Ir kai sumustas, paniekintas ir apspjaudytas jis prisliauze prie sunkiu vartu, sie netiketai prasivere. Staugianciu dzaofaniu minia baimingai atslijo nuo tamsiu figuru voros, pasirodziusios is kiemo vidaus. Gyvieji seseliai spinduliavo energija ir kele neaiskios slogios baimes antpludi.
Ir kai sprukdama nuo baisios deginancios jegos bei palikusi keleta gruzdanciu lavonu minia klykdama pasklido i salis, jis is paskutiniuju pasikele ant savo virpanciu zaizdotu ranku. Pirstai maldaujamai sugriebe juoda vienuolio drabuzio skverna. Ir tuoj pat atsileide, bejegiskai nukrito ant suglebusio kuno.
***
Tamsa praplese balta deme. Jai emus rysketi, pasirode veido bruozai. Jis grizo is nebuties ir sis, netiketai is tamsos pasirodes, veidas maloniai liudijo apie pasaulio realuma. Dvi zalios smaragdines akys kuri laika saltai stebejo jo nerangius meginimus issivaduoti is keisto stingulio, apemusio visa kuna. Po to, padariusios reikiamas isvadas, akys letai uzsimerke. Balta deme - veidas - keistai persikreipe, cirkstelejo skanaus spjuvio garsas. Jo akis vel uzdenge tamsa - lipniu riebiu seiliu sluoksnis. O palaimingai duslus balsas istare, sugaude kaip varpas:
- Bailys!
Egidijaus Leliunos piesinys
***
Smarkus purtymas uz peties pagaliau pazadino ji. Baisiai maude sudauzyta kuna. Tie sadistiski paaugliai perkreiptais fanatiku veidais! O ju siauruose akiu plyseliuose slypejo nepilnavertiskumo kompleksas ir slaptas dziaugsmingas vaiko ziaurumas. Toks pat ziaurumas, kaip ir tada, kai jis su savo bendraamziu berniuksciu buriu aptiko sokuojancia varle. Suprantama, ji tuoj pat buvo nuzudyta. Visi atkakliai bade ja vinimis, o zeme nusidrieke zaliu ikru juosta. Ju akyse tuomet atsispindejo lygiai tas pats. Ir jie lygiai taip pat issigando, kai dvesianti varle soko tiesiai kazkuriam ant veido. Dzaofaniai taip pat pabego. Bet ne nuo varles. Cia Sinis atkreipe demesi, kad kazkas vis dar nesmarkiai, bet ikyriai ji purto. Na, kas cia dabar, po velniu? Pakele galva, bet nieko neisvydo. Negreit suvoke, kad ispurtes nuo sumusimu veidas dvigubai pastambejo, o nuo puliu sulipusios akys negali prasiverti. Siaip ne taip prasikrapstes akis, isvydo nedideli isdziuvusi senuka. Tas, dar karta svelniai papurtes uz peties, kiso jam didele placia sluota. Sluota? Kam? Sinis sunkiai atsistojo. Skaudanciomis kojomis jis paklusniai nuseke paskui sia smulkia, liesa zmogysta. Kuri laika paklaidzioje siauruciu koridoriu labirinte, jie isejo i kiema.
Placioje aiksteje sausai siureno senos, sudziuvusios zoles pieva, judinama lengvo vejelio dvelksmo. Auksta apsamanojusi murine siena saugojo kiema nuo isores. Jis buvo tuscias. Klaikiai tuscias. Spengianti tyla ir sausos zoles narnejimas susiliejo i viena siurpulinga vibracija, kuri uzpilde sia milziniska erdve. Sinis atsigreze. Senukas sypsodamasis parode i aikste.
- Ka man daryti? - kvailai paklause Sinis.
Atsakymas buvo nebylus mostelejimas ranka: "Sluok!" Senis apsisuko ir dingo tamsioje duru kiaurymeje.
Jis liko vienas su nebylia karstu siugzdesiu alsuojancia aikste. Teko pradeti darba. Sausa zole rovesi is zemes stebetinai lengvai. Kartu su dulkiu debesimis jis slave stagarus i kruva. Apeme niurus pyktis, pamanius, kad gali tekti nusluoti visa kiema. Net ir fanatiskai darbuodamasis uztruktu kelis menesius.
Nieko, per savo valdininkiska karjera vykdydavo ir keistesnius isakymus. Pavyzdziui, masine musiu naikinimo kampanija. Tonas negyvu vabzdziu kas menesi sudegindavo miesto aiksteje. Zinoma, tai nepadejo jomis atsikratyti, bet "genialius" partijos nurodymus privalejo vykdyti kiekvienas. O kai prasidejo kulturine revoliucija, jis, kaip ir daugelis kitu, spruko is miesto, gelbedamas gyvybe. Nelaime, ji prisivijo inirsusiu dzaofaniu burys. Nezinia, kaip butu baigesi, jei ne sis prieglobstis. Vienuolynas cia, ar ka?
Tarpais Sinis turedavo sustoti, nes nuo slavimo pakile dulkiu kamuoliai uzguldavo viska aplink ir nebelikdavo kuo kvepuoti. Lengvas vejelis po kurio laiko issklaidydavo jas.
Atejo vakaras. Pries nusikamavusi slaveja isdygo tas pats senukas ir padave lekste valgio. Sinis letai kramte, griksedamas dulketais dantimis. Baiges vel pamegino issiklausineti, kur esas. Bet senukas tik purte galva ir mojavo rankomis. Po to nuvede ji i ta pati kambari ir paliko viena.
Trecias sio beprotisko gyvenimo menuo eme zadinti jame agresyvuma. Visiska tyla tusciame pastate, beprasmiskas darbas milziniskoje aiksteje isvargino fiziskai ir dvasiskai. Bet svarbiausia - BAIME. Jis eme prisiminti kai kurias smulkmenas. Baisus motinos pasakojimai apie niuru vienuolyna kalnuose dabar iskilo visu ryskumu. Nuo seniausiu laiku niekas negane siame slenyje gyvuliu. Net medziokliai cia neizengdavo. Aplinkiniu kaimu gyventojai kas desimti metu siusdavo i sleni jaunuoli, jo daugiau niekas nebematydavo. Sinio motina labai del jo nerimavo, nors jau daug desimtmeciu niekas tokiu duokliu nebesiunte. Taciau bijoti reikejo ko kito. Blyskiomis pragariskai sviesiomis menesienos naktimis, kurios budavo tik kelis kartus per metus, niekas nedrisdavo kelti kojos is namu. Sidabru uzlietose lygumose klaidziodavo seseliai. Beveik niekas ju nebuvo mates, nes susitikimas buvo tolygus isnykimui. Bet kalbos vis tiek sklisdavo. Kartais po tokiu naktu istustedavo kuri nors sodyba, dingdavo visi jos gyventojai, net gyvuliai. Taip istustejo ir ju kaimynu sodyba, tai visiems ju mazo kaimelio gyventojams ivare mirtina siauba. Tada sie atsitikimai Siniui nebuvo keisti, nes atrode naturalus. Tiesa sakant, jis net netikejo sia tautosaka. O veliau, mokydamasis universitete, visiskai pasinere i miestietisko gyvenimo zavesius ir uzmirso keistus siu apylinkiu paprocius. Juos prisiminti teko jau dirbant valdininku. Prireikus duomenu apie gimtaji kaima, niekur ju nerasdavo. Nebuvo jokiu oficialiu dokumentu apie sia apylinke.
Nieko is ten neeme i kariuomene, niekas nemokejo mokesciu. Miesto zmones zinojo sia vietove, bet oficialiai ji neegzistavo. Retkarciais kalnu link nuskrisdavo lektuvu eskadrile, nuzlegsedavo tanku virtine. Visa diena kalnuose aidedavo suviai, kildavo milziniski dumu kamuoliai. Is ten paprastai grizdavo nedaugelis. Idubusiomis, nieko nematanciomis akimis, issisovusiais skruostikauliais kareiviai atrode nepanasus i zmones. Juos uzdarydavo i specialias stovyklas ir nieko is ten neisleisdavo.
Sios mintys nedave Siniui ramybes. Kazin ka butu atidaves, kad tik paspruktu is sitos niuriu baimes tvaiku atsiduodancios vietos. Pagunda begti kauste jausmas, kad yra nuolat stebimas. Ir net ne jausmas, o tvirtas isitikinimas. Karta jam atsitraukus nuo darbo ir emus tyrineti siena bematant is kazkur isdygo senukas. Isakmiu rankos mostu jis parode didziules jau susluotu stagaru kruvos link. Bet Sinis nepaklause. Tris menesius, tris menesius jis kaip suo maudesi dulkese be tyro vandens gurksnio. O sausu stagaru gurgzdesys jau baige isvaryti is proto. Ir per visa ta laika ne zodelio, jokios zmogiskos kalbos.
- Sakyk, kur as esu! Sakyk, prasnek, senas...
Sinis soko ant nustebusio senuko ir lengvai it pukeli parvete ant zemes. I ora pakiles dulkiu kamuolys uzdenge du besigrumiancius kunus. Lengvai iveikes vaikiska senuko pasipriesinima, Sinis prireme ji keliais prie zemes.
- Sakyk, - sunkiai prasniokste.
Senukas, praveres burna, kazka dusliai gargaliavo. Sinis pasilenke, noredamas aiskiau isgirsti, ir umai atslijo pagautas siaubo. Senis neturejo liezuvio. Kazkokie glitus drebuciai beviltiskai virpejo, megindami istarti zodzius. Sinis skubiai atsikele ir nuejo prie stagaru kruvos. Ten pakele numesta sluota ir emesi darbo. Nuo kaktos zliauge prakaitas ir susimaises su dulkemis purvinais lasais krito ant zemes. Ji nubaus. Jis zinojo, kad nubaus. Kazkas mate visa sia scena. Kazkas.
Rytas buvo keistas. Sinis pasoko kaip visada svelniai papurtytas senuko. Mintyse syptelejo, pamates, jog nepataike ikisti rankos i rankove. Nes pataikyti i ja nebuvo kuo! Jis nebeturejo desines rankos!
Ir pagaliau atejo ta diena, kai milziniskas kiemas liko tuscias, tik jo viduryje stuksojo sausu stagaru kalva. Nusikamaves Sinis nenuleido akiu nuo smelio laikrodzio. Nukritus paskutinei smiltelei, reikes padegti sia kalva. Bent taip suprato nebylius senuko nurodymus. Temstancio dangaus fone turetu buti efektingas reginys. Ir toli matomas. Gal tai kazkieno zenklas kazkam? Tikriausiai. Pabaigti tvarkyti aikste prireike pusantro menesio. Visai nedaug, sluojant viena ranka. Sinis vis dar tebejaute nukirstaja ranka, atrodydavo, net gali pajudinti jos pirstus. Bet sis jausmas tuoj isnykdavo, vos pazvelgus i tuscia rankove... Laikas! Jis kystelejo liepsnojanti degla ir stagarai bemat apsigaube liepsnos liezuveliais. Ugnis pletesi ir smarkejo. Kartu augo ir pletesi keistas jausmas Sinio viduje. Tarsi i si signalini lauza dabar ziuretu tukstanciai akiu is visu kalnu. Ju ziaurus bejausmiai zvilgsniai varsto ugnies stulpa, laukdami nakties. Tada cia ateis tamsa. Tamsa ir pyktis isiviespataus sioje aiksteje. Sia nakti siaubo agonija supurtys kalnus, o nebyli menesiena vel taps kruvinu troskimu stabu. Slegiantis mirties dvelksmo pojutis issiliejo zemu vibruojanciu gausmu, staiga apemusiu visa kiema. Is drebancios Sinio rankos iskrito deglas.
- Sia nakti praleisi vienas savo kambaryje, - skardus balsas, atrode, sklido is niekur.
Priesais dulavo didziule juoda stovyla. Tai buvo kalnu vienuolis. Vienas is tu, kurie valde si vienuolyna. Nedrisdamas pakelti akiu Sinis nusliukino savo kambario link. Tarpdury prisivijo paniekos kupini zodziai:
- Apsisuk galva skudurais, kitaip gali isproteti. Paprastiems mirtingiesiems vibracijos pavojingos.
Atsidures kambariukstyje, Sinis bemat storai apsimuturiavo galva skarmalais. Greitai viskas aplink eme virpeti, pastirusia jo nugara begiojo siurpulys. Sienu konturai isskydo i tirtancias demes. Bejegis kunas purtesi ir sokinejo, svaidomas is kampo i kampa. Pasaulis dingo drebancioje migloje...
Staiga stojusi tyla nemaloniai uzgule pusgyvio Sinio ausis. Jis sunkai pakele galva ir apsidaire. Kambarys sveikas, tik kur ne kur suskilinejo sienos. Nusipurtes apkritusius tinko gabalelius, priselino prie duru ir pravere jas. Nieko. Ko gero, pats palankiausias metas sprukti. Vienuoliai tikriausiai uzsieme savo ceremonijomis. Tyliai tipendamas basomis kojomis, jis nukiutino koridoriumi. Nusisukes nugara i kiema, atsargiai uzvere duris. Ir cia pat prisisliejo prie ju pervertas mirtino siaubo. Bresko rytas. Blyskiame austancio dangaus fone isryskejo simtai juodu figuru, nebyliai sustingusiu aiksteje. Sukryziave rankas ir kojas vienuoliai sedejo lotoso poza, ismeige ledinius zvilgsnius i viena taska. Tas taskas - mazytis rausvas rutulys - kabojo ore, skleisdamas aplink silpna kruvina svytejima. Abipus stukso dvi kruvos nuogu lavonu. Kraujas, zliaugiantis sudarkytais kunais, letai garuoja, virsdamas raudonu ruku, gaubianciu svytinti rutuli.
Plystancia is baimes sirdimi jis slinko tarp vienuoliu eiliu. Akmeniniai veidai net nekrusteledavo, kai ant ju uzkrisdavo praeinancio Sinio seselis. Isplesti akiu vyzdziai, sustinges zvilgsnis bylojo vienuolius zvelgiant kazkur anapus realaus pasaulio. Vildamasis, jog si busena uztruks dar ilgai, jis pamazu artejo prie kiemo sienos. Apzelusi kerpemis, istrupejusi nuo erozijos, ji negalejo buti rimta kliutimi kelyje i laisve. Ranka buvo pakankamai sutvirtejusi nuo ilgo slavimo, kad pajegtu trumpam islaikyti kuno svori, lipant per siena. Metes paskutini zvilgsni i aikste, zmogus jau norejo lipti aukstyn, kai staiga umaus pykcio banga uzliejo jam akis.
Kai si banga nuslugo, Sinis jau stovejo anapus sienos su svytinciu rutuliu rankose. O kieme jau prasidejo pragaras: kimus gomuriniai neapykantos suksniai ir baltos ugnies ciurksles svysciojo danguje virs jo. Jis leke kiek ikabindamas. Dvi ugnines juostos prasvilpe pro sali ir padege sena sausa krumyna. Sinis atsigreze ir nepatikejo savo akimis. Prie jo greitai artejo du juodi monstrai. Vejas plazdeno tamsius apsiaustus, kai vienuoliai vikriai issilenkdavo medziu virsuniu, paselusiai lekdami oru. Viskas. Begti beprasmiska, tuoj pavys. Bet cia stiprios rankos parverte ji ant zemes, o ora perplese suviai. Pro uzgriuvusi kuna jis mate, kaip abu vienuoliai dar ore kulku buvo sudraskyti i gabalus. Netoliese sleptelejo nukirsta ranka, pirstas krustelejo ir is jo isleke gelsva ziezirba. Pirstas nurimo. Jaunutis leitenantas pasikele nuo Sinio ir nusisypsojo parodydamas savo nesveikus dantis. Apdujes Sinis istiese jam apsiblaususi rutuli. Leitenantas pametejo ji i ora ir istaske pistoleto suviu. Jam mostelejus, iskrumu triuksmingai isniro zaliomis sakomis apdetas sarvuotis. Is visur kilo zolemis ir sakelemis apsikarste kareiviai ir tyledami trauke vienuolyno link. Sini igrudo i sarvuoti ir nuveze i miesta. Kelis kartus sarvus nudegino ugnies ciurksles, bet kiekviena syki kulkosvaidzio serijos isvaikydavo uzpuolikus. Mieste taip pat subruzdimas: begiojo ir sukavo zmones, grindiniu zlegsejo tankai. Virs galvu tamsoje prakauke lektuvai. Nuvarges Sinis uzmigo, vos tik ji nuvede i kazkokia patalpa.
Egidijaus Leliunos piesinys
***
- Taip, butent. Jus buvote uzhipnotizuotas, kad ivykdytumete si pagrobima, o dzaofanius mes uzsiundeme specialiai. Kerzanio akmuo buvo sio vienuolyno energijos saltinis, dabar vienuolynas ilgai neissilaikys.
Sinio apatine lupa atvepo.
- Tai... jis dar nesunaikintas?
- Po dienos kitos kris. Ugnines ciurksles pridare mums daug nuostoliu. Bet nesirupinkite, jusu laukia butas ir speciali pensija.
Pareigunas paspaude jam ranka ir padaves buto raktus islydejo pro duris. Atsidurus gatveje, Sini nusmelke astrus baimes jausmas. Griaudejimas ir suviai kalnuose, ryskus liepsnu blyksniai buvo matomi net is cia. Jie ji suras. Suras. Sinis tai zinojo.
Siaubo naktis keite siaubo dienos. Laikas tarsi sustingo, liko tik BAIME ir laukimas, tas begalinis laukimas. Kada? Kada jo bute susnares juodos vienuoliu drabuziu klostes, o i veida ismigs neapykantos kupinos akys? Ir kas atsitiks tuomet? Kokius kankinimo budus zino sie tamsos demonai, per simtus metu ivalde zmogiskosios kancios mena? Atsakymu jis nezinojo, bet nuojauta kuzdejo, kad tai turetu buti, ko gero, pats siaubingiausias dalykas pasaulyje. Bet kas? Jis jau nustojo kaltinti save del rutulio pagrobimo. Kas padaryta - padaryta, be to, juk buvo uzhipnotizuotas. Jo deka oficialiuose dokumentuose vel atsirado Hvangdzou provincija su isgasdintu gyventoju kaimeliais. Kartais pazvelgusi i tuscia svarko rankove Sini uzplusdavo pykcio ir pasitenkinimo jausmas. Jis atkersijo. Bet tai ivykdavo retai, itin retai. Daugiausia laiko uzimdavo kraupus kazko laukimas. Tuo laikotarpiu mirtinas siaubas sukaustydavo sanarius, ir jis pasokdavo nuo menkiausio garso. Kiemo berniuksciai nuolat gasdindavo si baikstu zmogena ivairiausiomis isdaigomis. Jie kazkaip instinktyviai pajuto, kad baisiausias dalykas Siniui - juodas audeklas, ir daznai tuo naudojosi. Sinis uzmirso malonia miego busena, kai nieko nejunti, tik ilsiesi. Beliko klaikios kosmariskos naktys, kai bijodavo praverti akis, nes tikrai zinojo kambaryje kazka esant. Ir tik ausros spinduliai truputi nuramindavo baimes issekinta samone - praejo dar viena naktis. Karta po tokios nakties jis priejo prie veidrodzio ir nusprende nusizudyti. Jo amziaus vyriski galejo puosti tik vienas kitas zilas plaukas, o Sinio galva baltuote baltavo. Nedelsdamas pasitrauke nuo veidrodzio ir isibegejes soko pro langa. Ne, jo neapeme mirties siaubas, paselusiai artejant zemei. Priesingai, Sinis kvatojosi is visos sirdies. Bet koks buvo jo isgastis, kai skrydis baigesi minkstu batu treptelejimu i grindini. Kazkokia jega svelniai pristabde Sinio kritima. Vadinasi, jie jau surado ji. Vadinasi, laukia kazkas baisiau uz mirti.
Trejus metus, jau istisus trejus metus siela prievartavo baime. Artejo Apokalipse. Finisas. Sinis merdejo ir su siaubu lauke agonijos pradzios. Tuomet pasirodys jie ir sustabdys mirti. Sustabdys, kad pasmerku dar didesnei kanciai.
Agonija prasidejo. Traukuliai tampe issekusi senio kuna. Plonas suskirdusias lupas padenge kraujo puta. Po to jos prasivere, kad isleistu paskutini mirstanciojo atodusi. Ir ta akimirka, kai akis aptemde nebuties migla, jose blykstelejo zinojimas. Jis suprato, kuo ji nubaude vienuoliai. Baimes kancia.