(is Talmudo)
(Dz. Orvelas ''1984- ieji'')
Labai sunku rasti juoda kate tamsiame kambaryje. Ypac jei jos ten nera...
(Konfucijus)
- Andriau, ar struciai gyvena Australijoje?
- Dieve mano, aisku, kad ne! Kaip jie ten galejo patekti is Afrikos...
- Na, o jeigu zmones juos butu atveze? Tada gyventu?
- Mergina, tada jie butu atveztiniai, o ne naturalus Australijos gyvunai! Todel galima sakyti, kad Australijoje
jie negy...
- Kaip tai negy...? Juk jei juos atveztu, tai gyventu! Ka tu zinai, gal jau ir atveze ir jie gyvena!
- Jie negyvena ten kaip naturalus gyvunai, sakau tau moterie! O sukurus specialias salygas, zinia, gyventu... Bet
sukurus spec. salygas ir pingvinai gyvena Afrikos zoosoduose. Tai negi irgi sakysi, kad jie Afrikos gyventojai,
kvaile tu!
Dzelija nutilo. Ji mego gincytis. Nuolatiniais, nesibaigianciais gincais geriausia isjudinti uzsispyrusi, prie
lovos prikaustyta ligoni. Ypac jei sis kiek kvaistelejes ir galvoja, kad niekas jo nesugebetu nugincyti. Nejaugi
sis psicholigas su ryskejanciais didybes manijos pozymiais is tiesu dirbo vyriausiu pasamoniniu prietaisu kurimo
laboratorijos vedeju? Ir dalyvavo kuriant viena is labiausiai zmonijos ateiti paveikusiu prietaisu? Dabar sunkiai
galejai tuo patiketi. "Logiski" jo argumentai kiekvienasyk nutildydavo Dzelija, jau beisivaziuojancia
tauskale, kuri kiekvienasyk turedavo apsimesti likusi it muse kandusi, nors is tikruju tesinorejo juoktis is jo
isvedziojimu. Strategija labai paprasta - reikia pakelti is lovos neislipancio ligonio dvasia, sumazinti neisvengiamos
tokiais atvejais depresijos poveiki, apsimetant visiska kvaile. Taip Andrius, net ir nevaiksciodamas pasijus pranasesniu
uz kai kuriuos vaikstancius. O jeigu ji "sudirbtu" jo mintis, vargselio nuotaika visai smuktu, ko gero,
dar imtu mintyti itin originalia savizudybes tema. O sito leisti jokiu budu nevalia. Pernelyg retas ir originalus
ligos atvejis, tekes jai, paprastai psichologijos mokslu praktikantei, kuri dar neapsigynusi jokio reiksmingesnio
darbo sia tema. Todel tegul ligonis turi nors koki uzsiemima, kad ir gincus su kvaila ir uzsispyrusia tarnaite,
nei skendi liudesy ir melancholijoje.
Taciau vaidinti derejo meistriskai. Apsimetusi visiskai isiutusia, ji pradedavo tvarkytis Andriaus kambaryje, sukeldama
didelius dulkiu kamuolius, kurie plaukdavo bejegio ligonio pusen. Tas, isvestas is kantrybes, pradedavo plustis
ir svaidytis pirmais po ranka pakliuvusiais daiktais. Ji atsakydavo pasaipiomis replikomis ir naujausiais medicinos
studentu anekdotais apie ligonius invalidus.
Paraudes is inirsio Andrius kartais ispuldavo is lovos ir stengesi zut but prisliauzti prie besisaipancios tarnaites.
Tik su atbegusiu tevu pagalba pavykdavo ji, reikalaujanti, kad si "buka isteriska karve" butu nedelsiant
atleista, ikelti atgal i patalus.
- Uzmusiu,- taip pareiske jis vakar, po eilinio siautulingo barnio, tevams atsisakius atleisti Dzelija. - Uzmusiu
sia bjaurybe moters pavidalu!
Kita ryta, kai Dzelija pravere kambario duris, ant galvos jai nukrito puspilnis plastmasinis kibiras vandens. Viespatie,
kaip ji klyke! Is nusterusiu tevu tuctuojau pareikalavo pakelti alga, jei sie dar nori, kad ji priziuretu ju "sadista
vaikeli".
Musu be paliovos besivystancioje ir modernejancioje XXI a visuomeneje psichiniai susirgimai igauna vis subtilesnes ir rafinuotesnes formas... Taciau del to ju neigiama itaka, deja, tik padideja. Naujausiu ir pavojingiausiu susirgimu banga kilo vos pries desimti metu, beveik sutapdama su plataus masinio pasamoninio rezimo prietaisu naudojimo pradzia. Galbut butent del to dalis psichiatrijos apecialistu susiejo abu siuos reiskinius. Ju tvirtinimu, jei iki tol zmogus neisnaudodavo mazdaug dvieju trecdaliu savo smegenu galimybiu, tai po pasamoniniu prietaisu atsiradimo sios galimybes ne tik visiskai isnaudojamos, jos net virsijamos... Nuolat informacijos perpildytoms smegenims reikalingas, grubiai tariant, laisvas ar tuscias plotas (kompiuteriu specialistai, ji, matyt, pavadintu operatyvine atmintimi), kuris naudojamas kasdieninei veiklai, mastymui, isoriniu dirgikliu siunciamos informacjos apdorojimui ir analizei. Kas gi atsitinka, jei tos "vietos" staiga nelieka ( tarkim jus ja uzpildete nauajausiu Britanijos enciklopedijos leidimu)?
Pagal keleto minetu specialistu hipoteze siuo atveju suveikia kazkoks iki siol nezinomas mastymo organu apsaugos mechanizmas. Smegenys paprasciausiai "istrina" joms reikiamo dydzio atminties plota, kad uztikrintu normalu savo funkcionavima… Kaip parode praktika, toks "istrynimas, matyt, vyksta neatsitiktine tvarka, t.y. naikinama ne pirma pasitaikiusi, o tik tam tikro pobudzio atmintis ir informacija, susieta tarpusavyje priezastiniais rysiais ir asociacijomis, dazniausiai, beje, neigiamomis…
( is Aspriljos Beizend straipsnio, zurnalas "Jusu psichine sveikata")
Aisku, viskas buvo tik del akiu. Kad ir pasiurpe del jos elgesio, tevai tikejo, kad tokie nuolatiniai konfliktai
vienintelis budas isjudinti ju pamisusi sunu. O gydymo metodai - Dzelijos, psichologijos mokslu docentes reikalas.
Jau kita nakti Dzelija padare atsakomaji ejima, turejusi, jos nuomone, dar labiau ikaitinti atmosfera ir isvesti
is pusiausvyros ligoni. Ziauru, zinoma, bet gal tas imites bernas pagaliau sugebes atsistoti ant koju?...
Andrius pabudo apimtas keistos baimes. Juo repliojo simtai mazyciu tvariniu. Skaudziai gele ir niezejo ju sukandziotas
vietas. Ligonis uzdege naktine lempele. Ir issigandes suriko. Lovos kojugaly stuksojo skruzdelynas. Tikras nedidelis
skruzdelynas, rupestingai iskastas ir su zemes gabalu iverstas jo lovon. Tarnaites darbas. Miegamojo langas buvo
praviras.
Sukandes dantis, Andrius issiverte is lovos ir, ramstydamasis rankomis, prisliauze prie lango. Pasikele ir pazvelge
pro ji.
- Kale! Kale ! Kale ! - sugniauzes kumscius, suriko i nakties dangu. Argi galima sitaip elgtis su invalidu, neturinciu
abieju koju? Pazvelge i i du balksvus mesgalius, kurie bejegiskai tabalavo zemiau juosmens... Akys pasruvo asaromis.
Ta gyvate! Ji dar tyciojasi! Rytoj jai parodys!
Spintoje priesais lova buvo anksta ir tvanku. Teko pralaukti gera valanda, kol kambario durys nedrasiai cyptelejo.
Girdejosi kaip zmogus uz duru greitai soktelejo atgal, matyt, bijodamasis, kad ant galvos gali kas nukristi...
Pagaliau zmogysta ryzosi iselinti kambarin. Taip! Tai buvo ta pati tarnaite, sukelusi jam sitiek kanciu. Dzelija
letai slinko pirmyn, atkisusi priesais save sepeti. Kaip Andrius ir tikejosi, ji sustojo priesais lova ir neramiai
isistebeilijo i po antklode kupsancia neaiskia figura, kur, is tikruju tebuvo vien sukimsti skudurai, bandant atkurti
gulincio zmogaus figura. Skruzdelynas nepaliestas, stuksojo lovugaly. Tegul galvoja, kad ji mirtinai uzgrauze skruzdeles!
Ji, tikriausiai, taip ir pamane, nes, netiketai sukukciojo, prisidengusi burna ranka. Ziaurioji slauge, tavo zaidimai
baigesi! Po to palinko dar arciau ir pirstu galais sueme antklodes krasteli, noredama ja atversti. Metas! Andrius
triuksmingai pravere spintos duris ir is visu jegu reze merginai per galva kristoline vaza, kuria visa laika spaude
rankose. Dzelija, net neaiktelejusi, susmuko ant grindu. Taciau ir jis prarado pusiausvyra. Kede, ant kurios Andrius
sedejo spintos viduje, gresmingai pasviro…
Laikas tarsi sustojo. Jis su siaubu zvelge i greitai artejancias grindis, laukdamas baisaus skausmo, kuris pervers
jo suluosintas kojas. Net neatsargiai pajudejus, kojas varstydavo nepakeliami skausmai. O cia... Po velniu! Kada
gi jis sleptels ant tu sumautu grindu?!
Andrius pazvelge zemyn ir uzspringo nustebimo ir bames suksniu. Jo kojos, tiksliau tai, kas is ju buvo like, kabojo
ore per gera trisdesimti centimetru nuo zemes…
Jis atsistojo tiesiai ir, baisedamasis, padare kelis zingsnius ore kabalduojanciais kojugaliais. Pazvelge i Dzelija.
Ar ji mato? Ak, taip, berods jis ja uzmuse... Nors ne, atrodo, dar kvepuoja. Na ir tegul. Jei reikes - pribaigs.
Kitos psichiatrijos specialistu dalies nuomone, jokio "istrynimo" nevyksta,
o smegenys uzuot "pasidariusios vietos" paprasciausiai apriboja ar ima ignoruoti tam tikra dali is isores
dirgikliu per pojuciu organus siunciamos informacijos. Pavyzdziui, jus nustojate girdeti pauksciu ciulbesi, nebeskiriate
rudos spalvos arba iki gyvenimo pabaigos nebematote laikrodziu… "Ignoravimo objektu" smegenys gali issirinkti
ka nori, ju pasirinkimo motyvacijos nuspeti neimanoma. Pastebeta, kad egzistuoja lyg ir dviguba realybes objektu
ignoravimo forma. Lengvesne, kai objektas tampa nematomu, taciau islieka atmintyje, t.y. jus svokiate, kad toks
daiktas realiai egzistuoja. Tarkim jus nebematote geliu, taciau prisimenate kaip jos atrodo ir kad jos aplamai
yra./ Ir sunkesne forma, kai daiktas visiskai isnyksta is jusu samones, pvz., jus ne tik nebematote televizoriaus,
bet ir nebesuvokiate kas tai is viso yra per daiktas…
Bet kokiu atveju, kad ir kokia bebutu siu susirgimu priezastis, abi psichiatru
grupes sutaria, kad tai viena pavojingiausiu ir greiciausiai besiplecianciu XXIa. psichiniu susirgimu, ivykiams
nesikeiciant galintys igauti net psichines epidemijos pobudi…
Oficialioji psichiatrijos doktrina iki siol viesai nepripazista abieju gruoiu tyrimu isvadu. Abi teorijos vis dar
vertinamos kaip "atskiru tyrimu reikalaujancios hipotezes…"
(to paties Aspriljos Beizend straipsnio istrauka)
Nerangiai statydamas tustumon kojas, Andrius letai nuejo duru link. Pravere jas ir isejo koridoriun, mastydamas,
kaip nustebs ir apsidziaugs tevai, isvyde ji toki... Netiketas kritimas nuo kedes taip ji isgasdino, kad, tikriausiai,
isjudino slaptasias psichines galias, tunancias smegenyse. Jis visada zinojo, kad yra nepaprastas zmogus. Dabar
gales tai irodyti. Jis paneige gravitacija! Jis ismokys ir kitus vaikscioti oru! Bet pirmiausia - sia nekalta tarnaite,
kuri isjudino, tiesa, netycia, bet vis delto isjudino jo slaptasias psichines galias. Andrius sustojo ir pasuko
atgal. Taip, pirmiausia jis imsis jos, o po to jie abu pasirodys tevams lyg dievaiciai zengdami oru. Dzelija vis
dar gulejo ant grindu. Jis nesunkiai ja pakele ir pagulde lovon. Kad ismokytu ja zengti oru, teks padaryti viena
nemalonu dalyka. Taip, gana nemalonu. Is spinteles jis issieme nedideli astru plieno skalpeli, laikyta tam atvejui
jei gyvenimas gulint lovoje galutinai nusibostu... Susikaupes ir demesingas, jis palinko virs bejausmio merginos
kuno. Ciurkslemis trykstelejes kraujas rausvai nudaze patalus. Baiges darba, jis numete i kambario kampa du kruvinus
meso gabalus. Viskas baigta. Dabar tik pazadins ja ir ismokys vaikscioti oru... Andrius pajudino Dzelija uz peties,
bet si neatsibuvo. To savo plane jis nebuvo numates. Ka gi, ismokys ja veliau.
Tuo tarpu psichiniai susirgimai, del savo pobudzio gave "nematomumo"
varda, jau desimtis metu sienauja musu visuomene, kasmet didedami geometrine progresija. Jis cia, "nematomumas"
salia musu, ir nors kalbos apie ji niekada nevirsija gandu bei paskalu lygio, liga zudo visiskai realiai. Taip,
zudo, nes neoficialiais duomenimis bent desimt procentu paskutiniuju metu autoavariju ir nelaimingu atsitikimu
auku, turejo butent tokio pobudzio susirgimus… Kaip issireiske Vilniaus Mindaugo universiteto profesore Dzelija
Robertson*, "Sustabarejusios oficialiojo mokslo doktrinos nedrista ar nenori pripazinti realiu faktu, kai
pramoninkai ir valstybe pelnosi, pardavinedami pasamoninio tipo zaisliukus."
Zinoma, labai patogu ir greita vakare uzmigti su elektroniniu "vabalu" ausyje, o ryte jau mintinai zinoti visa britu monarchijos geneologija ar socialines antropologijos kursa…Taciau jus galite uzmirsti kas yra paprastu paprasciausia kede… Tulas juodadarbis autobuso vairuotojas gali pernakt ismokti pora enciklopedijos tomu, bet kas atsitiks, jei is ryto jo smegenys ims "ignoruoti" pesciuosius, ar, tarkim, visus zalios spalvos automobilius?...
-------------------------------------
*- profesore, viena pirmuju sios klastingos ligos tyreju, pati tapo savo paciento auka...
(Ten pat)
Jis vel isslinko i koridoriu. Kai pravere duris, vedancias svetainen, isgirdo tylius prislopintus tevu balsus.
Sustingo ir istempe ausis, stengdamsis isgirsti, ka apie ji sneka.
- Docente Dzelija sake, kad tai labai keista ir unikali psichoze. Po tos avarijos pasamoniniu prietaisu gamykloje,
jis nebemato savo koju. Galvoja esas invalidas ir kojos jam nupjautos... Stai, jeigu kas nors sugebetu priversti
ji zengti nors viena zingsni, tuomet gal ir praregetu... O gal jam atrodytu, kad zengia oru...
- Bet ji, toji Dzelija, labai jau keistai gydo. Mielasis, argi galima sitaip erzinti ligoni? Bet gal ji zino geriau...
Andrius tylai vel uzvere duris. I svetaine jam jau nebereikejo. Po to jis pazvelge zemyn ir isvydo tvirtas, raumeningas,
kiek apzelusias kojas. Jo psichine galia! Tai ji ataugino kojas! Andrius vel nuskubejo savo kambario link, nes
jau isgirdo dejuojant Dzelija. Pirmiausia, ka jis padarys - ataugins kojas ir jai...
"Nematomuma" daugelis dar vadina "intelekto liga", nors oficialiai
dar nera irodyta jokio rysio tarp jo ir besaikio duomenu kimsimo galvon, naudojant pasamones rezimo daikciukus.
Ir jei nors karta susidurete su siuo "psichikos AIDS", jus jau niekada ir niekuo nebusite visiskai isitikines...
Premjero pavaduotojas sugautas imant kysi? O gal jam "issitryne" smegenu gabalas, atsakingas uz etika
ir morale…
- KAVA!!!
Vaikas peiliu nudure savo motina? Bet ar ne jis vakar persirase galvon net du smurtinius
kompiuteriniu zaidimu videodiskus, kad galetu pazaisti laisva valandele...? Net ir as, pries rasydama si straipsni
jauciausi ramiau… Matote, ka tik vienas kolega pasiule pavieseti kaime,
- DZIUNGLIU KAVA !!!
kur zadejo pavaisinti baltuju sermuksniu uogomis… As isitikinusi, kad tokiu gamtoje neegzistuoja.
O gal?...
( Ten pat)
Jei nebegioji, kol sveikas, teks pabegioti, kai susirgsi…
(Horacijus)
- KAVA!!!
- Te. Cia tau. Prasom, Manori, tavasis... Taip, be saldiklio. Aaatsargiai, nusideginsi! Herbi, imk, nes...
Minkstai, lyg pavytusiu lapu debesis Gordijus sukinejosi po uzianti biura, dalindamas sklidinus preskos sintetines
popiecio kavos puodelius. Tadien pagal nerasyta darbuotoju grafika buvo jo eile parnesti termosus is "Dziungliu
dziazo", aukstu zemiau isikurusios kavinukes.
"Na, kam dar DZIUNGLIU kavos?!"- reke storulis, isitikines, kad sugalvojo puiku palyginima siai, nuo
1955m. veikianciai kavinei. Popietes karalius, malsinantis savo nepilnavertiskumo kirmina perdetai laisvu bendravimu,
jis ypac atgydavo stai tokiomis valandelemis, kai esi visiems reikalingas, svarbus ir giriamas, plojamas per peti...
Kad ir del slakelio kavos...
Dzelija Robertson - arba Asprilja Beizend, kaip ja ir pazinojo darbovieteje, isgirdusi storulio balsa, tik nevalingai
susiguze savo kedeje. Tas slykstus po kojomis ir akimis besimaisantis tipelis, visu draugas ir kaimynas... Ar tik
ne jis garseja pomegiu lifte ar spustyje "atsitiktinai" grybstelti kokiai merginai uz krutines ar sedmenu,
ypac jei toji uzima zemesnes pareigas firmoje... Svytintis Gordijus jau artejo prie jos, o Asprile dar tik ipusejo
desine ranka automatiniu rasymu pusiau pasamoniniame lygyje spausdinti straipsnio menesiniam vietos psichologijos
zurnalui, ivada. Kaireje ausyje zurze elektroninis "vabalas", pagreitintu rezimu kuzdedamas po 30 vokieciu
kalbos fraziu per minute. Be viso to, pries akis kompiuterio ekrane penkiu sekundziu intervalais pasikeisdamos
blyksejo paskutines sociologines apklausos atsakymu anketos. Taip, popiete Dzelija buvo itin uzsiemes zmogus. Tik
nakti jos smegenys gales archyvuoti, analizuoti ir rusiuoti duomenis, taciau ryte Asprilja jau zinos soctyrimu
del dantu pastos "Green" populiarumo centriniuose salies miestuose, isvadas, o taip pat ir vokieciu kalbos
daiktavardziu ir budvardziu linksniavima... Nuostabu. Butu, jei tik ne ta...
- Kava. Saldiklio pati isimesi,- storulis it malkas sukapojo paskutinius sakinius, matyt, vaikydamasis valdingesnio
balso skambesio. Ir prisedo ant jos stalo krasto, visiskai isitikines, kad vyriausioji skyriaus soctyrimu analitike
yra tiesiog laiminga istaikiusi valandele paplepeti su juo.
- Vis kemsi i pasamone? Nebijai "nematomumo"? - Gordijus pabere i ora "siaip sau" tipo klausimus,
lengvai mosikuodamas trumputemis desrinemis kojomis. Plieninis baldas po juo gailiai sugirgzdejo. - O kokia kalba
ten zurzini? Tu gerk, gerk kavute, brangioji, geresnes negausi visose DZIUNGLESE,- ir sukikeno nepakenciamai spigiu
balsu.
"Kada nors isplesiu tau akis",- niuriai pagalvojo Dzeli ir pati pasibaisejo tokiomis savo mintimis. Stai
prie ko gali privesti panasus tipeliai! Kaires rankos smiliumi ji lengvai barkstelejo per "Escape" klavisa,
isjungdama sociologiniu anketu srauta.Ji tikejosi, kad pokalbis su Gordijum nepareikalaus daugiau nei vieno smegenu
pusrutulio, tad "vabala" paliko ijungta.
- Vielen Dank,- sumurmejo profesore, paimdama is vyriskio ranku karsta plastmasini puodeli.
- Aaa, vokieciu,- Gordis kiek paniuro, leisdamas suprasti apie savo pasiekimus sioje srityje.- O ar del "nematomumo",
sakau, nebijai? Juk laikai, kai zmones neisnaudodavo dvieju trecdaliu savo smegenu jau negriztamai praejo...
- Nematomumas, - suurzge Robertson, - manaisi daug zinas apie ji? Mokymuisi ribu nera, o vietos naujiems duomenims
visada atsiras...
- Karpenteris mete rukyti,- pajutes jos nuotaika , storulis pabande nukreipti kalba. -Isivaizduoji?! Atnesu kava,
o jo pelenine tuscia! Po dvidesimties metu dumijimo!
- Ir visai neirodyta, - Asprilja kazkodel eme tikrai nirsti,- kad "nematomybe" kyla perpildzius smegenis
informacija! Pazinojau viena...
- Nematomumas,- pataise teslius.- Sakau tau: Hubertas mete!
- ...niekas tiksliai nepasakys kada pradeda strigti smegenine. Pokyciai tokie nezymus, kad juos lengva palaikyti
paprasciausiu uzmarsumu. Pazinojau tipa, kuris sestadienio ryta uzsimane surukyti cigarete ir apverte aukstyn kojom
visa buta, ieskodamas savo megstamos porcelianines kates formos pelenines. Beda, kad tai jam atsitiko savaitgali
ir vaikinas ilgai nieko negalejo suprasti, pakol neatejo i darba... O ten savo siaubui isvydo, kad peleniniu apskritai
nebelike, o visi bendradarbiai kratp cigareciu pelenus tiesiog ant stalu, i dailias kruveles... Iseitu, kad rukymas
sestadienio rytais sukelia "nematomuma" ar ne?
- Iseitu,- suirzes Gordijus pagaliau nulipo nuo stalo.- Perspeti reikejo ar ka,- murmejo nueidamas. - Stengiesi
zmogus, tampaisi su termosais, o po to kas nors kaip kibira pamazgu ant taves islieja savo bloga nuotaika...
Jam beveik pavyko sukelti Dzelijai kaltes jausma. Atsidususi, profesore vel isijunge kompiuterine anketu perziura,
o sklidina puodeli kavos atsargiai imete i mazyte siuksliu sachta stalo pasoneje. Taciau darbui susikaupti nebepavyko.
Senasis Hubas... Ji niekaip negalejo tuo patiketi ir pasiryzti... Galiausiai apsisprende ir siuksliu sachton nukeliavo
netvirta ranka parasytas rastelis: "Hubertas Karpenteris? Cigaretes?"
Asprilja Beizend nuosirdziai tikejosi, kad apsiriko.
***
Kai kurie vaistai pavojingesni uz pacias ligas.
(Seneka)
Pavakariais, visiems besiskirstant is biuro, ji, zinoma, visiskai "atsitiktinai susidure su Karpenteriu. Senasis
Karpis atrode nekaip, gelsvais idubusiais skruostais, o snopavo sunkiau ir giliau nei paprastai, kai dar ruke.
Tyledami, abu zingsniavo greta, i pozemini garaza. Pries kelerius metus jie kartu praleido nakti, kuri neturejo
gilesniu pasekmiu ju jausmams, taciau…
- Sake, neberukai? - palklause ji, kai abu stabtelejo pries be garso prasiveriancias duris.
- Aha, - jo zvilgsnis klaidziojo kazkur sone.
- Buk geras, pridek,- paprase ji, istraukdama ranka is kisenes.
Jis stabtelejo.
- Berods, neturesiu ziebtuvelio,- eme gintis kimiu, pasikeitusiu balsu.
- Tai nieko. Imk, - ji, ne kiek nesutrikusi, istiese savaji. - Damai nedera prisidegti paciai, kai salia stovi
vyriskis.
Jis dar kiek padelse, taciau atsisakyti neisdriso. Nepaprastai susikaupes, idemiai stebedamas mano istiesta ranka,
ilgaji ir bevardi pirstus, Karpenteris pamaise liepsnele ora mazdaug ten, kur turejo buti cigaretes galiukas.
- Dekui,- ji priglaude pirstus prie lupu ir lengvai itrauke ora. Atsiduses, Karpis keistai pazvelge i Dzeli.
- Manai, nezinau, kuo uzsiimi?- tyliai paklause. - Ir visi zino. Tik ar zinai pati?
- Nesuprantu apie ka kalbi, - saltai atsake ji.
- Puikiausiai supranti. Tau teko nelengvas sakalo vaidmuo - pribaigti sergancius ir suzeistus, kad …
- Kad likusi dalis toliau sveikai funkcionuotu, nekiltu epidemiju ir … O gal tu noretum skristi lektuvu, kuri valdanciam
lakunui staiga isnyktu "aerodromo" suvokimas? Noretum vaziuoti taksi, kurios vairuotojas… Mes organizmo
imunine sistema, pasalinanti pazeistus organus…
- Ir, vis gi, jus sakalai, - vis taip pat tyliai pakartojo Karpenteris. - Ar patys esat isitikine mata viska? Jus
nebematote zmoniu, o tik sergancius ir sveikus. Jus nebematote likimu ir asmenybiu, o tik pazeistas lasteles, kurias
butina pasalinti… Jus nebematote sielos… Ka darysi, kai viena grazia diena si liga palies tave pacia, a? Rekomenduosi
atleisti save? Ar apie tai dar negalvojai?
Dzelija nerado ka atsakyti.
- Iki,- Karpis nusigreze ir nugurino savo automasinos link.
Dzelija atitrauke tuscius pirstus nuo lupu ir uzjauciamai palngavo galva. Gudruolis Karpis, senas vilkas, o iklimpo
i tokius paprastus spastus. Jis tikrai mete rukyti, nes paprasciausiai nebemate cigareciu… O visi tie sentimentalus
tauskalai… Ak, teeinie viskas velniop! Jaustis sakalu nebuvo itin malonu…
***
Ta vakara kaip ir daugeli kitu pries tai, ji umai vel pasijuto stebima. Taciau tai nebuvo tas tolimas ir neryskus
pojutis, nenusakomas ir svelnus jausmo seselis, kai jauti ne tiek astru, judesius kaustanti tiesioginii stebejima,
kiek eilta ir draugiska KAZKIENO buvima salia. Nelyginant gerasirdi senoles zvilgsni is Anapus ar lengva nematomo
drugelio sparnelu plazdejima prie pat skruosto.
Siuosyk viskas buvo kitaip. Kazkoks nepazistamas ikyruolis visiskai atvirai svaide jos pusen izulius zvilgsnius
pro pustustes makaronu skyriaus lentynas prekybos centre "Vilnis", kur ji dazna velu vakara sustodavo
apsipirkti pakeliui is universiteto.
Dzeli pasuko i kita puse ir nepazistamasis nuskubejo is paskos, pakeliui atsainiu rankos mostu paciupes nuo lentynos
italisku spageti pakeli. Tai buvo mazdaug trisdesimties metu brunetas su trumpa tvarkinga barzdele. Vilkejo smulkiai
zaliomis-rudomis juostelemis languota svarka ir juodas dzinsines kelnes su placiu senoviniu odiniu dirzu. Ir nors
atrode gana padoriai, nebuvo panasus i zmogu, kuris SIAIP SAU slaistytusi po prekybos centra beveik dvylikta nakties.
Stabtelejusi prie konditerijos gaminiu paimti puikaus antidepresanto - sokolado plyteles - ji gerai girdejo nervinga
vyriskio koju tapenima uz nugaros.
- Panele Asprilja Beizend? - pasigirdo svelnus aksominis balsas. Jis istare paskutini profesores zurnalistini slapyvardi,
kurio, ji tikejosi, dar niekas nezino. Susierzinusi Dzelija paeme dar viena sokolada ir atsisuko i languotasvarki.
Tas, nemirksedamas, stebeilijosi i ja savo rudomis akimis, tarsi ne pats butu ka tik istares klausima. Valandele
abu tylejo, o kai pauze tapo nebepakenciama, Dzeli be skrupulu kystelejo savo persekiotojui liezuvi ir pasisuko
eiti salin. Taciau vos jai nusukus zvilgsni balsas vel suskambo, minkstai, lyg ant duonos tepamas sviestas.
- Mane siunte "Viesuju Tyrimu" kompanijos sefas... Su kvietimu apsilankyti..., - kiek susigedusi Robertson
atsigrizo ir paeme jai istiesta laminuota vizitine kortele. - Geriausia butu vaziuoti iskart.
- Taciau vizitine kortele buvo visiskai tuscia. Jau galutinai isiutusi profesore pakele akis ir balsas akimoju
nutilo. Vyriskis vel nebyliai zvelge i ja smalsiomis nekalto verselio akimis.
- Matyt esat visiskai pamises, jei manot, kad pakises tuscia vizitine, priversit mane kazkur vaziuoti! Antra, jus
neprisistatet ir, trecia, kodel kalbat tik tada, kai nusisuku nuo...
Vyriskis pridejo pirsta prie savo lupu, nebyliai prasydamas patyleti. Ji apsizvalge. Saleje buvo tylu ir tuscia,
tik nuobodziaujantis zuvies skyriaus pardavejas stebejo juos is tolo, paremes ranka seniai neskusta smakra.
- Pakrapstykit ja nagu.
-Ka? Dzeli atsisuko ir vaikinas vel pavirto bedvase statula.
- Nagu. Vizitine kortele. Ir ji prazys,- suskambejo ore aksomas, vos tik profesore susiprato pazvelgti i kita puse.
- Esu Alastoras*, "Viesuju Tyrimu" sefo desinioji ranka ir... angelas sargas laisvalaikiu.
Ji nusijuoke. Jie abu pamazele ejo kasos link.
- Kortele skaitmenine ir uzkoduota konkreciam zmogui. Pasijuokit dar. Jums tinka.
Dzelija nustebusi pakele antakius. Skaitmenine kortele? Buvo apie jas girdejusi, bet... Pala, pala, ka jis dar
pasake?
- Kalbu tik tada, kai mane girdi... Girdi, o ne mato, supranti? Taip jau per amzius duota. Taip yra. Nes, matai,
ne visada esu matomas...
***
- Jurijau, ant tavo puodelio tupi muse,- istare Dzelija ir vos nenumire is juoko, kai tas paderusiu zvilgsniu isispoksojo
i savo puspilne pieno stiklinaite, ant kurios, teisybe sakant, netupejo joks vabzdys. Taciau Jurijui tas nerupejo,
jis ignoravo realybe, visiskai nepasitikedamas savo akimis ir del to tapdamas dar juokingesniu.
- Tai... Tai tiesa? - vapejo greziodamasis i niurius aplinkiniu veidus ir keldamas stiklinaite priesais sviesa.
- Ji tikrai ten tupi?
Dzelija kikeno net susiriesdama. I viska nusipjaut, nes ji buvo girta - darbo laikas baigesi pries pusvalandi,
o siandien jos gimtadienis.
- Nurimk, Juri,- atsiliepe kiti.- Nieko ten nera.
- Gal ir jus nematot,- susnibzdejo sis, jau puoles i tikra isterija. - Visi nemato!
Jam atnese ir pakiso panosen ka tik sugauta muse, kad isitikintu, jog jo regejimas normalus, bet Jurijus jau nebenurimo.
Beveik trisdesimtmetis, tik po keliu varginanciu konkursu pagaliau gaves savo pirmaji darba, dabar jis pajuto paniska
baime jo netekti. Net Dzelija nesitikejo tokios juokingos jo reakcijos.
- Muse, Juri... Muse,- prunkste, springdama dzino ir toniko kokteiliu, o vargsas jaunuolis toliau tirtejo.
- Cia kitokia muse! - sauke, stumdamas i salis kolegu rankas. - As, tikriausiai nematau tik tos rusies, kuri tupejo
ant stiklines! Ir jus nematot! Visi nematot! Nemeluokit! Tik ji mato! - ir dure pirstu i Asprile. -Ji mato VISKA!
"Na, uzteks",- pamane sau Dzeli ir nepastebimai svystelejo vaikino stiklinen mazuri popieriaus gumuleli.
- Jurijau... Ei, Jurijau!- suktelejo.- As... Atsiprasau... Sumaisiau... Ten buvo ne muse, o tik sis popieriaus
gabalelis.
- Bet... As... Anksciau nemaciau ir jo! - pasimetes isstenejo sis. Taciau pagaliau nurimo. Ir net, nors iki tol
buvo abstinentas, islenke stikla viskio...
Jau daug veliau, pasibaigus trumpam gimtadienip pobuviui su darbo kolegomis, Dzeli, tvarkydama savo darbo vieta,
svystelejo i siuksliu sachta tokio pobudzio rasteli: "Jurijus Pornovskis. Psichiskai nestabilus."
***
Jie jau buvo prie pat kasos. Jaunas pareigingas pardavejas is visu jegu stengesi sutramdyti ziovuli. Is kaires
ausies jam kysojo juoda pasamoninio "vabalo" galvute - gal vaikinas laisvalaikiu mokesi kalbu?
- Sumokesiu grynais,- profesore istiese tarnautojui pluosta euru.
Tas, kvailokai sumirksejes, sutrikes syptelejo. Akimirka net pasirode panasus i Alastoro kopija.
- Ponia, tikriausiai juokaujat,- pareiske,- nuo kada tuscias delnas reiskia mokejima grynais?!
Dzeli, pasimetusi, pazvelge i savo ranka... Ne, zydri banknotai gulejo kaip guleje, ji aiskiai jaute nezymu popierini
ju svori.
- Galit moketi ir kreditine,- pasiule umai sunerimes pardavejas ir skubiai issitrauke is ausies "vabala".
Pajutusi netiketa ramybes antpludi moteris pravere pinigines skyriu, kur gulejo ivairiaspalves kreditines korteles.
- Jusu parduotuve priima "Magistro" kreditines?
- Kad... Kad, nepykit, bet... Jusu ir pinigine tuscia! - suvapejo visiskai sutrikes tarnautojas. - As juk aiskia
matau!
- Kaipgi, tuscia...,- profesore liudnai palingavo galva. - Pastaruoju metu nepastebejai savo gyvenime nieko keisto?
Kviesk cia parduotuves direktoriu...
Griztelejusi, ji persimete supratingu zvilgsniu su Alastoru. Sis, sypsodamasis, pirstu ore isvedziojo zodi "nematomumas".
Taip ir bus. Vaikinas ryskiai papiktnaudziavo pasamonine technika.
- I ka ten zvilgciojat?- vis dar nerimo pardavejas, taciau Dzelija jau nebekreipe demesio i si vargso jaunuolio
klausima. Nelengva gyventi, kai nebematai pinigu...
Direktorius be kalbu prieme jos kreditine. Jau bepradedanti suprasti kas nutiko, dejuojanti pardaveja, bendradarbiai
nusivede i sales giluma.
- Jau trecias arvejis sia svaite,- direktorius niuriai spaudinejo kasos aparato klavisus. - Vienas eme visiskai
nebematyti pomidoru padazo. I tai demesi atkreipem tik tada, kai pirkejai sluote isslave visa kecupa is lentynu.
Parduotuvei - tukstantinis nuostolis. Dar vakar pastebejom viena praktikanta ignoruojant zinote ka? Sokolada!
Dzelija akimirksniu pasigailejo, kad neuzejo cia vakar.
- Ir vel nuostoliai uz kelis simtus,- direktorius istiese jai kvita.- Bet siandien graziausia - nebematyti pinigu!
Gerai, kad nors isaiskejo beveik akimirksniu...
Ji susidejo pirkinius i maiseli ir paejo kiek uz kasos, laukdama, kol susimokes Alastoras. Reikejo baigti pokalbi
su juo, grieztai atsisakant bet kur vaziuoti. Nebent rytoj. Ir tik tuo atveju, jei cia is tikruju "Viesieji
Tyrimai", stambiausia sociologiniu apklausu kompanija Siaures Europoje, o cia, siame kraste, faktiskai monopolizavusi
sia veikla.
Bet direktorius, bereiksmiu zvilgsniu nuzvelges sale, vel pasisuko i ja.
- Lukterkit,- tare. -Gal galetumete mums padeti? Prisimenu jus is nuotraukos laikrasciuose, kur apraset psichine
epidemija...
- Taip,- mintyse nuskeikusi, skubiai sumurmejo Dzeli.
- Ka mums daryti? Juk negalime asmeniskai kontroliuoti visu pardaveju! Gal kuris ju butent sia akimirka pradeda
ignoruoti, kad ir krevetes... Tukstantiniai nuostoliai, tukstantiniai! Jus, kaip psichologe, tikriausiai, susiduriate
su siuo reiskiniu kasdiena...
- Na,- profesore, ilgai nesiraususi atmintyje, parinko standartini atsakyma,-pirmiausia reiketu kazkaip apriboti
jusu zemesnes grandies darbuotoju naudojimasi pasamoniniais prietaisais... Kazkaip legaliai apriboti... Matote,
kol kas dar nera visiskai irodyta, bet tendencijos aiskiai rodo, kad...
- Bet kaip apriboti, kaip?!- nusimines susuko direktorius.- Juk vyriausybe istatymais garantuoja teise i pasamonini
moksla. Net ir darbo metu, jei tam nereikia daugiau kaip vieno pusrutulio... Zinoma, juk jie suinteresuoti "vabalu"
pardavimu... O, be to ir zmones... Kiekvienas nori tobuleti! Juk per savaite isejes vadybos kursa, paprastas pardavejas
jau gali pretenduoti i vadybininko vieta. Zinote, net ir valytojos dabar mokosi!
Visa laime, kad "vabalu" kainos dar padorios, jei jie butu pigesni - verslas zlugtu, sakau jums, visiskai
zlugtu!
- Yra dar vienas budas,- tyliai bet aiskiai istare Alastoras, pasinaudojes tuo, kad Dzeli nusuko zvilgsni i sali.
- Aha, klokit,- taciau tarnautojas kazkodel vis dar tebezvelge i Dzelija. - Jei mums padesit, sokoladas cia jums
nieko nekainuos...
- Turetumete pasisamdyti psichologa,- tese brunetas.- Nuolatiniam darbui. Profesionala.
- Taip. Ir ka?- direktoriaus akyse suzibo viltis. Taciau keisciausia buvo tai, kad viltingos ir toliau greze profesore.
Nejaugi jis galvoja, kad...?
- Jis taptu jusu akimis kolektyve. Stebetu kas ir kaip, nes juk profesionalui ne maziausia smulkmena neprasprusta
pro akis. Manau sis zmogus sugebetu laiku uzkirsti kelia panasiems atsitikimams.
- Taip,- direktorius dziugiai pasitryne rankas. Dabar jau buvo visiskai aisku, kad jis mano, jog sis aksominis
balsas priklauso Dzelijai.
- Kolektyvas apie psichologa, zinoma, neturi nicnieko zinoti. Priimkite ji kad ir rezervinio prekiu vertintojo
vieta. Aisku, specialisto islaikymas nepigus, taciau sie kastai turetu greitai atsipirkti. Be to, tai vienintelis
man zinomas kelias LEGALIAI kovoti su sios ligos pasekmemis.
- Dekui,- nuosirdziai istare direktorius issigandusiai profesorei. - Ar nepasirodys pernelyg nekuklu, jei... Sia
psichologo- stebetojo vieta pirmiausia ir pasiulytumem butent jums?...
Ne, to jau per daug! Pribloksta Dzelija jau ziojosi atsakymui, bet minkstasis balsas ir vel ja aplenke.
- Dekoju, taciau as jau pasamdyta panasioms pareigoms.
Ka? Ji zaibiskai atsisuko ir isvydo nekalta Alastoro sypsni.
- Ka gi... Dar karta aciu uz patarima... Mano pazadas del sokolado jau isigaliojo,- direktorius, atrodo, buvo nuosirdziai
dekingas.
- Susimokekit ir nesdinames is cia! - susnypste Alastorui isiutusi Dzeli. Ji pati nesuprato kodel vis dar stypso
cia, laukdama sio izulaus tipo.
- Atsiprasau? - sunerimes direktorius vel kreipesi i ja - Ka jus pasakete?
Ispletusi akis, Dzelija ziurejo kaip Alastoras su didziuliu, kupinu pirkiniu krepsiu praeina pro kasa, nesiteikdamas
net zvilgteleti i tarnautoja. O sis i tai visiskai nereaguoja... Nejaugi?...
- Tai eime,- Alastoras svelniai paeme ja uz parankes.- Kur jusu automobilis?
***
"Marija?Bananai?"
Ji lengva ranka ismete rasteli i savo darbo stalo siuksliu sachta. Zinojo, kad virs tvirtos kauletos moteriskes
su penkiolikos metu darbo stazu, dabar is tiesu pakibo dielis virpantis elektroninis klaustukas...
Per pietu pertrauka jos abi isejo i netoliese stovincia kavinuke suvalgyti po pyrageli ir Dzeli kaip tik pasitaike
proga issklaidyti savo abejones. Juodvi kaip tik sustojo prie nedidelio darzoviu pardavejos vezimelio.
- Ar nori bananu? - pasiteiravo rodydama pirstu i didele geltonu vaisiu keke.
Marija tik, nustebusi, pazvelge i ja ir, nesuprasdama nusisypsojo.
- Kas tai? - paklause.- Koks nors Uzkaukazes valgis?
- Ne. o gal nori situ? - Dzelija parode pirstu i vis ta pacia keke.
- Ko situ? - visiskai pasimete vargse Marija. - Ten juk nieko nera!
Klausimas akimirksniu issisprende ir klaustukas jau virto gresmingu sauktuku, iskalbingai bylojanciu apie prasidejusia
liga. Stai kodel paskutines apklausos "Vaisiu populiarumas tarp miestieciu vasaros metu" anketose klausimas
del bananu buvo net nepateiktas respondentams!
Po pietu, jau grizusi i darba, Dzeli imete siuksliadezen antra rasteli: "Marija! Bananai!" ir vel isigilino
i kompiuterines apklausas.
Marija atleido tik po menesio, kai ji buvo uztikta darbo metu gerianti kavute...
***
- Esat toks kietuolis ir nemokat vairuoti masinos? - igele profesore jiems besileidziant liftu i pozemini garaza.
Kol kas ji jautesi pakankamai saugi, parduotuves teritorijoje itaisytos automatines stebejimo kameros leido nebijoti
Alastoro uzpuolimo, jei si butu koks itin rafinuotas seksualinis maniakas. Bet... jei jo nemate parduotuves direktorius,
ar uzfiksuos kameros?
- NENORIU moketi,- atsake brunetas. - Tai didelis skirtumas. Nustebtumet, suzinojusi kiek daug dar nemoku... Taciau
todel as beveik tiksliai galiu pasakyti, kad prie ivaziavimo i parduotuves garaza kita savaite atsivers smegduobe.
Jei busit neatsargi, i ja galit pakliuti ir jus...
- Nematau tarp siu dalyku jokio rysio,- burbtelejo profesore.
- O ne! Jus tiesiog nenorite matyti, nors jusu pasamone tai jau seniausiai zino. Smegenys ne gumines, brangioji
ir musu Kurejas suteike joms lygiai tiek pirmines informacijos, kiek ir reikia. Taciau zmogus visada turejo ta
prakeiktaja Pasirinkimo Laisve. Ir jis eme kimsti savo galvon dar daugiau, pradzioje po truputi, visai nedaug:
kaip susikurti lauza, issikepti mesa, pasigaminti ieti. Pasirinkimo laisve! Kurejas nepriestaravo, kad jo suteiktas
zinias zmones pasikeistu kitomis, savomis. Taciau uz tai jus mokate savo kaina...
Jie susedo i Dzeli "Ford Devil".
- Norite pasakyti, kad "nematomumas"...
- Taip, butent "nematomumas"! Jus pastebejote ji tik dabar, nors liga prasidejo jau urviniu zmoniu laikais...
Supraskite pagaliau, kuo daugiau jus zinote, tuo maziau matote.
Dabartinis "ignoravimo sindromas" visiskai skiriasi nuo to, kuris prasidejo kartu su civilizacijos ausra...
Tada jus Kurejo dovanotas mintis keitete savomis. O dabar, dabar jau savo mintis keiciate savomis...
Stai kodel ir kilo visos tas triuksmas del "nematomumo"... Jus jau apsukote visa rata ir griztate atgal,
skirtumas tik tas, kad jau visi esate akli, it ka tik gime kaciukai ir dieviskosios kibirksties jumyse neliko ne
pedsako...
- Tai ko gi mes taip jau nematome?- susierzinusi, Dzelija pasisuko i pasnekova.- Pasakykit, labai prasau. Kad ir
tos smegduobes. Is kur apie ja zinot?
- Tik aklas ir kurcias arba jusiskis galetu nezinoti,- atsove brunetas.- Net ir sededamas cia, girdziu kaip
ja rausia...
- Kas?
- Kipsai,- keistai sypsodamasis atsake vyriskis.- Patikekit, patys tikriausi... Na, tai vaziuojam?
- I "Viesuosius Tyrimus"? Puse pirmos nakties?
- Aha,- nerupestingai linktelejo brunetas. - Juk jus siaip ar taip "peleda"... Tad koks gi skirtumas?!
Pasiulymo esme, manau, jau supratot, vaziuodami galesim aptarti ir kitas salygas. Tam esu visiskai igaliotas.
- Nepajudesiu is vietos, kol nepatikrinsiu vieno dalyko,- pareiske Dzeli.
-Kokio?
Neatsakiusi, ji issitrauke vyriskio iteikta vizitine kortele. Jausdamasi visiska kvaile, nedrasiai krepstelejo
ja nagu. Kortele umai nusvito zydra spalva, kurioje pamazu isryskejo usuoto stambiaveidzio "Viesuju Tyrimu"
prezidento veidas.
- Na, isitikinote? - nekantriai paklause Alastoras. Korteles spalva eme letai blesti.
- Gerai. Vaziuojam,- niuriai burbtelejo Dzeli. "Tikriausiai visiskai isprotejau, kad lekiu nezinia kur su
nepazistamu vaikinu vidury nakties...",- tyliai sau pamane ji.
***
- Zinote, kiekvienas turi savu keistumu, - prabilo "Viesuju Tyrimu" viceprezidentas, kai jie, kartu su
Dzelija kilo liftu i virsu. - Stai kad ir jus, panele Asprilja. Neperdesiu, sakydamas, kad paskutinieji desimt
lifto gedimu kilo del jusu kaltes. Pagaliau mes irengem cia miniatiurine stebejimo kamera… Sakykit, prasom, kodel
jus vienu metu spaudziat trecia ir penkta klavisus? Norit is karto pakliuti i abu aukstus? O tas iprotis rukomajame
kampe vis taisyti ant sienos kabancia lentele? Sakykit ka norit, bet esat keistokas zmogus!
- Tokia jau esu, - Dzeli pasimete tik minutelei. Idomu, ka sis tipas uzgiedotu, jei suzinotu, kad trecdali jos
kuno (kojas) sudaro pirmarusis plienas! - Bet, kiek girdejau, nesu cia tokia viena. Ar ne jus pats priprates pelenine
kas ryta isstuksenti SOS Morzes abecele i savo darbo stao pavirsiu? O taip pat kiekviena penktadieni palaistyti
ant palanges stovinti kaktusa puodeliu kavos?
Viceprezidentas tirstai nuraudo.
Dzelija suprato, kad buvo teisi: duru i slapta nematomumo lygi yra daug!
***
"Viesuju Tyrimu" kompanijos pastatas net ir vidury nakties tviskejo it kaledine eglute. Daugelio aukstu
langai skleide gintarine sviesa, rodydami, kad ir tamsiuoju paros metu cia darbuojasi kazkokie itin uolus tarnautojai.
- Naktine pamaina,- trumpai atsake Alastoras i nustebusi profesores zvilgsni. _ Eime.
Jie izenge i, sidabrines sviesos uzlieta lifta. Sienos ir grindys buvo isklotos ta pacia, svelniai zalia minksta
kilimine danga.
- Sakete, kad vadovybe isikurusi 35-tame aukste?- nustebo Dzelija, pamaciusi, jog lifto pulte tera tik 10 skaitmenu.
- O, patikekit, to visiskai pakanka, nusisypsojes jai, uztikrino Alastoras. Jis istiese kaire ranka ir vienu metu
nuspaude 3 ir 5 klavisus. Durys uzsivere ir liftas, vos girdimai dugzdamas, eme kilti.
- Paprasta, bet mazai kas susiprotetu,- vel syptelejo be galo savim patenkintas Alastoras. -Atvaziavom.
Abu islipo tiesiai i be galo ilga ir platu koridoriu, kupina to pacio zydrai metalinio lempu spindesio.
Dzelija umai pasijuto tarsi vaiksciotu milzinisko ismirusio ateiviu laivo viduriuose... Viskas atrode kazkaip nerealu,
tas lengvumas, su kuriuo ji isivele i sia beprotiska avantiura velniskai panesejo i tiesiog i sapna, is kurio isvaduotu
kad ir geras spyris i savo nebylaus palydovo koja!...
Jie zingsniavo jau kokias penketa minuciu, o koridoriui vis dar nebuvo galo. Soninese jo sienose Dzeli mate neryskius
duru konturus, taciau jie visi buvo lyg ir apgaubti kazkokios pilksvos miglos, lyg netikri, o tik paskubom juodu
kieto grafito piestuku uzspalvinti ant sienos.
- Atejom,- Alastoras jau kuris laikas tapo itin mazakalbiu. Lyg pats jaudintusi pries susitikima su sefu.
Dzelija, sutrikusi, apsizvalge. Jie priejo koridoriaus gala, kur stovejo keletas dideliu gremezdisku kamabariniu
palmiu, medinis stalas ir pora apsitrynusiu suolu. Ant sienos kabanti pakrypusi lakuota lentele skelbe, kad cia
esanti "vieta rukymui".
- O lentele kiek pakrypusi. Nemanote, kad reiketu pataisyti? - tarstelejo Alastoras ir, nelaukdamas atsakymo, taip
ir padare.
" Ak tu, pamaiva",- suurzge mintyse Dzeli ir jau beveik nenustebo, kai dalis sienos staiga nuslinko i
sali, atverdama iejima i nedideli darbo kabineta. Uz stalo sedejo riebus apvalaus veido seniokas, verdancios smalos
juodumo akimis.
- Abbadonas, - trumpai prisistate jis ir energingai spustelejo Dzeli ranka.
- Kaip? - nustebusi sumurmejo si. - Juk "Viesuju Tyrimu" prezidentas yra...
- Tai jis taip mano, - numojo ranka seniokas. - Is daugelio jums siandien jau matytu dalyku turetu buti aisku,
kad ne viskas yra matoma... Bet kalbesime ne apie tai. Tikiuosi mano pasiuntinys jums isdeste reikalo esme?
Ji susimasciusi linktelejo galva. Abadonas! Kazkur tas vardas buvo girdetas. Ir ar tik ne pusiau megejiskose vieno
keistuolio demonologijos paskaitose, kai ji dar lanke universiteta...?
- Paskutiniu metu "Tyrimuose ypac padaznejo liudnu nesusipratimu, jusuose zinomu kaip "nematomumas".
Tikiuosi, nereikia ne sakyti kaip neigiamai tai paveike ir, apsaugok …eee (cia jis kiek uzsikirto) … dar baisiau
gali paveikti musu firmos darba. Juk menkiausia klaidele soctyrimu apklausose ir analizeje pavirs baisiu skandalu!
Tarkim vyriausias politiku populiarumo apklausos koordinatorius staiga ims ignoruoti visus nuplikusius politikus…
Rezultatai butu siaubingi, mumis imtu nepasitiketi, kristu firmos prestizas, o konkurentai juk to ir telaukia!
Antra vertus mes negalime atsisakyti ir pasamones prietaisu - mums reikalingi issilavine kvalifikuoti darbuotojai!
Vienintele iseitis liekat jus… Psichologai, galintys kontroliuoti kolektyva ir laiku pasalinti is jo, hm, uzkrato
zidinius…Tad kaip, panele Beizend?
- Kokios darbo salygos? - paklause ji kimiu susijaudinusiu balsu. Stai ir pasitaike proga, apie kuria ji galvodavo
tamsiomis vienisomis naktimis, glostydama pirstais koju oda, po kuria gludejo plieniniai protezai. "Nematomumas"
jai ateme kojas - ji atims is "nematomumo" zmones! Hm, net susirimavo. Gudruolis Abadonas tikriausiai
zinojo, kad profesore su sia liga, tikriau ja serganciaisiais, turejo asmeniniu saskaitu.
- I kolektyva isiliesit nepastebimai. Ateisit, perskaiciusi spaudoje musu kompanijos skelbima, kad reikalingas
kvalifikuotas patyres soctyrimu analitikas. Konkursa laimesit be jokios konkurencijos - mes tuo pasirupinsim. Taciau
sios pareigos, zinoma, bus tik priedanga, is tikruju jusu pareiga bus stebeti treciaji skyriu… Apie kiekviena itarta
ligos atveji mums pranesit, imesdama i siuksliu sachta salia stalo rasteli su to asmens vardu ir pavarde bei spejamu
ignoravimo objektu. Juokiates? Si sistema naudojama jau seniai. Jei itarimas pasitvirtins - o tai jau jusu reikalas
kaip sugauti "aklaji" - i siuksliu sachta imesite antra rasteli, tai patvirtinanti. Mes pasirupinsime,
kad nepageidaujamas asmuo netrukus paliktu kolektyva.
- Mano atlyginimas? - sausai paklause Dzeli.
- Kiekviena menesi i saskaita jusu vardu Londono banke bus pervedama stambi suma. Plius soctyrimu analitikes alga.
Plius premijos uz kiekviena, hm, aptikta ligoni. Tinka?
Ji tik linktelejo galva. Tarsi kazkas butu atemes kalbos dovana.
- Su mumis susisiekti nemeginkit. Matomi esam tik tada, kai norim. Deja, kad mus pamatytu, zmogus turi si ta paaukoti
is savo atminties. Nebutinai savanoriskai… Jusu atveju tai… Visiskai nesvarbus dalykas, vienas is ersketiniu seimos
medziu ir krumu genties… Jie visiskai nenaudingi… Jums nesakysiu, nes kokia is to nauda? Vis vien manysit, kad
girdit apie ji pirma karta…
Dzeli dar karta abejingai linktelejo.
----------------------------
* - Alastoras - demonas pranesejas.
- Abadonas - demonas, bedugnes valdovas. (pagal demonologija)
- Ar jis egzistuoja taip pat kaip as?
- Jus neegzistuojat, - atsake O,Brajenas
(Dz. Orvelas "1984-ieji")
Is pradziu tas astriaskruostis pilkaakis vaikinas nesukele jokio itarimo. Gal tik dirbo per daug jau uoliai, kone
visas visutelaitis sulindes i kompiuterio ekrana. Taciau be igimtos trumparegystes nieko daugiau jam prikisti negalejai.
Bet po to, netiketai, atleido senioka Arvyda. Ir tik uz tai, kad darbo metu tas nevilkejo uniforminio svarko. Ir
kvailam aisku, kad atleista del "nematomumo". Taciau Dzeli neprisimine, kad butu domejusisi senuoju Arvydu,
o apie jokio rastelio metima sachton nebuvo ne kalbos. Veliau, be Dzeli zinios buvo atleistas dar vienas kompanijos
darbuotojas ir jau tapo visiskai aisku, kad cia infiltruotas dar vienas ekspsichologas. Zinoma, visi jos itarimai
krito ant to naujoko ziurkes snukeliu. Taciau sis elgesi nepriekaistingai.
Tikraja baime ji pajuto tik tada, kai pirmakart per visa darbo laika jos isaiskintas "aklasis" nebuvo
atleistas. Senukas Adamsonas, III skyriaus valytojas, kuriam umai is galvos pradingo bet koks supratimas apie muila,
dirbo kaip dirbes, nors ji nuleido siuksliasachten bent du rastelius su pranesimu apie jo liga.
Profesore aiskiai jaute virs galvos besitvenkiancius audros debesis. Adrianas, toks buvo to jauniklio vardas. Visi
traukesi jam is kelio, su baugscia sypsenele lupose, nors vaikinas dirbo tik paprasciausiu soc. apklausu analitiku.
Dzeli niuriai stebejo kaip jis igauna vis daugiau svarankskumo ir pasitikejimo savimi, ji mate kaip aplinkiniai
zvilgcioja i ja su pasaipia uzuojauta, puikiai suprasdami, kad senoji favorite pateko nemalonen.
O jaunuolis jau beveik ir neslepe savo tikrojo darbo, be paliovos domedamasis aplinkiniu hobiais ir laisvalaikiu,
godziai siurbdamas kiekviena nereiksminga smulkmena. Is paziuros tiesiog nuosirdus ir komunikabilus vaikinas.
"Naujoji karta atejo", - karciai galvojo Dzelija. - "Matyt dabar bus madingas toks ju darbo stilius".
Pasamoneje Asprilja jau buvo beveik pasiruosusi, kai viena diena nekaltai prisigretines salia, vaikinas uzvede
kalba apie obuolius, sermuksnius ir, kazkodel, nailonines kojines. Neilgai masciusi, Dzeli pasiunte ji velniop
ir jau kita diena pati parase pareiskima atleisti is darbo del pablogejusios sveikatos…
Kai ji paskutini karta nuejo surukyti cigaretes i darbo rukomaji, ten aptiko Adriana. Vaikinas, pasilipes ant stalo
abiem rankom i visas salis sukiojo ant sienos pakabinta lentele.
- Ji… buvo kiek pakrypusi, - sutrikes sumurmejo Adrianas, braukdamas nuo kaktos prakaita.
- Ieskai kelio anapus?- abejingai paklause Dzeli. - Na, na.
Ir nuejo, palikusi kiek pasimetusi jaunuoli.
***
Negalima gydyti kuno negydant sielos.
(Sokratas)
- Cia visko yra. Kaimas,- sodriai istare senukas, papsedamas savo vysnios medzio pypkute. - Eiva, aprodysiu soda.
Slyvos pas mus didziules, kaip obuoliai. Ir saldzios - neatsivalgysit.
- Eime, tetuk. Rodyk savo soda,- atsiliepe Dzelija su nuostaba jausdama kazkoki keista palengvejima krutineje.
Kaip gerai, kad ji atvyko pavasaroti i kaima! Cia viskas tikra, medziai ir zole, zmones, ju naturali ir neskubri
sneka, kurioje nebuvo jokiu dviprasmybiu ir pasleptos klastos.
Lauke sulojo sunelis, netoliese kudakavo vistos. Uz medines pasiures pakumpes vaikinas kirviu skalde malkas.
Vis gi kazkas dar isliko nepaliestas to netikrumo ir amzinos abejones savo teisumu, kankinancio nuolatinio nerimo
del savo proto galiu... Nepaliestas to beprotisko lekimo i prieki, lipimo i virsu per savo ir kitu intelektus,
trypiant silpnesniojo prota ir jausmus, be skrupulu susidorojant su neatlaikiusiais siu, apsirijimo ziniomis, lenktyniu.
- Cia braskes, o va ten - avieciu krumai,- rode ranka kaimietis. - Agurku lysves kaireje. Visas darzoves viesbuciui
cia ir uzsiauginame. Uztenka,- didziuodamasis kalbejo jis. Dzeli pasilenke nuskinti raudona prisirpusia braske.
- O sicia - baltieji sermuksniai. Norite keke uogu? Kas jums?
Ji taip ir sustingo su braske prie lupu. Ir staigiai nusigreze, slepdama akyse pasirodziusias asaras. O, Dieve,
manasis Karpi, buvai teisus, senas bezdzione... Ji nusibrauke atgalia ranka istryskusias asaras ir surado drasos
atsigrezti i senaji kaimieti. Juk giliai sirdyje profesore Dzelija Robertson zinojo, kad ir jai kada nors ateis
si diena...
Sit ka jai "isoperavo", "Viesuju Tyrimu" kompanijos sefas Abadonas ir jo padejejas, kad profesore
galetu pamatyti demonus, kuriu tikrumu dabar ji visvien abejojo...
- Kur tie... baltieji sermuksniai?- nedrasiai isspaude ji.
- Cia. Prie pat, - nustebes senukas parode i visiskai tuscia plota greta saves. - Stai vaisinkites, skonis nors
ir kartokas, bet saldus,- jis triuksmingai mostelejo ranka ore ir istiese profesorei savo tuscia idirzusi nuo fizinio
darbo delna.
- De... Dekui,- virpantis Dzeli balsas visiskai nesiskyre nuo jos auku veblenimo "Viesuosiuose Tyrimuose".
Taciau skirtumas, vis gi, buvo. Juk senukas, galu gale, nera jos budelis, o uz viesbuti sumoketa visai vasarai
i prieki.
- Bet zinote... As nematau jokiu baltuju sermuksniu, - tyliai islemeno ji, kai kaimietis subere jai i delna nematomu
uogu sauja.
Senukas pakreipe galva ir su pagyvenusio zmogaus sypsena pazvelge i ja.
- O argi tai svarbu? - paklause.- Svarbu, kad matai dusia kitame zmoguje ir tiki juo, o nepuoli saukti, jog, esa,
baltuju sermuksniu nera, nes tu ju nematai... As juk irgi nematau, bet tikiu, tu turi siela ir net, gana gera...
Ji syptelejo lupu kampuciu ir pirstu galiukais isidejo nematoma uoga burnon. Berods, net pajuto jos skoni, kartokas,
bet gi ir saldus. O kaimietis tese, ziuredamas i soda, i lengvo vejelio snarenamas vysnaites ir obelis.
- Tai jus, tikriausiai, miestiete busit. Nesiginkit. Vienas is musu kaimo irgi ejo mokslus, dabar cia veterinaru
darbuojasi. Tai jis, sako, vaivorykstes nemato... O va, mano anukas taip pat neseniai is miesto grizo, mums prie
ukio padeti. Uz pasiures malkas skaldo. Stai ir ateina. Ei, vaikeli, viesnia turim!
Dzeli isidejo i burna dar viena uoga ir atsigreze. Tiesiai i juos, droviai sypsodamasis ir valydamasis i marskinius
suprakaitavusius delnus, ejo Jurijus Pornovskis...
Jie pavadino tai NEMATOMUMU. Ar jus matote siame tekste raide "Quam"? Jus nepamirsote, kad, sukakus 55-riems,
instancijoje "Z" (na toji, Kurmiarausiu gatveje) turite uzpildyti dokumenta R-198, suteikianti teise
i kvepavima, normalia kraujotakos ir sirdies veikla, nesirgima vezinemis ligomis?... Pirma syki apie tai girdite?
Sit kaip. Nuo kada, nuo kada jus nustojote regeti angelus?…
Tiek to. Pasakysiu ( tiksliau parasysiu) ka reikia daryti, norint visa isvysti visa neregimaji pasauli…
Tam reikia visai nedaug. Visu pirma…