno karaliaus dukteri nuo pabaisos isgelbejau, - sulemeno pusdievis, zvairuodamas i Leros puse. - Papasakoti?
- Taip, - suose dievai.
- Ne, - nukirto Lera. - Ka dar?
Dziausas paspringo skrebuciais.
- Dar su draugais susilazinau, kad pagrobsiu auksiniu obuoliu nuo obels, kuria saugo...
- Ar tik ne nuo tos obels, kuria man ir Lerai Zemena padovanojo vestuviu proga? - itariai paklause isspjoves skrebucius Dziausas.
- Ne, ne nuo tos, - pasuko vyra i save Lera, kad tas nematytu teigiamai linksincio galva pusdievio. - Uzteks, mano berniuk. Tu pakankamai papasakojai. Manau, dievai nepriestaraus tavo paaukstinimui.
- Ee, neskubek, saldziausioji, - atsistojo Dziausas. - Laiko dar yra. Tegu sveciai papuotauja, pasilinksmina, bus dar kaukiu karnavalas. Rytoj nuspresime. Rytas uz vakara protingesnis, o diena uz nakti.
Ir sukikenes nupedino Duru link. Pailseti pries karnavala.
- Ir ka jis turi tokio, ko neturiu as, - siuto likusi Lera, ziuredama, kaip sveciai sluoja viska is eiles nuo stalu, - kad jis gali nuspresti, o as ne?
Netoliese buvusios kelios deives kukliai nuleido akis, o viena neistverusi prunkstelejo i sauja. Jos laimei, Lera neturejo laiko. Jos galvoje subrendo planas.
Kaukiu karnavalas kunkuliuote kunkuliavo. Pasiverte kas kuo ismane, sveciai linksminosi, net garas kilo. Tik niekur
nesimate Leros ir pusdievio Bekaklio. Bet niekas tuo nesistebejo. Ir be to buvo ka veikti. Dievas Pertrumpis aptiko
staiga isaugusia obelaite ir sumane pasmaguriauti jos vaisiais. Timptelejo iraudusi obuoli ir nustero - pati Pozemio
dieva Puikuoli uz ausies tempia. "Dar gerai, kad uz ausies", - atsikvepe Pertrumpis. Tuo metu dievas
Zvaigzdiskietis pakviete sokti svajingai nusiteikusia Laumike... Staiga susigriebe su pacia Ragaina betrypias,
kad prie tos dirzo priristos kaukoles net sokineja. O dievas Zempatis susigunde deive Brekste pabuciuoti. Bet laiku
atstume - butu isibedes i dievo Laukasargio usus. Uzduses nuo pasivertinejimo dievas Pergalvis isipyle vyno is
asocio, zvilgt pries gerdamas - ogi is taures dievas Vandamas kumsciu grumoja...
Tik vienas Dziausas nuosaly sedi. Nelinksma jo sirdy: zmona pajuokai isstate, o dar karnavale nieko sviezesnio nematyti - visos zinomos ir atsibodusios. Ir dar siksnosparniai bala zino is kur atsirado. Ar Velnias cia ju prileido? Ir staiga...
Net akis pasitryne Dziausas is netiketumo. Sales gilumoje pasirode nuostabi deive. Net kiti dievai savo paikystes pamirso ir isverte akis i ja uzsiziurejo. O uzsiziureti buvo ko: balta kaip gulbe, plaukai kaip isplaukeje rugiai ("Ko cia tie Velnio siksnosparniai pinasi!"), pro ruko tankumo drabuzi sviecia liaunas gyvybes pilnas kunas. Ne zingsniai, o plunksneles krustelejimai, ne zvilgsniai, o zaibo tvykstelejimai... Atsitokejo galingasai Dziausas tik kai nepazistamoji prie jo prisiartino ir giliai giliai jam i akis pasiziurejo, balta rankele ant jojo rankos uzdejo.
- Pasoksi su manimi, auksciausiasis valdove? - medumi dvelktelejo.
- Kas tu? Kuo vardu? - negalejo atsigereti nepazistamosios veidelio baltumu Dziausas.
("Tik ko cia tie siksnosparniai skraido? Stis, jus, nelabieji!")
- Argi vardas svarbu? - meiliai nusisypsojo deive. - Tai ar soksi su manimi, valdove?
Nejuto apkeretas Dziausas, kaip is uz stalo atsistojo ir kaip zenge. Kaip apglebe liauna deives liemeneli, o jos sviesiaplauke galvele jam prie krutines prigludo. Tik dar sugebejo galingasai Svarnugariu pasiversti (siaip, konspiracijos tikslais, o ir pries deive maloniau). ("Ko cia tie siksnosparniai kaip uzkeikti sukasi?") Suko nese galingaji Dziausa svaigios muzikos garsai ir melynakes nepazistamosios zvilgsnis. Nemate jis kitu sveciu ir negirdejo. Ne savo zmonos Leros neatsimine.
- Turbut is tolimu krastu atkeliavai, puikioji viesnele? - uzkalbino Dziausas deive.
("Dings is cia tie siksnosparniai viena karta ar ne?")
- O kodel klausi? - selmiskai sypsojosi ta.
- Ar bepamatysiu dar kada tave, - atsiduso Dziausas ir tvirciau savo sokeja suspaude. - Isvyksi ir man dienos aptems.
- Kodel gi? - sypsojosi deive. - Prisiminsi mane ir praeis liudesys.
- Ka gali padeti prisiminimai, kai... - buvo bepradedas Dziausas, bet nutilo issigandes, kad per atviri zodziai gali nubaidyti viesnia. - O tu mane ar atsiminsi, grazuole?
("As tuos siksnosparnius zemyn galva pakabinsiu!")
- Taip jau ir grazuole? - valiukiskai pakreipe galva deive. - Stai tavo zmona Lera - tai grazuole. O as...
- Kas? Ar Lera? - vos neuzspringo Dziausas. - Darzu baidykle ji, o ne grazuole. Ar jai lygintis su tavimi, gulbele balciausioji, gelele kvapniausioji. Tai ar atsiminsi mane, stirnele?
("As tuos siksnosparnius i urvus uzdarysiu. Stis!")
- Jeigu padovanosi ka nors atminimui, - sukuzdejo ta. - Pavyzdziui, sita zieda, kuris tau ant kaklo kabo.
- Bet, - suabejojo Dziausas. - Tai zmonos dovana. As negaliu...
- O sakei... - nuliudo deive.
- Ne, ne, - kankinosi Dziausas, draskomas abejoniu. - Tu man brangesne. Imk zieda. O Lerai ka nors sumeluosiu.
Ir nusiemes nuo kaklo iteike zieda savo sokejai.
("Ne, su siksnosparniais as vis delto atsiskaitysiu. Su Velniu taip pat. Reikes ant jo Pergalvi uzsiundyti.")
Ir vel liejosi muzika ir vynas, kol valdovui viskas akyse susiliejo...
Pabudo Dziausas plystancia galva. "Kad tave siksnosparniai uztampytu", - siaip ne taip praplese jis akis
ir apsidaire. Pirmiausia pamate kruva suverstu stalu, besivoliojancius nuo vieno sono ant kito dangiskus migdolus,
bejegiskai krypinejancius per kazkoki stebukla likusius keptus balandelius, lesinejancius isbarstyta dangiska mana,
ir isdrabstytus dievu ir deiviu kunus. O paskui visa vaizda uzstojo isisprendusi i sonus Lera.
- Na, tai sakai - diena uz nakti protingesne? - saldziai paklause ji (tik dabar Dziausas pastebejo, kad guli apglebes kolona). - Jau po vidudienio. Dienesnes dienos nesulauksi. Tai ka nusprendei del pusdievio Bekaklio?
Dziausas siaip taip atsistojo, laikydamasis uz tos pacios kolonos, bet tuoj pat prarado pusiausvyra.
- Kad tave Giltine susuktu, - pratruko valdovas ir taip teskesi ant stalu kruvos, kad net indu duzenos sutarskejo.
- Skambinote? - atsvirduliavo mirtinai nusigerusi Giltine.
- Ne, ne, - issigandes sumosikavo rankomis Dziausas. - Cia siaip sau, cia taip zmones sako...
- Mmmmmmm, - numyke nusivylusi Giltine ir parklupusi nuropojo galvodama, kuo galetu atsipagirioti.
- O Dieve, - suvaitojo vel keldamasis Dziausas ir griebdamasis uz galvos.
- Kas tau, brangusis, kad su savimi snekiesi? - vaipesi Lera.
- Sa, sarka, - pagrase jai kumsciu Dziausas, linguodamas lyg zvakes liepsna. - Nesivaipyk. Nebus Bekaklis dievu. Nesulauksi.
- Nejaugi, - pliaukstelejo rankomis Lera.
- Tajaugi, - Dziausas jau gana tvirtai stovejo ant koju - kad tik duru kas nors neatvertu ir skersvejo nepadarytu.
- Klausyk, as tau ne darzo baidykle, kad su manimi taip kalbetum.
Dziausas pajuto kazka negera.
- Manau, butu geriau, jei paskelbtum Bekakli dievu, - toliau spyre Lera.
- Niekada.
- O sita ar matei? - ir Lera is uzancio issitrauke zieda.
Ta pati, kuri Dziausas sviesiaplaukei deivei dovanojo.
- Tai... Tai buvai tu? - issiziojo valdovas.
- Zodziu, taip. Jeigu nepaskelbi Bekaklio dievu, as viska papasakoju dievams. Ir... ir.... kreipsiuosi auksciau ir pareikalausiu puses valdu!
- I ka tu kreipsies? - perklause kasydamasis apsepusi smakra Dziausas.
- Nesvarbu, - susigriebe Lera. - Uzteks, kad visi suzinos, koks tu nieksas.
- Na, kam to reikia, - suminkstejo Dziausas, staiga prisimines, kad ne taip jau mazai dievu, besitaikanciu i jo vieta. O valdovu gali buti tik vienas! "Neduok Dieve, kokie nors rinkimai ar perversmas", - sumurmejo Dziausas.
- Ir su manim kalbek, o ne su savimi, - grazino ji i realybe Lera. - Tai kaip?
- Gerai jau, gerai. Bus tas tavo Be... Be... Betaktis dievu.
- Bekaklis, - pataise Lera.
- As ir sakau - Bekaktis, - siuto is bejegiskumo Dziausas. - Tik kokias pareigas tam Pitekantropui skirsime? Gal Puikuolio valdas saugancios kales Barbaros budos tvarkytojo?
- Ne, - Lera paziurejo issaukianciai Dziausui i akis. - Dievas Bekaklis bus Akmeninio Skliauto Rumu namu santaikos ir zidinio kurstytojas bei priziuretojas. Be to, saugos mano miegamojo duris.
Dziausas tuoj pat placiai issiziojo, bet tintaluojantis pries akis ziedas priverte ji taip pat tuoj pat uzsiciaupti.
Taip pusdievis Bekaklis tapo dievu ir eme eiti Akmeninio Skliauto Rumu namu santaikos ir zidinio kurstytojo bei
priziuretojo pareigas. Ir labai uoliai saugojo Leros miegamojo duris. O Lera, praejus reikiamam laikui, susilauke
sauniu dvynuku ir tapo laiminga motina. Ir Dziausas atrode kaip laimingas tevas. Bent jau stengesi taip atrodyti.
Stai ir papasakojau visa istorija. Tikiuosi, laikas bus gailestingas siems puslapiams ir leis Auksciausiojo tvariniams
suzinoti apie dievu gyvenimo didybe ir spindesi. O kartu ir issaugos bent menka atminima apie mane. Arba nors varda.
Is Baltu Europos kalbos verte